7 Au. j9i "11 4 EM “1 "It || „, "PV p 

i! | 1 . “ 4 — i, J al > 

A ies Ti 1741 r “  ų 2 4 1 EA SI Ti 

| MOS ( ' Ė . 4 raj 4 Jai 

i 1 L i J . ao 1 A Aldas 
ja " . į T ž k! 4 L 

E , J š , ( Ž 2 V 4 S į Mi 

5 Už a 


| Ephemeri „Puilosoptilos I Ei I Eaikdonia sai M 
(ESsulkaik, in Da) A paieaailaje, NB So M 


LPA) ąr | (REDAGUOJA ||| L i 
pag as „Prof. Pr. Dovydaitis o) Ta a SpA 


A ss XI metai | pa NO | V ŠA 


ij 5 a 1 1 


"Leidžia Vytauto Didžiojo žie Žesitotė Teologijos | 
į po išijas, Fakulteto Seas skyrius. 


1 


Ak | KauNaS LL KR ĖS 02 


ed AA 
Na (* a j 
T | 
A / 
X ( 1 
A 


Turinys—-Sommaire | 
. "Račkauskas, M., Platono Symposion (Puota) (nebaigta) 
| Symposion de Platon. Tradūction commentėa (A suivre) 1—32 


Dovydaitis, Pr., Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos (tęsi- 
. „nys ir galas). 
'S. Augustin, sa personnalitė vivante et aciupbits de sa 


T (suite et fin) š 33—78 
bs Augustino 1500 m. mirtiės sukakiasią stambos- 
nioji literatura 
2 „Ghoix de bibliographie augustiniennę L d „127—128 
Donskis, J., Laiko pažinimo problema šv. Augustino filosofijoj 
At „ La perception du temps chez Saint Augustin |. . 79—88 


„Slavėnas „P. Būtiny bė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 
Necessitė, probabilitė et volontė dans lęs Jois naturelles 89—112 


Blažys, J., Pasauližvalga ir psichinė higiena (pagal E. Stern: a). 
La conception du monde et AS Resehiaue (d'aprės 
E. pa Sigi A „113—137 


Filosofijos: žurnalas 
Jau baigė 11-siūs metus. 


Iki šiol išėjo ir galima gaut knygynuose: 
1921/22 dvejos knygos, „kaina 5 | litai. 
1923 m vienerios knygos „ 5 


1024 m. dvėjos ktiygos > keis ASS 
1925 m. dvejos knygos; „ 1,95 5 
1926 m. trejos knygos: 1543 
1927 m. dvejos knygos £ Sis 
1928 m. dvejos knygos ž 850 
1929 m. 'dvejos knygos |, Už SIA 
1030 m. dvejos knygos 2 0 3 
193] m. vienerios knygos „ 6 


Visas „Logos“ sukrautas 
Šv. Kazimiero Draugijos Centriniame Knygyne KAUNE. 


—— 


— 


Eph mes Philosophica Theologicae - Philosophicae 
Fscultatis in Vytauti Magni Universitate 


LOGOS 


FILOSOFIJOS ŽURNALAS 


REDAGUOJA 
Prof. Pr. Dovydaitis 


XI metai 


Leidžia Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos- 
Filosofijos Fakulteto Filosofijos skyrius 


KAUmAS (ao a Blk — 1931 


Turinys—Sommaire 


Račkauskas, M., Platono Symposion (Puota) (nebaigta) 
Symposion de Platon. Traduction commentča (A suivre) 1—32 

Dovydaitis, Pr., Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos (tęsi- 

nys ir galas). 

S. Augustin, sa personnalitė vivante et actualitė de sa 

i peikos (suite et fin) || +. 88—78 

Augustino 1500 m. mirties sukaktuvių stambes- 
nioji literatura 


ia „ Choix de bibliographie augustinienne ji „RT 128 
Donskis, J., Laiko pažinimo pioblema šv. Augustino filosofijoj 
2 „ La perception. du temps chez Saint-Augustin . . 79-88 
, As EAS A ANSI pas Ž 
Slavėnas „P., Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 4 
"Necessilė, probabilitė et volontė dans les lois naturelles 89—112 4 
Blažys, J., Pasauližvalga ir psichinė higiena (pagal E. Stern'ą) | 
La conception du monde et UAyBiois pešeiugUs, (d'aprės | 
E. RA L b „113—127 4 


Platono Symposion (Puota). 


“ Išvertė prof. M. Račkauskas, Kaunas. 
Įžanga. 

Šeštame amžiuje prieš Kr. Graikijai teko pergyventi didelį pervers- 
mą, dvasinio! ir išorinio gyvenimo siityse. Iš kolonijų skverbėsi į metropo- 
liją svetimos pažiūros ir papročiai. Homėriškus paprastumas dingo. Gyve- 
nimas darėsi vis pinklesnis. 

Šitokį gyvenimo apystovų pakitėjimą galima pastebėti tarp kitko ir 
įvairių: švenčių proga ruošiamose iškilmėse bei  puotose. Puotos ruošėjas 
turėjo iš anksto išsiuntinėti svečiams tam tikrus pakvietimus. Sukviestieji 
svečiai galėjo atsivesti su savimi ir nekviestų, kaip lat buvo atsitikę per Pla- 
tono aprašomąja puotą, į kurią Sokratas etsivedė nekviestą Aristodėmą. 
Vėlokai popiet, arba net ir visai vakarą, šventadieniškai apsirengę svečiai 
susirinkdavo gražiai gėlėmis bei vainikais  išpuoštame šeimininką valgo- 
majame. Vergai nuaudavo svečiams sandalus ir numazgodavo jiems kojas. 
Potam. visi užimdavo paskirtas jiems gultoje vietas, kur ir pasilikdavo gu- 
lėti, jei po vaišių turėdavo būti ir išgertuvės. Gultos: buvo lyg sofa aukštomis 
kojomis, vad. xkivn , kurią užguldavo paprastai pora: žmonių, bet vietos už- 
tekdavo ir trims. Kadangi šitokia sofa naktį pakeisdavo lovą, tai viename 
gultos gale būdavo pakiluma (mūsų priegalvio vietoje). Svečiai gulėdavo, 
ištiesę kojas ir atrėmę kairės rankos alkūnę į priegalvį. Prieš gultą būdavo 
statomas staliukas, paprastai žemesnis už gultą. Moterys ir vaikai puotose 
nedalyvaudavo. 

Gultos ir staliukai prie jų stovėdavo pasagos pavidalu. Pirmoji vieta 
pirmoj gultoj iš kairės buvo laikoma „garbės vieta. Šeimininkas sėdėdavo 
dešinėj, pasagos viršūnėje. Platono puotoj dalyviai buvo maždaug taip 
susėdę: 


Oaidpos (177D ŠMoi ! 
DLL 
1 B į 
—T-—. | 
4 


5 Ilavcaviac 


6 ApisroPdvąę (185D) 


10 9 


——————E E — 


Zoxpatns | . Atadov 


(175D) (175C) 


2 M. Račkauskas, Platonc Symposion (Puota) 


Pietums pasibaigus įvalgius imdavo pirštais, tiki skysčiams vartojo 
šaukštus), stalai būdavo nukeliami, asla išvaloma, paduodami vanduo ir 
rankšluostis (net ir muilas), ir svečiai tik dabar griebdavosi už vyno. Prieš 
geriant, gerajam dėmonui būdavo aukojamas vynas ir giedama tam tikra 
giesmė, kuriai pritardavo fleitininkė. Potam. pradėdavo lėbauti. Puotai va- 
dovaudavo vad. simposijarchas G0TOS(Apyos. Šitokio „puotvedžio“ parei- 
ga buvo nustatyti išgertuvių eigos tvarka bei ją palaikyti; be to,; jis žiūrėjo, 


kokia proporcija. turi būti atmiešiamas vynas vandeniu. Gerdavo paprastai | 


paeiliui, pradėdami iš kairės. ( 

Platono puotoje buvo atsisakyta nuo tokio puotvedžio, nes dalyviai 
dar po vakarykščios nebuvo visiškai išsipagirioję. Buvo atsisakyta taip pat 
nuo kitokių lėbautės paįvarinimų — muzikos. šokių, artistų, juokdarių ir- 
pan. Buvo nutarta puotaujant kalbėti įvairius juokus, užminti mįsles, dai- 
nuoti. 

Per Peloponėso karą solistų buvo įvesta į madą puotaujant praktiš- 
kai lavintis rėtorikos. Todėl į puotos programą buvo įvesti sąspyriai (kalbų 
varžytinės, Tepiodos To AOTOY sermonun cursi4s), iš anksto nustatant kal- 
bų tėmą. Ksenofonto puotoj, pav., kiekvienas svečias iš eilės turėjo pareikš- 
ti, kuo jis didžiuotųsi, ir paskui tai įrodyti. Sofistai ir filosofai tokiu būdu 
aptardavo įvairius literatūros, filosofijos, net politikos ir kitokius klau- 
simus. Platono puotoje, Eriksimachui pasiūlius, svečiai, kiekvienas paeiliui 
iš kairės į dešinę, turėjo pasakyti prakalbą Erosui pagerbti. Sokrato moki- 
niai savo puotose, kurios būdavo keliamos !Akademijoj,  kalbėdavosi 
apie mokytojo asmenį bei mokslą. Aristotelis ir Platono įpėdinis Aka- 
demijoje Speusippas (net Epikuras)  aptardavo filosofijos klausimus per 
tokias iiteratūrines puotas. Stojiko Zenono mokinys Persėjas, griežtai pri- 
silaikydamas savo mokytojo mokslo, rašo ovpTOTIx0! Atdoyo: Filosofus pa- 
seka gramatikai, k. a. Herodijonas, Didymas ir kt. 

Iš šios gausios puotų literatūros, apie kurią žinome iš Plutarcho 
GvuTOGLAxA Te0Bk UATA guastiones symposicae, išliko anuomet Plutarchui 


priskiriamas raštas „septynių išminčių puota“. kuriame populiariu būdu * 


gvildenami įvairiausi klausimai. 

Toliau, yra žinoma Lukijono (gyv. Atėnuose 125 m. po. Kr.) „lapitų 
puota“ — labai gyvai parašyta Platono puotos parodija, kur pešasi įvai- 
riausių filosofijos disciplinų atstovai. Panaši į tą satyriška Julijono Aposta- 
to puota — svpTėGU0Y 4 Kodvix — „karališka puota danguje“ (romėnų 
imperatoriai dievų puotoje. suruoštoje Romulo per  Saturnalijų šventes). 
Gramatiką Didymą, parašiusį GLUTOSLAXA GoLUxTA pasekė Atėnėjas (,„Mok- 
slinčių puota“), Makrobijus ir kiti. Tikra Platono puotos kopija, ir lyties 
ir turinio atžvilgiu, yra Likijos Olimpo vyskupo Metodijaus (+ 312) = 
GvTOSLOY A TepL dyvetlac (apie skaistybę), kur jis pasikalbėjimą apie 
Erosą pakeičia dešimčia kalbų apie susilaikymą bei skaistybę, 0 tiloso- 
fus — jaunomis merginomis.  susirinkusiomis prie šaltinio, gražių medžių 
pavėsyje. 

Puotos dalyviai. 
I. Įžangos pasikalbėjimo dalyviai 


1. Apollodoras. pasak ji patį, dailininkas-liejikas, buvo karš- 
tas Sokrato gerbėjas. Jis yra tas pats, kurs buvo pasiryžęs pabūti įkai- 


1->>2 


M. Račkauskas, Platonc Svmposion (Puota) 3 


tu Sokratui, kada šis turėjo sumokėti pabaudą (Apologija, 38 B). Jis bu- 
vo ir prie Sokrato mirties (Fedonas. 117 D). Jis greit susijaudindavęs; 
buvo pavadintas [4391404 („svajotojas“). 

2. Glaukonas. Kas jis toks, tiksliai nežinome. Tokio vardo 
buvo Platono brolis ir, galimas daiktas, kad tat buvo jis. Tačiau“ šitas 
vienų metų su Apollodoru Glaukonas yra, be abejonės, ne tas, kurs mi- 
nimas kaip Charmido tėvas (222 B). 


II. Puotos dalyviai (be Sokrato ir Alkibijado). 


1. Agatonas. Tais laikais jis buvo apie 30 metų vyras, dar ne 
visai subrendęs, pagarsėjęs savo grožiu.  Apsilrynęs draugijose, garbėtroš- 
ka, gabus — jis buvo tipas moderniško jauno atėniečio, kurs moka pa- 
sekti naujas kryptis ir prie ių prisitaikyti. Aristofanas savo „,Thesmo- 
phoriazusen“ vadina jį „puikiu kalbėtojų“, pasityčiodamas iš sofistiškos, 
Gorgijaus atstovaujamos, jo vėtorikos. = Paskui Agatonas drauge su Eu- 
ripidu gyveno Makedonijos karaliaus Archelajo rūmuose ir mirė apie 400 m. 
Vadinas, jis jau buvo miręs, kai buvo rašoma „Puota“. Agatono yra pa- 
rašytos septynios tragėdijos, kurių tačiau tik vardus težinome. 

2. Faidrvas (jo vardu pavadintas ir vienas Platono dijalogas — 
apie Erosą), kilęs iš atikiško „„Gau Myrrhinus“, rodosi mums gyvai susi- 
domėjęs filosolijos klausimais, bet ne visai dar subrendęs asmuo.  Mėgia- 
miausios jo tėmos buvo špoTix0! A0jot Visai kitoks buvo 

3. Pausanijas. Jo nuomonė apie Erosą — pagyvenusio prakil- 
naus tų laikų atėniečio nuomonė: berniukus mylėti esą kažkas savaime 
suprantama. Jis kilęs iš Atėnų „Demos Kerames“ ir buvo didelis Agato- 
no gerbėjas. Jo kalba, kaip ir Agatono, buvo sofistiško gudrumo ir mokė- 
jimo išsisukinėti pavyzdys. 

4. Eriksimachas, Faidro bičiulis, kilęs iš žymios Atėnuose gy- 
dytojų šeimos ir pats gerokai prasilavinęs, kaip gydytojas. Platonas vaiz- 
duoja jį kiek komiškai, ypačiai scenoje su Aristofanu, kur jo vardas sugre- - 
tinamas su ėpedjoua! (raugėti“; (kam. špoy ir įdyopat („atsirūgimo nuga- 
lėtojas“). s 

5. Aristofanas. Šio didžiausio visų laikų komedijų rašytojo 
kilmė nežinoma. Net gimimo ir mirties metai nėra tiksliai nustatyti. Jis 
gimė Atėnuose maždaug apie 450 m. ir mirė apie 388 m. Taigi ir Aristo- 
fanas jau buvo miręs, kada buvo parašyta „Puota“. Savo pirmąją neišli- 
kusią komediją jis paskelbė 427 metais: būdamas dar labai jaunas, jis pa- 
sirašė tada slapyvarde. Iš gausios jo kūrybos išliko tik 11 (maždaug ket- 
virtis) kūrinių; jų tarpe .„Debesys“ minimi Apologijoje ir Puotoje. Siame 
kūriny (žiūr. vertimo „Židiny“, X t. 105 psl.) Aristofanas, pajuokdamas 
Sokratą, atvaizduoja ji kaip sofistų šalininką. Tačiau Platonas, nepaisy- 
damas to, kad Aristofanas taip pasitvčiojo mylimiausiu jo mokytoju, aukš- 
tai jį vertino ir gerbė. Aristofanas tikrai toks ir buvęs, kokį jį mums ro- 
do Platonas savo „Puotoje“: didžiadvasis vyras, gabus poėtas, kurs viską 
sugebėjo plastiškai atvaizduoti, savo sąmoju ryžosi savo tautą politiškai iš- 
judinti bei moraliai išauklėti. Ė 

6. Dijotima. "Tai yra Platono sukurtas moters tipas.  Josios 
tėvynės vardas Mavtwiwn pažymi josios pašaukimą ir nežemišką kilmę 


4 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


UAYTELA, UAVTUAT), vaticinatio, divinalio).  Josios lūpomis Platonas pareiškia 
savo nuomonę, skiriančiąsi nuo Sokrato nuomonės. - 


7. Aristodėmas, vadinamas „mažuoju“, kaip ir Apollodoras, | 


karštas Sokrato šalininkas ir gerbėjas. Sokratas kartais vaikščiodavo ba- 
sas, gi Aristodėmas — visada. Jis buvo kilęs iš Demos Kydathenai (kur 
tikriausiai buvusi ir Aristofano gimtinė). 


Turinio apžvalga, 


I. Įžanginis pasikalbėjimas. 


Vienas Apollodoro pažįstamų, susitikęs jį pakeliui, prašo papasakoti 
jam apie vaišes, kurias maždaug prieš 16 metų:buvo iškėlęs Agatonas savo 
tragėdijos pasisekimui paminėti. Nors ir daug laiko jau praėjo, vis dėlto 
Apollodoras dar galėjo anam pažįstamam (Glaukonui) papasakoti apie aną 
puotą; jis tai ir padarė keliaujant iš Falero į Atėnus. Pats Apollodoras puo- 
toje nebuvo dalyvavęs. bet apie visa buvo girdėjęs iš dalyvavusio Aristo- 
dėmo, gi smulkmenas sužinojo iš paties Sokrato. Taigi čia jis papasakoja, 
ką anuomet buvo girdėjęs iš Aristodėmo (172 A—174 A). 


il. Puota. 


A. ĮŽANGA. 


Apsirengęs rūpestingiau, nekaip visada, Sokratas išsiruošė pas Aga- 
tona į vaišes. Pakeliui susitiko su bičiuliu ir mokiniu Aristodėmu ir nu- 
sivedė jį su savim, nors anas ir nebuvo kviestas. Beeinant, Sokratas, sken- 
dėdamas mintyse, ėmė vis labiau atsilikti, kol galų gale Aristodėmas, pri- 
ėjęs Agatono namus, pasijuto vienas bėsąs.  Nebūdamas pakviestas, jis ne- 
nori įeiti į vidų. Bet vaišingas šeimininkas, pamatęs jį, prisispyręs kviečia 
įeiti, tikrindamas, kad ir jam buvęs nusiųstas pakvietimas, bet jo neradę 
namie. Sokrato atvesti pasiųstas tarnas rado jį stovintį ties kaimyno na- 
mais. Sokratas pasakė tarnui netrukdyti jo. ir šeimininkas, jau jo nebe- 
laukdamas, liepė pradėti puotą. Tik svečiams baigiant valgyti, pasirodė 
Sokratas ir užėmė vietą šalia Agatono.  Pavalgius, sulig papročiu, turejo 
prasidėti tikroji puota, gėrynė. Tačiau, kadangi daugumas dar po vaka- 
rykščios buvo nevisiškai išsipagirioję. nuo priverstino gėrimo buvo atsisa- 


kyta ir buvo priimtas Eriksimacho pasiūlymas — praleisti laiką besikal- 
bant. Tas pats Eriksimachas pasiūlė 17 tėmą kalboms — Eroso pager- 


bimą. Kiekvienas puotos dalyvis, pradedant iš isairės, turėjo kalbėti. Pra- 
dėjo Faidras, kuris, būdamas jauniausias, buvo užėmęs garbės vietą kai- 
rėje (174 A — 178 A). 


B. KALBOS EROSUI PAGERBTI. 


1. Faidras. Dievų ir žmonių gerbiamas Erosas esąs galingas 
viešpats: pasak Hesijodą ir Parmenida. jis esąs visų dievų seniausias; jis 
esąs didžiausias žmonių geradarys jų šeimos ir viešajame gyvenime bei ka- 
ro laikais; jis žadinąs žmones atlikti kilnius darbus ir pasiaukoti, kaip tat 
matom iš Alkestidos žygio ir Achillo keršto už mylimojo Patroklo nužudymą. 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 5 


2. Pausanijas. Faidras nurodęs į Erosą, kaip į vienalytį dievą, 
bet, panašiai kaip esančios dvi Afroditės, — vyresnioji dangiškoji ir jau- 
nesnioji žemiškoji, — lygiai taip esąs ir dvilypis Erosas, nes kiekviena 
Afroditė turinti po Erosą. Vienas Erosas esąs dangiškas, antras, gavęs sa- 
vo. vardą iš Afroditės Pandėmos, esas žemiškojo grožio dievas. Eroso| Pan- 
dėmos klausą paprasti žmonės; jie mylį moteris, jaunikaičius įr berniukus; 
kūną mylį daugiau už sielą ir nesirūpiną, ar jų meilė turi pagrindo bei 
dorinės vertės. Dangiškasis gi išrosas mylįs sielą labiau už kūną. Jis esąs 
artimesnis vyrams, negu moterims, ir esąs akstinas anai, visą gyvenimą 
tveriančiai, draugystei tarp jaunuolio ir vyro, kaip tat ypatingai dažnai! pa- 
sitaiką Elidoje ir Beotijoje. Atėnuose ir Lakedemone esą įvairių nuomo- 
nių tuo klausimu. Jonijoje ir barbarų kraštuose prieš toki draugavimą, 
esą, nusistatoma priešingai, nusistatoma ten ir prieš gimnazijas bei filo- 
sofiją. Iš tiesų gi, pasak Pausaniją, šis dangiškasis Erosas turįs didžiau- 
sią reikšmę ir atskiriems žmonėms, ir ištisai valstybei. 

3. Eriksimachas. Dabar iš eilės turėjo kalbėti. Aristofanas, bet 
ji paėmė žeksulys; taigi jis paprašė gydytoją Eriksimachą pavaduoti jį tuo 
tarpu. 

Eriksimachas sutinka su Pausanijo nuomone dėl dvilypio Eroso. Ta- 
čiau jų tarpusavio skirtingumas es4s-žymus ne tik jų žmogaus sielos vei- 
kime, bet ir visoj prigimty bei meno srity. Visur, esą, matome gerų ir 
blogų siekių, kūną aplanką ir sveikatą ir ligos, o muzikoje, esą, turime 
harmoniją ir disharmoniją; taip pat ir astronomijoje, ypačiai nuo saulės 
priderančiame žemės ūky, kur esii derlius ir nederlius, ir galiausiai religi- 
jos srity, mantikoje, kur randame dievotumą ir bedieviškumą. Tiktai tik- 
vasis Erosas palankiai veikiąs ir sudarąs tinkamas sąlygas laimei ir drau- 
giškumui tarpti bei geriems santykiams atsirasti žmonių tarpe ir tarp žmo- 
nių ir dievų. 4 

4, Aristofanas. Eriksimachui kalbant, Aristofanas, sekdamas 
gydytojo patarimais, nusivarė žeksulį ir dabar, pabaigus Eriksimachui, pra- 
bilo. Žmonės nežiną, kiek jie turį būti dėkingi Erosui, šiam didžiausiajain 
gydytojui. Žmonių giminė nebuvusi visada tokia, kaip dabar. Iš pradžių 
buvusios trys giminės: dvilypis vyras, dvilypė moteris it motervyris; kiek- 
vienas jų turėjęs po keturias rankas bei kojas, po du veidu ir kitų kūno 
dalių irgi po dvi. Jie buvę tokie stiprūs r galingi, tiek pasitikėję savo jė- 
gomis, kad drįsę net prieš dievus šiauštis. Norėdamas juos suvaldyti, Di- 
jas sumanęs sumažinti jų galybę, ir štai kokiu būdu: perpjovęs kiekvieną 
žmogų pusiau, apsukęs veidus į pjūvio pusę ir-liepęs Apollonui sutempti 
odą ir užgydyti žaizdas. Bet iš šito susmulkinimo gimęs Erosas: atskiros 
pusės didžiai troškusios susijungti vėl į viena. Dar šiandien tas troškimas 
susijungti, susilieti į viena. neducdąs žmonėms ramybės. (Kai susitinką 
du, kurie priklausė viens antram, jie esą pagaunami kožkokios keistos, ste- 
buklingos jėgos, kuri juos stumianti prie vienas antro. Išdidumas ir su- 
kilimas prieš dievus buvęs didelės nelaimės priežastimi. Kai Eroso pade- 
dami, žmonės surandą buvusiąją savo pusę arba kitą kurią, labiausiai ati- 
tinkančią jų prigimtį, jie vėl igauną pirmykščią kūriamąją savo galią, už 
kurią turį būti dėkingi Erosui. 

5. Agatonas. Erksimachas mano, kad po tokios kalbos, kokią 
pasakė Aristofanas, sunku būtų Sokratui ar Agatonui ką nors žmoniško pa- 


6 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puotaj 


sakyti. Tr pats Sokratas tarėsi patekęs i itin sunkią padėtį: kas ikišiol kal- 
bėjęs, nurodęs Eroso esmę ir ypatybes, o dabar, kai visa tai jau esą aišku, rei- 
kią tinkamai įvertirti C evo malones ir geradarybes.  Agatonas vaizduoja 
Erosą kaip visu dievų laimingiausį.. Pirmų pirmiausia, jis esąs gražių gra- 
žiausias; toliau, jis esąs jaunių jauniausias ir švelnių švelniausias; jis esąs 
lankstus, dernas, gražios "spalvos; kartu jis esąs teisingiausias, susivaldąs 
ir kupinas išminties. Eroso geradarybė pasireiškianti tuo, kad jis įkvėpiąs, 
perleidžias žmonėms visus tuos gerus privalumus, kurių tiek daug turįs 
patsai. Jam veikiant, atsirandanti dora ir kultūra, taika ir ramybė, su- 
tikmas ir bendravimas. Savo kalbos pabaigoje Agatonas pagerbia Erosą ir 
jo dovanas ditirambu. Jo prakalbos sužavėti, visi jam pritaria. 

Atėjo Sokrato cilė kalbėti. Šis pasisako negalįs ko nors bepasakyti 
po tokių (puikių prakalbų. Jis matąs buvęs klaidingai įsivaizdavęs, kokia 
turinti būti prakalba. Jis manęs, kad pagrindine tokios prakalbos ypaty- 
be turėtų būti teisybė.  Pareikšti savo nuomonę dėl girdėtųjų kalbų —i bū- 
tų tuščias gražių žodžių pagyrimas, nepaisant to, ar tie žodžiai teisingi, ar 
ne. Ir tokios rūšies dar vienos gražios prakalbos pasakyti jis neįstengiąs... 
O jeigu, esą, puotos dalyviai norėtų išgirsti jo nuomonę, tai, esą, turėtų 
leisti jam kalbėtį savotiškai ir pirma pasikalbėti su Agatonu, kad tokiu 
būdu būtų padėtas pagrindas tolimesniems jo išvedžiojimams. Visi su tuo 
sutiko. 

Per pasikalbėjimą Agatonas buvo priverstas atšaukti savo pagyrimus 
ir įrodymus dėl dievo jaunumo, gražumo bei gerumo. 

a) Eroso esmė esanti grožio troškimas Bet galima trokšti tik to, ko ne- 
turima. Net turėdami ką nors mylima, mes, esą, trokštame tą nuosa- 
vybę išlaikyti ateity. 

b) Tokiu būdu meilė esanti turėjimas ir kartu neturėjimas (trokštamo daik- 
to). Erosas todėl jau nebeg galįs pats būti gražus bei geras, kad gera be 
gražaus nėbūną skyriumi, 0 jis abiejų trokštas. Šitokiais išvedžiojimais 
prasideda Sokrato kalba. 

6. Sokratas. Visa tai, ka Sokratas pareiškė apie Erosą, kaip sa- 
vo nuomonę, jis sakėsi girdėjęs iš Dijotimos, vaidilutės iš Mantinėjos. Kar- 
tu su S jis suskirstė savo protavimus į dvi dali ir kalba apie 

1) Eroso esmę: 

a) Kadangi Erosas iš prasmės esąs turėjimas ir neturėjmas ir kadangi jis 
nėsąs geras, nei gražus, bet ir ne biaurus, išeiną, kad jis stovįs vidury 
tarp tų dviejų priešingumų. 

b) Iš tikrųjų, jis stovis tarp žmonių ir dievų, vidury, tarp išmintinga ir ne- 
išmintinga. Jis esąs tiltas tarp pabaigiama ir nepabaigiama. 

c) Tai seką iš jo kilmės. Poros (perteklius) esąs jo tėvas, Penija (stoka, 
nepriteklius) jo motina. Jame. esą, randame tėvų privalumų mišinį. 
Jis esąs vidury — tarp žinojimo ir nežinojimo, tartum. koks filosofas. 

2) Eroso įtaka žmonėms: 

a) Pirmausia, aplamai kalbant. Erosas veikiąs visuose žmonėse, kaip reika- 
lavimas turėti gėrio ir grožic, ir tai amžinai turėti. Juk Erosas siekiąs 
nemirtingumo. Šitoks begalybės troškimas nuolat pasireiškiąs žmonėse. 

b) Jis veikiąs dvejaip — per kino ir dvasios gimimą. Giminės amžinybė 
esąs giliausias gimimo pagrindas. Nemirtinga garbė sekanti. paskui tą, 
kurs atnešė į pasaulį kilnių Minčių ir sukūrė skaisčių dvasios kūrinių. 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 7 


Kadangi abiejų gimimo rūšių tikslas esąs pasiekti kažka dieviška, gi 
dieviškumas esąs ne kas kita, kaip grožis, tai abi kryptys turinčios 
stengtis iškelti grožį grožyje. 
<) Pirmykščio grožio suvokime ir veikiąs daugiausia Erosas. Palaipsniui, 
pradedant nuo žemiškos gražaus kūno meilės, mūsų kelias einąs prie 
suvokimo bei įžvelgimo amžinos idėjos ir drauge prie tikros laimės ir 
nemirtingumo. 
INTERLUDIUM. Vos tik Sokratas baigė kalbėti, pasigirdo didžiausias 
triukšmas už durų: kažkokio girto žmogaus balsas šaukė Agatoną, kažkas 
norėjo įeiti į vidų, bet tarnai neleido Galiausiai į kambarį įsirito būrys 
girtų su šventadieniškai apsirengusiu Alkibijadu priešaky, kurs nuo slenks- 
čio rėkė norįs uždėti ant Agatono galvos pergalės vainiką ir drauge puo- 
tauti. Jis vainikuoja šeimininką ir užima vietą. Tik dabar jis tepastebi 
Sokratą šalia Agaltono. Tada papuošia vainiku ir Sokratą ir atsisėda tarp 
abiejų, kad, kaip simposijarchas, vadovautų puotai. Įsikiša Eriksimachas, 
kurs nori, kad toliau būtų kalbama apie Erosą. Bet Alkibijadas pareiš- 
kia, kad, Sokratui čia esant, jis negalis girti nieko kito, kaip tik jį. Jam 
tatai leidžiama, ir prasideda Alkibijado žodis į Sokratą. 

7. Alkibijadas. Norėdamas pagerbti Sokratą, Alkibijadas lygina 
ji su silėnais ir satyru Marsiju. Sokratas esąs panašus į Marsiją ir savo 
pavidalu, bet ypačiai tuo, kad savo kalbomis, kaip Marsijas savo švilpavi- 
mu fleita, nuostabiai mokąs pavergti savo klausytojus. Šitokį Sokrato kal- 
bos veikimą jis esąs patyręs pats ypatingu būdu. Sokratas 'esąs panašus ir 
į silėnus: tas pat priešingumas tarp laukuojosios povyzos ir vidinių savy- 
bių esąs žymus ir Sokrate. Jo povyza esanti biauri, ir, sprendžiant iš jos, 
galėtume palaikyti jį kvailiu ir niekam netikusiu, bet kokid turtai esą jo 
viduje, koks sielos kilnumas, koks jausmų skaistumas! O kiek Sokratui 
itin rūpį vien žmogaus vidaus ypatybės. ir tatai Alkibijadas esąs patyręs ant 
savęs. Nuostabus dvasinis, nuostabus ir fizinis jo atsparumas.  Įvairiuo- 
se sunkiausiuose atsiūikin:uose Sokratas parodęs ypatingą atsparumą, pa- 
ivarumą ir atsargumą bei susivaldymą. Tai esą vienintėlis reiškinys žmonėse. 

Ir Sokrato kalbos esančios panašios į silėnus. Paviršutiniškai pažiū- 
rėjus, jos esančios visai paprastos, ir jų žodžiai esą paprasti, bet iš tikrųjų 
jos esančios dvasingos ir galingos. „Reikia pasisaugoti šio demoniško žmo- 
gaus jėgos“, baigdamas prakalbą, pasakė Alkibijadas Agatonui (178 A — 
222 A). ; 

C. PABAIGA. 

Alkibijadui pabaigus kalbėti. visi gardžiai juokėsi. Buvo im- 
ta kalbėti apie tariamąjį jo pavydą dėl Agatono. Staiga į kam- 
barį įsiveržė naujas hūrys pasilinksminusių žmonių. Kilo triukšmas. Da- 
lis svečių ėmė skirstytis. Kiti, pasigėrę, užmigo, su jais drauge ir simpo- 
sijarchas Aristodėmas. Prieš auštant, jis nubudaą ir pamatė, kad puotau- 
jančių bėra tik Agatonas, Aristofanas ir Sokratas. Jis nebeatmenąs tikrai, 
ką jie kalbėję, bet šiek tiek prisimenąs: Sokratas stengęsis priversti juos 
sutikti, kad tas pats poėtas turįs mokėli rašyti tiek tragėdijas, tiek kome- 
dijas. Tačiau nelabai jo beklausę -— ėmę snausti. Pirmas užmigęs Ari- 
stofanas, kiek vėliau, išaušus, ir Agatonas. Apklostęs juos, Sokratas išėjęs. 
Jį pasekęs Aristodėmas. Atėjęs į Likėją, Sokratas nusiprausęs ir praleidęs 
dieną, kaip paprastai, ir tik vakare grįžęs namo pasilsėti (222 B—225). 


8 3 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


Puotos tikslas. Erosas ir idėjų mokslas. 


Įsidėmėjus, kokią žymią vietą užima „Puotoje“ Sokratas, kyla min- 
tis, kad, rašydamas šitą veikalą, Piatonas norėjo ypatingu būdu pagerbti 
savo mokytoją. Ne tik Sokrato prakalba filosofinės minties gilumu pra- 
lenkia kitų dalyvių prakalbas, bet ir jo asmens ypatybių ir jo įtakos ki- 
tiems iškėlimas Alkibijado prakalboje rodo ir viso kūrinio tikslą. Čia tu- 
rime prieš akis žmogų, kurs filosofijos pagalba pasiekė vidaus harmoniją 
ir galimą šiame pasauly laimę, 

Tačiau į aną Sokrato pagerbimą galima žiūrėti, kaip į šalutinį ,„Puo-- 
tos“ tikslą, kurs paaiškėja tik antroje veikalo pusėje, bet ir čia (Alkbija- 
do prakalboje) nežymiai iškeliamos ir kitos mntys. Sokrato asmeny čia 
rodomas žmogus, kuriame įsikūnijo Erosas, žmogus, kuris na tik įkūnijo 
savy Tilosolijos troškimą pasiekti tai. kas amžina ir be galo, bet ir, Eroso- 
skatinamas, stengiasi įgyvendinti dieviškus įstatymus pasaulyje. In Alkibi- 
jado prakalba yra galų gale kalba apie Erosą. Taigi šioji Eroso problė- 
ma ir yra pamatinis .„Puotos“ tikslas Tiksliau pasakius, ,Puota“ nori 
šitą rūpimąjį klausimą teoriškai pažinti ir etikos dėsniais tiksliau apibrėžti. 
Mums žinoma, kad Sokrato būrely. kaip ir aplamai anais laikais, tas klau- 
simas -—— Eroso esmės, santykių tarp vyro ir moters bei vyro it vyro — 
buvo dažnai liečiamas. Bet to klausimo išvadų santraukos nebuvo. ,,Tu- 
rime poėtų“, sako Eriksimachas; „ėpikų ir lirikų, turime himnų ir peanų 
visiems dievams pagerbti, bet kūrinio Erosui pagerbti neturime. Atsimine 
visa. kus buvo paliesta sofistų kalbose, ničnieko nerasime apie Erosą. Tie- 
sa, Šį tą randame apie Erosą pas Hesijodą, Empedoklą, Akusilają ir Par- 
menidą, tačiau neturime tinkamo filosofinio įvertinimo šiai svarbiai tėmai“. 
Šį trūkumą kaip tik ir prašalina „Puota“. Iš tikro, Erosas čia nusako- 
mas ir počtiškai (Agatonas, Aristofanas). ir sofistiškai (Pausanijas), ir filo- 
soliškai (Faidras — kosmogoniškąja Hesijodo nuomone, o Eriksimachas — 
pantejistiškomis Empedoklo ir Heraklito teorijomis). "Bet tobūliausiai ir 
labiausiai užbaigtai jis nusakomas, rodosi, Platono idėjų doktrinos šviesoje. 

Kaip žmogus gali pakilti price idėjų pažinimo, kaip jis, idėjų veda- 
mas, gali praktiškai veikti savo gyvenime, yra pirmą sykį visiškai aiškiai 
parodyta ir išvystyta antroje Platono .„Puotos“ daly. Čia aiškiai iškeliama 
idėjos apibrėžtis ir jos santykis su realiais reiškiniais. Idėjos nėbėra ab- 
straktinės logikos sąvokos, bet jos vra nėkintančios, nuo laiko ir erdvės ne- 
priderančios esmės, realių pasireiškimų šaltinis. Reikia dėkoti atskiruose 
reiškiniuose atsispindinčiai jų jėgai. kad žmoguje veikia noras. pakilti iš 
tamsos į šviesą, ir kad meilė kreipiama į tikrai jų vertus objektus. Kai 
idėja rodosi žmoguje atskirų, užbaigtų. ją vaizduojančiu paveikslu, tas pa- 
veikslas sužadina žmogaus meilę sau. ir tai bus aukščiausias meilės laips- 
nis, kada toji meilė kreipiama į atskirą gražią lytį. Bet juo laisvesnė nuo 
išorinių pasireiškimų pasirodo žmogui idėja, juo aukštesnį laipsnį užima jo 
meilė, kol jo žiūrinčiai minčiai galų galų pasirodys Amžinasis Grožis, gry- 
nas ir laisvas nuo įvairių nepastovių žibučių, pirmykščiame dieviškame sa- 
vo skaistume. Tai yra viršūnė, kur meilė virsta tikrąja filosofiška meile. 
Taigi, įvairūs idėjos pasireiškimo laipsniai kūno srity atitinka pažinimo ir 
meilės laipsnius dvasios srity, ir iš to kvla darna (harmonija). Filosofija, 
filosofiškoji meilė pažymi aukščiausią dvasiškumo, pažinimo, pakilimo laips- 


„"Mwrvvppppryyyyyyyyvy Ww vUGUWvgyrwymerrrnor g pP" TPA WP, 


M. Račkauskas, Platono Sympcsion (Puota) . +) 


nį. Dvasios tobūlumo ieškąs Žmogus nenuilstamai stengiasi laipsnis po 
laipsnio: iškilti iš matomojo pasaulio i idėjų pasaulį, ieško absoliuto. die- 
viško, viską apimančio grožio bei gėrio. Ir iei tokiam, su Eroso pagalba, 
tatai pasisekė — pakilti iš žemės tamsybių į amžiną šviesybę, tada jis drą- 
siai leidžiasi žemyn nunešti gėrio ir grožio į žmonių gyvenimą, gydyti 
bei valyti valstybės. Tokio žmogaus pasiekta dievškoji ugnis nebūtų tik- 
ra, jei ji būtų kūrenama tik jam vienam: jis turi jos išdalyti visiems trokš- 
tantiems, tada bus ailiktas jo uždavinys. Todėl meilė nėra tik filosofinis 
siekis, troškimas prisipildyti idėjų, bet kartu ir kūryba, ir pareiga kitus 
mokyti. , 

Taigi galų gale ir „Puota“, kaip ir kiti Platono raštai, turi ir prak- 
tiško pobūdžio. Galutinis žmogaus veikimo tikslas yra pasiekti tokią sie- 
los būklę, kuri parodytų vicnybę to, kas pabaigiama, su tuo, kas amžina. 
Didžiausios paramos šitokį gyvenimo tikslą pasiekti suteikia žmogui jame 
esąs „ilgėjimosi jausmas“, kuris stumia žmogų vis tolyn ir aukštyn. Kas 
luri tokį Erosą, tas atsiriša nuo visų žemiškų pančių, pasikelia viršum visų 
žemiškos laimės smsgumų, viršum naudingumo moralės, kuri daikto vertę 
matuoja vien, praktiškų jo pritaikymu. Toks žmogus pažįsta absoliutinį, 
visada pastovų Gėrį, matuojamą ne išviršiniu, bet vidiniu, dvasiniu naudin- 
gumu. „Puota“ paniekina sofistišką naudingumo moralę ir tais laikais la- 
bai praplitusią vyrų meilę berniukams. Norėdamas parodyti, kad aukštas 
dvasinės meilės idealas gali būti pasiektas gyvenime, Platonas įkūnija tą 
idealą apčiuopiamu būdu Sokrato asmeny. kokį mes jį matomd Alkibijado 
prakalboje ir „„Puotos“ pabaigoje. 


„Puotos“ forma. 


„Puotoje“ Platonos pareiški> įvairias nuomones apie vieną da- 
lyką, kelių ilgesnių prakalbų pavidalu. /Toks būdas visai tinka šiam 
reikalui, nes ir pats kūrinys, galų gale, yra puotos atpasakojimas. Kai 
kurios nuomonės, pareikštos penkių pirmųjų kalbėtojų apie Erosą, So- 
krato filosofiškai pagilinamos ir suvedamos į vieną. Dėl tos ypatin- 
gos savo formos „Puota“ labiau už kitą kurį Platono kūrinį įrodo auto- 
riaus gabumą kuo įvairiausiais būdais ir kuo įvairiausiomis priemonė- 
mis reikšti savo mintis. Jis pavartoia čia ir patosą, ir meilažodę (kom- 
plimentą), ir salyrą, ir kaimo žmonių posakius. Alkibijado prakalba 
lyg koks himnas, Agatono žodis skamba liriškai, meniškai statoma 
prieš jį Aristofano prakalba, kurioje galima pastebėti komedijos posa- 
kių; tačiau niekur neperžengta galimumo ir tam tikro saiko ribų. 
Kaip pavaizduoti ,„Puotos“ dalyviai! Kiek plastikos Sokrato paveiksle! 
Kaip dramatiškai. kaip puikiai psichologiškai aprašytas kiekvienas! 
Rodosi, kad pals sėdi anų svečių tarpe. 

Platonas buvo pirmiausia poėtas. Prisisunkęs didžiojo Atėnų žy- 
dėjimo laikmečio kultūros, žymių mokytojų mokytas muzikos bei gim- 
nastikos, jis pasišventė poėzijai, ypačiai tragėdijai, kol, sukakęs 20 
metų amžiaus, susipažino su Sokiatu. Kada jis ,„Puotos“ pabaigoje 
Sokrato lūpomis pareiškia, kad tas pats poėtas turįs sugebėti rašyti ir 
tragėdijas ir komedijas, jis kalba. remdamasis savo prityrimu, ir ,„Puo- 

ta“ tai įrodo. Lygindami jo „Fedoną“ su „Puota“ , negalime nepaste- 


10 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) š 4 
k 
bėti, „kad tuodu veikalu santykiauja bemaž taip, kaip tragėdija su ko- | 
medija. Ypačiai Platonas mėgsta alegorijas, palyginimus. Bet Platonas 
yra daugiau negu poėtas; jis yra filosofas. Elegantiška, arstokratišką 
jo kalbos forma, dažnai aštri pašaipa yra tik tam tikra priemonė pa- 
reikšti tam, kas jam giliausiai rūpi: kad mes, žmonės, turime tvirtai 
tikėtis, filosofijos padedami, pasiekti pirmykštę visų daiktų priežastį, 
aukščiausiąjį Giožį hei Gėrį ir visišką tobūlumą. Aukščiausiame for- 
mos gražume, sujungtame su giliausių minčių bei kilniausio doringumo 
turiniu, ir glūdi tas žavingas ir galingas „Puotos“ įspūdingumas. 


172 


= 


178 


Symposion. 


Rodos; esu neblogai pasiruošęs tam, ko klausiate. Taigi užva- 
kar atsitiktinai kėliaus iš namų. iš Falėro,! į miestą, ol čia vienas ma- 
no pažįstamų, ėjęs užpakaly, pamatęs mane iš tolo pasišaukė ir, juokais* 
pavadindamas mano kilmėvardį. pasakė: 

— Falėro pilieti, šaunus Apollodorai, bene palauktum? 

Ir aš sustojęs lukterėjau. O anas sako: 

— Iš tiesų, Apoliodorai, šiomis dienomis čia ieškojau tavęs, no- 
rėdamas pasiteirauti apie anų vaišių pasikalbėjimą tarp Agatono, So- 
krato, Alkibijado ir kitų svečiu. kokios, būtent, buvo kalbos apie Erosą. 
Man pasakojo apie tai kažkas kitas, girdėjęs iš Filippd Foiniko, pa- 
sakė ir tave tai žinant. Tačiau nicko nemokėjo dorai papasakoti. Tai- 
gi tu bent man papasakok; juk tau labiausiai tinka skelbti savo prie- 
telio* kalbas. Bet, sako, pirma pasakyk man, ar tu pats anuomet šne- 
kėjai su jais, ar me. 

O aš atsakiau, kad, matyt. kalbėjęs su tavim iš tikrųjų nieko 
tau dorai nepapasakojo, jei manai neseniai įvykus aną pasikalbėjimą. 
apie kurį klausi, kad ir, aš būčiau galėjęs prie jo prisidėti. 

— Aš bent manau. 

— Kaip tatai, sakau, Glaukonai?* Nežinai, kad jau daug metų, 
kaip Agatonas čia nebegyvena? Juk nuo to laiko, kai aš pradėjau bi- 
čiuliauti su Sokiatu, kasdien rūpindamasis sužinoti, ką jis kalba ar 
veikia, dar nesuėjo nė trijų metų. Gi iki to laiko basčiaus, kur tin- 
kamas, ir vaizdavaus šį tą darąs. iš tikrųjų gi būdamas menkesnis už 
bet ką Ikitą, ne mažiau kaip tu dabar, kurs manai reikiant verčiau bet 
kuo kitu užsiimti, tik ne filosofija. 

O jis: — Nesityčiok, sako, verčiau pasakyk man, kada buvo anas 
pasikalbėjimas. 

Atsakiau, kad dar mums vaikaujant, kada pirmąja savo tragė- 
dija Agatonas nugalėjo“, o kitą dieną su choreutais atnašavo aukas sa- 
vo pergalėjimo proga. 

—- Taip, sako; pasirodo iš tikrųjų seniai būta. O kas tau pa- 
sakojo? Ar pats Sokratas? 

— Dievaži, sakau, visai ne — tik tas pats, kas pasakojo ir Foi- 
nikui. Buvo čia toks Aristodėmas“, kidatėniškis, toks žemutis, visada 
basas; jis buvo prisidėjęs prie ano pasikalbėjimo, būdamas vienas iš 
didžiausių tada, kaip man rodos. Sokrato gerbėjų. O be to, viena kito 
dalyko, ką buvau iš jo girdėjęs. paklausiau dan ir Sokrato, ir šisai pa- 
tvirtino man ano pasakojimą. 

— Nagi, sako, kodėl nepapasakotum i ir man? Juk kelias į miestą“ 
visiškai nuteikia beeinant ir kalbėti ir klausyti. 

Taigi tada beeidami apie šituos dalykus ir kalbėjome. Tokiu 
būdu, kaip jau pradžioje pasakiau. esu neblogai pasiruošęs pasakoti. 
O jeigu jau reikia ir jums papasakoti, dera tatai padaryti. Aš bent 
apskritai labai kažkaip džiaugiuosi arba pats ką pradėjęs kalbėti apie 
filosofiją, arba kito klausydamas, nekalbant jau apie tai, kad tikiuosi 


12 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


dar ir naudos turėti. Klausant kitų kalbų, ypač jūsų, pasiturinčių 
žmonių, prityrusių verlelgų kalbų. kartais man darosi nesmagu, kar- 
tais — gaila jūsų ir jūsų draugu: nieko nedarydami, vaizduojatės kaž- 
d ką darą. Lygiai ir jūs, savo rucžtu laikote mane nelaimingu ir, gali-- 
mas daiktas, teisingai manote, o aš tai jau nebemanau, bet tikrai ži- 
nau jus nelaimingus esant. y 

DRAUGAS. Amžinai tu toks pat, Apollodorai: amžinai kaltini ir 
save ir kitus, ir, man rodos, visus, išskyrus tik patį Sokratą, pradėjęs 
nuo savęs, negudriai laikai nevykusiais. Iš kur tave ėmė vadinti pik- 
tos dvasios apsėstu“, iš tiesų nežinau, tik savo kalbose tu visada toks; 
tūžti ir ant savęs ir ant kitų, išskyrus Sokratą. 

e APOLLODORAS. Mano mielasai, juk, be-dbejonės, aišku, kad 
taip manydamas ir apie save ir apie jus, paikauju ir klystu. 

DRAUGAS. Neverta, Apollodorai, ginčytis dabar dėl to. Bet, 
kaip jau prašėme tavęs, neatsisakyk verčiau papasakoti, kas tenaž buvo 
kalbėta. 

APOLLODORAS. Taigi buvo kalbėta maždaug taip. Bet ver- | 

174 čiau pasistengsiu i aš jums visa iš pat pradžių papasakoti, kaip ir 
anas man pasakojo. , 

Taigi sakė, kad jį sutikęs Sokratas, nusimazgojęs ir prisirišęs 
kurpes, — o tai retai jam atsitikdavo, — ir paklausęs jį, kur einąs 
toks pasišvietęs. i! 4 

Sokratas atsakęs. kad pas Agatoną pietų. „Vakar per epiniki- 
jas, pabūgęs minios, išsprukau nuo io, bet susitariau šiandien atei- 
siąs. Štai ir pasipuošiau nueiti gražus pas gražų. O tu“, paklausė, 
„kaip manai, ar nenorėtum eiti pietų, nors ir nekviestas?“ 

b O aš, sako, pasakiau, kad padarysiu taip, kaip tu įsakysi. 

„— Na, eikiva, tarė Sokratas, kad ir patarlę iškreiptumėm, pa- 
keitę ją šitaip: „eina gerieji puotauti pas gerąjį; nors nekviesti jie“". 
Homėras, matyti, bus ne tik iškreipęs šitą patarlę, bet ir iškoneveikęs 
ją, atvaizdavęs Agamemnoną itin smarkiu karžygiu, gi Menelajų — iš- 

c lepinti ietininku; Agamemnonui atnašaujant ir keliant puotą, privertė 
ateiti nekviestą Menelajų, būtent. biogešsnį ateiti į geresnio puotą!?, 

Tai išgirdęs, sako, pastebėjęs: — Taip pat, rodos, atsitiks ir 
man, ir ne taip, kaip tu sakai, Sokratai, bet, anot Homėro, netikęs 
būdamas eisiu į išmintingo žmogaus puotą nekviestas. Taigi, apsiė- 
męs mane nusivesti, kaip nors ir užtark mane, pavyzdžiui, kad aš ne- | 
norėjęs eiti nekviestas, bet tu mane išsivadinęs. 

d — Dviese eidami, pasakė Sokratas, iš anksto sugalvosime, ka 
pasakyti.!! Taigi eikiva. 4 

Tokiais, maždaug, šako, žodžiais pasikeitę. nuvykę. Pakeliui 
Sokratas kažko susimąstęs ir ėmęs atsilikti'?; anam norint ją palaukti, 
liepęs eiti toliau. Priėjęs Agatono namus, radęs duris atdaras, ir čia. 

e sako, atsitikę kažkas juokinga. Jį luojau pasitikęs vienas iš namų tar- 
nų ir nusivedęs ten, kur visi jau buvo sugulę; radęs juos jau besiruošian- 
čius pietauti. Vos tik jį pamatęs Agatonas taręs: „A, Aristodėmai, pa- 
čiu laiku ateini, pietausi su mumis. O jei dėl ko kito atėjai, atidėk 
kitam kartui. Aš ir vakar ieškojau tavęs, norėdamas pakviesti, bet 
niekur negalėjau pamatyti. O Sokrato mums kodėl neatsivedi?“ 


175 


M. Račkauskas, Plalono Sympesion (Puota) 13 


O aš, sako, dairaus ir niekur nematau Sokrato sekant užpaka- 
ly. Taigi pasakiau, kad ir pats ėjau su Sokratu, jo pakviestas čion pietų. 

— Gerai, sako, padarei; bet kur Sokratas?: 

— Ėjo užpakaly neloli manęs. Ir pats stebiuosi, kur jis galėjo 


būti. Į 

— Ar nepažiūrėtum, sako. vaike, — pasakęs Agatonas, — ir ar 
neatvestum Sokrato? (O) tu, sako. Aristodėmai, drėbkis šalia Eriksi- 
macho!?), | | Lia 


Tr jam, sako, tarnas numazgojęs kojas, kad galėtų atsigulti, o 
kitas tarnas atėjęs ir pranešęs. kad tas Sokratas pasukęs kitur stovįs 
pas vieno kaimyno priebutį ir, jam kviečiant, pasakęs nenorįs įeiti. 

— Niekus tauziji, pasakė Agatonas; kviesk jį ir nepaleisk. 

O jis, sako, pastebėjęs: — Nieku būdu, palikit jį. Toks jau jo 
įpratimas: sustos kitą kartą kur nors i: stovi. Jis tuoj ateis, kaip aš 
manau. Tik nelieskite jo, bet palikite ramiai. 

— Jei, sako, taip manai, aišku, taip reikia ir pasielgti, pasakęs 
Agatonas. Gi mus, tarnai, visus kitus vaišinkite. Duokite iš eilės, ką 
tinkami: juk niekas nestovi čia jums ant sprando'*; aš niekuomet to 
nedarau. Ir dabar tarykilės esą pakvietę pietų mane ir visus kitus; 
tenkinkite mus, kad galėtume jus pagirti. 

Po io, sako, jie pradėję pietauti, 0 Sokratas vis nesirodęs. Pas- 
kui Agatonas kelis kartus liepęs paieškoti Sokrato, bet jis neleidęs. Pa- 
galiau po kiek laiko jis atėjęs, savo papratimu kiek užtrukęs, pietums 
jau gerokai įpusėjus. "Tada, sako. Agatonas — jis gulėjęs vienas guo- 
lio gale -— pakvietęs: — Čionai, Sokratai, išsitiesk! šalia manęs, kad ir 
aš paragaučiau tos išminties, kurios tu prisisėmei prie ano priebučio. 
Aišku juk, kad radai ją ir turi su savim: antraip, būtum stovėjęs dar 
ilgiau. 

O Sokratas atsisėdęs ir taręs: 

— Gerai, pasakęs. būtų, Agatonai, jei išmintis būtų toks daik- 
tas, kad, mums prisilietus vienas prie antro, imtų tekėti iš pilnesnio 
į tuštesnį, lygiai taip pat kaip taurės vanduo, kurs per vilną nubėga iš 
pilnesnės taurės į tuštesnę!?. Jei ir su išmintimi būtų taip pat, labai 
vertinčiau gulėjimą šalia tavęs. Tada, manau, prisipildyčiau iš tavęs 
gausingos ir puikios išminties. Juk manoji išmintis menkutė ir abe- 
jotina, kaip koks sapnas; na, o tavoji —- blizganti ir smarkiai auganti; 
jaunas esi, o kaip ji užvakar skaisčiai sužybėjo, kaip iškilo aukštyn 
trijų dešimčių tūkstančių graikų liudininkų akivaizdoje!“. 

— Pajuokas esi. Sokratai, tarė Agatonas, bet mes tai netrukus 
pasvarstysime — aš ir tu — apie aną išmintį, pasinaudodami teisėju 
Dijonisu!". O dabar pirmiausia užšveisk pietų. 

Potam, sako, Sokratas atsigulęs ir pavalgęs, kiti taip pat; visi, 
nulieję kiek iš taurių. sugiedoję giesmę dievui pagerbti ir atlikę visa, 
kas reikalinga'š, ėmę gerti. Čia, sako, prašnekęs Pausanijas maždaug 
taip: 

 — Gerai, vyrai, sako, o „kuriuo būdu palengvinltume lėbavimą? 
Aš bent turiu jums pasakyti. kad iš tikrųjų visai blogai jaučiuos po 
vakarykščio pokylio ir esu kiek reikalingas poilsio; manau, kad ir daug 


L 


d 


7 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


kas iš jūsų jo reikalingi: juk ir jūs čia buvote vakar. Taigi pagalvo- 
kime, kuriuo būdu padarylumėm išgertuves lengvesnes. 

O Aristofanas į tai pastebėjęs: 

— Tai iš tikrųjų teisingai, Pausanijau, sakai reikiant kuriuo 
nors būdu kiek palengvinti išgcrtuves. Juk ir aš pats esu vienas iš tų, 
kurie vakar išsimaudė vyne. 

Juos išklausęs, sako, Akumeno Eriksimachas taip prabilęs: 

— Iš tikrųjų gerai sakote. "Tik dar vieno pasigendu iš jūsų iš- 
girsti: ką mano apie gėrimo pajėgumą Agatonas? 

— Nė kiek, atsakęs Agatonas, pajėgsiu ir aš išsigerti. 

— Mums, matyti, gerai išeitų, tarė Eriksimachas, — man, Ari- 
stodėmui, Faidrui ir šiems štai visiems. jei jūs, stipriausi gėrikai, da- 
bar atsisakytumėt: juk mes visuomet šiuo atžvilgiu silpniausi. Apie 
Sokratą, tiesa, čia nekalbu: jis tinka ir vienam ir antram; jam vis vie- 
na, kaip pasielgtumėm!", O niekam, mano galva, iš čia esančių nė- 
sant linkus daug gerti vyno, nė kiek, galimas daiktas. tenusidėsiu, jei 


pasakysiu Keletą teisybės žodžių apie girtavimą, koks jis yra. Juk iš 


medicinos mokslo man iš tikrųjų, taip bent manau, aišku, kad girta- 
vimas yra žmogui kenksmingas. Ir pats aš nenorėčiau toliau laisva 
valia gerti, ir kitam nepatarčiau, ypač jei kas po vakarykščios dar ne- 
išsipagiriojo. 

— Bet iš tikrųjų, sako, pasišovęs mirriniškis?? Faidras; aš bent 
visuomet pratęs tavęs klausyti, vpač kai pradedi kalbėti apie medici- 
ną; bet šiandien, jei gerai pagalvos“, paklausys tavęs ir kiti. 

Tai išklausę, visi sutikę šiam susirinkime daug negerti, —4 tik 
tiek, kad būtų malonu. i 

— Taigi, pasakęs Eriksimachas, kadangi jau nutarta, kad kiek- 
vienas gertų kiek tinkamas, ir kad nebūtų jokios prievartos, aš, turė- 
damas tai galvoje, siūlau ką tik iėjusią fleitininkę atleisti: tebirbina 
sau, arba, jei panorės, moterims rūmų viduje; o mes pasikalbėdami 
vieni su kitais praleisime šiandien laiką; gi apie ką kalbėdami, jei 
sutinkate, noriu jums pasiūlyti. 

Visi pasakė sutinką ir prašę Eriksimachą padaryti pasuks 

Tada Eriksimachas pasakęs: 

—- Pradėsiu taip, kaip pradeda Euripido Melanippa?*: 

Ne mano pasakojimas, bet... 
Faidro tai, ką noriu pasakyti. Iširdęs Faidras tolydžio kartoja man: 
ar ne keista, sako, Eriksimachai. — kitiems kai kuriems dievams po- 
ėtų kūriami himnai ir peanai“?, 6 Erosui, tokiam senam ir galingam 
dievui, niekados dar nė vienas poėtas:— o kiek! jų yra! — nėra sukūręs 
nė vienos giriamos giesmės. Arba vėl, jei nori, pažvelk į garbiuo- 
sius sofistus, kurie, kaip pavyzdžiui, dorasis Prodikas, proza rašo pa- 
gyrimus Heraklui?* ir kitiems. "Tačiau tatai dar nieko stebėtina. Bet 
aš bent kažkaip užtikau knygą. kurioje buvo kalbama apie druską, 
vertą didžiausio pagyrimo dėl savo naudingumo. Ir nemaža kitų pa- 
našių daiktų ten sutiktumei. Taigi tokius menkniekius pagirti nema- 
ža stengtasi, o tinkama giesme pagerbti Erosą dar nė vienas žmogus 
iki šios dienos nedrįso. Tr taip niekinamas toks galingas dievas! Man 
rodos, Faidras gerai sako. Taigi aš troškštu pridėti savo dalį Eroso 


178 


M. Račkauskas, Plalono Symposion (Puota) 1 15 


garbei ir maldauti jo; be to, man rodos, kad mums, čia dabar esan- 
tiems, tinka papuošti dievą. O jei jūs man pritariate, tai mūsų pasi- 
kalbėjimui yra užtenkamai medžiagos. "Todėl siūlau: kiekvienas mū- 
sų, pradedant iš dešinės, turi pasakyti gražiausią, kiek įstengia, kalbą 
Erosui pagirti; gi pirmam pradėti tenka Faidrui, nes jis ir guli pirmas 
iš dešinės ir iš jo išėjo toks pasiūlymas. 

— Niekas, Eriksimachai, pasakęs Sokratas, nebalsuos prieš ta- 
vo pasiūlymą. Ir aš taip pat, galimas daiktas, neatsisakysiu: juk sa- 
kaus viena težinąs, būtent tai, kas liečia Erosą, Neatsisakys, tur būt, 
nei Agatonas, nei Pausanijas, nei, žinoma, Aristofanas, kurio visos 
mintys sukasi apie Dijonisą ir Afroditę; ir niekas kitas neatsisakys iš 
tų, kuriuos čia matau. Tačiau ne vienodos susidaro sąlygos mums, 
užgulusiems paskutines vietas; het jei pirmieji kalbės pakankamai ir 
gerai, pakaks mums ir to. Na, laimingos kloties, tepradeda Faidras, 
tepagiria Erosą. 

Čia visi kiti jam pritarė ir reikalavo to paties, ko ir Solškatas, 
Tačiau viso to, ką kiekvienas pasakė, gerai neatsiminė nei Aristodė- 
mes, nei aš neatsimenu viso to, ką anas pasakojo. Bet tai, kas man 
pasirodė itin atsimintina,  mėginsiu jums išdėstyti, atpasakodamas 
kiekvieno kalbą. 

Taigi, sako, pirmas, kaip sakau, pradėjęs kalbėti Faidras maž- 
daug taip, kad didis esąs dievas Krosas, ir stebėtinai daug kuo pasižy- 
mėjęs žmonių ir dievų tarpe, 0 vpač, tur būt, savo kilme. Juk gar- 
binga būti vienu iš seniausių dievų tarpo. Štai tam įrodymas: Eroso 
gimdytojų nėra; apie juos nekalba nei poėtai??, ne šiaip žmonės, tik 
Hesijodas sako pirma atsradus chaosą, 

gi paskui 
Žemė plačiakrūtinė, saugi visiems, amžina vieta, 
Erosas ar.?“. 

Sako, kad po chaoso atsiradę tuodu abudu, žemė ir Erosas.: O 

Parmenidas*? tvirtina, kad Kilimas 
pirma kiltų į pasaulį leidęs Erosą dievą. 

Su. Hesijodu sutinka ir Akusilajas??. Tokiu būdu daug kas su- 
tartinai tvirtina Erosą esant vieną iš seniausių dievų. O būdamas se- 
niausias, jis yra priežastis didžiausių mums gėrybių. Iš tikrųjų, aš bent 
nemoku pasakyti, kokia gėrybė, žmogui įžengiant į jaunystę, yra didesnė 
už kilnųjį mylimąjį arba numylėtąjį. Juk to, kuo turi vadovautis žmo- 
nės, besirengią gražiai praleisti savo gyvenimą, jiems negali taip pui- 
kiai įkvėpti nei giminystė, nei garbė, nei turtai, nei kitas kas, tik meilė. 

Ką, galiausiai, turiu galvoje? Taigi, iš vienos pusės pasibiaurė- 
jimą tuo, kas gėdinga. iš kitos — troškimą to, kas gražu. Juki be šitų 
dalykų nei valstybė nei atskiras Žmogus nesugeba didžių bei gražių 
darbų atlikti. Todėl sakau: įei pasirodys, kad mylįs žmogus padaro 
ką nors gėdinga arba ką tokio iš ko kito patiria ir, neturėdamas drą- 
sos, nuo to nesigina, toks, tai pastebėjus tėvui ar draugui ar kitam 
kam; mesielvartaus tiek, kiek jis sielvartaus savo myiėtojo pastebėtas. 
Tą pat matome ir dėl mylėtoio: būdamas pastebėtas darąs ką nedora 
labai gėdysis mylimojo. 


16 


179 


d 


180 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


Taigi, jei atsirastų kokia priemonė sudaryti valstybę ar karo | 
stovyklą vien iš mylimųjų ir mylėtojų, tai negalima būtų jos geriau 
sutvarkyti, kaip tik sulaikant nuo viso nedoro) ir tarpusavy rungty- 
niaujant; it kovoje, palaikydami kits kitą, tokie žmonės, nors ir maža 
jų būtų, nugalės, drįstu sakyti, visus žmones. Iš tikrųjų, mylįs vyras, 
palikęs eiles ar ginklus pametęs, aišku, lengviau visa tai pakeltų, jei 
būtų bet ko kito, tik ne savo mylėtojo, pastebėtas: jis kitą sykį ver- 
čiau net mirtų, negu šitaip pasielgtų. Gi palikti mylėtoją ir nepadėti 
jam pavojaus valandoje — neatsiras tiek nupuolusio žmogaus, kuriam 
neįkvėptų drąsos pats Erosas, taip kad jis savo prgimtimi geriausiam 
vyrui prilygtų. Ir paprastai, taip kaip Homėras*? sako, kad dievas 
kiekvieną didvyrį padrąsindavęs, taip ir Erosas padrąsina tuos, kurie 
myli, 

Maža to, net mirti vienas už antrą trokšta tik tie, kurie myli, 
ir ne tik vyrai, bet ir moterys. Graikams apie tai pakankamai lių- 
dija Pelėjo dukters Alkestidos“? pavyzdys: tik ji viena panorėjo mirti 
už savo vyrą, nors buvo gyvi ir jo. tėvas ir motina. Bet Alkestida, 
pagauta meilės, savo prisirišimu prie vyro pralenkė juos tiek, kad jie 
pasirodė esą svetimi savo sinui, tiktai vardu jam artimi. Tai pada- 
riusi, ne tik žmonių. bet ir dievų buvo pripažinta atlikusi tokį kilnų 
žygį; todėl, jos žygiu sužavėti, leido jos sielai grįžti iš Hado, tuo tar- 
pu, kai tiek žmonių yra padarę kilnių žygių, o labai lengva suskai- 
čiuoti tuos, kuriems dievai suteiktų tokią dovaną.*!. 

Taip ir dievai ypačiai pagerbia kilnią, meilėje pasireiškiančią 
aistrą. 

Tuo tarpu Ojagro sūnų Orfėją išsiuntė iš Hado nieko nepešusį: 
parodė jam žmonos, kurios jis atėjo, šešėlį, o pačios jos neatidavė, nes 
nutarė, kad Orfėjas, kaip kitarodas. esąs išlepintas ir nedrįsiąs mirti 
dėl meilės, kaip Alkestida, tik stengsiąsis gyvas patekti į Hadą. To- 
dėl tat ir nubaudė Orfėją, padarydami taip, kad jį ištiko mirtis nuo 
moterų?*. Dievai nepagerbė Orfėjo taip, kaip Tetidės sūnų Achillą, 
kurį pasiuntė į laimingųjų salas už tai, kad jis, sužinojęs iš motinos, 
jog nukovęg Hektorą mirsiąs, 0 nenužudęs, grįšias namo ir mirsiąs 
senatvėje, nusprendė pasirinkti mirtį, kad tik pagelbėtų savo numylė- 
tam Patroklui, ir atkeršijęs mirė, ne tiktai už jį, bet ir netrukus po 
jo. Ir būtent todėl dievai, labai nudžiugę dėl šio žygio, ypatingu būdu 
pagerbė Achillą už tai, kad taip aukštai statė savo numylėtąjį. O Es- 
chilas niekus tauzija, sakydamas, kad Achillas buvęs įsimylėjęs Patro- 
klą“?: Achillas buvo gražesnis ne 1ik už Patroklą, bet ir už visus ki- 
tus didvyrius; be to, jis buvo dar įaunikaitis, — ir, žymiai jaunesnis už 
Patroklą, kaip sako Homėras** 

Iš tikrųjų, dievai ypatingai gerbia šitokią kilnybę, kuri pasireiš- 
kia meilėje; vis dėlto jie stebisi, gėrisi ir rodo savo malonę greičiau 
tuo atveju, kada mylimasis myli savo mylėtoją, negu kada mylėtojas 
myli savo mylimąjį. Juk mylėtojas dieviškesnis už mylimąjį: jis die- 
vo įkvėptas. Štai kodėl dievai labiau už Alkėstidą pagerbė Achillą, 
nusiųsdami jį į palaimintųjų salas. Ir taip aš bent tvirtinu, kad Ero- 
sas yra vyriausias dievų tarpe. vertas didžiausios pagarbos, itin; galin- 
gas, kai reikia siekti laimės ir gerovės, žmonėms gyvenant ir mirus. 


181 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 17 


Tokią maždaug kalbą pasakęs Faidras; po jo ir kiti kalbėję. 
bet jų nelabai ieprisiminė. Taigi jų neminėdamas pasakojo Pausini- 
jaus kalbą. O šis pasakęs: 

*— Man rodos, Faidrai, kad mūsų kalbų turinys nėra tinkamai 
nusakytas; siūloma mums taip, paprastai, garbinti Erosą. Žinoma, jei 
dar būtų tik vienas Erosas, tatai tiktų. O tuo tarpu. Erosas ne vienas. 
Ir kadangi jis ne vienas, teisingiau būtų pirmai paskelbti, katrą Erosą 
reikia garbinti. Taigi mėginsiu dalyką atitaisyti ir nurodyti iš pra- 
džių, katrą Erosą reikia garbinti, o tik paskui pagerbti jį taip, kaip 
dievą verta gerbti, 

Visi žinome, kad nėra be Eroso Afroditės. Jei ji būtų viena, 
būtų vienas ir Erosas. Bet kadangi yra dvi Afroditės, turi būti in du 
Erosu. ! 

Iš tikrųjų, argi ne dvi deivės? Viena —į vyresnioji, neturinti 
motinos, Urano duktė, kurią ir vadiname Uranija (Dangiškąja); ant- 
ra —- jaunesnioji, Dijo ir Dijonos duktė, kurią vadiname Pandėmos 
Žemiškąja)??. Taigi būtinas dalykas, kad ir aną Erosą, kurs antrajai 
deivei padeda, teisingai  vadintume Žemiškuoju, 0 pirmąjį — 
Dangiškuoju. 

Garbinti reikia, žinoma, visus dievus, bet mėgintina pasakyti ir 
tai. kas kiekvieno iš abiejų Krosų paveldėta. Kiekvieno veiksmd sa- 
vybė yra ta, kad jis, vykdamas, pats savaime nei geras nei blogas. 
Pavyzdžiuimors ir tai. ką mes dabar darome — geriame, giedame, 
kalbame — visa tai savaime nieko gražaus; grožis atsiras tik veikiant, 
būtent, kaip tatai bus daroma: jei daroma gražiai ir teisingai, pasida- 
ro gražu, jei neteisingai -— biauru“? Tas pat ir su meilės sąvoka: 
ne kiekvienas Erosas gražus ir pagarbos vertas, bet tiktai tas, kurs gra- 
žiai sužadina meilę. 

Žemiškosios Afroditės Erosas ir pats tikrai yra žemiškas: jis veikia 
kur tinkamas. Tatai yra tas Erosas, kuriuo myli netikę žmonės. To- 
kie visų pirma myli ir moteris ir berniukus; paskui, mylėdami, myli 
daugiau kūną, negu sielą; be to, pasirenka kiek galima kvailiausius. 
stengdamiesi vien greičiausiai tikslą pasiekti, nė kiek nesirūpindami 
tuo, ar tai gražu ar ne. Todėl tatai jiems ir atsitinka atlikti savo 
veiksmus taip, kaip pasitaikys, - - kartais gerai, kartais blogai. Par- 
eina tai ir nuo deivės. daug jaunesnės už anąją ir dalyvaujančios kaip 
moteriškos, taip ir vyriškos iyties atsiradime. 

Iš dangiškosios Afroditės g:mstanti meilė pirmiausia, kaip ir ji 
pati, neturi nieko bendro su moteriškuoju pradu, tik su vyriškuoju — 
tai ir yra berniukų meilė —; toliau, ji vyresnė, nesutepta geiduliais 
Todėl, tokios meilės įkvėpti yra linkę prie vyriškojo prado, mylėdami 
tai, kas savo prigimlimi yra daugiau galinga bei išmintinga. Ir pačio- 
je paiderastijoje galima pažinti tuos, kurie yra ypatingai šia meile ap- 
imti: jie myli ne šiaip berniukus, bet myli juos tiktai tada, kada šie 
jau pradeda vadovautis protu. kas paprastai sutampa su brendimo 
amžiu. Tie, kurie myli bnrniukus šituo laikotarpiu pradedant, yra 
pasiruošę, manau, būti su mylimuoju ir visą gyvenimą drauge su juo 
gyventi, o ne apgauti jauną žmogų, suvedžioti jį nesubrendusį ir, pa- 
sijuokus, bėgti prie kito. 


18 


182 


e 


183 


M. Račkauskas, Plutono Symposion (Puota) 


Turėtų būti ir įstatymas*" — nereikšti meilės jausmų berniu- 
kams, kad nebūtų aikvojama daug pastangų neaiškiam tikslui: juk 
dar nežinia, kas iš tokių berniukų bus, kur žie nusives savo sielą bei 
ą. Geri žmonės, aišku, patys gera valia nu- 
stato sau šitą įstatymą, bet reikėtų ir visus palaidesniug  mylėtojus 
versti prie to paties, taip pat kaip juos verčiame nereikšti neteisėtų 
meilės jausmų laisvoms moterims“š. Ir iš tikrųjų, šitokie mylėtojai 
taip iškoneveikia meilę, kad vienas kitas drįsta net tvirtinti bendrai 
esant gėdinga paiaikauti mylėtojams; taip sako nusižiūrėję į šitokius. 
mylėtojus, matydami jų nesusivaldymą bei neteisingumą, nes, aišku, 
visa, kas daroma nepadoriai ir neteisėtai, yra reikalinga teisingo pa- 
peikimo. 

Kitų gi vėl valstybių galiojantį meilės įstatymą lengva suprasti, 
nes jis paprastai nusakytas; bet čionykštis ir Lakedemono įstatymas. 
nėra aiškūs. Juk Elidoje, Beotijcje ir ten, kur žmonės nėra tiek! gud- 
rūs kalbėti, įstatymas tiesiai sako esant gražu įtikti mylėtojams, ir 
niekas nepasakys — nei jaunas nei senas, — kad tai gėdinga, manau, 
tuo tikslu, kad neturėtu reikalo bergždžiomis kalbomis įtikinėti jau- 
nuolius: juk jie nemoka kalbėti““. 

Tačiau Jonijoje ir daug kur kitur tatai palaikoma gėdinga; ten, 
kur gyvena barbarų tautos*“. Juk barbarams, dėl viešpataujančios pas 


“juos tironystės, tatai yra negarbinga, lygiai kaip filosofija ir gimnasti- 


kos*! pamėgimas: valdantiems, manau, nepatogu, kad valdiniuose atsi- 
rastų gilesnės mintys, pastovūs bičiulystės ryšiai bei bendrumas, gi 
visa tai, tarp kitko, ir yra linkęs sukelti Erosas. Ant savo sprando 
patyrė itatai ir čionykščiai tironai. nes iv jų valdymui padarė galą 
Arstogeitono meilė ir Harmodijaus prie jo prisirišimas, virtęs tvirta 
bičiulyste*?. 

Tokiu. būdu, ten, kur įstatymai laiko gėdinga įtikti mylėtojams, 
tai įvyksta dėl įstatymdavių netinkamumo, — valdančiųjų despotiz- 
mo ir valdinių bailumo. Gi ten. kur tai pripažįstama paprastu ir 
gražiu dalyku, tai įvyksta dėl įstatymdavių dvasios atbukimo. 

Tačiau pas mus įstatymas daug gražesnis už anuos, bet, kaip 
pasakiau, nelengva jame susivokti, 

Juk jei žmogus pagalvos, tai viešoji meilė, kaip sakoma pas 
mus, geresnė už slaptąją meilę. ypač meilė kilniausių ir geriausių, 
nors jie, sulyginus su kitais, ir negražūs būtų; ir kad mylėtojas sa- 
vo ruožtu sutinka nuostabų pritarimą iš visų kitų, kaip žmogus ne- 
darąs nieko gėdingo; kad laikcma gražiu daiktu lamėti mylimąjį ir 
gėdinga — nelaimėti; kad įstatymas leidžia mylėtojui stengtis gauti pa- 
sisekimo ir įsigyti pagarbos,  prasimanant nebūtus daiktus: kas iš- 
drįstų taip elgtis kitko siekdamas ir norėdamas kitką įsigyti, išskyrus 
meilę, užsitraukia gėdą ir panieką. 

Jei toks, pavyzdžiui, isigeistlų gauti iš ko nors pinigų, ar pa- 
siekti kokią valdžią arba kitą kokią įtakingą vietą, ir elgtųsi taip, kaip 
elgiasi mylėtojas su savo mylimaisiais — maldautų juos, su savo pra- 
šymais pultų ant kelių prieš juos, įžadus darytų, gulėtų prie jų durų, 
griebtusi tokio nusižeminimo, su kuriuo nesutiktų joks vergas, — ta- 
da taip elgtis jam neleistų nei jo bičiuliai nei priešai: šitie prikaišio- 


184 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 19 


tų jam pataikavimą ir“ nusižeminimą, netinkamą laisvam žmogui, o 
anie stengtųsi jį perkalbėti ir patys dėl jo gėdytųsi. 

Priešingai, jei taip elgiasi įsimylėjęs, jamį tatai dera, ir įstaty- 
mas leidžia tatai daryti, niekam nesipiktinant, nes mylėtojas yra pasi- 
ryžęs atlikti patį gražiausį žygį. O kas svarbiausia (tai bent daug kas 
sako), jei toks priesaikos neištesės, tik jam vienam! dievai atleis: juk 
sakoma, kad meilės pr iesaika nepriesaika“?, 

Tokiu būdu, ir dievai ir žmonės viską leidžia tam, kurs myli; 
taip bent skelbia vietos įstatymas. Taigi iš čia galima būtų daryti 
išvadą, kad šioje, būtent, valstybėje ir mylėti ir bičiuliauti su savo 
mylėtojais laikoma itin gražiu dalyku. 

Tačiau, jei dievai įsako pastatytiems pedagogams žiūrėti, kad 
neleistų masingiesiems kalbėti su savc mylėtojais (ir pedagogai gau- 
na tam tikrą šiuo atveju įsakymąi, tai amžininkai ir draugai, kažką 
tokio pastebėję, tyčiojasi iš berniuko, o vyresnieji jiems to nedraudžia 
ir nebara jų, kad nereikią taip kalbėti. 

Taigi, jei vėl kas, tai pastebėjęs, įsidėmėtų, savo ruožtu galėtų pa- 
daryti išvadą, kad pas mus toks poelgis laikomas labai nepadoriu. 
Tuo tarpu, mano išmanymu, dalykas atrodo taip: ne tuščiomis pra- 
džioje buvo pasakyta, kad joks veiksmas nėra savaime gražus ir nėra 
savaime biaurus, bet yra gražus, jei gražiai daromas, ir biaurus — 
jei biauriai. Tokiu būdu, blogam ir blogai pataikauti yra biauru, gra- 
žu — geram ir grsžiai. Gi viešas mylėtojas, mylįs labiau kūną už 
sielą, yra tiedačis: jis, be to, ir nepastovus, nes myli nepastovų daik- 
tą. Kada kūnas, kurį jis mylėjo. nustojo žydėjęs, jis spurdena** kitur, 
begėdiškai niekais pavertęs visas savo kalbas ir pažadus. O doras 
mylėtojas pasilieka visam gyvenimui, nes jis yra sutirpytas su kaž- 
kuo pastoviu. Tokius mylėtojas mūsų įstatymas reikalauja gerai ir 
tikrai išbandyti ir vieniems jų pritarti, o antrų — šalintis. | 

Todėl įstatymas dėl to, būtent, ir ragina šiuos — vytis ir gau- 
dyti, 0 anuos — bėgti ir ištrūkti: per tokias rungtynes ir bandymus 
aiškėja, katrai žmonių rūšiai priklauso mylimasis ir katrai mylėtojas. 
Taigi dėl tos, visų pirma, priežasties laikoma negarbinga greitai nu- 
sileisti: reikalingas tam tikras laikas, per kurį būtų galima atlikti at- 
sakomą ir daugeriopą bandymą. 

Toliau, laikoma negarbinga nusileisti dėl pinigų ar dėl politinės 
karjeros, kai koks vargšas, nusiminęs, neišsilaikys arba, sušelpiamas, 
nelaikys gėdinga be paniekos žiūrėti į pinigus ar į politinę karjerą. 
Juk visa tai, rodos, yra dalykai netvirti ir nepastovūs, išskyrus vien 
tik tai, kad iš jų negali atsirasti kilni meilė. 

Taigi mūsų įstatymui belicka vienas „kelias, jei mylimasis nori 
gražiai įtikti mylėtojui. Mūsų istatymas sako: kaip mylėtojams bet 
koks savo noru tarnavimas mylimiesiems nelaikomas negarbingu da- 
lyku ir nesukelia pasityčiojimų. lygiai taip pat kitos pusės, vien tik sa- 
vanoriškas tarnavimas irgi nėra peiktinas. Gi šitoks tarnavimas liečia 
doros dalykus. 

Ir iš tikrųjų, pas mus vyrauja tokia pažiūra, kad jei kas savo 
noru atsiduoda, tikėdamasis tokiu būdų pasidaryti geresnis, išmintin- 
gesnis ar kitu kuriuo atžvilgiu doresnis, toi toks savanoriškas tarnavi- 


20 


185 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


mas nėra negarbingas ir pataikavimu nelaikomas. Yra, matyti, reika- 
lo, kad tos dvi pažiūros sutaptų - - pažiūra į paiderastiją ir pažiūra 
į filosofiją bei kitą kokią dorybę. jei JAB reikia pripažinti, jog gražu 
mylima jam: įtikti mylėtojiui. 

Juk jei susieis mylėtojas ir Ašlkašsis, kiekvienas prisilaikyda- 
mas savo įstatymo — pirmas. kad kuriuo nors teisingu būdu patar- 
nautų jam įtikusiam mylimajam. antras, — kad kuriuo nors teisingu 
būdu pagelbėtų tam, kas jį padaro išmintingą ir gerą; pirmas, kaip 
galįs paveikti antrąjį protinės bei kitokios dorybės atžvilgiu, antras, 
kaip jaučiąs reikalo auklėjamam būti ir kitokios išminties įsigyti — 
tada, jei šitie abu įstatymai sutampa, ir tik vien tada būtinai išeina, 
kad gražu yra mylima jam įtikti mvlėtojui, o visais kitais atvejais -— 
ne. Tokia sąlyga ir apsuktam būti nė kiek nėra gėdinga. (Gi visais ki- 
tais atsitikimais — gėda ir apsigavus, gėda ir neapsigavus. Taip: jei 
kas, pasistengęs įtikti mylėtojui kaip turtingam žmogui dėl jo turtų, 
apsivils ir pinigų negaus, nes pasirodys, kad anas žmogus neturtingas, 
— tai ir toks pasielgimas ne mažiau negarbingas: juk tuojį matyti žmo- 
gus, jei dėl pinigų buvo pasiryžęs kiekvienam bet kuo patarnauti, o 
tai negražus daiktas. Protaukime taip ir toliau: jei kas pasistengęs 
įtikti kam, kaip doram žmogui, ir, pats tikėdamasis pasidaryti geres- 
nis bičiuliaudanias su tokiu mylėtoju, vis dėlto apsivils, nes pasirody- 
tų, kad mylėtojas blogas žmogus ir doros neįsigijęs, — šitoks apsivi- 
limas bus gražus: irgi "maty ti žmogus, jei dėl dorybės ir dėl noro tobū- 
lėti buvo pasiryžęs viską bet kam  padsryti: — gi tai vėl gražiausias 
dalykas. Taip tatai stengtis įtikti dėl dorybės — yra visiškai gražus 
daiktas. | 
Toks yra Erosas. Dangiškosios deivės sūnus; dangiškas, bran- 
gintinas ir valstybei ir šiaip žmenėms, verčiąs ir mylėtoja ir mylimąjį 
ypatingai stengtis pažengti dorybėje. O visi kiti Erosai — antrosios 
deivės, Žemiškosios, sūnūs. Štai tatai, pasakė, Faidrai, apie Erosą kelios 
mintys, kurias greitosicmis sumečiau. 

— Pausanijas p: 
vienodai skambančiais žodžiais —**, tarė Aristodėmas, o turėjo kalbė- 
ti Aristofanas, bet jį pačmė kažkoks žeksulys, ar. nuo persivalgymo 
ar nuo kitko, ir jis negalėjo kalbėti, tik kreipėsi į gydytoją Eriksima- 
chą (šis gulėjo kiek toliau): 

— Eriksimachai, tau tiktų ar sustabdyti mano žeksulį ar kal- 
bėti vietoje manęs, kol nustosiu žeksėjęs. 

O Eriksimachas atsakęs: 

— Ne, padarysiu ir viena ir antra: aš kalbėsiu vietoje tavęs, 
o tu, kai žeksulys pereis, -— vietoje manęs. Kol aš kalbėsiu, žeksulys 
pereis, jei mokėsi ilgesniam laikui sulaikyti kvapą; jei nepereis, pasi- 
skalauk gerklę vandeniu. Jei jau žeksulys labai atkaklus, paimk ką. 
pakutent nosį ir sučiaudėk; kai tai padarysi vieną ar du kartu, žeksu- 
lys pereis, nors ir labai smarkus būtų.“ 

— Na, na, negaišck, kalbėk, —- pasakęs Aristofanas: o aš jau 
taip pasielgsiu. 

Tada Eiiksimachas prabilęs taip: 


186 


187 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 21 


— Kadangi Pausanijas. pradėjęs savo kalbą gražiai, ne visai 
vykusiai pabaigė, tai man rodosi esant būtino reikalo, kad aš turėčiau 
pabandyti prikergti jai tinkamą pabaigą. Juk: tai, kad Erosas dvejopas, 
man rodosi, puikiai nusakyta, Tačiau, kad jis yra ne tiktai žmonių 
sielose, joms siekiant grožio, bet ir daugely kitų daiktų, jiems siekiant 
įvairių tikslų, kad jis gyvena kaip visu gyvių kūnuose, taip lygiai ir 
tame, kas tarpsta žemės gelmėse ir, trumpai sakant, visame, kas tik 
yra. pasauly, — esu, manau, išmokęs iš medicinos, to mūsų mokslo, 
kurs įrodo, kaip tas dicvas yra didis. kaip nuostabus, kaip visur pasi- 
reiškia — ir žmonių ir dievų dalykuose. 

Pradėsiu savo kalbą, išeidamas iš medicinos dalykų, kad tokiu 
būdu ir pagerbčiau šilą mokslą. - Iš tikrųjų, jau pati gyvųjų kūnų pri- 
gimtis turi šitą dvejopą Erosą: juk kūno sveikata ir jo liga — yra du 
skirtingi ir nepanašūs dalykai. O juo kas mažiau panašus į kitą, juo 
mažiau trokšta tokių dalykų, kaip anas, .ir juo labiau skirtingus daik- 
tus myli. Taigi kitokia meilė sveiko, kitokia — liguisto. Panašiai, 
kaip ką tik sakė Pausanijas, kad geriems žmonėms įtikti yra gražu, o 
pasileidusiems — negarbinga, taip ir su pačiais kūnais: tam, kas kiek- 
viename kūne; yra gero ir sveiko. įtikti yra: gražu ir reikia tatai daryti. 
—- toks elgimasis yra medicinos uždavinys, — o blogiems ir nesvei- 
kiems palinkimams įtikti yra negarbinga ir pataikauti jiems nereikia, 
jei kas nori būti medicinos mokovas.*7 

"Medicina, apskritai kalbant, yra mokslas apie kūno Erosus- 
elementus, kiek tie elementai liečia  kūnd pripildymą ir ištuštinimą. 
Ir geriausias gydytojas bus toks. kuris sugebės atskirti tuose elemen. 
tuose gražų Erosą nuo biauraus, toks, kuris mokės tuos Erosus sukeis- 
ti taip, kad vietoje vieno Eroso žmogus įsigytų antrą; tas, galų gale, 
bus geras savo dalyko mokovas, kurs sugebės, reikalui esant, padaryti 
taip, kad Erosas atsirastų ir ten, kur jo visiškai nėra, arba jau esantį 
mokės pašalinti.** 

Iš tikrųjų, reikia mokėti priešingiausius kūno elementus pada- 
ryti draugingiausiais ir priversti juos vienas antrą pamilti. O priešin- 
giausi elementai yra patys kraštutinieji. pav., šaltis ir karštis, kartu- 
mas ir saldumas, sausumas ir drėgnumas, ir viskas kita taip pat. Mo- 
kėjo šiems elementams įskėpyti meilę ir santaiką mūsų pirmtakas As- 
klėpijas, kaip tatai pasakoja, šitie štai poetoi — ir aš tikiu, nes jis suge- 
bėjo sutvarkyti mūsų meną“?. Taigi, kaip sakau, visa medicina yra 
šito dievo tvarkoma, lygiai kaip gimnastika ir žemės darbas“? 

O dėl muzikos, tai ji — aišku kiekvienam, kurs nors šiek tiek 
atkreips į tai dėmesio -— turi tų pačių savybių, kaip ir minėtasis me- 
nas; galimas daiktas, kad ir Heraklitas nori tatai išreikšti, nors neaiš- 
kiais žodžiais šituo klausimu pasisako. Juk jis sako vienete esant tam 
tikros atskirų dalių darnos, nors tos dalys ir skiriasi nuo viena kitos, — 
taip kaip lanko ar lyros harmonijoje." Labai neišmintinga būtų many- 
ti, kad Heraklitas tvirtinąs harmonijoje esant išsiskirstančių dalių, ar- 
ba net ją susidarant iš išsiskirstančių pradų. Bet, galimas daiktas, jis 
norėjo pasakyti, kad harmonija susidaro iš tik pradžioje išsiskirstan- 
čių aukštų ir žemų tonų, 0 jau paskui susiderinusių, muzikos menui 
veikiant. Juk, visai aišku, iš išsiskirstančių aukštų ir žemų tonų har- 


22 


188 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


monija negali susidaryti, nes harmonija yra garsų darna, o darna — 
tam tikras sutikimas. (14 sutikimas negali atsirasti iš išsiskirstančių 
elementų tol, kol jie išsiskirsto. 

Iš kitos vėl pusės, to, kas išsiskirsto ar nesutinka, negalima su- 
vesti į darną; juk ir ritmas atsiranda iš greitų ir lėtų slinkčių, kurios 
iš pradžių išsiskirdavo, o paskui sutiko. Gi visam tam sutikimą, kaip 
anksčiau minėta medicina, teikia muzika, kuri įkvėpia meilės ir sando- 
TOS priešingiems elementams. Taigi ir muzika yra mokslas apie Ero- 
sus. esančius boimonijoje ir vitme.“ 

Jau net pačiame harmonijos bei ritmo sudaryme visai nesunku 
įžiūrėti Eroso pradų, o dvejopo Eroso tenai ir būli nėra. 

Bet kai ritmą ir harmonją tenka taikyti žmonėms, ar sudarant 
tai. kas pastebima dainų kūryboje. ar taisyklingai atliekant jau sukūr- 
tas dainas bei ritmus, kas irgi yra tam tikras mokslas, — tada uždavi- 
nys iš tikrųjų sunkus ir reikalaująs prityrusio menininko. Ir vėl ateina 
ta pati mintis, kad doriems žmonėms ir tiems, kurie. dar nebūdami to- 
kie, turi pasidaryti doresni, reikia įtikti ir saugoti jų meilę: tai yra 
gražusis Erosas, Dangiškasis, Dangiškosios mūzos sūnus. O žemiškos 
Mūzikos globėjos sūnus yra Žemiškasis Erosas, ir su juo reikia atsargiai 
elgtis tiems, kam jis pasiperša, kad jo teikiamu malonumu būtų gali- 
ma pasinaudoti, bet kad iš to nekiltų jokio pasipiktinimo.“ Taip pat 
ir mūsų moksle labai sunku giažiai naudotis smagumais, kuriuos tei- 
kia virėių menas, kad būtų galima ir malonumą gauti, ir ligos nepatir- 
ti. Taigi ir muzikoje, ir medicinoje, ir visuose žmonių bei dievų daly- 
kuose reikia, kiek galint, akylai žiūrėti ir vieno ir kito Eroso, nes abie- 
jų tenai esama. 

Pagaliau ir metų laikų santvarka jų abiejų yra kupina. Juk 
kai tik ima tarpusavy santykiauti anie gerojo Eroso pradai, apie ku- 
riuos ką tik kalbėjau, t. y. pradai šilti ir šalti, sausi ir drėgni, ir kai 
jiems susijungus gaunama padori darna, jie teikia tarpą ir sveikatą 
ir žmonėms ir kiliems sutvėrimnams bei augalams, nėmaž. jiems nekenk- 
dami. Tačiau, jei metų laikus ima valdyti smurto Erosas, jis daug ką 
pagadinai ir daug atneša žalos: iš tokių pradu mėgsta atsirasti maras 
ir daug kitokių įvairių ligų gyvuliuose ir augaluose. Juk ir šerkšnas, 
ir kruša, ir amaras (sausiai) atsiranda dėl pertekliaus ir tarpusavio 
nesusitvarkymo tokių meiliės pradų, karių pažinimas dangaus kūnų 
judėjime ir metų laikuose vadinasi astronomija.?* Galiausiai ir visoki 
aukavimai ir visa tai. kas sudaro mantikos dalyką — juk visa tai yra 
dievų ir žimonų tarpusavio santykiavimo -apsireiškimai — yra ne kas 
kita, kaip tik Eroso apsauga ir gydymas; nes ir kiekviena bedievybė 
paprastai atsiranda todėl. kad nesistengiama įtikti  dorajam Erosui, 
negerbiama jo, neatsižiūrima į ji pradedant bet kokį darbą, bet tar- 
naujama anam kilam, ar kreipiantis į gyvus ir mirusius tėvus, ar į die- 
vus. Todėl religijai ir pavedama prižiūrėti mylinčiuosius ir juos gydy- 
ti, nes religija kaip tik ir sužadina meilės bendravimą tarp dievų ir 
žmonių, kiek nuo jos pareina meilės pradai tame, kas dora, ir tame, 
kas nedora. 

Taigi, labai didelę galybę, tiksliau sakant, visišką galybę turi 
kiekvienas Erosas. O labiausiai galingas yra tas, kuris pasireiškia ge- 


189 


"e kaip dabar 


190 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 23 


ruose veiksmuose, susivaldydamas ir teisingai elgdamasis: jei jo nebū- 
tų, nepatirtume Isimės, negalėtume nei bendrauti ir bičiuliauti su žmo- 
nėmis, nei palaikyti ryšių. su dievais, galingesniais už mus. 

Galimas daiktas, kad ir aš, šlovindamas Erosą, daug ko nepa- 
sakiau. bet iš tikrųjų ne tyčia. O jei ką ir apleidau, tavo dalykas, Aris- 
tofanai, tai papildyti. Arba, jei manai kaip nors kitaip pagarbinti 
dievą, Eni juo labiau, kad ir tavo žeksulys jau liovėsi. 

ia Aristofanas, pritardamas Eriksimacho žodžiams, „prabilęs: 

— Jau ir visiškai liovėsi, tačiau tik gerokai nusičiaudėjus. Aš 
net stebiuosi, kad „padori“ kūno dalis reikalinga tokio triukšmo ir 
niežėjimo, kaip tas čiaudėjimas. Juk  žeksulys tuoj aprimo, vos tik 
jam čiaudėjimą pritaikiau. 

Į tai Eriksimachas pastebėjo: 

— Matai, gerasai, ką darai! Užuot kalbėjęs, jokus kreti ir verti 
mane daboti tavo kalbą, ar nepasakysi ką nors - juokinga; tuo tarpu 
galėtum kalbėti visai ramiai. 

Aristofanas nusijuokęs ir taręs: ! 

—- Gerai sakai, Eriksimachai, ir kas pasakyta, tenebūnie bloga 
palaikyta. Bet nedabok jau manęs taip, nes ir aš pats žiūrėsiu, ką tu- 
riu pasakyti; ne liek, kad ko nors juokinga nepasakyčiau, — tai dar 
būtų mano nuopelnas ir atsakytų mūsų mūzai, — kiek io bijau, kad 
nepasidaryčiau pajuokiamas. 

— Juokais, Aristofanai, manai atsigriebti,?*— pastebėjęs Erik- 

simachas, — tačiau saugokis ir kalbėk taip, kaip pasiryžęs duoti dėl 
savo žodžių apyskaitą. Tada, galimas daiktas, jei man patiks, atleisiu 
tau. : 
— Turi tiesą, Eriksimachai, — pasakęs Aristofanas, — esu pa- 
siryžęs visai kitaip kalbėti, negu kaip tu ir Pausanijas kalbėjote. Juk 
man atrodo, kad žmonės visiškai nesupranta Eroso galybės, nes jei ją 
suprastų, pastatytų jam didžiausių maldyklų bei aukurų ir atnašautų 
turtingiausias aukas, — ne taip. kaip dabar, kada nieko tokio dėl jo 
nedaroma, nors ir reikėtų visa tai ypačiai daryti. Juk jisai didžiausias 
žmonių bičiulis dievų tarpe, žmonių gelbėtojas ir gydytojas tokių li- 
gų, kurias pagydžius būtų didžiausia žmonių giminei laimė. Taigi mė- 
ginsiu jums paaiškinti Eroso galybę. o jūs kitiems paaiškinsite. 

Visų pirma reikia jums susipažinti su žmogaus prigimtimi ir 
su nuostabiu jos likimu. Senovėje mūsų prigimtis nebuvo tokia, kokia 
ji dabar yra, bet kitokia: iš pradžių buvo trys žmonių lytys, o ne dvi, 
vyriškoji ir moteriškoji; buvo dar trečia — joms abiem 
bendra lytis. Josios dabar vien vardas pasiliko, gi pati ji išnyko. Ta- 
da buvo dar, kaip atskiras vienetas, androginas: savo išvaizda ir vardu 
jis buvo bendras kaip vyriškajai, laip ir moteriškajai lyčiai. Dabar tos 
lyties nebėra, tiktai josios vardas vartojamas  burnojimuose.?“ Taigi 
visas kiekvieno žmogaus pavidalas buvo apvalus: žmogus turėjo apva- 
lią nugarą bei šonus, turėjo keturias rankas, tiek pat kojų, porą visiš- 
kai tolygių veidų ant apvalaus kaklo. Abiejų, į priešingas puses nukrei- 
ptų veidų galva buvo viena, keturios ausys, pora gėdingų dalių ir taip 
toliau, kaip jau sulig tuo kiekvienas gali sau įsivaizduoti. Vaikščioda- 
vo žmogus, kaip ir dabar, tiesiai, viena ir kita kryptimi, kur tinkamas 


24 į M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


O kai leisdavosi greitai bėgti, smarkiai ritosi, sukdamasis ir pasiremda - 
mas turimais tada aštuoniais kūno nariais, visai taip kaip tie, kurie 
b rieda kūlvirkščisi, laikydami kojas aukštyn. O šitų trijų lyčių, ir bū- 
tent tokių lyčių, būta todėl, kad vyriškoji lytis iš pradžių buvo kilusi 
iš saulės, moteriškoji — iš žemės, o jom abiem, bendroji — iš mėnulio, 
nes Mėnulis turi bendra ir su žeme ir su saule. Tokiu būdu. ir patys 
žmonės buvo apvalūs, ir įų eisena apvali. nes jie buvo panašūs į savo 
gimdytojus. Milžiniška buvo jų stiprybė bei jėga, ir sumanymus turė- 
jo didelius: kesinosi dievus nuversti, i ką pasakoja Homėras apie Efi- 
jaltą ir Otą, apie anuos tat kalbama, būtent, iie| kesinęsi užkopti į dan 
< gų, kad paskui pulių dievus.?7 
Taigi Dijas ir kiti dievai ėmė tartis, ką jiems reikėtų daryti, ir 
nežinojo: iš vienos pusės, jiems kažkaip nepatogu buvo žudyti ir per- 
kūnu nutrenkiant, kaip nutrenkė gigantus, išnaikinti žmonių giminę 
— išnyktų tada pagarba jiems ir žmonių aukos, — iš kitos 'pusės, sun- 
ku buvo leisti žmonėms toliau sauvaliauti. Pagaliau Dijas, vargais ne- 
galais sugalvojęs, sako: „„Man rodos, suradau priemonę, kad ir žmonės 
išliktų gyvi ir kad, pasidarę silpnesni, liautųsi sauvaliavę. Štai dabar, 
d sako, perkirsiu kiekvieną iš jų pusiau: lada jie ir silpnesni bus, ir 
mums naudingesni, nes jų skaičius padidės; ir vaikščios jie tiesiai, 
dviem kojom. O jei pasirodytų vis dar sauvaliaują ir nenorėtų ramiai 
sėdėti, dar kartą, sako, perpiausiu pusiau: tegu vaikščioja viena koja, 
pasišokinėdami“. Tai pasakęs, perkirto žmones pusiau, kaip piausto 
strazdaną, rengdamiesi sūdyti, arba kaip piausto kiaušinius plaukais?*. 
e O kai vieną kurį perkirsdavo, tuoj įsakydavo Apollonui pasukti vei- 
dą ir pusę kaklo į piūvio vietą, kad nuolat matydamas šitą piūvį žmo- 
gus būtų kuklesnis, gi kitas dalis paliepė Apollonui užgydyti.5? Taigi 
Apollonas atsukdavo veidą ir sutempdavo iš visų pusių odą, į tą vietą, 
kuri vadinasi pilvu, panašiai kaip sutempiamos piniginės, o vieną sky- 
lutę, susidariusią pilvo vidury, būtent tą, kuria dabar vadina bamba, 
191 užmezgė. Ir daug kitų atsiradusių raukšlių išlygino, ir krūtinei suteikė 
pavidalą, pavartodamas tam kažkokį tokį įrankį, kokį vartoja kurpiai, - 
išlygindami ant kurpalio užtemptos odos raukšlės. Tačiau kelias rauk- 
šles ant pilvo ir prie bambos paliko, kad žmonės atsimintų pirmykštę 
savo būklę. į 
Tokiu būdu, kai žmogaus kūnas buvo perkirstas pusiau, kiek- 
viena /jojo pusė, geisdama antrosics pusės, ėmė su ja susieiti; apkabi- 
nusios viena antrą rankomis ir susipynusios, troško vėl suaugti; mirė 
b iš badolir dėl kitokio apsileidimo. nes viena be antros nieko nenorėjo 
daryti. Ir kiekvieną kartą, kai kuri puselė mirdavo, o antra pasilikda- 
vo gyventi, pastaroji ieškodavo kitos puselės ir susipindavo su ja, vis 
tiek, ar sutikdavo pusę anksčiau sveikos moters — tai, ką dabar vadi- 
name moterim, — ar pusę buvusio vyro. Ir taip žuvo žmonės. Pagai- 
"lo jų Dijui, ir kitą priemonę sugalvojo: perstatė jų gėdngas vietas į pry- 
šakį — iki šiol jos buvusios pas žmones užpakaly: apsivaisindavo ne 3 
c vienas į antrą, bet į žemę, tartum cikados.“? Taigi Dijas perstatė jiems 
šias vietas į priekį ir padarė taip, kad dabar apsivaisina vienas į antrą, 
vyriškai lyčiai susijungiant su moteriškąja, ir padarė tatai tam, kad 
vyriškis, suėjęs su moterim, ją apvaisintų, ir kad gimtų vaisius; o jei 


192 


b 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 25 


vyriškis sueitų sų vyriškiu, kad bent iš lokio susiartinimo gautų malo- 
numo, gi paskui, išsiskyrę, grįžtų prie savo darbo, kiekvienas rūpin- 
damasis savo reikalais. 

Taigi štai kaip seniai tarpusavio meilė įgimta žmonėms, sujun- 
gia pirmykščią jų prigimtį, stengiasi iš dviejų vieną sutverti ir taip pri- 
gimtį žmogaus pagydyli. 

Taigi kiekvienas iš mūsų yra žmogaus „pusmarkis“,*' nes jis, 
tarytum plekšnė, perkirstas iš vienc į du, ir kiekvienas nuolat savo 
„pusmarkio“ ieško. Todėl tie vyrai, kurie yra atkarpa nuo bendrosios 
lyties, kuri anucmet vadinosi androginu, myli moteris, ir daugumas 
paleistuvių yra atsiradę iš šitos lyties; iš kitos vėl pusės, ir tokios mote- 
rys, kurios myli vyrus -— ir savo ir svetimus, iš šitos lyties yra kilu- 
sios. O; tos iš moterų, kurios yra moters atkarpa, ne labai kreipia dė- 
mesio į vyrus: jos greičiau domisi moterimis; iš šitos lyties išeina tri- 
bados. Kas yra vyro atkarpa, bėginėja paskui vyrus ir dar vaikai bū- 
dami, tarytum kokios vyrų atkarpėlės, myli vyrus ir mėgsta su vyrais 
glamonėtis gulėdami. Ir tokie berniukai bei jaunuoliai yra geriausi, 
būdami vyriškiausi iš prigimties. Tiesa, kai kas sako juos esant begė- 
džius; bet tai melas: ne iš begėdiškumoj jie tatai daro, bet iš drąsumo, 
narsumo bei vyriškumo, mylėdami tai, kas į juos panašu. Štai rimtas 
tam įrodymas: juk tiktai tokie vyriškiai, galutinai subrendę, kimba i 
politiką. O kai jie jau išauga vyrais, užsiima paiderastija, nebūdami 
gamtos spiriami rūpntis vedybomis ir vaikų gamyba; jei jų neverstų 
papročiai, jiems pakaktų gyventi su kits kitu, pasiliekanį viengungiais. 
Bendrai tokie vyrai pasidaro ir paiderastais ir filerastais, nęs jie visa- 
dos myli tai, kas jiems gimininga.** 

Tagi kai toks paiderastas (ir kiekvienas kitas)“* susitiks su sa- 
vo puse, tada jie nuostabiai susibičiuliauja, susiartindami ir mylėda- 
miesi, nenorėdami, taip sakant, skirtis su kits kitu net trumpam lai- 
kui. Ir visą gyvenimą jie gyvena drauge su kits kitu, nemokėdami net 
pasakyti, ko jic vienas iš antro nori. Juk, tu: būt, niekam nesirodys, 
kad tatai tik tarpusavio smagumai taip veikia, jog jiems tiek nepapras- 
tai malonu dideliai stengtis būti draugė. Ne. Aišku, kiekvieno jų siela 
trokšta kažko kita, ko ir pati pasakyti nemoka, vien tik|spėlioja! ir ne- 
aiškiai užsimena, ko trokšta. Tr jeigu juos taip drauge gulinčius už- 
kluptuų Hefaistas su savo pabūklais ir paklaustų: „„Ko jūs, žmonės, no- 
rite vienas iš antro?“ -— o jiems nežinant, ką pasakyti, vėl paklaustų: 
„Jūs, galimas dsiktas, norite nuolat būti drauge, kaip galima arčau 
prie vienas antro, kad nei dieną nei naktį nesiskirtumėt nuo kits kito? 
Jei būtent to norite, galiu, jus sulieti ir sunituoti į viena, kad būdami du 
viena sudarytumėt. Ir koi gyvensite, abu gyvensite bendrą gyvenimą, 
tartum' vienas žmogus, o kai mirsite, tai ir ten, Hade, vietoje dviejų 
vienu virsite mirties šėšėliu. Taigi žiūrėkit, ar to jūs geidžiat, ir ar 
būsite patenkinti, jei jums šitaip atsitiks“. Esamd tikri, kad išgirdę 
tai nė vienas jų neatsisakytų ir nepasirodytų ko kita norįs, bet ir vie- 
nas ir antras, ilgai negalvodamas, pripažintų, kad yra išgirdęs būtent 
tai, ko jau seniai tycško — susijungti ir susilieti'sų. mylimuoju, iš dvie- 
jų viena! pasidaryti. O viskas tas pareina' nuo to, kad tokia buvo seno- 
ji mūsų prigimtis, ir kad mes sudarėme vieną sveiką. Gi tas trokštas 


26 


193 


194 


M. Kšačkauskas, Plalono Symposion (Puota) 


sveiko, noras jį pasiekti — vadinasi meile. Tuo tarpu anksčiau, kaip 
sakau. buvome viena; gi dabar už mūsų neteisybes dievas apgyvendi- 
no mus įvairiose vietose, kaip lakedemoniečiai  arkadus.“* Maža to, 
dar tenka bijoti, kad, jei nesielgsime padariai dievų atžvilgiu, dar kar- 
tą nebūtume perkirsti, ir vaikščiosim tada kaip tie paininklnose išpiau 
styti profiliai, perpiauti per nosies vidurį, arba kaip pusiau perskelti 
bičiulių kauliukai““ Ir tedėl kiekvienam žmogui reikia savo artima 
raginti dievų klausyti, kad. šitokio likimo išvengtume, o  surastume 
savo porą, vardan I.roso ir Erosui mus vedant. Jam niekas tenesiprie- 
šina, gi priešinasi kiekvienas, kas dievus prieš save nustato. Pasidarę 
dievo draugais ir sugyvendami su iuo geruoju, atrasimė ir užtiksime 
mūsų mylimąjį, mūsų pačių dolį. kas nedaug kam mūsų laikais pasi- 
taiko. Ir teneprieštarauja man  Eriksimachas, tyčiodamasis iš ma- 
no kalbos, neva aš turiu galvoje Pausaniją ir Agatoną. Labai gali- 
mas, daiktas, kad ir jie yra iš tu laimingųjų, nes abu jie yra savo pri- 
gimtimi vyriškosios lyties. Ne, aš turiu galvoje bendrai visus, ir vyrus 
ir moteris, ir sakau mūsų giminę būsiant laimingą (tik tuo atveju), 
jei patys padėsime meilei pilnai savo teises išvystyti, ir jei kiekvienas 
mūsų, grįžęs į savo pirmykštę prig žimtį, atras savo mylimąjį. Jei tatai 
yra aukščiausia laimė, rekia jau ir dabartinėje "būklėje artintis prie 
aukščiausios laimės; o tai reiškia — kiekvienam atrasti savo mylimąjį, 
atsakantį jo asmenybei. : Giesme pagerbdami dievą, šitokios laimės tei- 
kėją, mes teisingai pagerbsime ir Erosą. Jis jau ir šiandien daugiau- 
sia mums padeda, nukreipdamas mus prie idealo, jis ir ateičiai di- 
džiausios vilties muns teikia, jei dorai elgsimės dievų atžvilgiu: Erosas 
grąžins mums sencbinę prigimtį, pagydys ir padarys mus palaimintais 
bei laimingais. 

Štai, sako, Eriksimachai, mano inintys apie Erosą; jos kitokios, 
negu tavo; kaip aš jau prašiau tavęs, nesityčiok iš jų, verčiau kitų pa- 
klausykime, ką kiekvienas pasakys, tiksliau, ką pasakys šiedu likę, 0 
tie likę — Agatonas ir Sokratas» 

— Žinau, žinau, pasakęs  Eriksimachas: ir man padarė 
gero įspūdžio iavo kalba. Jei nežinočiau Sokratą ir  Aga- 
toną gerai  nusimanant meilės dalykuose, labai nerimaučiau. 
kad jie bekalbėdami nepatirtu kokių keblumų: juk nušnekėta daug 
ir įvairiausiais klausimais. Bet dabar esu visiškai ramus. 

O Sokratas į tai pastebėjęs: 

— Pats tu, Eriksimachai gražiai pasirodei; bet jei atsirastum 
mano kaily, arba tiksliau -— Kokiam būsiu kaily, kai ir Agatonas pa- 
baigs kalbėti, tai, galimas daiktas, gerokai nerimautum ir jaustumeis 
taip, kaip aš dabar. 

— Nori mane sužavėti, Sokratai, pasakęs Agatonas: nori, kad 
imčiau nerimti, pagalvojęs, jog žiūrovai daug ko tikisi iš mano bū- 
siančios gražios kalbos. 

— Tikras užuomarša būčiau, Agatonai, pasakęs Sokratas, jei- 
gu stebėjęs "tavo drąsumą bei susivaldymą, kai išeidavai su vaidilomis 
į estradą, ir. pamatęs prieš save tokią žiūrovų minią, ruošdavais kal- 
bėti savą' kalbas, nė kiek neišsigandęs, — dabar pamanyčiau, kad ne- 
rimausi dėl mūsų keletc žmonių. o 


195 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) Pal 


—- Ką gi, Sokratai, paklausęs Agatonas: nejaugi manai 
mane esant tiek sužavėtą teatro, kad net nežinant, kiek ipro- 
taujančiam. žmogui keli išmintingi vyrai gali įvaryti daugiau 
baimės, negu pulkas kvailių? ; 

— Negražiai pasielgčiau, Agatonai, pasakęs Sokratas, jei palai- 
kyčiau tave tokiu 'stačioku. Ne, aš gerai žinau, kad jeigu ir susitiktum 
su kuo nors, ką laikai išmintingais, tai tokiais rūpintumeis daugiau. 
negu minia. Aišku, apie mus čia ir kalbos negali būti: juk ir mes te- 
nai, teatre, buvcme ir sudarėme unos minios dalelę. Bet jei susitiktum 
su kitais išminčiais, tai, galimas daiktas, ssusigėdintum jų, jei manytum 
ką gėdinga pasakęs. Kaip manai“ , 

— Tiesą sakai, pastebėjes Agatonas. 

— O minios ar nesigėdintum, jei manytum ką gėdinga darąs? 

Paidras, nutraukdamas jų pasikalbėjimą, prabilęs: 

— Mielas Agatonai, jei atsakinėsi Sokratui, jam nerūpės toli- 
mesnė posėdžio eiga, kad tiktai jis turėtų su kuo kalbėti, ypač su gra- 
žiu vyru. Ir aš mielai klausau. kai Sokratas kalba, bet dabar man; rū- 
pi Eroso' pagerbimas, ir turiu gauti iš katro jūsų po kalbą. Taigi pir- 
ma paaukokitc kiekvienas savo kalbą dievui, '0 paskui jau galėsite kal- 
bėtis. 

— Teisingai sakai, Faidrai, pritaręs Agatonas: ir niekas man 
nekliudo pradėti kalbėti. O su Sokratu aš ir taip dažnokai gausių 
pasikalbėti. 

Taigi aš iš pradžių noriu pasakyli. kaip man reikia kalbėti, ir 
tik paskui kalbėsiu. Man rodos. visi ankščiau čia kalbėję kalbėtojai 
ne dievą garbinc, bet žmones gyrė už tas gerybes, kurių teikėjas yra 
dievas.Bet koks yra tas, kuris jiems visa tai suteikė, to niekas nepasa- 
kė. Tuo tarpu yra vienas teisingas kelias bet ką bet kuriuo būdu pa- 
gerbti: reikia nupasakoti, koks vra ir kokių gerybių teikia tas, apie 
kurį bus kalbama. Tokiu būdu ir mes teisingai pasielgsime su Erosu 
iš pradžių pagerbdami jį toki. koks jis yra, 0 paskui paminėdami ir 
jo dovanas. 

Taigi sakau Erosą esant laimingiausį iš visų laimingųjų dievų, 
jei taip galima nebaustinai pasakyti, nes jis yra pats gražiausias! ir 
pats geriausias. Būdamas gražiausias, jis atrodo štai kaip: pirmiausia, 
Faidrai; jis pats jauniausias iš dievų; didelį tam įrodymą jis pats tei- 
kia, bėgte bėgdamas nuo senatvės. o kad senatvė greita, aišku kodėl: 
ji aplanko mus greičiau, negu reikia. Senatvės Erosas iš prigimties 
neapkenčia, iš tolo ją aplenkia; nuolat bendrauja su jaunais ir pats 
visados yra jaunas. Gerai sako senas priežodis: panašūs visuomet prie 
panašių šlėjasi.““ 

Daug kur pritardamas Faidrui, vis dėlto negaliu sutikti su juo, 
kad Erosas esąs vyresnis už Kroną ir Japetą, bet sakau Erosą esant 


c ijauniausį iš dievų ir amžinai iauną; 0 anie senieji dievų darbai, apic 


kuriuos pasakoja Ilesijodas ir Parmenidas, padaryti Anankės,*7 bet 
ne Eroso, jei pcetai tiesą sakė: juk, be abejonės, jie neišdarinėtų kits 
kito, nekaustytų ir daugelio kitų prievartos veiksmų nedarytų, jei Ero. 
sas būtų jų tarpe. Priešingai, viešpatautų bičiulybė ir taika, kaip da- 
bar, kada dievams vadovauja Erosas. 


28 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


Taigi Erosas — jaunas. Maža to: ne tik jaunas, bet ir švelnus. 


d Tokio poėto reikia, koks buvo Homėras, kad būtų galima aną dievo | 


196 


švelnumą aprašyti. Homėras pasakoja apie Atę,9* kad ji esanti deivė 
ir esanti švelni, bent jos kojos esančios švelnios: 

Švelnios jos pėdos; neliesdama jomis žemės dulkėtos, 

žmonių galvomis jinai eina.“? 

Puikiai, man rodos, vaizduoja Hcimėras  Atės kojų švelnumą, | 
sakydamas, kad ji žengia ne kietų, bet minkštu keliu. Štai ir mes pa- | 
sinaudosime tuo pačiu įrodymu dėl Eroso, kad jis švelnus: juk jis ne- 
vaikščioja nei žeme, nei galvomis — visa tai yra ne labai minkšta, — 
jis vaikščioja ir gyvena lame, kas visų švelniausia: žmonių iv dievų 
širdyse bei sielose įsikūria jis. Tačiau ne visose iš eilės sielose: užtik- 
damas kietą širdį, apleidža ją, « užtikdamas švelnią — apsigyvena 
joje. Nuolat liesdamas savo kojomis visur vien tai, kas iš švelniausių 
švelniausia, Erosas ir pais būtina: yra švelnus, 

Taigi, jis pats jauniausias ir pats švelniausias; be to, jis ir 
lankstus": juk kitaip jis negalėtų visur įsiskverbti, į kiekvieną sielą 
ieiti, palikęs joje iš pradžių nepastebėtas, ir išeiti iš jos, jei ji pasiro- 
dytų šiurkšti. 

Kad Eroso prigimtis yra harmoninga ir lanksti, svarbus įrody- 
mas tam — jo graži išvaizda, kuria Erosas, anot visų, ypatingai išsi- 
skiria iš kitų esybių, o su biaurumu nuolat kovoja. Dievo odos graži 
spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erosas nesi- 


lanko pas bespalvius arba spalvos nustojusius kūnus bei sielas. "To- | 


se vietose, kurios žydi ir kvepia, sėdi Krosas ir jose gyvena. 

Apie dievo gražumą pakaks ir. to, nors dar daug lieka nepa- 
sakyta. O dabar tenka kalbėti apie Eroso  dorumą. Svarbiausia 
tai, kad Erosas neskriaudžia nei dievo] nei žmogaus, ir pats nei mū- 
sų nei dievų nėra skriaudžiamas. Juk jis pats neapkenčia prievartos, 
jeigu aplamai ką kenčia: prievarta Eroso neliečia; ką nors daryda- 
mas, jis nedaro to prievarta: kiekvienas visu kuo savo valia patar- 
nauja Erosui, o juk įstatymai, anie „valstybių valdovai“"!, sako tei- 
singa esant visa tai, ką vienas kitam gera valia! sutinka daryti. 

Be teisingumo, Erosas pasižymi ir didžiausiu protingumu. Tuo 


tarpu juk pipažinta, kad protingumas ne kas kita, kaip susivaldy- + 


mas nuo malonumų ir aistrų, gi nėra didesnio malonumo, kaip tas, 
kurį teikia Erosas; jei kiti malonumai silpnesni, tai jis, tur būt, vi- 
sas aistras ir malonumus valdo, o valdydamas juos, turi būti pats 
nepaprastai susivaldąs. ii 

Taip pat ir narsumo atžvilgiu „net Arėjas Erosui negali atsi- 
spirti“:72 juk ne Arėjas valdo Erosą, bet Erosas Arėją — turiu galvoj 
Afroditę.?* Gi tas, kurs valdo, galingesnis už tą, kurį valdo. O kas 
valdo galingiausį iš galingųjų, pats turi būti visų galingiausias. 

Taigi apie dievo teisingumą, susivaldymą bei narsumą jau pa- 
sakyta. Lieka dar pakalbėti apie jo išmintį. Reikia pabandyti, kiek 
tatai galima, nieko neapleisti. Visų pirma, — kad ir aš savo ruožtu 
pagerbčiau mūsų meną, kaip Eriksimachas pagerbė savo, — šitas die- 
vas yra tiek tobulas poetas, kad net ir kitus poetus padaro. Bet kas, 
ką tik paliečia Eiosas, pasidaro poetas, “nors anksčiau ir nebuvo su 


. 


197 


198 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 29 


mūza bendravęs“.'* Tuo įrodymu tenka mums pasinaudoti tvirtinant, 
kad Erosas — geras poėtas bet kurios rūšies mūzų kūryboje: juk kas 
ko neturi arba“ nežino, negali to nei kitam duoti, nei kito pamokyti. 
O kas čia bent su tuo nesutiks, kad visų gyvų būtybių kūryba pareina 
nuo Eroso išminties, iš kurios gimsta ir atsiranda visi gyvi padarai? 
Gi dėl meno kūrybos — nejaugi nežinome, kad tas; keno mokytoju bu- 
vo šitas dievas, įsigijo šlovės ir garbės, o kas nebuvo Eroso paliestas, 
nežinojimo ūkanų apgaubtas. Juk iš lanko šaudymo meną, gydymo 
meną ir pranašavimo meną išgalvojo Apollonas, vedamas aistringos 
meilės;?? tokiu būdu ir Apollonas Eroso mokinys, lygiai kaip ir mū- 


zos — Mūzikos meno srity, Hefaistas — kalvystėje, Atėna — audėjys- 
tėje. Dijas — dievų ir žmonių valdymo meno srity. Dėl to tat ir 
dievų dalykai susitvarkė tik lada, kai jų tarpe atsirado Erosas, — bū- 


tent Grožis. Tatai aišku: juk ten, kur biaurų, nėra meilės. O prieš 
tai, kaip iš pradžių paminėjau, daug, sako, baisybių dievų tarpe atsi- 
tikdavę, nes tada juos valdžiusi Anankė. Bet kada gimė šitas dievas, 
iš Grožio meilės atsirado visos gerybės — ir dievams ir“ žmonėms. 
Tokiu būdu, Faidrai, man rodos, kad pats Erosas, pirmiausia, 
yra visų gražiausias. ir geriausias, o paskui — ir jo dovanos kitiems 
vyra tokios pat, kaip ir jis. 
Ateina man į galvą ir eilėmis šį tą pasakyti, būtent,ikad Erosas 
yra tas, kurs padaro 
taiką žmonėse. jūvoj ramybę; 
vėjus nuramdo, varguos užmigdo. 
Jis mūsų širdies atšalimą pašalina, jis bendrauti paragina; štai tokias 
sueigas, kaip šita mūsiškė, įvykina, pats vadovaudamas iškilmėse, ra- 
teliuose, aukojimuose. Daro meilumą, storžieviškumą; išvaro; palanku- 
mą suteikia, nepalankumą pancigia; geriems mylėtinas, išmintingiems 
stebėtinas; dievams stebuklas, žmonėms pabūklas, palaimintiems turtas; 
smagumo ir švelnumo, aistros ir geismo, lepumo ir grakštumo tėvas: 
jam rūpi, kas dora; vengia, kas nedora; nelaimėj, baimėj, ilgesy, pa- 
šnekesy vairininkas, kryptininkas, tvarkytojas ir geriausias išganyto- 
jas; jis visų dievų linksmybė, visų žmonių grožybė; vadas puikiausias 
ir geriausias; visi vyrai jį turi sekti, grožį dainuodami, giesmę giedoda- 
mi, kurią jis gieda, žavėdamas visų dievų ir žmonių protą. 
Štai, Faidrai. mano kalba, pašvęsta dievui. Yra joje linksmu- 
mo, yra iir, tam' tikro rimtumo: kaip sugebėjau, taip ir kalbėjau. . 

Agatonui pabaigus kalbėti, visi puotos dalyviai, anot Aristodėmo, 
triukšmingai pritarę, nes jaunuolis pasakęs taip, kaip jam pačiam tiko 
pagerbti ir kaip dievui tiko vagerbtam būti. (0 Sokratas, žvilgterėjęs 
į Eriksimachą, pastebėjęs: 

— Ar nesirodo tau, Akumeno sūnau, kad aš kiek prieš tai „ne 
nebaiminga baime bijojau“““. ir ar ne pranašingai tadą įspėjau, kad 
Agatonas ypatingai gerai pasakys savo kalbą, ir mano būklė bus sunki? 

— Viena, atsakęs Eriksimachas, rodos, iš tikrųjų pasakei, būtent, 
kad Agatonas gerai pasakys; bet kad lavo būklė būsianti sunki, ne- 
manau. i 

— Ir kaip. mielasai, pasakęs Sokratas, — mano būklė nebus sun- 
ki — ir mano ir kiekvieno kito, kurs turės kalbėti po tokios puikios ir 


199 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


tokios turtingos kalbos? Nors jo kalba ištisai ir nesužadina vienodo pasi- 
gerėjimo, užtat kas nesusižavės josios pzbaiga, girdėdamas tokius gra- 
žius posakius ir atskirus žodžius? Kai pagalvosiu, jog pats nesugebė- 
siu pasakyti tiek gr ažiai, kad: nors bent kiek prilygčiau Agatonui; iš gė- 
dos bėgčiau kur įmanydamas, jei tik galėčiau. Agatono kalba priminė 
man Georgiją, ir patyriau tiesiog tai, ką Homėras pasakoja: bijojau, kad 
galų galė Agatonas, sviedęs i mano kalbą didelio kalbėtojo Gorgijo 
galvą, nepaverstų manęs nebyliu akmeniu.“" Ir pagalvojau tada, kiek 


buvau juokingas, sutikdamas drauge su jumis, mano eilei atėjus, pagerb- d 


ti Erosą ir pasisekęs stiprus esas Eroso dalykuose, tuo tarpu kai nie- 
ko neišmanau, kaip veikia bet ką pagerbti. Kvailas būdamas, maniau 
reikią apie kiekvieną gerbiamąjį vien' teisybę kalbėti, i! esą svarbu pa- 
sirinkti iš to viso tai, kas gražiausia, ir tinkamiausiu būdu sutvarkyti savo. 
kalbą. Perdaug pasitikėjau savimi. rengdamasis pasakyti gražią kalbą, 
tartum man žinomas tikras būdas bet ką pagerbti. Tuo tarpu, matyti, 
ne tas buvo uždavinys, kad gražiai bet ką pagirtum, bet tas, kad giria- 
majam primestum kuo daugiausia kilnių ir gražių savybių, nepaisant 
to, ar šis jų turi ar neturi. Jei kiek. ir prasilenktum su teisybe, tai nieko: 
nereiškia: iš anksto, rodos, buvo susitarta apie lai, kad rodytųsi, neva 
kiekvienas mūsų giria Erosą, bet ne apie tai, kad ji iš tikrųjų girtų. To- 
dėl tat jūs, manau, visokių žodžių griebdamiesi, atnašaujate Erosui ir 
sakotą jį tokį iv tokių dalykų kaltininką esant, kad atrodytų visų gra- 

žino- 
ma, ne tiems, kurie jį žino. Toks pagyrimas ir gražus ir'garbingas. Bet 
aš nežinojau. kad pagerbimo būdas bus būtent toks, ir jo nežinodamas, 
sutikau garbinti E16są, kada; ateis mano eilė. Taigi mano liežuvis žadė- 
jo, o mano piotas ne??. Na, ir gerai. Tokiu būdu negarbinsiu; ir ne- 
mokėčiau. Vis dėlto tiesą bent. jei norite, sutinku pasakyti ir aš savaip, 
prie jūsų kalbų nesitaikydamas, kad nebūčiau pajuoktas. Na, Faidrai, 
ar reikalinga ir tokia kalba. — išgirsti teisybę apie Erosą, pasakytą to- 
kiais žodžiais ir tokia tvarka, kokia atsitiktinai ateis į galvą? 

Faidras ir visi kiti prašė Sokratą kalbėti taip, kaip jis pats mano 
esant reikalinga kalbėti. 

—Bet pirma, Faidrai. pasakęs Sokratas, leisk man paklausti 
Agatoną apie vieną kitą mažmožį, kad susitaręs su juo galėčiau paskui 
kalbėti. 

— Gerai, pasakęs Faidras. — sutinku, klausk. 

Tada Sokiatas maždaug taip pradėjęs: 

— Iš tikrųjų, mielas Agatonai, tu, mano nuomone, gražiai pradė- 
jai savo kalbą, pabrėždamas. kad iš pradžių reikią parodyti, koksai yra 
pats Erosas, o paskui, -— kokie jo darbai. 'Tokia įžanga man labai pa- 
tinka. Na, o dabar, kadangi jau taip gražiai ir iškilmingai! išdėstei apie 
Erosą, koks jis yra, atsakyk man ir į tokį klausimą: būdamas toks, koks 
jis yra, an Erosas yra meilė ko nors ar nieko? Aš neklausiu, ar tai yra 
meilė kokio tėvo arba motinos — juokingas būtų klausimas, ar Erosas 
yra motinos ir tėvo meilė — ne, aš klausiu taip, kaip klausčiau tą pat 
apie tėvą: ar! tėvas yra keno nors tėvas ar ne? inoma, jei norėtumei i 
tai žmoniškai atsakyti, pasakytum, kad tėvas yra tėvas sūnaus arba 
dukters. Bene taip? 


FL 


+ 


M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) ) 31 


— Taip, atsakęs Agatonas. 
— Ar ne laip pat ir motina? 
e Agatonas i su tuo sutikęs. 

—- Alsakyk man, pasakęs Sokratas, dar truputį, sia geriau su- 
prastum, ko iš tavęs noriu. Jei tavęs paklausčiau: nagi, žinai, kas tai 
yra brolis; ar jis yra keno nors brolis ar ne? 

— Yra, atsakęs Agatonas, 

— Brolis broliui arba seseriai. 

— Sutinku. 

— Pasistenk tą pat pasakyti ir apie meilę. Ar Erosas yra' meilė 
kg nors ar nieko? 

200 — Žinoma, yra meilė. 

— Taigi, pasakęs Sokratas. atmink palaikyti pas save tai, ko 
meilė yra Erosas. O dzbar pasakyk man. vien tai: ar Erosas geidžia to, 
į ką nukreipia meilę, ar negeidžia? ; 

— Aišku, geidžia, atsakęs Agatonas. 

— Ar jis geidžia ir myli turėdamas tai, ko geidžia ir ką myli, ar 
neturėdamas? 

— Neturėdomas, galimas daiktas, atsakęs Agatonas. 

— Įsidėmėk. pasakęs Sokratas: ne „galimas daiktas“, bet būti- 
nai taip esti, kad geidžiame; to, ko esame reikalingi, ir negeidžiame, jei 

b nėsame reikalingi. Aš bent, Agatonai, visiškai esu tikras, kad būtinai 
taip esti. O tu' kaip? 

— Ir aš taip manau, pasakęs Agatonas. 

— Gerai sakai. Na, o kas nors, būdamas didelis, ar norėtų būti 
didelis, arba būdimas stiprus. norėtų būti stiprus? 

—- Pasiremiznt tuo, su kuo sutikome, tatai negalimas daiktas. 

— Juk būdamas toks, neturės reikalo norėti būti tokiu? 

— Tiesa. 

— Jei kas nors. pasakęs Sokratas, būdamas stiprus, vis dėlto 
panorėtų būti stiprus, greitas būdamas — užsigeistų būti greitas,/būda- 
mas sveikas — norėtų būli sveikas, na, galimas daiktas, kas nors pa- 

c galvotų, kad žmonės, būdami tokie ir turėdami visas tokias savybes, 
geidžia viso to, ką jau turi, —- kalbu taip tam, kad. nesuklystume, — juk 
tokie žmonės, Agatonai, jei pagalvosi, būtinai turi turėti kiekvieną tų 
savybių, kokias jie tuo metu turi, vis viena, ar jie to nori ar ne; gi kas, 
savaime suprantama, gali geisti to, ką jau turi? Bet jei kas sako: štai aš, 
būdamas sveikas ir noriu būti sveikas, būdamas turtingas ir noriu būti 
turtingas. — vienu žcdžiu, geidžiu to, ką turiu, tada mes jam pasaky- 
sim: tu, žmogau, turėdamas turtus, sveikatą ir jėgą, nori palaikyti visa 

d tai ir ateičiai, nes debar, ar nori ar nenori, visa tai turi. Taigi pagal- 
vok, ar sakydamas: geidžiu to, ką dabar turiu, — ne kitką sakai, bet 
tik tai: noriu ir ateity turėti tai. ką dabar turiu. Ar toks sutiktų su mū- 
sų pasakymu ? 

Agatonas pasakęs, kad sutiktų. 

— O! ar latai nereiškia, paklausęs Sokratas: mylėti tai, (kas jam 
dar nesuteikta, ko jis neturi, norėti, kad tatai pasiliktų jam ir ateity? 

e — Taip, atsakęs Agatonas. 


.32 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 


— Vadinas, ir toks ir kiekvienas kitas, kas tiktai geidžia, gei- | 


džia to, kas jam dar nesuteikta, ko dar nėra, ko dar neturi; nori būti 
toks, koks dar nėra, geidžia to, ko jam trūksta; ar ne toks, maždaug, 
yra kiekvienas geismas, kiekviena meilė? 

— Aišku, aisakęs Agatonas. 


— Na gerai, pasakęs Sokratas, padarykime išvadas iš to,'kas pax | 


sakyta. Pirmiausia, ar Erosas nebus meilė ko nors, o paskui, ar jis ne. 
bus meilė to, kas kam reikalinga? , 1 

201 — Taip, atsakęs Agalonas. 

— Be to, atsimink, į ką, kaip pasakei savo kalboj, linksta Ero- 
sas? Jei nori, galiu tau priminti. Ėsi, msn rodos, pasakęs maždau4 
taip, kad dievų reikalai susitvarkė po to, kai jic pamilo grožį: juk pa- 
milti tai, kas biauru, negalima. Ar ne taip, mažiau daugiau, kalbėjai? 

— Taip kalbėjau, atsakęs Agatonas. , 

— Ir teisingai sakai, manc prieteliau, pasakęs Sokratas. Jei ta- 
tai taip, ar nebus tik Erosas meilė to, kas gražu, o.kas biauru — ne? 

Agatonas sutiko. 

b — Oar nėsame susitarę, kad Erosas myli tai, ko yra reikalingas 

ir ko neturi? 

— Taip. pasakęs Agatonas. 

— Vadinas, Erosas yra reikalingas' grožio ir jo neturi. 

— Turi būti taip. pastebėjęs Agatonas. 


— Kaip latai? Grožio reikalingą būtybę, kuri to grožio visai ne- | 


turi, sakai grežią esant? 
— Visai ne. 
— Na, jei taip, ar vis dar tvirtini Erosą gražų esant? 
- O Agatonas atsakęs: 
— Nieko, matyti. Sokratai, nemoku pasakyti apie tai, ką tada 
kalbėjau. 


c — Ir vis dėlto, Agatonai, gražiai kalbėjai. Bet pasakyk man 


dar viena; ar nemanai, kad kas gera, tai ir gražu? . 

— Aš bent, taip. 

— Vadinas, jei Erosas reikalingas grožio, o kas gera, tai ir gra- 
žu, išeina, kad jam trūksta ir To, kas gera? 


—1 Aš, Sokralai, pasakęs Agatonas, neįstengčiau su tavim ginčy- | 


tis; tebūnie taip, kaip tu sakai, 


— Ne, mielas Agatonai: tu su tiėsa negali ginčytis, o su Sokratu 


d — visai nesunku. Bet duosiu tau ramybę. 

4 Dabar, keip mano ir Agatono buvo susitarta, mėginsiu pats, 
kiek galėdamas, papasakoti jums apie Erosą. Šitą pasakojimą esu ki- 
tados girdėjęs iš mantinietės Dijotimos, kuri gerai nusimanė ir šiuose 
ir kituose dalykuose, tarp kitko, kada anuomet atėniečiai atnašavo prieš 
marą, ji jiems dešimčiai metų atidėjo ligos pasirodymą“? Taigi toji 
Dijotima ir mane išmokė Eroso dalykų. Ji man ir šitą pasakojimą papa- 


sakojo. Iš tikrųjų reikia, Agatonai, kaip ir tavo buvo padaryta, iš pra- 


e džių panagrinėti, kas yra tasai Erosas ir kokie jo ypatumai, o paskui 
k joio darbai. Man rodos, visų lengviausia tai ištirti tokiu pat būdu, 
kaip kitados tatai darė, mane apklausinėdama, ana svetimtautė. Ir 
aš sakiau jai tada beveik tą pat, ką dabar man sakė Agatonas: 


LA my 


Šv. Augustino filosofijos Pagrindinės idejos 
Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas. 
(Tęsinys iš „Logo“ 1936 m. 176-jo pusl.). 
D. Sielos problema 


Jau pirmiau pasakėine, kad Augustino filosofija vyriausiai sukasi 
aplink dvi problemi: Dievą ir sielą. Mat, tuo pačiu metu, kai jis su sa- 
vimi kovodamas sprendė Dievo problemą, jį kuo giliausiai sujudino ir 
žmogaus sielos klausimas. Nes abu klausimu spręsdamas, jis turėjo nu- 
galėt tas pačias kliūtis -— sensualizmą ir materializmą. O taip pat ir abi 
problemi jis išsprendė tuo pačiu požvilgiu bei tuo pačiu metodu, būtent, 
atsigręždamas į save palį, į savo išvi idinį gyvenimą. 
; Atsigręžimas savęsp, stebėjimasis savimi“ kaip gyvybės vienybe, nuo- 
staba ir nuoganda pažvelgiant į savo sielą yra vienas pagrindinių antro- 
pologinių motivų Augustino pasauližiūroj. — Siela yra didžiausias stebuk- 
las čia ant žemės. kas gali su jąja susilygint! Pamatęs savo paties ne- 
išmatuojamą gilumą, žmogus išsigąsta; jis būkštauja pajutęs savy kažką 
nepažįstama. Jis savęs ieško ir neranda. Jis be poilsio klajoja savo pa- 
ties sieloj. „Kas: gi aš esu, mano Dieve? Kuri mano esmė? Įvairi, dau- 
gialypė gyvybė, ir visiškai neišmatuojama“" „Žmogus yra neišmatuoja- 
mos gelmės; tu, Dieve, suskailei jo galvos plaukus ir nė vienas Tavy ne- 
dingsta; bet jo plaukus lengviau suskaityt, kaip jo „atinus ir jo širdies 
virpėjimus“*.: Žmogaus širdis armenys (bedugnė)“. „Eina žmonės ste- 
bėtis kalnų aukštybe, milžiniškomis jūriu bangomis, plačiausiomis upių 
srovėmis, okeanų "platybėmis, žvaigždžių keliais, bet užmiršta save“. 


Jau pora šių pavyzdžių rodo, kaip Augustinas vertina žmogaus 
psichinį gyvenimą ir kuriuo būdu bei kur jis ims medžiagos savo psicho- 
logijai. „Augustinas visiems laikams yra didingiausias pavyzdys (das ge- 
waltigste Vorbild) to, kas tik ir padaro galimą ,psichologiją“, imamą di- 
dele ir nuo laikinai sąlygojamų supratimų išlaisvinta prasme: grynos in- 
trospkecijos (Innenschau) priverčiamoji jėga. Išvidinis žmogus 
(homo interior) jo žvilgsniui atsiskleidžia ne mažiau laisvai ( plane video). 
kaip kūninių daiktų tikrovė. Bet tiktai krūpčiodamas dėl jo gelmių jis 
žengia į išvidinio patyrimo pergyv eniiaių pasaulį“". 


1 Ouid ergo suni, Deus meus? guae natūra sum? varia, multimoda vita et inmensa 
vehementer. (Cont. X, 17). 

* Grande profundum est ipse homo, cuius etiaimi capillos Tu, Domine; numera- 
tos habes et non minuuntur in te; et tamen capili eius magis numerabiles guam affectus 
ius et motus cordis eius (Conf.1V, 14). 

* Enarrat in Ps. XXXVI. 

* Et eunt homines mirari alta montium etingentes Huctus "maris et latissiinos 
lapsus fluminum et Oceani ambitum et gyros siderum et relinguunt se ipsos (Conf. X, 8). 
Daugiau komentorių prie čia tiekia B. Grocthuysen rinkiny „Handbuch der Phi- 
Tosophie“  (Mūnchen 1931). Abtėilung III, skyrius A, 79 ir k. pusl. 

5 Nonne attendis et exhorrescis tantam profunditatem? (De an. et eius or. IV, 7). 
Fr. Seifert, tame pat rinkiny, Abtl. III, skyrius 6,31: pusl. 


34 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino fšlosofijos pagrindinės idejos 


Žmogaus sielos gyvenimas, psichinė tikrovė Augustinui i4 visa yra 
tas pagrindas, ant kurio jis stato visą savo metafiziką: „„Pakilk aukščiau 
savo kūno ir pažink savo sielą; pakilk dar aukščiau savo sielos ir pažink 
Dievą. Jei tu lieki savo sieloj, tu stovi vidury; pažvelgdamas žemyn; tu 
pamatai savo kūną, dirsteldamas aukštyn, randi ten Dievą““. Augustino 
metafizinė psichologija nėra kokios tik apriorinės konstrukcijos, nėra tik 
kokia dedukcija iš sąvokų, nėra „sąvokų poezija“, bet atremta į tikrovę, 


prieitą gausingu ir teisingu sielos gyvy binių funkcijų bei reiškinių stebė-. 


jimu. Jo raštuose gausu empirinės psichologijos davinių. Tai- 


gi, Augustinas yra visai modernas psichologas.  Tatai pripažįsta Augusti-. 


no tyrinėtojai ir katalikai ir nekatalikai. Aure, pav., Siebeck'as sako 
Augustino raštuose užtikęs „naujosios psichologijos pradžią“. Misch'as 
rašo kad „Augustinas geriau kaip kuris kitas žmogus prieš jį matė sielos 
gyvenimo turtingumą r“ mįslingumų“, kad jis išreiškęs tokių „įžvelgi- 
mų ( Einsichten), kurie yra patvarus teorinės filosofijos turtas“Š. Trė6l- 
tsch'as giria Augustino „gilų psichologinį analizį“?. Katalikai Ba um- 
gartner'is ir Grabmann'as mūsų klausimu šiaip išsireiškia: „Au- 


gustinas neabejotinai yra įžymiausias senovės empirinis psichologas. Jis. 


puikus sielos vyksmų stebėtojas, aštriu analiziu jis stengiasi juos suvokt, 
aprašyt, grupuot, suprast juos susimezgusius draugėn. Jo sugebėjimas tirt 
sielą empiriškai puikizusiai pasireiškia „Išpažinty“** „ „Augustinas, kaip 
nedaugelis, pažvelgė į savo vidų, stebėjo ir aprašė savo išvidinio gyveni- 
mo vyksmus, pagrindo psichinių vyksmų dėsnius... Jo Išpažintis yra 
tikra psichologinio stebėjimo kasykla. Kaip, mistriškai jis moka fenome- 
nus stebėt, aprašyt, suskaidyt. sulygint, išdėstyt jų savilarpio draugėj ir 
vieno kitam veikimą“!!. Pagaliau štai ką skaitome vienoj naujausio lai- 
ko filosofijos enciklopedijoj, parašytoj beveik vienų nekatalikų: „Ką J. 
Burckhardt'as sako apie renesansą, kad ;jis savo esme yra buvęs patyri- 
mas dideliu stiliumi, taiai kita prasme galima pritaikyt Augustino dar- 
bui. Taip pat ir jis atveria duris į naują, platų patyrimą; taip pat ir 
jis rodo į tikrovę: į sielos gyvenimo tikrovę tuo atžvilgiu, kad ji yra 
betarpiška ir nesulyginama su išviršinių gamtos vyksmų reiškiniais. Ši 


* Transcende corpus ct sape animam: transcende et animam et sape Deum. Tu: 
si in animo es, in medio es. Siinfra altendis. corpus est, si supra; attendis, Deus est (In 
Joann. tr. XX, n. 11). 

"H. Siebeck, Beitrūge 2ur Entstelungsgeschichte der neueren = Psychologie 
in der Scholastik, Zeitschrift fiir Phil und philos. Kritik. 93 (1888). 

S G. Misch, Geschichte der Aulebiographie I, Leipzig 1907,412. 

9 „Tiefsinn in der psychologischen  Analyse“. E. Troltsch, Augustin, die 
christliche Antike und das Mittelalter. Im Anschluss šn die Schrift „De civitate Dei“, 
Mūnchen 1925, 53. Kas šiame Trėltsch'o veikale yra atitaisytina, atitaiso Mausbach'as: 
straipsniu „Die Stellung des hl. Augustin in der christlichen = Kirchengeschichte“ Hoch- 
land XIII.I (1915-16), 529—544. 


“M. Baumgartner, Augustinus, Rinkiny „Grosse Denker“ herausg. von 


E. v.Aster I,276 (Leipzig. Ouclle und Meyer); 


1 M. Grabmann, Die Giundgedanken des hl. Augustinus ūber Seele und 


Gott. Koln 1916,24 (*1929i, 


Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino fHlosolijos pagrindinės idejos 35 


Augustino empirija drauge reiškia paskelbimą kovos antikiniam mokslui, 
kuris daiktų esmę bei tikrovę matė csant tik są vok oje, kuriam grynas, 
tik savimi atsirėmęs galvo jima s yra dieviškas ir mesibaigiamas da- 
lykas“!?. 


Savosios psichologijos, kaip ir filosofijos apskritai, Augustinas neiš- 
dėstė sistemiškai; jis, anot Dilthey'o, yra „fragmentarinis filosofas“; „visa 
jo kūryba turi neišdildomą kovojančios dvasios! stigmą“ (Seifert). Tat ir jo 
psichologinės pažiūros yra išbarstytos įvairiuose jo raštuose, parašytuose 
įvairiais laikais. Tačiau "Diltbey'o arba Harnack“o muomanės, kad Au- 
gustinas psichologiją siauresne prasme yra tik palietęs keliais paviršutiniais 
brūkšniais ir savo žvilgio aštrumą yra įrodęs tik savo genialiais apercus, — 
šiokios nuomonės šiandien, reviduojamos. Mat, šiandien visiems aišku. 
kad Augustino psichologinėms pažiūroms pažinti negana įsiskaityt tik! į tuos 
jo raštus, iš kurių antraščių matyt, kad juose bus nagrinėjami psicholo- 
gijos klausimai.  Toki Augustino raštai yra, antai, De guantitate animae, 
De immortalitate animae, De libero arbitrio. Jie visi parašyti tuo metu, 
kada Augustinas savo dvasios plėtotėje buvo stovėjęs dar neoplatonizmo 
poveiky. Berods, visam Augustinui suprasti svarbūs ir šie raštai, nes 
ir vėlesnėj dvasios plėtotėj jis ne visiškai buvo nuo platonizmo atsi- 
palaidavęs. Tačiau svarbiausios versmės Augūstino psichologinėms pa- 
žiūroms pažinti, yra jo Cenfessiones ir jo teologinis veikalas De trinitate, 
kuris iki šiol buvo traktuojamas tik dogmatiniu atžvilgiu, bet nebuvo su- 
naudojamas psichologijai. Taip pat psichologinės medžiagos turi De ci- 
vitate Dei, De magistro ir kai kurie kiti smulkesni Augustino veikalai. 


Dirstelėkime, kokių empirinės psichologijos dalykų ran- 
dame Augustino svarbesniuosc raštuose. Nagi „Išpažinties“ pirmose knygose 
randi vertingų pastebėjimų iš vaikų psie hologijos, kaip antai, apie gimto- 
sios kalbos išmokimą““, apie jaunuoliu ydas!*, apie sielos gyvenimo nepa- 
stovumą plėtotės metais (Il, 8). Ogi dešimtoji Išpažinties knyga (X, 8—25) 
garsi psichologiniais dėstymais apie atmintį. Čia Augustinas steigiasi su- 
rast žmogaus atminties dėsnius. "Tuo tikslu jis tyrinėja atsiminimą, užsi- 
miršimą, mokymąsi, pažinimą ir atpažinimą. Čia jis užkliudo ir asociaci- 
jų dėsnius (X, 19). Jis žino kokios reikšmės atmintis turi sąmonei, asme- 
nybės tapatumui ir tuo savojo aš realumui (X, 8). Įdomūą jo tyrinėjimai, 
ar ir kaip gali reikštis jausmų atsiminimas, ar jausmuose esti pažinimo 
vaizdų, koki šių atminties vaizdų santykiai su pirmaisiaisjausmais (X, 14). 
Taip pat Augustino išprotavimuose apie laiką (11 kn.), kurie mūsų paliesti 


1 Handbuch der Philosophie, herausg. von A. Baeumler und M. Schrėter. 
Abil. III: Mensch und Charakter (Miinchen 1951). Skyrius E: Psychologie, Methaphysik 
der Seele. (Seifert'o parašytas), 31-32 pusl. Pabraukimai padaryti straipsnio autoriaus.— 
Seiferto studijos kaipo naujausios apie Auguslino psichologiją, laikomasi šiame sky- 
relyje ir toliau. į 

15 Conf, I,6 ir 8. Plačiau tatai išnagrinėja F. X Eggersdorfer, Der. hl. Augusti- 
nus als Pidagoge und seinė Bedeutung fiūr die Geschichte der Padagogik. Freiburg 1907.— 
R. Gerg, Die Erzichung des Means, nach den Schriflerį des hl, Aur. Augustinus dar- 
gestellt. Kėln 1909. 

“4 Conf. II, 4ir toliau, kame pasakojama apie jaunuoliškus išdykavimus. | 


36 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino Išlosolijos pagrindinės idejos 


ankstybesniame skyrely*?, randasi vertingos medžiagos empirinei psicho- 

logijai. Laiko sąmonę Augustinas veda iš psichologinių fenomenų dėme- 
sio (dabartis), atsiminimo (praeitis) ir laukimo (ateitis): (X, 28 ir 30). 

Veikale De trinitate Augustinas steigiasi trinitarinį gyvenimą simbo- : 

lizuot žmogaus sielos gyvenimo vyksmais: atminties, proto ir valios galio- ! 

mis. Siela esanti Trivienio Dievo paveikslas (IX — XIV)*9. Čia kalbama | 

ir apie atmintį. Atmintis laikoma esanti dvasioj pasislėpęs nesąmoningas 4 

žinojimas; tuo būdu tat Augustinas psichologijon įveda pasąmonio sąvo- | 

. 

i 

) 


ką (XI, 7). Šiame veikale užkliudomos ir įvaizdžių asociacijos (XI, 7), susi- 
domėjimo psichologija (X, 1) ir kai kurie kiti dalykai. 

Be sakytųjų dviejų veikalų, empirinės psichologijos dalykų dar ran- 
dama šiuose Augustino raštuose: Dialoge De magistro yra mokymo ir mo- 
kymosi psichologijos“. Rašte De libero arbitrio kalbama apie išviršines 
bei išvidines pojūčių percepcijas (II, 3), apie motivuojantį įvaizdžių poveikį į 
valios veiksmui (III, 25,n. 74). Veikale De musica tyrinėjamag jūslinis'jų- . 
timas (IV, 5, n. 9) De genesi ad litteram kalba, be kita ko, apie centrinį ) 
nervų sistemos santykį su psichinėmis funkcijomis (VII, 13) 18, 4 

* Atsirėmęs patyrimu pažintos psichinės tikrovės Augustinas tat sta- 
lydina savo meiafizinę psichologiją. * Jo metafizinės psichologijos centrą 
sudaro trejetas įsitikinimų, būtent, kad mūsų sielos gyvenimo pirmutinis pa- 
grindas yra substancija, kad tai vyra dvasinė substancija, 
kad tai yra nemari substancija. Kadangi apie Augustino meta- 
fizinę psichologiją jau rašyta atskirame straipsny??, taj, jos čia neliesda- 
mi, supažindinsime skaitytoją su vienu kitu jo psichologijos samprotavi- 
mu, parodančiu jo introspekcijos gilumą ir jo protinio analizio aštrumą. 

Ankstybesnieji psichologiniai Augustino raštai daro įspūdžio, kad " 
jis siekia atnaujint Platoną, griežtai išlaikydamas dualizmą: griežtai skir- 


damas pojūtinius ir dvasinius pradmenis. Išviršinio patyrimo daviniai | 
jam tėra kintamas ir atsitiktinas dalykas, palygintas su veritates aeternae, | 
kurios pažįstamos tik aukštesne, grynai dvasine kotemplacija.  Neoplato- i 
nizmo idejų mokslas perdirbamas į ontologiją amžinų formų bei tiesų, ku- 

rių būtis yra Dievuje. Šiuo atžvilgiu Augustinas tarytum išreiškia pro- 4 


gramą vidurinių amžių metalizikai apie substancines formas??. Ši meta- 
fizika yra paveikusi ir psichologijos definicijas. Pav., problemoje sielos 
santykiu su kūnu Augustinas ne tik laikosi Plotino požiūrio, bet ir for- 

15 Augustiniškas laiko. supratimas plačiau penagrinėjamas D-ro Donskio šia- i 
me pat numery įdėtame straipsny „Laiko pažinimo problema šv. Augustino filosofijoj“. 

16 Naujausias labai rimtas šiuo klausimu veikalas yra: M. Sechmaus, Die 
psychologische Trinitštsiehre des nl. Augustinus.  Mūnster 1927. 

17 Plačiau žiūr. /W. OLt, Ucber die Schrift des hl. Augustinus De magistro. He. 
chingen 1898; taip pat Eggersdorfer 54 ir t. L 

1 Ši apžvalga padaryta sekant Grabmann'ą, ten pali 24-26 pusl. 

* M. Reinys, Šv. Augustino psichologinės „pažiūros. Logos. 1930, 177—183. 

20 Plg. tokią vietą: sunt ideae pricipales formae guaedam vel rationes rerum 
stabiles atgue incommutabiles, guae ipsae formalae. non sunt, ac - per hoc aeternae ac 
semper eodem modo sese habentes,  guaem divina  intelligentia  continentur (De div. 
guaest. 83, guaest. 461. 


Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 37 


muluodamas laikosi jo Enneadų: „Siela yra visa visame kūne ir visa kiek 
vienoj jo daly“?!. Šicks plotiniškas - augustiniškas formulavimas paskui 
buvo maudojamas ir vidurinių amžių psichologijos didžausioj daly, nuo 
ankstybosios skolastikos pradžių iki Tomo Akviniečio. Ir erdvės atžvilgiu 
nepriklausomą sielos santykį su kūnu Augustinas, kaig ir prieš jį Grego- 
rius iš Nyssos, vaizduoja visai plotiniškai: sielos kūnas nelaiko, siela nėra 
kūne kaip kokiame maiše, bet kūnas laikosi sieloj. 

Taip pat psichinis vientisumas ir vienybė būdinami pana- 
šiai kaip Plotino: siela tėra relativai vientisa ir nedaloma; tikrąja 
prasme vientisas tėra Dievas, kadangi jis y r ai tai, ką jis turi??, 

"Pojūčių jutimai vaizduojami kaip pasivus vyksmas?* ir svar- 
stomi daugiau fiziologinės, negu psichologinės reikšmės atžvilgiu. Jutimo 
esmė ta, kad „sielai nelieka paslėpta tai, ką kūnas kenčia“?*, 

Kiek Augustinas priklauso platoniškai sąvokų tradicijai in kaip jis 
iš jos pamažu laisvinasi, aiškiausiai matyt, kaip keitėsi jo pagrindiniai nusi- 
statymai dėl sielos esmės. Siela pirmiausia vadinama nekūnine, dvasinė 
substancija, tokia substancija, kurios vyriausias uždavinys viešpataut 
kūnui??; ji neištysus ir todėl erdvėj nelokalizuotina““. Jos didingumas 
turi dinamiško pobūdžio*'. — Šiokią substancijos definiciją Augustinas! pa- 
laikė taip pat ir vėlesniuose savo galvojimo etapuose, kuomet neoplatoniš- 
kas elementas vis ėjo mažyn. Betgi kita kryptimi Augustinas nuėjo daug 
toliau, negu kiek siekė neoplatonizmc sąvokų ciklius. „Jo sprendžiamas 
ir originalus darbas tai ne substancijos sąvokos tolimesnis plėtojimas, bet 
jos deposedavimas (Depossedierung) ir tai, kad jis padarė vaisingą 
iš išvidiniausio patyrimo pasemtą gyvybės sąvoką. Viena esmingiau- 
sių Augustino tendencijų yra nukreipta prieš antikinę sąvokų filosofiją“ 
(Seifert 34 — 35). Priešingumas yra tas, kad senovėje tikra būtis vaiz- 
duotasi rimanti, sustingusi ir nekintama, o Augustinas vis ieško tikros g y- 
vybės, kuri pati save jaučia: „Tavo Dievas laip pat ir tau yra gyvybės 
gyvybė“25, 1 

Substancijos ir gyvybės sąvoka Augustino kūryboj kovoja su viena 
kita ir ta kova nebuvo jo išvesta iki galo. Paskesniuose savo raštuose jis 
neoplatonizmui net daro principinį priekaištą, kad jis sielą, tą žmogaus 
širdies (cor humanum) gyvąją tikrovę, palenkė intelektui, sustingusiai 


* Anima tota esi in loto corpore = etsingulis partbibus. (De imm. an. 16, n. 25). 

g. Ideol simplex dicitur, guonium guod | habet, Loc est. (De civ. Dei XI, 10). Ši 
mintis pakartojama daugel kartų iDetrin VI, 4ir 6; VIII, 6; IX, 4; XV, 22; Tract. 48 in 
Ev. Joh. 10 n. 6). 

2 Sentire pati esse consensimus (De guaut. an. 23). 

* Sensum puto esse, non latere animam, guod patitur corpus. ! (T. p.). 

25 Anima cst substantia guaedam ralionis particeps regendo corporis accomoda- 
ta (De guant. an: 13,n 22; De spir.et an., I). . 

ž6 Anima tametsi per totum corpus šenlil, non idcirco est cum corpore extensa 
(Ten pat 23). 

27 Accipe a me, guanta sitanimanon  spatio loci ac temporis, sed viac potentia 
(T. p. 32, n. 69). 1 

2 Deus autem Iuus etiam libi vitae vita est (Conf. X, 6, 10). 


38 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filasolijos pagrindinės idejos 


objektivybei. Augustinas net patsai save peikia. kad jis pradžioj (būtent. 
savo rašte De immortalitate) sielos nemarumą pergreit ir neapsigalvojęs 
parėmė vienu tik žmogaus intelekto dalyvavimu su aeternae rationės ir jų 
nekintamumu. Vėlesniuose Augustino raštuose vis daugiau randama vie- 
tų, kuriose psichinį pradmenį jis daugiau stengiasi išreikšt jam savotiškų 
gyvumu, 0 jo susidomėjimas sielos substanciją grįst sąvokomis rodosi ma- 
žesnis. „Jei jis vienoj šių vietų sako: nam et anima vita est corporis, 
tai tokiuose posakiuose, nežiūrint jų panašaus skambėjimo, negalima nu- 
girst jokios prasminės giminybės su antikiniais (aristoteliniais) įvaizdžiais; 
Augustinas čia neturi galvoj nei „bet kokios gyvybės“ (gualiscumgue vita), 
nei organinio gaivinimo principo. bet psichybės pirminį priderėjimą 
vienai, begalinei, dieviškai gyvybei — ir visal yra gyvybė, ir. visa yra vie- 
na — dar daugiau: vienas yra ir yra viena gyvybė??. Jei dar galėtų likt 
abejojimo dėl šio (Augustino galvojime) vyraujančio bruožo, jį nugriautų 
vienas faktas, būlent, kad jo veikalų eilėn pastatyta jo paties gyveni- 
mo didelė išpažintis — Conjessiones —kuri yra niekas daugiau, kaip di- 
delis patvirtinimas to. kad Augustino galvojimo šaknys yra įleistos į 
gyvybės patyrimo vaisingą žemę“ (Sėifert 36). 

Iš Augustino pastangų išvidinę tikrovę pagaut tokioj tiesoj. kuri ga- 
lima būt pergyventa ir perkentėta. bet ne suimta tvirtai nustatylų sąvokų 
pasiauŲ išaugo ir jo didi koncepci ij žmogaus sielos gyvybės pa- 

gal Šv. Trejybės paveikslą. Šiuo mokslu jis „padeda pagrindą 
didžiausio stiliaus simbolinei psichologijai“ (Seifert). 

Trejybės „paslaptis turi santyki ne tik sųį išvidiniu žmogum (homo 
interior ), bet visi daiktai yra „NOFS ir nelygūs, betgi Trejybės paveikslas“*?, 
Ternaras yra ne tik sielos, bet ir visa kios gyvybės pirminė forma. To- 
dėl tiriančiam žmogui uždavinys visoj kūryboj surast Trejybės pėdsakus 
(vestigia trinitatis ). 

Augustino simbolinė psichologija artimai susijusi su jo — berods 
tik konturais apibrėžta — gamtos metalizika. "Trejetui gamtos sričių ben- 
drais bruožais atatinkąs ternaras pradžioj išreikštas eile: esse, vivere, in- 
telligere. Vėliau tatai reiškiama formule: es se (essentia) — nos se (in- 
tellectus, notilia, scieidia) -— v elle (volūntas, amor, dilectio). Šių Tre- 
jybės simbolių (symbola trinitatis) funkcija psichinio gyvenimo tikrovėj 
nuveda į pačią augustiniškos psichologijos šerdį: į į; až nimą  žmo- 
gaus sielos kaip vieno trilypiai--vieningo gyvybės 
apreiškimo, 

Tačiau esse, nosse, velle tai dar nepaskulinis psichologinio ternaro 
paveikslas. Veikale De trinilale vietoj pirmojo, bendrai sąvoka ess0 pa- 
žymimo principo. Augustinas įveda specifiškai psichologinę sąvoką memo- 
ria (atmintis) ir šiuo būdu atveriamos durys į augustiniškos psichologijos 
vidaus patalpas. Dabar Augustinas konstruoja tokį ternarą: memoria 
(anima, mens), intellectus (cogitatio, notitia), voluntas (amor, dis 
lectio). Šis trejetas pagrindinių. sielos jėgų nėra isoluotos sielos“ „dalys“ 

* Et omnia vita. sunt, et omnia unum sūnl, et magis unum est et una vita est 
(De "trin IV, 3; De spir. et an. 46j. i 

30 Impar, sed lamen imago trinitalis, 


Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino (šlosofijos pagrindinės idejos 39 


Jos sudaro konkrečią vienybę, viena kitą palaiko ir: sąlygoja ir reiškia vie- 
nodo vertingumo momentus (unim et uegualia)**. „Šiomis trimis pajėgo- 
mis mūsiškis išvidinis žmogus stebuklingu būdu turi savo prigimty ir 
višką paveikslą““?. Toks pat paslaptingumas reiškiasi ir atskiros; sielos gy 
venime, kaip aukščiausiame Dievo gyvenime**. Atminties, proto ir os 
( memoria, intellectus, voluntas) vieninga trejv bė ne tik šiaip sau „teigia- 
ma“, bet grindžiama aštraus stebėjimo "gautais faktais, kaip kalbanęoj trys 
momentai vienas kitą sąlygoja““. 


Atminties memori/) sąvoka Augustino pažiūrosd labai vaisinga. 
Ji jam sudaro tą sielos gyvenimo bazę, kurioj pasireiškia jutimai, percep+ 
cijos, galvojimas, aistros ir afektai. 'Atsiminimo pajėgą, kurioj randasi 
vietos jūsliniams, emociniams, teoriniams, voluntativiniams  galimumams 
pasireikšti, Augustinas laiko esant tokį sielos veiksmą, kuris laiduoja jos 
pirminę, egzistencinę būtį. Ta ingens aula memoriae, tas penetrale amplum 
et infinitum jam yra žmogaus išvidinės nesibaigiamybės simbolis, kuriuo 
jis pakartotinai stebisi. Atmintis jam yra tas mediumas, kuris Žmogaus 
sieloj artmiausiai susirišęs su laiko pergyvenimu. Atmintis -Žmogaus 
sieloj yra žmogaus asmenybės esmingoji būtis; tai yra tokia vieta, kurion 
telkiasi visi pergyvenimai, budėjimo metu ir kurion: pasislepia visi iš bu- 
dėjimo sąmonės išėjusieji  pergyvenimai. Atminties sąvoka Augustinas 
įveda sielos potencialumo naują mintį, kurią jis paskui plėtoja iki 
nesąmoningų funkcijų diferencuoto pažinimo“? 

Sritis tų sielos vyksmų. kuriuos Auguslinas apibrėžia proto (inx 
dellectus) sąvoka, psichologiniu atžvilgiu nėra tokia plati ir vaisinga, kaip 
atminties sritis, „nors taip pat ir čia: randama visa eilė svarbių pastebė- 
jimų bei įžvelgimų, kaip jas tik pačiais paskiausiais laikais naujoji fTeno- 
menologija ir galvojimo  psichologja vėl iškasė iš sensualistinio * dogmų 
šiūkšlyno“ (Seifert 45). Tačiau bendrai ėmus, Augustino pažiūros į gal- 
vojimą ir pažinimą pridera daugiau gnoseclogijos, kaip psichologijos) sri- 
čiai. Pažinime jis skiria diskursivinį pažinimą protu (scientia) ir intuiti- 


3 Haed igituv tria, memoria, intelligentia, voluntas, guoniam non sunt tres vitae, 
sed una vita; nec tres Mentės, sed una mens,  conseguenter nec tres substantiae sunt, 
seduna  substantia... Ouocirca tria haec e0 sunt unum, guo una vita,una mens, una 
<ssentia... e0 vero tria, guo ad se invicem refcruntur (De trin, X,11 n, 18). 

32 In his tribūs diviuam imaginem gerit vmrabiliter in sua natura noster homo 
Žnterior (De spir, et an. 30), 

33 In his igitur tribus guan: sitinseparabilis vila, etuna vita, et una mens, et una 
cssentia, guam denigue inseparubilis distmelio, | et lamen distinetio, yideat gui potest 
(Conf. XIII, 11). 

*. Negue enim tantum a singulis singula, verum '<tiam a  singulis omnia capiun- 
tur. Memini enim me habere mecmonan;, et intelligentiam, et voluntatem; etintel- 
ligo me intelligere. et velle, atgue »memimisse: ct volo me velle, et meminisse, et in- 
telligere... guapropter guando invicem a singulis et tola omnia capiuntur, aegualia sunt 
tota singula totis singulis, el tota singula simul omnibus totis, et haec tria unųm, una 
vila, una mens, una essentia (De trin. X, 11, n., 18). 1 

35 Plačiau tatai išnagrinėja G. Sohugen'as sludijojį Der Aufbau der Augusti- 
nischen Gedžchtnistehre. Grabmann-Mausbacb, Auguslinus-Feslschrift 367—394. 


40 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino fMosofijos. pagrindinės idejos 


vinį pažinimą (sapientia)š“. Visa Augustino gnoseologija suvedama į mi- 
stinį-intuitivinį Dievo pažinimą. Ogi visoks aukštesnis pažinimas yra Die- 
vo žinojimas mumyse. 

Didžiausios reikšmės turi trečiasis momentas — valia (volūntas) 
ir valios santykis su protu. Dažnai cituotas, bet ne visuomet teisingai 
aiškintas Augustino posakis, kuriuo stebėjęsis Schopenhauer'is, yra šis: 
voluntas est guippe in omnibus; imo omnes nihil aliud guam voluntates 
sunt". Omnes čia yra ne, sakysim, homines, bet passiones, affectiones, 
motus animi. Visuose jausmų, širdies virpėjimuose yra valios momen- 
tas — tokia yra tikroji Augustino mintis. Šiuo valios pabrėžimu Augu- 
stinas nori sugriauti stoikišką afektų mokslą su jų dirbtinu intelektualisti- 
niu suskirstymu bei specializacija ir atskleist naują gilesnį valios pergy- 
venimą. 

Gera valia psichologijos srity atatinka gerą gerą meilę etikos srity. 
Yra tik viena paskata, kurios dorinę vertę nulemia tik valios nusistaty- 
mas?s. Augustinas griežtai stoja prieš stoikišką „apatiją“; ta impassibili- 
tas jam yra tik dvasios atbukimas (siupor), blogiausia visų ydų; kas jos 
siekia, tas tiesiog pameta savo žmoniškumą??. Todėl ir blogis eina ne iš 
jūslingumo kaip tokio (cum ipsa carnis naiura non sit malum), bet vien 
tik iš valios, kuri palinkus į kūniškumą (secindum carnem: vivere). 

Ternaro memoria, intellectus, voluntas atskiri momentai Augustinui 
turi ir specifinės reikšmės. Memoria visuose psichiniuose vyksmuose pa- 
žymi, kas yra substancialu, kas yra būties pagrindas; intellectus —- aktu: 
alybę, sąmonės faktorių; voluntas (amor) — intencionalybę, oi taip pat ry- 
šio, tarpininkavimo, santykiavimo funkciją (coniungere, copulare)*?. Au- 
gustinas taip pat išdėsto kalbamų trijų potencijų draugės veiksmą įvai- 
riuose sielos vyksmd laipsniuose, kaip. antai, pojūčių percepcijoj, atsimini- 
me ir savęs sąmonėj. Savęs sąmonėj, Augustino manymu, pasireiškianti 
trilypio vieningumo aukščiausia forma. „„Augustinc mokslas apie savęs są- 
monę yra labiausiai subrendęs ir gražiausias simbolinio bei trinitarinio 
galvojimo sujungimo vaisius. Jo patiektas savęs sąmonės problemos iš- 
sprendimas yra gimęs iš tikros psichologijos dvasios; tas išsprendimas sto- 
vi teisingumo vidury — charakterižuojant jį modernomis kategorijomis: 
— tarp dviejų kraštutinumų: tarp nuo tikrovė4 nutolusio logicizmo ir tarp 
į atsitiktinas smulkmenas įsižiopsojusio psichologizmo“  (Seifert 49). Iš 
savęs sąmonės pagrindinės idėjos plėtojamos tokios mintys, kurios pride- 

* Ad sapientiam pertinet aeternarum rerum cognilio intellectualis, ad scientianr 
temporalium rerum cognitio rationalis (De trin. XV, 15 n, 25; XIII, 19 n. 24). 

* De civitate Dei XIV, 6. 

* Interest autem 4ugslis sit voluntas hominis, guia si perversa est, 
perversus habebit hos motus: si autem recta est, non solum inculpabiles, yerum etianx 
laudabiles erunt... Recta ilague voluntas est bonus amor (De civ. Dei XIV,6--7). 

* Et si nonulli hoc in se ipsis adamaverint, ut nullo prorsus erigantur et ėx- 
citantur, nullo flectanlur atgue  inelinentur aiffectu:  humanitatem“ potius 
amittunt, guam veram 4ssegugntur tranguillitaten: (De civ. Dei XIV, 9.). 

30 Voluntas sicut adiungit sensum corpori sic memoriam sensui, sic cogitantis, 
aciem memoriae (De trin. Xi, 3). 2 


„ Pr. Dovydaitis, Šv. Auguslino fšlosofijos pagrindinės idejos * 41 


-1a prie giliausių dalykų, kurie kuomet šiuo klausimu buvo galvoti. Kas 


yra žmogus, jis randa tik savy; tačiau jis neranda to, apie ką jis dar ne- 
būtų žinojęs, bet randa, ką jis dar nebuvo įsisamoninęs explicite*! Bet sa- 
vęs sąmonė nėra vien tik pažinimo, „teorinės“ galios. dalykas; ji yra taip pat 
egzistencinio savęs pajautimo, valios į save, ,savimeilės“ dalykas 
(amor av approbatio sui). Išvidinis būtinumas meilės ir pažinimo santyky 
vargu kuomet yra buvęs išreikštas tokiu aiškumu, kaip Augustino. Iš vie- 
no šono pažinimas yra išvidinio saves teigimo supozicija'?. Bet iš kito 
šono tikras pažinimas yra tik iš meilės išeinąs žinojimas ir pažinimas ** 
(Seifert 50). 

O pati meilė savo esmėj tegali būt suprasta taip pat tik kaip tri- 
vienis gyvenimas —- lygiai kaip ir kiti sielos veiksniai — percepcija, atsi- 
minimas, galvojimas4*. Ir tik šiame ternaro laipsny žmogaus siela virsta 
tikra imago trinitatis*?, prisiderinant prie šv. Jono minties: ecce Deus di- 
lectio est. 

Tai tik viena kita nuotrupa iš milžiniškos Augustino genialių minčių 
krūvos sielos problemą sprendžiant.  Atsidėsiantiems plačiau su Augustino 
psichologija susipažinti nurodome šio klausimo literaturą““. 


* Invenit autem, non guod nesciebal, sed unde non. cogitabat (De trin XIV, 5 n.8). 

*2 Mens enim amare si ipstm non polesl, nisi etiam se noverit (De trin. X, 3 n. 3). 

33 Nullum bonum perfecte noscitur, Guod non perfecte amatur. (De div. guaest 
83, gu, 35). 

“4 Ouid est ergo amor, tisi guaedam vita duo aligua copulans, vel copulare ap- 
petens, amentem scilicet, et guod 4matur?.., Ecce tria sunt, amans, et guod amatur, el 
amor (De trin VIII, 10n 10). 

*5 Immo vero vides Trimlatem, sicaritatem. vides (De trin. VIII, 8 n. 12). 

1 Šv, Augustino psichologija nagr/nėjama šiuose paskiausiųjų laikų veikaluose, 
kurie dar nepaminėti šio skyrelio pastabose: Gangauf, Metaphysischą Psychologie des 
hl, A., Augsburg 1852. — Ferraz, De la Psychologie dė S. A. Paris 1862, 21869, — Hei- 
nichen, De Augustini doctrinae anthropologice origine commentatio, Leipzig 1862.— 
Heinzelmann, Ueber A. Lchre vom Wesen und Ursprung der menschlichen Seele, 
Halberstadt 1868; A“s Lehre von der Unsterblickheit und Immateralitūt der menschli- 
chen Seele. Jena 1874; A's Ansichten vom Wesen der menschlichen Seele, Jahrb. der K. 
Ak. d. Wiss. zu Erfurt. N. Y' 20, 1894, 41—99. —- Beslmann; Oua ratione A. notiones 
philosophiae grecae ad dogmata anthropologica deseribenda adhibuerit. Erlangae 1877.— 
Wėrter, Untsterbiichkeilslehre in den philosophischen  Schriften des Aur. A. 
Freiburg 1880. — Werner, Die augustinische Psychologie inihrer mittelalterlich — 
scholastischen Einkleidung und Gestalting.= Sitzungsber. d. K. K. Ak. Wiss zu Wier: 
1882. — Kahl, Die Lehre von Primat des Waillens bei A., Duns Scotus und Descartes 
Strassburg 1886. — Kauftmanu, Elements aristoteliciens - dans la cosmologie et la 
psychologie de St, A. Revuv Nco-Scolastigue 1904, 140ss. — Sauvert, S. A, etudė 
d'ame. Paris 1906. — Martinez, Sobreelorigen del alma humana Un capitulo de la 
psicologia de San Agustin. Espana y America 1907, Nr. 5; Sobre el generacianismo de 
S. Agustin. T. p. 13. — Zanker, Der Primat des Willens vor dem Intellekt bei A. 
Gitersloh 1907. — Thimme, A's erster Entwurf einer metaphysischer Seelenlehre. 
Gėttingen 1908, -— Kolb, Menschliche Freibeit und gėtiliches Vorherwissen, Freiburg 
i. Br. 1908. — Kratzer, Die Frage nach dem Seelendualismus bei A. Archiv fūr Ge- 


42 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustinė išlosofijos pagrindinės idejos 


E. Doros problema. 


Ir doros problemą spręsdamas Augustinas parodo nę mažesnio ge- 
nialumo, kaip kitose filosofijos srityse. - „Didžiausios reikšmės Augustinas 
turi gal būt kaip etikas. Jau yra vienintelis savo Tūšies tas suverenus 
daugiašališkumas, kuriuo jis įvalioja visas etinės literatūros formas: 
dorovinį atvaizdavimą, principų gilų išnagrinėjimą, afektų jaudinanti iš- 
veiškimą, praktinį dorovinį pamokslą. laiškais patarimą ir: sieloms vadova- 
vimą. Nei Platonas, nei Rousseau arba Kantas, nei Jeronimas, nei To- 
mas arba Pranas Salezietis nėra toki įvairiopi; ir su kiekvienu jų Augusti- 
nas gali lenktyniuot savoj srity. Į ji, kaip į pavyzdį, gali atsišaukt taip 
pat ir įvairūs metodai katalikų moralinėj teologijoj — scholastinis ir mi- 
stinis, asketinis ir kazuistinis. Pirm visa yra daiktingas išvidinis ryšys 
tarp.etikos ir metafizikos, tarp to, kas privalo būti (Sollen), 
ir tarp to, kas yra (Sein), kurį (ryšį Augustinas išveda nepamėgdžiojamai 
sklandžiai ir konsekventingai“**. 

Doros problema Augustinui yra artimiausiai susijusi su tiesos, Die- 
vo, pasaulio, sielos problemomis. Mat, jis jautėsi kupinas pastangų ne tik 
tiesą surast, bet ir degė nemažesniu karščiu laimę pasiekti. Tiesa ir lai- 
mė jam buvo dvi didžiosios žvaigždės, vadovavusios visam jo veikimui. 
Todėl etinės problemos išsprendimas jam sutampa su tiesos ir Dievo pro- 
blemos išsprendimu. Tiesa yra Dievas, ir Dievas yra tiesa. Bet tiesa yra 
laip pat ir žmogaus laimė. "Tuo būdu Dievas, Dievo turėjimas yra taip 
pat ir žmogaus laimė arba žmogaus gyvenimo tikslas. £ 4 

Kad žmogaus tikslas yra lainingumas (eudaimonia, beatitudo) — 
taip žinome protavus ir pagonų tilosofus. Tai yra suprantama, nes no- 
ras būti laimingam yra psichologijos faktas be jokios išimties. Bet kas 
yra tikrasis laimingumas ir kaip jis atsiekli, — jie aiškino įvairiai. 
Jei imti, pav., Aristotelio eudaimonijos sąvoką, tai jį bus tik visašališkas 
žmogaus prigimties išplėtojimas, jos pajėgų pakėlimas į harmonišką ir to- 
bulą veikimą, iš ko tikimasi turėt to subjektivaus laimingumo, to smagaus 
utsigavimo, kuris lydėsiąs sakytąjį veikimą. Ir Augustinas pradeda nuo to- 
kio. laimingumo, bet prie jo nesustoja. kaip prie pasiekto tikslo, 0 eina to- 
lyn ir keliasi aukštyn, pirmiausia tais takais ir laiptais, kuriuos pramynė 
tikroji senųjų filosofija — Platono ir Aristotelio (una verissimae philoso- 
phiae disciplina), o paskui krikščioniškos Dievo sąvokos šviesoj pasiekia 
schichte der Philosophie, 28 Bd. (N. F: 21 Bd4, 1915, 311—335, 369—395. Mancini, La 
psicologia dįS.A.ci suoi elementi neoplatonici Napoh 1919. — Augustinus redivivus. 


Des heiligen  Kirchenvaters  philosophisches  Weltbild... vom Verfasser des Spinoza 
redivivūs. Halle 1919. — Ludwig, A. ūbcr das Ahnungsvermogen d. Seele und s, 


Visionshypothesc. Psychische Studien 1920, 181—184. Seijas, Estudios psicologicos 
Sobre San Agustin La „Ciudad de Dios 1921, vol. 126, pp. 202—216; 1923, vol. 134, pp. 
195—205, 254—263. — Gar deil, Le „Mens“ d'apres S. A, et S. Thomas. Revue des 
Sciences philosophigues et Mheologigues 1924, 145—161, 

* J. Mausbach, Die Ethik des hciligen Augustinus.  Zweite vermehrte Auf- 
lage. Freiburg i. Br. 1929, I, 47. Šis (jau naisašninko) Mausbach'o veikalas yra. šiuo me- 
tų plačiausias ir pagrindingiausias Augustino etikos mokslo išdėstymas. Tat ir čia de- 
damieji keletas bruožų Augustino elikai apibūdint yra sugretinti pagal šio veikalo planą. 


į 
2 
i 


Pr. Dovydaitis, Sv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos „43 


tokias aukštumas, kurių nė iš tolo. neprilygsta jeks nei iš liaudies suprati- 
mo nei iš filosofų einąs laimingumo sąvokojimas. 

Jau savo pirmame moralinės filcsofijos rašte De beata vita Augus- 
tinas kelia aikštėn tokias mintis: kaip kūnas reikalingas maisto, taip ir sie- 
la, idant ji galėtų būti „„tobulesnė ir didesnė“; o tatai yra tas pat, kaip siek- 
ti laimingumo. Niekas nėra laimingas, kas neturi to, ko jis siekia ir geidžia. 
Tikrai palaimingas gėris turi but patvarus, nepriklausąs išviršinių atsitik- 
tinumų; bet visi žemės gerumai toki nėra. Dvasios maistas ir jos jėgų vers- 
mė yra tik tiesos pažinimas. Tikro laimingumo galime tikėtis tiktai tuomet, 
kai tikimės tiesą galėsią rasti, o ne tuomet, kai jos tik ieškosime ir ieškosime be 
jokių! vatsių, kaip tvirtina akademikai. O tiesą turime tik Dievuje. Kelias 
į tai eina per dorybę, t. v. pildant Dievo valią, tobulai su Dievu susijungiant. 

Šios mintys dar giliau ir tobuliau išvestos Augustino rašte De mori- 
bus ecclesiae catholicae, parašytame tuoj po krikšto. Čia pabrėžiama, kad 
visiems žmonėms bendras laimingumo siekimas esti patenkinamas tik tuo- 
met, kaiturime tai, ką mylime ir kai mūsų turimasis ir mylimasis da- 
lykas yra tikrai geriausias, kokį tik žmonės. gali turėt.** Tobuliau- 
sias turėjimas yra toks, kai mes turimojo dalyko negalime pamesti be mū- 
sų valios ir prieš ją.*“ Toks didžiausias gėris (optimum) negali būti nei 
žmonėse, nei išviršinėse gėrybėse, nes kas susideda su  blogesniu, patsai 
pablogėja.?" Žmogaus tikslas taip pat ne jo kūno savybės, nes kūnas savo 
gyvybę, jėgą ir grožį gauna iš sielos.“' Bet ir siela - savu rėžtu didžiausio 
gėrio neturi savy. Juk ir ji pati šio gėrio ieško, ji pati per dorybę darosi ge 
ra ar geresnė. Toks gėris nėra ir pati. dorybė, kadangi dorybė nėra koks 
subsistuojąs, viršum sielos skraidąs dalykas, bet tik sielos charakterio sa- 
vumas su tam tikru turiniu. Pagaliau geri ir laimingi mes negalime būti 
ne susidėję su išmintingų ir mylėtinų žmogum, kadir dėlto, jog toki ry- 
šiai gali būti suardyti, kad ir kaip mes tam priešintumės. ;,Todėl (palieka 
lik Dievas; jo siekdami mes gyvename gerai, jį pasiekę gyvename ne tik ge- | 
rai, bet ir laimingai“.?* Segui Deum vykdoma mylint Dievą visomis jėgo- 
mis, o tai yra mylint ir visa, kas turi savy Dievo panašumą. 'Assegui Deum 
įvyksta dangiškoj Dievo arlumoj, kurioj mes nuostabiu dvasiniubūdu pa- 
liečiame Dievą ir tampame visiškai apšviesti bei persunkti jo tiesos ir šven- 
tumo ?* Paskui Augustinas šią mintį pagrindžia parafrazuodamas ir ana- 


** Negun guisguam beatus est, gu: non fruitur e0 guod est hominis optimum; 
nec guisguam, guž e0 „fruitur, non est beatus.  Praesto ergo esse nobis debet optimum 
nostrum, si beate viverė cogilinsus (De mor. cecl. cath. III, 4). 

“9 Hoc igitur si esl, lalc esse debel guod non amittat invitus (IH,5).  Pilniau ix 
pozitiviau ši mintis išreikšta kilu atveju: Bonum verc gui vere bonus es, nec invitus 
accipis, nec invitus ainittis (Sermo I XXII, 6'. 

50 Seguitur ut gueramus guid sit hKominis oplimum, guod profecto deterius esse 
4uam ipse homo non potest. Ouisguis enim guod seipso est deterius, seguitur, fit el 
ipse deterior. Ė 

5 Šitai grindžiama De mior. eccl, 6-1 ir 7-me skyreliuose (cap. IV-V). 

52 Deus igitur restat guem si seguimur, bene; si asseguimur, nen tantum bene, 
sed -etiam beate vivimus. (VI, 10). 

53 Secutio igitur Dei, beatilalis appelitus csl;  conseculio autem. ipsa beatitas, 
At eum seguimur diligendo, censeguimur vero, non cum hoc omnino elficimur guod 


1] Pr. Dovydaitis, Šv. Auguslino Iilosofijos pagrindinės idejos | 


lizuodamas šv. Pauliaus mintis iš laiško Romėnams (VIII, 28, 38, 39) apie 
tai, jog jokios galybės, joki įvykiai negalės jo (apaštalo) atskirt nuo Kri- 
staus meilės. 1 

Iš logikos ir psichologijos pusės tuos pačius postulatus Augustinas 
"grindžia kitame, neužilgo po sakytojo. parašytame rašte De diversis guae- 
stionibus LXXXIII. Kaipo pagrindinis sielos afektas čia suponuojama 
meilė (amor). Meilė yra lyg kokia pastanga (appetitus); ne! kiekviena pas- 
tanga yra meilė, Mylėti — reiškia siekti dalyko jo paties dėliai; todėl nau- 
dybingumo sumetimai nėra meilė. Žmogui pritinka tik dvasios meilė. Bet 
ir dvasioj ne kiekviena meilė yra tauri ir verta pagarbos; jos vertė pareina 
nuo to, ką myli. „Tai, ką myli, būtinai suteikia sielai savo konstituciją“.?* 
Gėdinga yra meilė pasivesti žemesniems kaip siela dalykams??. Patvaraus 
pažinimo ir meilės vertas gėris yra tik tas, kas savo išvidumo ir daiktingu- 
mo atžvilgiu stovi aukščiau už visus daiktus (omnium rerum praestantissi- 
mum): „Kas gi kita yra laimingai gyvent jei ne amžinai turėt pažinimu ?*?* 
„Pamilus, kas amžina, tatai ir sielai suteikia amžino turinio“.?7 Šioks gė- 
ris vra tik Dievas. Taigi, tikroji meilė yra amor Dei/ geriau pasakant, 
caritas vei dilectio Dei; ir amžinasis gyvenimas yra „idant jie Tave pažin 
tų, vienintelį tikrą Dievą ir kurį "Tu pasiuntei. Jėzų Kristų.?š 

Augustinas aukščiausio gėrio sąvoką pagrindžia iriš metafizi- 
nės ontologinės pusės. Klausimas, koks gyvenimas yra palaimintas, yra 
klausimas kuris yra galinis tikslas viso gėrio, ne tik subjektivaus, bet tikro 
ir tikrai aukščiausio gėrio. Aukščiausiu gėriu jis vadinamas ne dėl to, kad. 
nebūtų kitokių gėrių, bet kad jie į jį palenkiami; galinis tikslas taip vadinamas 
ne dėlto, kad jis būtų gyvenimo galas, bet kad jis yra ieškančios ir santykiuo- 
jančios pastangos galas ir išpildymas *" Palaimingo gyvenimo gėris nega- 
li but kūne, nes dvasia geresnė už kūną; ji ir kūnui suteikia gyvybę. Taip 
pat ir siela pati savy nėra toks gėris. Siela siekia prisiglaust prie Dievo ir 
būti Jo gaivinama. Ji junta, kad ji turi juo mažiau atramo, jud mažiau ji 
glaudžiasi prie Dievo, kuris yra būtis aukščiausia prasmė.“? — Šios, jau 
Augustino literatinio darbo pradžioj. išreikštos mintys, palieka ir ateity“ 
pagrindas jo filosofiniais ir populariems išvedžiojimams. 
est 1pse, sed ei proximi, cumguc mirilico et intelligibili modo contingentes, eiusgue: 
veritate es sanctitate penitus illustrati atgue comprehensi. Ille namgue ipsum lumen est; 
nobis autem ab eodem illuminari lieet (XI, 18). 

* Et guoniam id, guod amalur, alficiat ex se amantem necesse est (XXXV,2). 
Mausbach'o citatoj (56 p.) įsibrovusi klaida animum vietoj amantem. 

*5 Ouo animus sc ipso inferiora sectatur 

56 Ouid est aliud beate vivere nisi aeternum aliguid cognoscendo habere? (t. p.). 

* Fit, ut sic amatum guod aeternum est, aeternitate animum afficiat. 

5 Ouocirca ea demum vita beata, guae aeterna est.  Ouid vero aeternum ešt, 
guod aeternitate animum alficia', nisi Deus? Amor autem' rerum amandarum, charitas 
vel dilectio melius dicitur. įt. p.). 

5 Non guo alia Kona non sint, sed summum id dicitur, guo cuncta referuntur. 
Eo enim fruendo guisgue beatus est, propter guod cetera vult habere, cum illud iam= 
non propter aliud sed propter se ipsum diligatur. Et ideo finis ibi dicitur, guia 'iam. 
guo exurrat et guo referaiur, non invenitur. (Epist. 118, 13). 

* Tanto minus se csse stabilem sentit, guanto minus haeret Deo, gui summe est. 


Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino Ešlosofijos pagrindinės idejos 45 


Augustinas giliai suvokė ir išreiškė dorovingumo ir palaimingumo 
koincidenciją. „Būtina, kad žmogus būtų tuo palaimingas, kuo jis yra ge- 
ras.“61 Augustiniškas dangiškos rimties ir Dievo  veizdėjimo suvokimas 
skiriasi nuo neoplstoniško suvokimo. Neturi pagrindo ir priekaištas, kad 
Augustinas pomirtinį gyvenimą. vaizdavęsis „intelektualistiškai“ bei,kvi- 
jetistiškai“. Palaimingumas, kuris žmogui siektinas, turi ir socialinio po - 
būdžio. Dievo meilės, savęs meilės iv artimo meilės savitarpio santykiai 
ir neatskiriamas vieningumas yra nuolatinė tema Augustino etikoj. Para- 
ginęs prie Dievo meilės, jis. antai, rašo: „Jis (Kristus) antruoju įsakymu 
padaro: Mylėsi savo artimą, kaip patsai save. Bet tu save myli išganin- 
gai, jei Dievą myli labiau kaip save Taigi, ką tu darai su savim, tai tu 
turi daryt taip pat ir su artimu, butent, kad jis mylėtų Dievą tobula mei- 
le... Vadinasi. tasai yra vienintelis gėris, kuris. nepasidaro per siauras, ir 
kai drauge| su tavim jo siekia visi kiti. Iš šio įsakymo išaugo pareigos 
žmonių drauguomenės alžvilgiu... nes kas yra žmogui artimesnis, kaip 
žmogus!“9? 2 

Aukščiausias gėris turi būti toks, kad savo gaivinančios jėgos jis 
galėtų 'suteikt milijonams, pats nesusilpnėdammas ir nesusiskaldydamas, 
kad jis visiems žmenėms būtų dvasinis ryšys, kad jis kurtų taikos kara- 
lystę žmonėse. Materialinės gerybės. dėliai savo dalumo ir ribotumo, dau- 
ziau tinka žmonėse pasėt nesantaiką; negu juos sulaikint. Artimo meilės 
ir socialumo dvasia, Augustino mintimi, viešpatauja ir pomirtiniame gy- 
venime, kuris yra Civiias Dei, Dievo karalystė ir valstybė. Kurią prasmę 
turėtų šis vardas, jei šventųjų gyvenimas nebūtų drauguomeniškas?“*, 
"Toj karalystėj yra įvairumo, garbės laipsnių, bet nėra jokio pavydo ir ne- 
santaikos, kadangi kiekvienas yra persiėmęs pilnatvės dvasios, kadangi 
pilnatvės turtas, yra bendrasis tiesos lobynas.“* Ši taika yra tikras drau- 
guomenės gyvenimo idealas. Nes ir kariaujantieji valdovai nori nugalėt 
kovodami, o nugalėjimas yra priešo įveikimas, taikos pradžia. Net ban- 
ditas ir smurtininkas nori savo būry ir dar daugiau savo šeimynoj turėt 
tvarką ir rimtį, turėt lyg ir taiką. Didis žmonijos ilgesys turėti taiką įvyks 
dangiškoj , taikoj, tame geriausiai sutvarkytame ir vieningame (bendrume 
besidžiaugiant Dievų, besidžiaugiant žmonėmis ,Dievuje.“* O šios taikin- 
gos (karalystės karalius yra Kristus, kvietęs prie savęs visus pavargusius. 


6 Inde necesse est, ut fiat homo bealuš, unde fit bonud (Epist. 130, 3). 
“. Diliges. prexžmum tuum tanguam te ipsum, Te autem ipsum salubriter di- 
ligis, si plus guam te diligis Deum. Ouod ergo agis tecum, id agendum cum proximo 
<st, h.e. ut ipse etiam perfecto amore diligat o Deum... Illud est enim unum bonum, 
4uod omnibus tecum tendentibus non fit angustum. Ex hoc praecepto naseuntur offi- 
cia societatis humanae, in guibus non errare difficile est. Agendum autem in primis est, 
ut benevoli simus, idest, ut nulla malitia, nullo dolo malo adversus hominem utamur. 
Ouid enim homini homine propinguius? (De mor. ecel, XXVI, 49). 
: 6 Nam unde ista Dei Civitas... si non essei socialis vita sanctorum? (De civ. 
Dei XIX, 5). Plg. taip pat <. 17: auoniam vila civitatis utigue socialis est. 
“4 Thesaurus (ed. Dombert: thensaurus) communis veritatis (De civ. Dei V, 16). 
65 Ordinatissima seilicet et conccrdissima societas fruendi Deo et invicem, in 
Deo (De civ. Dei XIX, 17). . ja o 


46 Ž Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino Ėšlosofijos pagrindinės idejos 


Išvidiniais dorovės dėsniais Augustinas laiko tas dorines normas, išmin-- 


ties bei dorybių taisykles ir švyturius (regulas et lumina virtutum), kurios yra 
tokios tikros ir nekintamos, kaip matematikos taisyklės. Tai yra Ieges 
naturae. Jos galiojs visur iv) visuomet, jos nėra vienur vienokios kitur — 
kitokios. Etikos normos yra visiems žmonėms bendras, visuotinai galiojąs 
ir nuo individo nepriklausąs pažinimas. Jos yra išvidiniausias, širdin 
įrašytas, sielon transkribuotas įstatymas, iš kurio veda savo galią visi lai- 
kinieji įstatymai. Teigi, dorovinę tvarką. Augustino mintimi, palaiko tas 
amžinasis įstatymas, kuris yra nc kas kita, kaip „Dievo protas arba Die- 
vo valia, įsakanti laikyti gamtos tvarką ir draudžianti ją ardyt“06, 

Šis Dievo įstatymas nėra joks sauvalės įstatymas, bet atsirėmęs 
daiktų prigimties. Dievas nori, kad būtų laikoma ta „gamtos tvarka“ 
(ordo naturalis), kuri savaime eina iš daiktų prigimties. Tikrąja tvarka 
Augustinas dar šiaip hūdina: „Kaip visa. ką Dievas sukūrė, yra gera,riuo 
protingų kūrinių iki pačių žemiausiu kūninių būtybių, taip šiame dalyke 


protinga siela elgiasi gerai, jei ji palaiko tvarką ir skirstydama, pasirin-. 


kdama bei vertindama menkesnį palenkia didesniam, kūninį dvasiniam, 
žemesnį aukštesniam, laikiną amžinam“.67 


Gamtinis doros dėsnis tačiau yra ne tik Dievo dėsnis, bet drauge ir“ 


žmogaus proto dėsnis, to proto, kuris yra sukurtas Dievo panašumu ir ku- 


ris dėlto pažįsta, jog kaip tik šiokia tvarka atatinka daiktų prigimtį. Kiek 


žmogus šį dėsnį turi savy, jis (žmogus), kaip dorinė esybė, būdamas au- 
tonomus, yra „pats sau dėsnis“. — sako Augustinas drauge su šv. Pau- 
lium apaštalu.9“* Tiktai žmogaus protas nėra paskutinė doros dėsnio vers- 
mė. Tas dėsnis yra Dievo įdėtas sielon ir savo pilnai įpareigojančią/ jėga 
jis gauna tik iš Dievo. Protas kalba Dievo vardu ir visas proto kalbos 


savitumas rodo į Dievo autoritetą. Atskiru atveju protas gali ir negalvot 


apie Dievą, tačiau jis doros dėsnio kilmę iš aukščiau paliudija tuo būdu, 
kad prisiima daryt gera kaip savo pareigą. Sąžinės kalbą Augustinas taip 
vaizduoja: „Siela pati sau pataria iš Dievo šviesos protingu galvojimu; ji 
gauna patarimą, atremtą jos autoriaus amžinume. Ji ten išskaito kažką 


bauginama, šlovintina, mylėtina, geistina ir siektina: ji to dar neturi, dar“ 


neapima savy; ją tik apšviečia lyg šviesa, ji dar neįstengia joje pasilikti“.*" 


66 Lex vero aeterna est, ratio divina vel veluntas Dei ordinem naturalem con- 
servari jubens, perturbari vetans (Contra F austum Manichacum XXII, 17). 

“97 Ši citata paimla iš F. Sawicekio, I.ebenssnschauungen alter und neuer Den- 
ker. II Band: Die christliche Antike und das Mittelalter. 1-2 Aufl. Paderborn 1923, 52. 


Tačiau Augustino raštų originaluose jos nepavyko surasti, kadangi, Savickio nurodyme: 


„Ep. 140, 4“, matyt, įsibrovusi spaudos paklaida, nes 140-me Augustino laiške (Migne's 
leidime) šiokio posakio nėra. Šiaip Savickis Augustino etiką dėsto labai aiškiai (sukons- 
pektuodamas  Mausbach'ą),. todėl jo dėstymu čia ir daugiau pasinaudojama, būtent, 
kalbant apie doros dėsnį, pareigą ir palinkima, apie dorybę ir nuodėmę. 

* Ouae ista lex est, nisi forte illa de gua idem dicit apostolus: Gentes, guae 


legem non habent, naturaliter guae legis sunt faciunt; hi legem non habentes ipsi sibi 


sunt lex (Rom. II)?  (Enarratio in psalmum CXVIII, sermo XXV, 4). 
“Consilium sibi ex luce Dei dat ipsa anima per rationalem mentem, unde con- 


cipit consilium fixum 'in aeternitale auctoris sui. Legit ibi guiddam iremendum, laudan-- 
dum, amendum, desiderandum et appetendum: nondum tenet, nondum capit; corus-- 


catione guadam perstringitur, non est tam valida ut maneat ibi. (Enar. in ps. CX L V,5) 


Pr. Dovydaitis, Šv. Auguslino flosofijos pagrindinės idejos 47 


Doros dėsnis pagrindžia pareigą ir reikia pabrėžti, kad dorovi- 
nis gyvenimas įpareigoja. Nes kad ir tatai yra paties žmogaus dvasios 
dėsnis, tačiau žmoguje tas dėsnis sutinka stipraus pasipriešinimo, kadan- 
ai jis visuomet juntamas kaip kaž kas svetimas ir sunkinąs. Protas jam 
pritaria, bet žemesniam žmogui tatai atrodo kaip koks sunkus jungas, ka- 
dangi jam uždeda pareigų ir reikalauja iš jo atsižadėjimo. Tuo būdu tat 
ir atsiranda žmoguje nedarna, kyla kova tarp žemesniojo aš ir aukštes- 
niojo, kaip kad ją atvaizduoja apaštalas Paulius laiške Romėnams ir kaip 
ją pergyveno patsai Augustinas. Bet jei žmogus nusilemia už tą dėsnį, jo 
nurodymais gyvena ilgesnį laiką, tai jis pamažu ima justi vis daugiau jo 
| palaimos, patiria, kaip gėris teikia laimės ir kelia aukštyn. Kai žmogus 
i gera daro iš meilės ir palinkimo. tai Dievo įsakymas paliauja buvęs jam 
. išviršinis spaudžiąs įsakymas. Įvyksta darna tarp pareigos ir palinkimo 
ir kovos vietoj įsiviešpatauja taika, kova sumenkėja „ne dorybėms su- 
menkėjus, bet priešams, ne kovą pralaimint, bet pergalei augant“."? Po- 
lemizuodamas ku Julionu pelagionu. tvirtinusių, kad žmogaus išvidinė 
nesantarvė ir iš to einanti kovą esą žmogaus prigimties Dievo norėta 
būties formą, Augustinas, atsišaukdamas į Apreiškimą ir“ kitus motivus, 
parodo, kad pirminė dar nepuolusio žmogaus prigimtis tos: nesantarvės 
neturėjo. kaip kad jos neturėjo atbaigta žmogaus prigimtis Kristuje ir 
neturės nuskaidrėjusiame žmoguje, atsikėlusiame iš numirusių. Žmogaus 
laimėjimas šioj dorinėj kovoj yra juo tobulesnis, juo ji laimėta viso išvidi- 
nio žmogaus didesniu atsidavimu gėriui, 17 su išvidiniu džiaugsmu. Išvi- 
| dinė harmonija esąs tauraus žmoniškumo atbaigtas paveikslas.  Dorybė 
k yra didžiausia tame, kutis „pikta net negeidžia ne dėliai kūno nepajėgu- 
mo, bet dėliai dorybės aukštumo ir athaigiino... dėliai geros valios didumo 
ir tobulumo“?! 

Kad valia Augustinui vra didžiausioji žmogaus sielos pajėga, tatai 
jau matėme susipažindami su jo psichologija. Augustinas yra voluntaris- 
tas, valią statąs aukščiau už protą O kadangi pati giliausia valios varomo- 
ji jėga yra meilė. tai meilėje ir pasireiškianti sielos pagrindinė tendencija 
bei jos tikroji esmė. Augustinas meilę lygina su traukos jėga, kuri valdo 
kūnus, kuri tol juda ir nenurimsta, iki ji nesuranda tikrosios savo vietos: 
„Kūnas savo svoriu siekia savo vietą Svoris ne vien tik traukia apačion, 
bet varo kūnus jų vieton. Liepsna kyla aukštyn, akmuo krinta žemyn. 
Juos apsprendžia jų svoris, jie siekia savo vietas. Vandeniu užpiltas alie- 
jus iškyla viršum vandens, vanduo užpiltas ant aliejaus, nugrimsta po alie- 
jum: juos apsprendžia jų svoris, jie siekia savo vietą. Jie nerimsta, kol 
nesti tikroj tvarkoj: įvykus tvarkai, jie nurimsta Mano svoris — tai ma- 
no „meilė; tai ji mane varo visur, kur tik esu varomas.“72 


7 Minora certamima, non virtutum deminutione, sed hostium, nec deficiente 
pugna, sed crescente vietoria (Contra Julianum Palagianum VI, 56). i 
į “1 Op. imp. c. Jul. IV, 52 ir IV, 57 pagal Savickį (t. p. 55). 

“2 Corpus pondere suo nititur ad locum suum. Pondus non ad ima tantum 
est, sed ad locum suum. Ignis sursum tendit, deorsum lapis. Ponderibus suis aguntur. 
loca šua petunt Oleum infra aguam fusum super aguam attolitur, agua supram  fusa 
olėum demergitur: ponderibus suis aguntur, Ioca sua petunt. Minus ordinata inguieta 
sunt: ordinaiur et guiescunt. Pondus meum amor meus; e0 feror guocumguė fėror 
(Cont| XIII, 9). j 


48 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino (šlosofijos pagrindinės idejos 


- Dorinis gyvenimas nedraudžia žmogui mylėt; jis tik nori duoti mei- 
lei:tikrą kryptį, kryptį į aukščiausią gėrį ir į tikrą gyvenimo tikslą. O tas 
aukščiausias gėris, tai, kaip jau žinome, yra Dievas: „Argi jums sako- 
ma: nieko nemylėkite? Anaiptol. Jūs būsite tinginiai, negyvėliai, niekin- 
tini, skurdžiai, jei niekc nemylėsite. Mylėkite, bet matykite, ką mylite, 
Dievo meilė, artimo meilė, vadinama tikra meile: pasaulio meilė, šio am- 
žiaus meilė, vadinama geidulinga mcile. Anoji turi but sužadinama, šioji 
— sutramdoma“ ** Prieš tai paminėjęs. kad meilė negali but tuščia ir nie- 
ko neveikianti ir kad dėi meilės padaromos net įvairios piktadarybės Au- 
gustinas milžino balsu sušunka: .„Taigi, apvalyk savo meilę: į kloaką te- 
kantį vandenį nukreipk į daržą: kokie sUIGejuno ji eis pasauliui, tokio 
tetur pasaulio Kūrėjui“7* 


Dievą, kaip aukščiausią gėrį, privalome mylėti labiau kaip 
visa ką, kaikurią prasme mes turime mylėti vien tik Dievą, bent tuo 
atžvilgiu, kad visa kita mes mylime tik jame'ir jo dėliai. Paskutiniame 
gale mes privalome mylėti patį Dievą, o ne jo dovanas: ;„Pirmasis daly- 
kas, Dievą mylėt dykai (nelaukiant atlyginimo); tikras maldingumas toks: 
šalia jo (Dievo) nesiskirt atlyginimo. kurio lauk tik iš jo. Nes už jį nė- | 
ra nieko geresnio“"?. Dievo mylėjimą dykai Augustinas kitur dar paaiš- | 
kina komentuodamas psalmininkc žėdžius: .„Viešpats yra mano tėvainys- 
tės dalis“: ,„Psalmininkas nesako: Viešpatie, ką man duosi kaip bet ko- 
kią mano tėvainystę?. Ka tik tu man duotum, man per menka. Tu būk 
mano tėvainystė, aš tave myliu, visas myliu tave, visa širdimi, visa siela, 
visu protu myliu tave. Kas man būtų visa, ką man duotum; šalia ta- 
vęs? Mylėt Dievą dykai tatai yra: iš Dievo tikėtis Dievo, skubėt Dievo 
prisipildyt, juo pasisotint. Nes jo tau pakaks, o šalia jo tau nieko nepa- 
kaks“79 "Aukščiausio laipsnio meilė pasiekia tuomet, kai žmogus ir „save 


73 Num vobis dicitur: Nihil ametis? "Absit. Pigri, mortui, detestandi, miseri eri- 
tis, si nihil ametis, Amate, sed gui ametis videle. Amor Dei, amor proximi; (charitas 
dicitvr: amor mundi, amor hujus saeculi, eupiditas dicitur. Cupiditas refrenetur, chari- 
tas excitetur (Enar, II in ps. XXXI, 5). Flg. taip pat Enar. II ir ps. XXXIĮ, 6: Aut 
Loc vobis dicimus, ut non ametis? Oui non amat, friguit, = obriguit. Ametur, sed illą 
pulchritudo guae cordis oculos guaerit. Ametur, sed, | illa pulchritudo guae laudala 
justitia incendit animos. 

4 Ipsa dilectio vacare non potest. Ouid enim de guoguam homina etiam male 
operatur, nisi amor? Da mihi vacantem amcrem et nihil operantem. Flagitia, adulteria, 
facinora, homicidia, luxurias omnes, nonne amor operatur? Purga ergo amorem tuum: 
aguam fluentem in cloacam, converle ad hortum: guales impetus habebat ad mundum, 
tales habeat ad artificem mundi (En II in ps. XXXI, 5). L 

"5 Primo amare Deum gratis; haec est enim pietas: nec sibi extra illum ponere 
mercedem, guam expeclet ex illo: Illo enim melius est nihil (Sermo XCI, 3). 

"6 Dominus, inguit, pars haeredilatis meae :Psal. XV, 5). Non dixit, O Domine, 
guod das mihi aliguam Laereditalem? Uuidyuid mihi dederis, vile est. Tu esto haere- 
ditas men; amo te, totus amo te, toto conde, tota anima, tota mente amo te. Ouid 
erit' mihi, guidguid dederis mihi praeter te? Hoc est Deum gratis amare; de Deo -Deum 
sperare;, de Deo properare impleri, de ipso saliari. Ipse enim -sufficit tibi; praeter illum 
nihil sufficit tibi (Sermo CCCXXXIV, 3). ' 


———2 


Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino fHlosolijos pagrindinės idejos 49 


patį užmiršta iš meilės nekintamam Dievui arba lygindamasis su juo sa- 
ve patį beveik visai paniekina“"". 

Dievo meilė suteikia žmogui tikro tobulumo, kadangi ji su- 
jungia jį su aukščiausiu gėriu ir jį juo labiau ištobulina, juo įi yra dau- 
giau neinteresuota. Dievui atsidavimas nėra pavojus savo paties didumui, 
bet juo labiau žmogus atsiduoda Dievui. juc daugiau jis jame randa save 
patį ir juo daugiau žmogus laimi, kadangi jis Dievą priima savo sielon. 
„Viešpats sako: Duok man savo širdį! Kai ji bus man, tai: ji nežus... 
Gal būt tu atsakysi tarydamas: Jei man nieko neblieka, kad galėčiau my- 
lėt save, kadangi esu liepiamas iš visos širdies, iš visos sielos ir iš viso 
proto mylėti miano Leidėją, tai kaip antrojo įsakymo esu liepiamas savo 
artimą mylėti kaip patsai save?... Kaip tik tuo, kad tu myli Dievą vi- 
somis savo pajėgomis, myli ir save patį... Kai myli, tu žengi priekyn: 
tu ten būsi, kur nežūsi“"š, 

Kadangi meilė pagrindžia dorinį tobulumą, tai ji yra dorybė. Ji 
yra aukščiausia ir kai kuria prasme visa dorybė“. Augustinas 
ištaria net šiokį drąsų žodį: „Mylėk ir daryk ką nori“*?. Berods, ir Dievo 
meilė gali suklaidinti, bet ji niekuomet negali būti proga tyčiomis nusi- 
dėti. Tik nežinojimas galėtų meilę pakreipt daryti, kas nukreipta prieš 
Dievą. Apšviesta meile galime pasitikėti. 

Su tikrąja Dievo meile, aišku. rišasi artimo meilė, kurią Au- 
gustinas, grindžia iš Dievo meilės išeidamas.  Reikalaudamas heroiškos 
meilės, kokią rodo Evangelija, Augustinas neneigia ir to naturalaus jaus- 
mo, kuris pirmoj eilėj skatina mylėt artimesnius asmenis, ir netgi jis pats 
ragina meilėj palaikyt naturalia tvarką: „Meilė, kaip ugnis, turi pirmiau- 
sia apimt tai, kas arti; o paskui išsiplėsti ir toliau. Tavo brolis yra tau 
artimesnis, kaip kuris kitas žmogus; 0 vėl tas. kurio nepažįsti, betgi kuris 
nėra tavo priešininkas, yra tau artimesnis, kaip neprietelius, kuris tau prie- 
šingas. Plėsk savo meilę pirmiausia tavo artimiesiems, — netgi to neva- 
dink plėtimu: nes juk tai yra beveik save patį mylėti, kai myli savo ar- 
timuosius. Plėsk savo meilę nežinomiems, kurie.tau nieko pikta nepadarė. 
Bet eik ir dar toliau, pasick to, kad mylėtum savo neprietelius“8!,. + 


77 Cum obliviscitur sui prae charitate incommutabilis Dei, vel seipsum penitus 
in illius comparatione centemnit. (De lib. arb. III, 76). 

78 Da mihi, inguit, cor tuum. Sit mihi, ct non perit tibi..., Respondebis et dices: Si 
nihil mibi remansšt, unde diligam me, guia ex toto corde, et ex tota anima, et ex tota 
mente jubeor diligere eum gui fecit me, guomodo  secundo praecepto jubeor diligere 
proximum tanguam: me?... Ex hog diligis te, guia Deum diligis ex toto te... Cum diligis, 
lu proficis: tu ibi eris, ubi non peris (Sermo XXXIV, 7,8). 

7 Ouod! si virtus ad beatam vitam nos ducit, nihil omnino esse virtutem affir- 
maverim nisi summum amorem Dei (De mor. ccel. XV, 25). 

S. Semel ergo breve praeceptuim tibi praecipitur: Dilige, et guod vis fac. (In Epi- 
stolamį Johannis ad Parlhus tractalus VII, 8). 

51, Necesse est sicut ignis, prius occupet proxima, et sic se in longiguiora dis- 
tendit. Propinguior, est tibi frater guam nescio guis homo. Rursus tibi magis adhae- 
ret illė guem non noveras, gui libi tamen non adversatur, guam  inimicus gui etžani 
adversatur. Extende dileelionem in proximos, nec voces illam extensionam. Prope enim 
te diligis, gui eos diligis gui tibi adhacrent. Extende ad! ignotos,. gui tibi nihil malife- 
«cerent. Transcende et ipsos: perveni, ut diligas inimicos“ (In Ep. Joa. tr. VIII, 4). 


50 . Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino tšlosofijos pagrindinės idejos 


Dorinis gėris Augustinui, taigi, yra valios atsikreipimas į Dievą, 
kaip į aukščiausią būtį ir gėrį, valios prisitaikymas į amžinąjį dėsnį, pa- 
laikymas tos gėrių tvarkos, kurią normuoja tas dėsnis. Augustino etikoj 
nulemia gera valia, 6 ne išviršinis pasisekimas3?. Tačiau nereikia manyt, 
kad Augustinas nevertina ir išviršinių darbų. Jo manymu, tikra 
meilė, kiek tai galima, virsta darbais. o darbai vėl tarnauja meilei. Dar- 
bai įgalina pareikšti meilę: kadangi meilės afektas ne visuomet gali mu- 
myse degti, tai geri darbai įgalina visą gyvenimą paversti Dievo tarnybos 
meile. ii 

Kadangi dorybė yra Dievo meilė, tai nedorybė, nuodėmė, 
blogis savo esme yra nusigręžimas nuo Dievo ir nesutvarkyta padarų 
meilė, yra toks dalykas, kuomet protingos esybės valia sukyla prieš) ne- 
kintamą gėrį, prieš amžiną, visiems galiojantį įstatymą. Pagal tai išeina, 
kad blogis nėra kckia substancija, kokia esencija arba gamta, kaip Augu- 


stinas manė būdamas pasidavęs manicheistams. Blogis tai yra gamtinės. 


tvarkos sukliudymas, sudarkymas, netekimas, gėrio apiplėšimas, atkritimas 


nuo būties ir siekimas nebūties. atkritimas nuo to, kas yra aukščiausiame: 


laipsny, ir palinkimas į tai, Kas yra mažiau. tai yra artinimasis į nieką. 
Todėl blogis neturi jokios causa efficiens, o tik causa deficiens, nes blogio 
priežastis yra ne efjectio, bet defectio“. Su blogio problema Augustinas 
buvo kamavęsis dar studentu, o paskui retorium būdamas. Tuomet jis šios 
problemos išspreidimo ieškojo manicheiškc dualizmo kryptimi. Bet da- 
bar, kai jis buvo įsigijęs gilesnių pažiūrų į Dievą, pasaulį ir dorovę, jis 
rado ir blogio prchblemos patenkinamą išsprendimą. 

Kaip sakyta, nuodėmė, Augustino manymu, yra žmogaus nusilen- 
kimas į nieką, Tačiau, jo manymu, ir tame, ko nuodėmininkas ieško, vi- 
suomet yra bet kokio gėrio, ir nuodėmininkas kaip tik šio gėrio ir siekia 
nesutvarkytu būdu. O kadangi kiekvienas gėris yra Dievo atovaizdis, tai 
ir nusidėjėlis neįstengsiąs visiškai nuo Dievo atsimesti: jis ir nuodėmin- 
game malonume ieško Dievo šešėlio; o kadangi sukurtuose daiktuose jis nie- 
kuomet neranda pilno patenkinimo, tai ir nuodėmininkas eina liudinin- 
ku, kad giliausias sielos ilgesis yra Dievas. „Taip kekšauja siela, kai ji 
nuo Tavęs nusigręžia ir šalia "Tavęs ieško to, ką ji gryna ir skaidrų ran- 
da tik sugrįžusi Tavęsp. Taip tat iškreiptų būdu pamėgdžioja Tave visi, 
kurie nuo Tavęs nutolsta ir prieš Tave sukyla, Bet ir šiuo būdu Tave 
siekdami jie paliudija, kad esi visos gamtos Kūrėjas ir nėra tokios vie- 
tos, kurion nuo Tavęs būtų galima visiškai pasišalinti“84. 


8? Non enim attendit Deus facultatem, sed voluntatem (Enar. in ps. L XXXIII, 3). 

55 Nemo igitur guaerat efficientem causam malae voluntatis; non enim est ef- 
ficiens sed deficiens, guia nec illa effectio sed defectio. Deficere namgue ab eo, guod 
summe est, ad id, guod minus est, hoc est incipere habere voluntatenį malam. Causas 
porro defectionum istarum, cum efficientes non sint, ut dixi, sed deficientes, velle in- 
venžre, tale est ac si guisguam velit videre tenebras, vel audire silentium, guod tamen 
utrumgue nobis notum est, negue illud nisi per oculos, negue hoc nisi/ per aures, non 
sane in specie, sed in speciei privatione (De civ. Dei XII, 7). 

8 Tila fornicatur anima, cum averlitur abs te et guaerit extra te ea guae pura 


et liguida non invenit, nisi cum redit ad te. Perverse te imitantur omnes, gui longe: 


į 
* 
> 
4 


Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino ižlosofijos pagrindinės idejos 51 


Nuodėmė, artindama žmogų prie nieko, jį (žmogų) daro silpnesnį 
ir menkesnį Siela „darosi blogesnė tiek, kiek ji nuo to, kas yra aukščiau- 
sia (nuo aukščiausios būties) nusigręžia į tai, kas yra mažiau (— mažesnė 
būtis), ir tuo būdu pati darosi mažesnė. O kiek| ji darosi mažesnė, tiek 
ji darosi artimesnė prie nieko“*?. Visišku nieku ji nepavirsta, bet „pagau- 
nama kitokio gyvenimo, kuris , palygintas su aukštesniu gyvenimu; yra 
mirtis“““. Taip tat nuodėmė virsta pati sau bausme. „Kiekvienam žmo- 
gui nubaudimas ateina iš jo nuodėmės ir jo neteisingumas pats pavirsta 
bausme; taigš nemanykime, kad Dievo ramybė ir neišreiškiamas šviesu- 
mas iš savęs sukuria nuodėmėms bausmes; bet jis pačias nuodėmes taip 
sutvarko, idant tatai. kas buvo nusidedančiam žmogui smagumas, Dievui 
būtų bausmės įrankis“*7. 

Tačiau kad ir Augustinas kūniniuose smaguriuose mato visų nuo- 
dėmių esmę bei| versmę, betgi ir jo pozicija, kaip kad ir visos krikščionių 
religijos, atžvilgiu į pasaulį ir gamtą nėra tik grynai negativi. Po- 
lemizuodamas su manichejais jis pakartodamas pabrėžia, kad visi kūni- 
niai, taip pat ir jūsliniai dalykai iš savęs yra geri“*. Berods, jūslingumas 
dažnai pastūmėja į nuodėmę ir Šventasis Raštas smerkia gyvėnimą pa- 
gal „kūną“, bet tuo nepasakoma, kad patsai kūnas yra blogas, o tik ne- 
tvarka, kai kūnas sukyla prieš dvasią. Augustinas priešingas ir neoplatoniz- 
mo pažiūrai, kuri kūną laiko esant tik sielos kalėjimą, arba karstą“. 
Paskesniuose raštuose Augustinas prisipažista, kad savo ankstybuose raštuose 
jis, neoplatonizmo paveiktas, perdaug vienašališkai  pabrėžęs dvasios ir 
kūno priešingumą. 

Todėl ir gyvenimo uždavinį Augustinas nesprendžia taip vienaša- 
liškai, kaip neoplatonikai, butent. vengt visa  kūniška, šalintis nuo visa, 
kas susisiekia' su jūslėmis Dievo meilė, kad ir reikalauja iš žmogaus tu- 
rėti vidaus laisvę žemiškų alykų atžvilgiu, betgi nereikalauja visiškai 
ir išviršinių atžvilgiu iš žemės pabėgti. Net ir; malda, kad ir kaip labai 
ji brangintina, neprivalo darbo nustelbti. Kai kuriems vienuolyno žmo- 
nėms, maniusiems, kad jie vienuolynan nuėję ne kad dirbtų, bet kad mel- 
stųsi, Augustinas rašo: „„Klusnaus darbininko viena malda bus veikiau 


se ad te faciunt et extollunt se adversum | te. Sed eliam sic te imitando indicant cre- 
atorem te esse omnis naturae et idėo non esse, guo a te omni modo recedatur (Conf 
I 6). 

5 Tanto utigue deterior, guanto ab +0 guod summe est ad id guod minus est 
vergit, ut ipsa etiam minus sit. Guanto autem: minus est, tanto utigue fit propinguior 
nihilo (Contra Secundinum Manichaeum c. 15). 

56 Excipilur ab alia vila, guae in comparaiione superšoris vitae mors est (De 
Išb. arb. II, < 19, n. 58). 

57 Unicuigue homini supplicium fieri de peccato suo, et eius iniguilaiem in 
peenamį converti; ne putemus illam tranguiilitatem, et ineffabile lumen Dei se proferre 
unde peccata puniantur, sed ipsa peccala sie ordinare, ut guae fuerunt delectamenta 
homini peccanti, sint instrumenta Domino punienti (Enar. in ps. VII, 16). 

5 Omnis... natura kona est (Contra Fortunatum, dis p. 2, n. 21). 

* Kūno su (sielos) karstu lyginimas eina jau iš senesnių mistinių pažiūrų grai- 
kų filosofijoj. Juodu ir skamba artimai:  s6pa (kūnas) ir sjpa | (karstas). 


52 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos 


išklausyta kaip dešimts tukstančių maldų tokio, kuris niekina! darbo įsa- 
kymą“ 2 ž 

Nereikalaudamas nutraukt ryšių su jūslių pasauliu, Augustinas 
betgi reikalauja tuos ryšius kuo labiausiai sudvasint. Šiuo atžvilgiu 
jis eina toliau, negu kiek šiaip krikščionių moralė tą reikalauja. 

Būdamas įsitikinęs, kad pasaulio daiktai žmogų veikiau nuo Dievo 
nukreipia negu prie jo atveda. Augugstinas, kad ir nesmerkdamas pasau- 
lio, betgi laiko esant idealą, kiek galima toliau  pasišalint nuo pasaulio 
sukurio, idant nekliudomai Dievui pasišvęstum. Jo gadynėj prasidedąs 
vienuoliškas gyvenimas jam atrodo esąs Evangelijos statomo idealo įgy- 
vendinimas. Tačiau Augustinas, kaip ir Evangelija, nuo pasaulio šalini- 
mąsi nedaro įsakymu. Nuo pasaulio pasišalinimas Au- 
gustinui nėra tobulybės matas. Toks matas jam yra tik Dievo 
meilė, o Dievą mylėti žmogus gali ir pasauly gyvendamas. Todėl Augus- 
tinas ir gyvenima pasauly gina kaip leistą, gerą ir netgi bū- 
tiną dalyką. Todėl kai manichejai kaltino pasauly gyvenančius kaitali- 
kus, prikaišiodami jiems, kad jie esą tik pusiau krikščionys, kadangi ne- 
silaiką Viešpaties įspėjimų visako  atsižadėt, — Augustinas aštriai šiuos 
priekaištus atremia, nurodydamas tarp kita ko, jog krikščionių religija 
yra palaiminusi ir sutvarkiusi taip pat ir moterystės gyvenimą. „Taigi, 
„lai anie paliaujai kalbėję prieš (Šventuosius) Raštus ir lai anie savo įspė- 
jimais taip akina prie didesnių dalykų, kad nesmerktų mažesniųjų. Ar 
gi ir prie šventos mergystės jie negali kitaip pažadint, kaip tik smerkda- 
mi moterystės ryšius, tuo tarpu kai apaštalas juk moko, kad kiekvienas 
turi iš Viešpaties savo dovaną, vienas tokią. kitas kitokią“"!. 

Apie būtinumą dirbt gyvenant pasauly Augustinas kalba komentuo- 
damas žinomą Evangelijos vietą apie Mortą ir Mariją, kuriųdviejų pirmo- 
ji yra darbingojo, antroji — kemtemplacinio gyvenimo atstovės. Jis ra- 
šo: „Ką gi? Ar manysime. kad buvo papeiktas tarnavimas Mortos, besi- 
rūpinusios svetingumu, kuri patį Viešpatį buvo pas save priemusi kaip 
svečią? Kaip būtų teisingai pelniusi papeikimą ta, kuri tokiu svečiu taip 
labai džiaugėsi Jei iš tikrųjų taip būtų buvę (t y. jei Morta būtų bu- 
vusi Kristaus papeikta Pr. D.), tai tegul žinonės meta dirbę visa, ką jie 
dirbo pagalbos reikalams; tepasirenka sau geresniąją dalį, kuri jiems ne- 
bus atimta; tepašisventie Dievo žodžiui, teesie ištroškę (jo) mokslo saldu- 
mo, teesie susikaustę išganingų mokslu! Lai jiems nieko daugiau neberū- 
pi, neberūpi, koks pakeleivingas yr, atėjęs sodžiun, kas reikalingas duo- 
nos, kas drabužio, kas atlankytinas, kas išpirktinas, kas palaidotinas; te- 
pasiliauja gailestingumo darbai, teesie  susirūpinama vien tik išmintimi! 
Bet jei tatai yra geresnė dalis, kodėl ne visi taip daro, kadangi/ juk šioj 
byloj pats Viešpats yra mūsų advokatas? Juk mums netenka bijot įžeisti 


0 Pagal Sawickį 60. Plačiau žiūr. H. Weinand, Antike und moderne Gedan- 
ken iiber die Arbeit, dargestellt am Problem der Arbeit beim. hl. A. M. Gladbach 1911. 

*1 Proinde ista desinant contra Seripturas logui et ūn suis exhortationibus ad 
majorą sic excitent, ut minora non dsment. Num enim et sanctam virginitatem aliter 
exhortando persuadere non possunt, nisi conjugalia vincula damnaverint, cum docentė 
Apostolo, unusguisgue  denum proprium  habeat a Deo, alius sic, alius autem sic (I 
Cor. VII, 7). (Epistola. CL VII, 37). a 


Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos : 53 


jo teisingumą, kai šavo advokatą turime jo pasakymą! O tačiau taip nėra 
(=dalykas čią ne toks), bet yra taip, kaip yra Viešpats pasakęs.  Nesvar- 
bu, kaip tu jį supranti, bet svarbu, kaip tu jį privalai suprasti. Tik pa- 
klausyk: Rupiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko 
geresniąją dalį. Tu (Morta) išsirinkai ne blogą dalį, bet ji (Marija) geres- 
„nę. Bet kodėl, geresnę? Todėl kad tu  rūpiniesi daugeliu, o ji vienu. 
Vienas statomas aukščiau, negu daugelis. Nes ne vienas (kilęs) iš dauge- 
lio, bet daugelis iš vieno. Nes sukurtų daiktų yra daug, o kas juos su- 
kūrė, yra vienas. „Dangus, žemė, marios ir visa kas yra juose, — kiek ju 
daug! Kas juos suskaitė? Kas tokią daugybę gali galvon suimti? Kas vi- 
sa tai padarė? Viską Dievas. Štai (visa) ' labai gera (Gen. I, 31). Labai 
gera, ką padarė: kiek kartų yra geresnis tas, kuris daro? Taigi, žiūrėki- 
me mūsų darbų besirūpindami daugeliu. Tai yra būtinas patarna- 
vimas tiems, kurie reikalingi savo kūno gyvybei palaikyt“??, 

Vienoj savo raštų vietoj Augustinas pasako, kad yra net didesnis 
dalykas išvidinę laisvę ir Dievo meilę išlaikyt pasauly, negu vienuolyne. 
Nes daug nuostabiau yra neprisirišt prie tų daiktų kai juos turi, nekaip iš 
visa jų neturint“?š, i 

Bet vis dėlto, atsisakymas nuo pasaulio paskutiniame gale Augus- 
tinui yra tikresnis kelias į tikslą. nekaip pasilikimas pasauly. Ar tuo- 
met neiškyla dvejopos moralės klausimas, kaip budizme, kame viena mo- 
ralė skiriama siekisntiems aukščiausio tobulumo, o kita eiliniams, men- 
kesniu tobulumu pasitenkinsiantiems? Ar tuomet nebus galima prikišti 
pasauly palikkantiems menkesnį uolumą rūpinantis savo dorovingumu? 

Augustinas šilą sunkenybę žinojo ir jai iš kelio neišsilenkė. Jis 
visu griežtumu teigia, kad krikščionybėj esanti viena tobulybė, vienas ide- 
alas visiems. Tos tobulybės esmė esanti meilė, kuri nėra butinai surišta 


92 Ouid enim? putamus reprehensum esse ministerium Marthae, Guam cura 
nospitalitatis occupaverat, guae ipsum Dominum hospitio receperat? Ouomodo recte 
reprehendebatur, guae tanto hospite laetabatur? Hoc si hi verum est, dimittant homines 
guod ministrant egentibus; eligant sibi  partem meliorem, guae non auferetur ab eis; 
vacent verbo, inhient deetrinae duleedini, occupentur circa scientiam salutarein;  nibil 
cis curae sit, guis peregrinus in vico sit, guis egeat pane, guis indumento, guis visi- 
tandus, guis redimendus, guis sepeliendus: vacent opera misericordiae, uni instetur 
scientiae, Si melior par est, cur non omnes hoc faciunt, guando: ipsum dominum in 
bac causa patronum habemus? Non enim timemus in ėjus sententiam? Et tamen ita 
non est: sed sicut dixit Dominus, ita est. Cuomodo intelligis, non est: est autenį guo- 
modo intelligere debes. Ecce adverte: Circa mulita es occupata, guando unum est neces- 
sarium. Maria meliorem partem elegit. Non tu malsm: sed illa  meliorem. Sed unde 
meliorem? Ouia tu circ4 multa. illa  circa unum. Praeponitu“ unum multis. Non enim 
a mūltis unum, sed multa ab uno. Multa suni guae facta sunt, unus est gui fecit. Cae- 
lum, terram mare et omnia guae in eis sunt, guam multa sunt! Ouis haec fecit? Deus 
omnia. Ecce bona valdė (Gen. I, 31). Bona valde guae fecžt: guanto melior ille gui fe- 
cit? Attendamus igitur occupatiunes nostras circa multa. Necessarium est ministerium 
corpora refecturis. (Sermo CV, 2—5). 

95 Multo enim mirsbilius est non inhaerere istis, guamvis possideas, guam om- 
nino ea non possidere (De mor. ecel. cathol. I, c. 23, n. 42). 


54 Er Dovydaitis, Sv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 


su vienuolišku gyvenimu. Gyvenimas pasauly ir vienuolyne esą ne du 
skirtingu tobulybės, tipu, bet skirtingu keliu į tą patį tikslą. Kiekvienas 
turįs savo dovaną, o dorybių įvairiopumas Dievo karalystėje yra pagei- 
daujamas ir būtinas. Tačiau paskutiniame gale Augustinas vis dėlto šio 
dvilypumo neišlygino; jis vis tiek palieka prie minties, kad išsižadėjimas 
pasaulio yra vertingesnis dalykas už pasilikimą jame ir išsižadėjėliai 
parodą didesnio dorinio uolumo. už pasiliekančius. 

Vėlesnių laikų krikščionių teologija ši nesklandumą lygino įvesda- 
ma naują mintį: kad ir iš savęs geresnis koks daiktas, betgi ne visuomet jis 
vra geresnis, kai taikomas nevienodiems individams ir nevienodomis 
apystovomis. Taigi. kam koks gyvenimo » būdas 1 bus tinkamesnis auk- 
ščiausiam doroviniam tikslui atsiekti, pareis nuo individo išvidinių savu- 
mų ir nuo išviršinių apystovų. ' Augustinas į šį momentą, rodosi, nebuvo 
reikiamai atsižvelgęs. 

Augustinas yra buvęs ne tik filosofas, bet ir teologas. Tat ir jo 
etikoj sprendžiami dar ir toki klausimai, kaip gimtosios nuodėmės pada- 
riniai, Dievo malonės būtinumas ir pan. Bet šį skyrelį baigsime sakytų- 
jų klausimų čia nė nepaliesdami. 


f. Politikos problema. 


Šv. Augustinui teko spręst ir politikos problemos, kadangi jo gyve- 
namais laikais vyko didžiausi visuomenės ir valstybės gyvenimo pervers- 
mai. Nes tuomet būta laikų, kada senąją, tūkstantį su viršum metų išsi- 
laikiusią Romos valstybę grąsino su pamatais nugriausiančios, pradėjusios 
ją spausti svetimos, žaliūkiškos jėgos kupinos germanų tautos. "O krikš- 
čionybės įsigalėjimas pamažu keitė socialinius santykius ir imperijos vi- 
duje. Kai 410 m. gotų vadas Alarichas paėmė Romą ir ją baisingai api- 
plėšė, tai per visą imperiją nuaidėjo pasibaisėjimo šauksmas. Vis labiau 
nustelbiamos pagonybės atstovai dabar pradėjo piktai kaltint krikščionis, 
kad tų nelaimių kaltininkai jie esą, kadangi ji4 pametę senuosius dievus, 
senąją religiją. 

Šie priekaištai Augustinui ir subrandino planą pasiryžt išdėstyt 
krikščioniškos valstybės bei visucmenės santvarkos principus drauge pa- 
rodant, kuo Ijie skiriasi nuo antikinio pagoniškc valstybės ir visuomenės 
supratimo. Tatai Augustinas įvykdė savo didžiame iš 22 knygų sudary- 
tame veikale De civitate Dei, kuriame jis savą visu ugningų kalbingumu 
ėmė ginti krikščionybę, aštriai kritikavo vis4 senobinės pagonų visuomenės 
santvarką ir smaigė gaires naujai visuomenės ir valstybės tvarkai. Atrė- 
męs klaidingus priekaištus pirmosiose dešimtyje kalbamo veikalų knygų, 
kitose dvylikoje Augustinas pozitiviai grindžia krikščioniškas pažiūras. Ta- 
lai jis daro vaizdindamasis dviejų valstybių. paveiksl4 — Dievo valstybės 
(Civitas Dei) ir žemiškos valstybės (civitas terrena). Civitas Dei sive c0e- 
lestis, kurios vardu pavadintas ir visas veikalas, plačiausia prasme yra ben- 
druomenė visų gerųjų danguje ir ant žemės, o civitas terrena sive diaboli, 
prasidėjusią nuo angelų atpuolimo, sudaro piktosios dvasios ir pikti žmo- 
nės. Šiedvi valstybi Augustinas aiškina ir alegoriškai, sustalydamas prie- 
šais vienas kitą taikos miestą Jeruzalę ir chaoso miestą Babelį, kurio val- 
dovas yra velnias. Pranašo akimi apžvelgdamas šių dviejų valstybių tarpu- 


——- 


Pr. Dovydailis,: Šv, „Augustino“ filosofijos pagrindinės idejos 55 


savio kovą žmonijos islorijoj Augustinas ir turi gražios progos ne tik at- 
vaizduot tikrąjį įsaniyki krikščionybės su pagonybe; bet taip pat išanali- 
zuot ir. Bažnyčios bei valstybės sąvoką ir išdėstyt apie tai daugel savo 
minčių, kurias papildo dar ir kituose jo raštuose kitomis „progomis pa- 
reikštos mintys. 

Kadangi Augustino socialinės ir valstybinės idejos jau pradėtos dės- 
tyt ilgesnėj monogralijoj? „ lodėl čia tik praeidami paliesime vieną kitą 
tipingą mūsų šventcjo mintį iš kalbamųjų sričių. i 

Visuomenės ir valstybės filosofija Augustinui yra artimai susijusi su 
etika. Tiltas iš etikos į socialinę filosofiją yra Augustino išvedžiojimai apie 
didžiąsias dorybes ir nuodėmes. kurios, ir vienos ir kitos turi reikšmės 
žmogaus elgesiui etiniu, politiniu ir socialiniu atžvilgiais. Paskutiniu lai- 
ku ypačiai Bernheim'as parodė“?, kad trejetas valstybių — palaimin- 
lų bendravimas gyvenime po mirties, gerųjų ir piktųjų bendruomenės čia 
ant žemės — atalinka trejetui dorybės laipsnių: absolučiam Dievuje ir ge- 
rųjų bei piktųjų dorybėms čia ant žemės. Tačiau piktųjų dorybės nėra 
tikros dorybės, kadangi jos eina tik iš savo naudos ir garbės troškimo. 
Palyginus su dorybėmis tikra prasine jas veikiau reikia laikyti ydomis 
(vitia)Y*. Kai kurių pavienių dorybių ir ydų sąvokos Augustinui ir turi 
ypatingos reikšmės, kai jis savo idejas prilaiko praktikai, aiškindamas 
žmonijos istorijos plėtotę. 

Kaip Augustino etika yra alsirėmusi Dievo, taip ir jo visuomenės 
bei valstybės filosofija. Didžiausias uždavinys, kurį turi vykdint žmonių 
drauguomenė (societas humana) tai laisvai tarnauti Dievui (liberaliter 
servire Deo). O šis Dievui tarnavimas atliekamas pagal tam tikrą vertybių 
ir gerybių tvarką, kurią nustatė ir sureguliavo Dievo, artimo ir savęs meilės 
įsakymas, atsirėmęs amžinojo įstatymo. 

Tvarkos (ordo) sąvoka Augustinui turi pagrindinės reikšmės. Ordo . 
paskutiniame gale eina iš Dievo kuris palsai, stovėdamas aukščiau viso- 
kios tvarkos, betgi yra jos, tos tvarkos, įkūrėjas. ,„Dievas... yra visos prigim- 
ties išmintingiausias įkūrėjas, teisingiausias tvarkytojas“?".: Augustinui tai 
yra absoluti tiesa, pirmasis ir paskutinysis pažinimo laimėjimas: visa būtis 
apskritai, o joje ir vertybių būtis, yra sutyva rkyta/ pagal amžinąsias 
Dievo idejas. Augustino protas tat visame kame ir ieško tos tvarkos. Ieš- 
kodamas jis randa, kad gimtosios nuodėmės prakeikimas daug ką toj pir- 
minėj tvarkoj yra suardęs ir žmogaus dvasią įstumęs į ta Aiuppuiinia Lori 
5 fl 

* Žiūr. Dr. K. Ambrozaitis, Šv Augustino valstybinės ir SRS, idėjos, 
Logos 1930, 193—224. 

“5 K. Bernheim, Mittelalterliche AAA AAS žn ihrem Einfluss auf Po- 
Titik und Geschichtssreibung. Tūbingen 1918. Plg. taip pat Zeilschr, f. Geschichts. 1896-97 

96 Sų dideliu įnirtimu Augustinas dažnai kaltinamas, būsią jis tvirtinęs, kad pa- 
gonų dorybės tesančios blizgančios nedorybės. Tačiau, viena, lotynų vitium reiškia, ma- 
žiau, negu „nedorybė“ (Laster), o antra, Mausbach'o parodymu, posakio splendida 
vitia Augustino raštuose visai nėra. /Mausbach, Die Ethik des hl. Augustinus? II, 
258 ir t. t.) ' : 4 

97 Deus... naturarum omnium sapientissimus conditor et iustissimus ordinator (De 
Civ. Dei XIX, 18). Ogi „ordo“ Augustinas apibrėžia kaipo „parium dispariumgue re- 
rum sua cuigue loca tržbuens disposilio“ (ten pat). 


56 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos Ė 


išmanymą“ (horrenda guaedam profunditūs ignorantiae), kuris yra „motin+ 
visų paklaidų, apipainiojančių Adomo vaikus,... taip jog žmogus tik vargais 
negalais, su skausmais ir baime tegali išsikapstyti“. Kad viso pasaulio pa- 
grindą sudaro, kosminė tvarka, o ne chaos ir netvarka, tai yra Augustino 
centrinis įsitikinimas ir pergyvenimas. Ordo mintį paskiau iš Augustino 
paėmė ir sistemiškai formuliavo Tomas Akvinietis (žiūr. žemiau). 

Ir visos žmonių drauguomenės, kaip ir kad kiekvienos atskirų jos. 
formų aukščiausias idealas yra tranguillitas ordinis arba kitaip; paz 
(tvarkos ramumas, taika). Ut habcamus guietam et tranguillam vitam — 


tai paskutinio Augustino laiško paskutinės eilutės troškimas. Betgi taika | 


žmonių visuomenėj gali įvykt ne bet kuriuo būdu įvykstančiu suvienodini- 
mu, o tik tuomet; kai yra ordinata concordia, t. y. bendruma ir santarvė 
sutvarkyta pagal amžiną įstatymą. o tai yra nepaneigiant asmeninės, teisin- 
gai suprastos žmogaus laisvės; taip jog negalės būt jokios taikos, o tuo 
būdu ir Dievo! norėtos tvarkos ten kur suvienodinimas įvyks prievartos 
ir jėgos keliu; „šiokiu būdu buvusios kilusios diduma valstybių, bent tos 
nenaturaliai didelės pasaulio valstybės, kurias Augustinas negali vaizduotis 
kilusias kitaip, kaip tik neleistinu būdu pavartojus prievartą ir jėgą. Ogi 
„tikroji tvarka“ yra tokia, „kad niekam  nedaryt skriaudos, ir toliau, kad 
būti naudingam, ksm galima“??. 

Taigi, Auguslino socialinėj filosofijoj sociologinė pagrindo formulė 
— yra perdėm dorovinė, t. y. imama žmogaus laisvės požiūriu. Žmo- 


nių drauguomenėje tikroji tvarka, pagal tai, yra pasiekiamąį tik kaip doro- 


vingai nusistačiusių žmonių laisvė. Bet tai Dievo  norimai drauguome- 
nės tvarkai čia pat randasi ir pavojaus buti ardomai. i Žmogus iš tikrųjų 
nusikalto tą tvarką ardydamas tuo būdu, kad jis sulaužė pirmąjį visų įsta- 
tymų, būtent, Dievui paklusnumo įstatymą. Štai čia ir yra tas, pradedama- 
„sis taškas, iš kurio kilo dvejopa valstybė -— civitas Dei ir civitas terrena — ir 
štai tie nevienodi, griežtai priešingi nusiteikimai, kurie vyrauja šių dviejų 
valstybių nariuose. Dievo valstybės vaikai laikosi svarbiausios iš dorybių, 


nusižeminimo, o žemiškos valstybės žmonės yra pasidavę pirminei nuodė- 


mei, svarbiausiai ydai, iš kurios kyla visos kitos, butent, išdidumui, pujky- 
bei (superbia)?. Iš puikybės kyla nesantarvė ir neramumai, t. y. tokia 
padėtis, kuri skersmenai priešinga Dievo taikai (pax), kurią Augustinas 
dar būdina ir kaip „harmonijos, išvidinės ir sšviršinės pusiausviros padėtį“, 
susijusią su „tobula laisve nuo visų išviršinių ir išvidinių kliūčių“. 

Taikos (pax) mintis yra viena pamatinių socialinėj Augustino filoso- 
fijoj. Taikos — sako jis-— siekia individas ir drauguomenė, ir žemiškoji ir 
Dievo valstybė, kad ir skirtingomis priemonėmis. Smulkiai tatai Augusti- 
nas dėsto savo veikalo 19-je knygoje (<. 11—17); čia dėstymo centre (c. 13) 
pastatyta vadinama „taikos tabelė“, kurioj paeiliui suskaičiuojama visoke- 
riopi galimi taikos pavyzdžiai nuo žmogaus kūno kaip organizmo iki dan- 


“8 H. Klein, Auguslin als Gesellschailsphilosoph. Akademische Bonifatius-Kor- 
respondenz 45 (1930), 59 ssą. 

9 Augustino mintį, kad puikybė pastalytina visų, nuodėmių pradžioj, palaikė po- 
piežius Gelasius, o popiežius Grecgorius Didysis puikybę padėjo pirmąja ta- 
me mirtinų nuodėmių sąraše, kuris išlikęs ir iki šių diėnų. 


je N 


Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 57 


Kalis gyventojų taikos ir padarvmi pagrindu tolesniems išvedimams!??, Šian- 

Idien žinome, kad išvedžiojimuose apie taiką Augustino buvo šiek tiek panau- 
dotas kažkoks antikinis veikalas. gal būt pirmiausia dingęs Varrono raštas, 
kuriame „graikų mintis apie taikos galybę buvo priartinta tokiai generacijai, 
kuri buvo nedaug tepatyrusi apie taiką“"*. 


Antras dalykas, kuris, greta taikos (pax), vyrauja Dievo žmonių drau- 
suomenėj ir kurio nėra  bedievių  drauguomenėj, yra teisingumas 
Uiustitia). Bet teisingumas teisingumui nelygus. Ir pagonų visuomeninkai 
kalbėdavo apie justiciją "Todėl Augustinas smarkiai kritikuoja an- 
tikinės justicijos sąvoką, ir teisingumui nurodo platesnę; bei aukštesnę 
veiklos sritį, negu tik pilietinių teisių plotmė. Jis teisingumą būdina 
kaip) „visas (kitas dorybes) persunkiančią dorybę. Dievo ir artimo 
m eilę“192, 


Tiktai krikščicniškai paimto teisingumo plotmėj galima sureguliuot 
tarnavimas ir viešpatavimas (ats. valdymas) ir valstybėj ir šeimynoj, tiktai 
krikščioniškas teisingumas tikroj šviesoj parodo ir tikro (gero) valdovo ir 
neteisingo, nedoro valdovo (rex iniguus), arba tirono, paveikslą. Visiems Ži- 
nomas Augustino klausimas: „Nesant teisingumo, kas gi išviso yra valstybės, 
jei ne didelės plėšikų gaujos? Ir kas yra plėšikų gaujos, jei ne mažos val- 
stybės? Nes ir ji (plėšikų gauja) vra būrys žmonių, kurį valdo viršininko 
įsakymai, kurį riša draugovinė sutartis. kur, pagal priimtą taisyklę skirsto- 
masi grobis“'9*, , 


Ir: šiuose posakiuose Augustino mintis kai kas norėtų suprast savo- 
tiškai. Iš to, kad Augustinas čia kalba apic pactum societatis, dar, anaiptol 
neina, kad jis yra vadinamos „sutarties teorijos“ šalininkas. O jau tik vi- 
sišku nesusipratimu galima aiškinti kai keno tvirtinimas, būsia iš cituotojo 
Augustino| posakio einą, kad valstybės tvarka savo pradžią turinti nuodė- 
mėje ir tuo atžvilgiu valstybė esanti visiška priešena Dievo įkurtai Bažny- 
čiai. Šitokiam manymui sudaromas pagrindas žodžius remota, iustitia išver- 
čiant „kadangi nėra teisingumo“. Betgi tai yra aiškios Augustino minties 
iškraipymas. Jau minėtasai filologas F uch s'as randa; „visiškai nesupranta- 
ma, kad kuomet kam galėjo ateit į galvą, absolutųjį ablativą remota iusti- 
tia suprasti grindžiąmąja prasme, o ne sąlygojamąja, kuria prasme jį vien 


10 Štai ta „taikos tabelė“: „Pax žlague corporis est ordinata temperatura partium; 
pax animae inrationalis ordinata reguies appetilionum; pax animae rationalis ordinata 
cognitionis actionisgue consensio; pax corporis et animae ordinata) vila et salus animan- 
tis; pax hominis mortalis est Dei ordinala in fide sub aeterna lege oboedientia, pax ho- 
minum ordinata concordia, pax domuūs ordinala imperandi atgue oboediendi concordia 
ciwium, pax caelestis civilalis ordinatissima el concordissima societas fruendi| Deo in in- 
vicem in Deo, pax omnium rerum tranguillitas ordinis“. 

101 H. Fuchs, Augustin und der anlike Friedensgedanke. Berlin 1926. 

102 Ouae per caeteras omnes diffunditur, dilectio Dei et proximi (De div. 
guaest. 61, 4). 

103 Remota itague iustilia guid sunt regna nisi magna latrocinia? Ouia et Jatro- 
cinia guid sunt nisi parva regna?  Manus et ipsa hominum est, imperio principis regi- 
tur, pacto societatis astringitur, placili lege praeda dividitur (De civ. Dei IV, 4). 


58 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino; Lilosofijos pagrindinės idejos | 


ir tegalima suprasti'9*. Ką čia norėjo Augustinas pasakyti? „Augustinas ne- 
abejotinai norėjo čia pažymėti dvejopą valdymo būdą: vieną teisingą, atsi- 
rėmusi naturalinės tvarkos, ir kitą  despotišką,  tironišką, į kurį prisieina 
žiūrėt, kaip į bausmę ir kuris žmonėms yra tekęs dėliai nuodėmės“ 195, Tei- 
singo valdovo ir tirono (rex imguus) sąvoka „yra Augustino valstybės mok-; 
slo pagrindiniai atramai it turi didžiausios reikšmės objektivai įvertinti 
valstybės supratimą viduriniais amžiais“ (Gėoller 12). / 

Augustinas s4vo valstybės filosofijoj prieina visai arti tautų są“ 
jungos ideją, kurią jis mano galint būti įgyvendintą isusifederavusių 
valstybių sąjungoj, ir, būtent, m 4 žų valstybių, kadangi jis dėliai despotų! 
ir tironų cupiditas regnandi, turi pagrindo būkštauti, jog didelėj valstybėj.. 
kokia kad yra buvusi Romos valstybė, negalės būt tokios taikos, kokia galė-* 
tų būti įvykdinta, jei įvyktų ordinata concordia 93. Tuo būdu ir vėl pagal 
didingą tvarkos schemą taika padaroma pirmaeiliu doriniu dalyku. Suve- 
dant į trumpiausią formulą tatai būtų galima išreikšti pasakant: Paz iusta 
(teisinga taika) tėra galima. kaip paz iuslorun: (teisingųjų taika)!?97. Betgi 
visai tobula taika šiame pasauly negalima, o bus galima tik toj drauguomenėj 
(societas), kurioj tikra dorinė žmonių tvarka vėl bus tapusi pilna tikrove; 
o taip bus tik atbaigtoj Dievo valstybėj: Pax coelestis civitatis ordinatissi- 
ma,et concordissima societas Įruendi Dec et invicem in Deo'?š, 


Prie progos nurodysime  Auguslino skirtingai vartojamus terminus 
uti irfrui. Mat, jis visas vertybes skiria į dvi kategoriji: didžiausia vertybė, 


14 Der Philologe Fuchs hait es fiur „volligį unbegreiflich, dass, man je daran hat 
denken kėnnen, den absoluten  Ablaliv remota justita in begrindenden,  statt, wie es 
allein mėglich ist, in bedingenden Sinn zu verstehen“ (166) (pagal G61ler'į, žiūr. žem.). 

65 E. Gėller, Die Staals- und Kirchenlehre Auguslins und ihre Fortwirkung 
ini Mittelalter. Freiburg i. Br. 1930, 15. 

106 Augustino ordinata concordia sąvokos geriausią komentorių yra davęs TO0- 
mas Akvinietis: „Ouod Augustinus loguilur... de pace... et hanį pacem dicit esse 
concordiam, non guamlibet sed ordinatam; ex e6 scilicet guod unus homo concor- 
dat cum alio secundum illud, guod utrigue convenit“ si enim homo concordat cum alio 
non spontanea voluntate, sed guasi conctus timore alicuius mali sibi imminen- 
tis, talis concordia non est vere' pax+ guia non servatur ordo...“ (Sum- 
ma Theologica I-II, ą. 49, a. 1, cit. pagal Rlein'ą, Augustin als Gesellschaltsphilosoph 
63). Patsai Klein'as dar priduria: „Negalime nepaminėti, koki laiko atžvilgiu artimi 
yra mums visi didieji galvotojai ir jų mintys. Palygink, šias Augustino mintis ir jų ko- 
mentorių su internacinės tautų teisės būkle mūsų dabarty ypačiai atžvilgiu į Versalio sutarti 
ir karo skolų klausima“. Ši nusiskundima Autorius pareiškė padrąsintas Hugo Koch'o 
citatos (Theologische 'Literaturzeitung 1921, 140.—141) iš Augustino De civ. Dei III, 28, 
kur aprašomas Sullos: šalininkų siautėjimas nugalėjus Mariaus šalininkus ir tatai sulyg'- 
nama; su Versalės sutarties padiktuotojų darbais. Betgi jei jau kalbėt apie nekrikščioniš- 
kus žygius praėjusiame karė ir pokariniu laiko, tai prie tokių žygių teks pniskaityt ne 
tik vieną Versalės sutartį. 

107 Itague pacem iniguorum in pacis comparalione iustorum ille videt nec pacem 
esse dicendam gui novit praeponere recta pravis et ordinata perversis. (Pagal Klein'ą, 
ten pat 63). 2 E 

108 Tai yra „taikos tabelės“ paskutinė „grafa“ (žiūr. 100-ją pastabą). 


ii a ai i i i Ai i 


Pr. Dovydaitis, Sv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 59 


absolutūs summum bonum, t. y. Dievas, ir žemiškos, nykstamos vertybės 
Naudojimuisi žemiškomis vertebėmis, kaipg priemonėmis bet kuriam kul- 
turiniam tikslui siekti, betgi visuomet atsižvelgiant į tai, ko reikalauja lex 
aeterna, Augustinas vartoja terminą uti; O įrui jis vartoja kalbėdamas tik 
apie gerėjimąsi aukščiausiu gėriu, 1. y. Dievu, kurį pasiekusi žmogaus dva- 
sia tarytum randa sau poilsį, kaip tatai reiškiama ir garsiajame Augustino 
posaky: fecisti nos ad te et inguietum est cor nostrum, doned reguies- 
cat in te. Lex aeterna, kurią Augustinas deda visų savo teisinių išvedimų 
pagrindan *??, jam-y1a kaip koks dieviškas protas, įsakąs neardyti jo sukur- 
tos naturalios tvarkos, bet jos laikytis. Lea aeterna, tas amžinasis įstatymas 
yra gamtos. įstatymo versmė. Nėjokiai galvojančiai esybei nėra paslėptį pa- 
grindiniai dorovės reikalavimai. Todėl ir pagonys savo valstybėse išleisdavo 
naudingų įsakymų.  Šiokioj perspektivoj tenka vertinti ir nekrikščioniškų 

valstybių padarytus pasižadėjimus internacinėj plotmėj.  Perdėm augusti- 
niškas yra jo posakis: Consiliuna sibi ex luce Dei dat ipsa ardima per ratio- 
nalem mentem. Amžinasis įstatymas, sako toliau Augustinas, yra visų. lai- 
kinų įstatymų versmė ir matas. Tačiau doros reikalavimai nesutampa su 
teisės reikalavimais, kadangi amžinasis įstalymas grąsina bausme už kiek- 
vieną peržengimą, c valstybė baudžia tik nusižengimus, ardančius bendruo- 
menės ramumą. Doros srity, viešpatauja laisvė, o valstybės — prievarta. 
Taigi, Augustinas daro skirtmą tarp valstybinės - teisinės ir dorovinės 
tvarkos. Be to, jis dar reikalauja. kad leidžiant įstatymus būtų' atsižvelgia- 
ma į konkrečius šalies ir tautos santykius **?. 

Apie valstybės kilmę Augustinas dalinai mano taip, kaip antikiniai 
filosofai kad manė. Jis, kaip ir Ciceronas, pradeda nuo individų ir valstybę 
kildina iš šeimos. Šeimą jis laiko esant valstybės celę!!!; jis gretina šeimą 
ir valstybę, su viena kita ir išvedžioja, kad paklusnumo santykiai šeimoje 
galioja taip pat ir valstybėje piliečių bendruomenei. Taip manė ir stoikai. 

Kai kas iškraipo Augustino mintį tvirtindamas, būsią Augustinas 
valstybę laiko esant nuodėmės padarinį. Tikrovėje šeimą ir valstybę Au- 
gustina4 laiko esant tokius socialinius pabuklus, kuriuos tenka aiškint iš 
pačios žmogaus prigimties, iš jos socialinių palinkimų; sudaryt drauguome- 
nes ir valstybę žmones pastūmėjo Dievo jiems įdiegtas socialinis akstinas 
(tiktai, kaip aukščiau pasakyta, Augustinas nėra „sutarties teorijos“ šalinin- 
kas, nors jis ir kalba apie pactum sociatalis). Augustino mintimi, žmonės 
būtų gyvenę bendruomenės gyvenimu ir būdami pirmosios nuodėmės nepa- 
liesti. Nuodėmės padarinį esant Augustinas laiko ne valstybę kaip tokią, 
bet netobulą, trukumingą valstybės tvarką. O tas šių dienų valstybių tvar- 
kos netobulumas pirmiausia cina' iš to, kad liko iškraipytos visokios socia- 
linės santvarkos pagrindinės funkcijos, tai yra, tarnavimgir viešpa- 
liavimo funkcijos. Čia Augustinas labai giliai paliečia autoriteto ir lais- 
vės metafizišką proLlemą. Laisvės būklę jis laiko/ esant pirminę ir natura- 


10 A, Schubert, Augustin Lex aelerna-Lehre nach Inhalt und Ouellen. 


Miūnster 1924. AE 
109 Gėller, L. p. 13 Šios labai turiniugos paskaitos mintimis čia ir daugiau pasinau: 


dojama Augustino valstybės filosofijai būdinti. 
11 Hominis donius in/tiuni sive parlicuia debet esse civitatis (De civ. Dei XIX. 16). 


€0 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 


lią, 0 vergovę — nuodėmės padaiinį. "Tatai aiškiai parodąs ir tas atvėjis, 
jog piktos valios žmogus, kad ir jis nėra kito vergas, jis yra bent savo pa- 
ties geidulio vergas. Šitai Augustinas dėsto 19-sios knygos 15-me skyriuje: 

„Taip įsako naturalinė < tvarka, taip Dievas žmogų sukūrė. Nes 
(jam) pasakė, kad, jis viešpatautų marių žuvims ir dangaus paukščiams ir 
visiems ropojaniiems gyviams Protingas, pagal Dievo panašumą padary- 
tas (žmogus), Dievo mintimi. turėjo viešpataut tik neprotingiems pa- 
darams; (Dievas leido viešpataut) ne žmogų žmogui, bet žmogų 
gyvuliams. Todėl pirmieji teisingi (vyrai) buvo (Dievo) pastatyti ne 
kaip žmonių valdovai (karaliai), bet daugiau kaip galvijų ganytojai idant 
ir šiuo būdu Dievas pirštu prikišamai parodytų, kuri yra tikroji kūrybos 
tvarka, ir koks yra vuodėmės pelnas. Nes teisingai manoma, kad vergovė 
— tik nusidėjėliui užkrauta padėtis... Vergovės pirmoji priežastis yra nuo- 
dėmė.... Toj prigimty, kurioje pradžioj Dievas buvo žmogų sukūręs, nie: 
kas nebuvo nei žmogaus nei nuodėmės vergas“!!*. 

Todėl tarnavimo ir viešpatavimo santykiai ir valstybėj ir šeimoj turi 
būt tvarkomi taip, kaip reikalauja iustitia, idant valdomieji laisva. valia 
klausytų, o valdantieji būtų valdomųjų rūpintojai. Tik tokiu būdu bus 
namuose taika (pax domestica). tik tokiu būdu įgyvendinus įsakymo tei: 
ses ir paklusnumo pareigas, realizuosis visų draugėj gyvenančių sutvarky- 
ta santarvė!!?. O kaip idealią visuomenės santykių tvarką Augustinas vaiz- 
duoja tokią, kurioj „įsakymus davinėjantieji tarnauja tiems, kuriems rodosi 
įsakinėja, nes jie įsakinėja vadovaudamiesi ne troškimu viešpataut, bet 
pareiga patarinėt, ne pirmavimo puikybe, bet  rūpestingumo  gailes- 
tingumu“*!!4, . 

Augustinas atmeta senųjų duotą pozitivistinį liaudies apibrėžimą, 
kad liaudis yra „žmonių susitelkimas, sujungtas teisės susitarimu ir nau- 
dos bendrumu“!!5 ir duoda savo toki apibrėžimą: „Liaudis: yra susitelki- 
mas daugumo protingų esybių, sujungtas jų mylimų dalykų darnu bendru- 

112 Hoc naturalis ordo praeseribil. ita Deus hominem condidit. Nam: Dominetur, 
inguit, piscium maris e: volatilium caeli et omnium repentium, guae repunt super terram. 
Rationalem factum ad imaginem suam noluit nisi inrationalibus dominari; non hominem 
Lomini, sed hominem pecori. Inde primi iusti pasteres pecorum magis guam reges ho- 
minum constituti sunt, ut etiam sic insinuaret Deus guid postulet ordo creaturarum, guid 
exigat meritum peccatorum.  Condicio guippe servilutis iure intellegitur inposita pecca- 
lori... Prima ergo servitutis causa peccatum est, ut homo homini condicionis vinceulo 
subderetur... Nullus auteni natura, in gua prius Deus hominem condidit, servus est ho- 
minis aut peccati. 


12 Id est'ordinala imperandi vboediendigue concordia cohabitantium.  Imperant 
enim, gui consulunt, sicut vir uxori, parentes filiis, domini servis. Obvediunt autem 
guibus consulitur; sicut mulieres maritis, filii parentibus, servi dominis (De civ. Dei XIX,14). 

14 Sed in domo iusti viventis ex fide et adhuc ab šlla caelesti civitate peregri- 
nantis etiam gui imperant serviunt eis, .guibus videntur imperare.  Negue enim domi- 
nandi cupiditate imperant, sed officio consulendi, nec principandi superbia, sed provi 
dendi misericordia (T. p.j. ; į 22 

115 Non est coetus hominum iuris consensu et utilitatis communione' socialus (De 
civ. Dei XIX, 23), arba „coetus multitudinis iuris consensu et ulititate communi sociatus“. 


Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino fšlosofijos pagrindinės idejos 61 


mu“!!5. Ogi valstybę Augustinas sako esant „ne ką kitą, kaip daugumą 
žmonių, surištą bet kuriuo draugystės ryšiu“!!". Augustino daromame 
skirtume apibrėžiant liaudį (populus) i valstybę (civitas), berods, yra ne- 
aiškumas. Tatai eina iš nevisai vieningai koncipuotos minties apie civitas 
terrena. Šiaip ar taip, valstybė Augustinui yra žmonių, kaip laisvų asme- 
nybių, bendravimas. . 
Kai dėl valstybės tikslo. tai Augustinas vienur derinasi prie Cicero- 
no ir kitų senovės galvotojų, kitur jų pažiūras atmeta. Pirmučiausia jis 
atmeta pažiūrą į valstybę kaip į sau tikslą. Valstybės uždavinį jis laiko 
esant rūpinimąsi viešąja tvarka viduje, saugojimą nuo puolimų iš šalies ir 
nuosavybės gynimą. . 
Svarbiausias dalykas — taika. Ardąs laiką neteisingas puolimas gali 
būti pakankama priežastis apsigynimo karui paskelbti. Taikos idejos švie- 
sojAugustinas nagrinėja karo teisėtumą. Jis. priešingai Ciceronui, nusmer- 
kia romėnų užkariavimo politiką ir stoja prieš nepateisinamą puolimo ka- 
rą. Bet tais atvejais, kuomet tenka gintis, kuomet tautos egzistencija ir' lais- 
vė atsiduria pavojuj, o taip pat ir tokiais atvejais, kaip kovoj su donatis- 
tais, kuomet grąsinama išnaikinti religinės gėrybės, Augustinas laiko karą 
esant leistiną. Tokio nusistatymo motivų randame Augustino laiške ro- 
mėnų karo vadui Bonifacijui, rašytame 418 metais. Čia tarp kita ko ra- 
šoma: ,,„Nemanyk, kad niekas negali Dievui patikti, kas kariauja; juk ka- 
riavo ir šventasis Dovydas, kuriam Viešpats suteikė tokį didelį paliudi- 
jimą... Kaip apaštalas sako, kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną; vienas 
tokią, kitas kitokią (1 Kor. VII, 7). Vieni taigi malda kovoja už jus su 
nematomais neprieteliais, jūs kovojate už juos kardu su matomais barba- 
rais“. Karo vadas turįs atsimint, jog ir kūno pajėga yra Dievo dovana ir 
jog duotą žodį reikia laikyt ir neprieteliui, su kuriuo kariaujama. „Valia 
(kariaut) turi turėt akyse taiką, karas tegali būt tik būtinumo padiktuo- 
tas; tuomet Dievas mus išlaisvins iš vargo ir išlaikys taikoj. Nes juk ne- 
ieškoma taikos karą skelbti, bet karas kariaujamas taikai turėti. (Todėl ir 
kariaudamas būk taikingas, idant tuos, kuriuo4  nukariausi, atvestum į 
taikos naudą. O jei taika su žmonėmis jau yra tokia saldi dėliai miršta- 
mųjų laikino gėrio, tat kiek saldesnė yra taika su:Dievu dėliai amžino an- 
gelų išgelbėjimo! Todėl tik būtinumui verčiant galima kovojantis priešas 
sunaikint, bet ne sauvaliaujant. Kaip puolančiam ir besipriešinančiam 
neprieteliui pavartotina prievarta, taip nugalėtam arba neleisvėn| paimtam 
turi būt parodoma gailestingumo, ypačiai kai iš jo netenka bijot taikos ar- 
dymo““!!š, Šis Augustino nusistatymas paskui buvo paimtas į Gratiano De- 


116 Populus est coetus multitudinis vationalis rerum guas diligit conceordi  com- 
munione sociatus (De civ. Dei XIX, 24). 4 

117 Civitas guac nihil est aliud guan: hominum multitudo aliguo societatis vin- 
culo conligata (De civ. Dei XV, 8). Ši i 

18 Noli existimare neminem“ Deo placerc posse, gui in armis bellicis militat. In 
his erat sanctus David, cui Dominus tam magnum perhibuit testimonium...  Sed unus- 
guisgue, sicut apostolus dicit, proprium donum habet a Deo; alius sie, alius autem sic 


"(1 Cox. VII, 7). Alii ergo pro vobis orando: pugnant contia invisibiles inimicos; vos pro 


eis pugnando laboratis contra visibiles  barbaros.. Hoc ergo prima cogila, guando  ar- 


62 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino Ūšlosofijos pagrindinės idejos 


kretą ir paliko taip pat. ir Bažnyčios nusistatymas. „Per Augustiną žmo- 
nijon atėjo teisingo karo esminė sąvoka“ — sako prof, F ink e!!?. Tačiau 
reikia pridurti, jog Augustinas nepaleido iš akių ir „„mizerijas“ karų, vadi- 
namų „teisingais“ (iusta belia)'??. . 

Nuosavybės klausimu kai kas!?! įrodinėjo, kad Augustinas, kaip ir 
kiti Bažnyčios Tėvai. skelbęs principinį komunizmą, o privatinę nuosavy- 
bę laikęs esant nuodėmės padarinį i4 kilusią iš smerktinos  uzurpaecijos. 
Mausbach'as tokius perdėtus tvirtinimus atitaisė'?*. Taip pat ir Rol- 
land-Gosselin'as, kalbamąjį klausimą plačiai išnagrinėjęs'??, prieina 
išvadą „šventąjį Augustiną nebuvus nei komunistą, hei etatistą“. Ir nuo- 
savybės teisę Augusinas išveda, iš Dievo. Ar valstybė turi teisės kištis į pri- 
vatinės nuosavybės santykius? Didelis Augustino socialinių pažiūrų žino- 
vas prof. Šilingas mano, jog iš kai kurių Augustino aliuzijų galima 
esą padaryti išvadą, kad jis manė valstybę turint teisės ir pareigos, reika- 
lui esant, įsikišti į privatinės nuosavybės santykius, normuoant juos netur- 
tingųjų naudai!?* 

Kokių aiškiai dorinių reikalavimų Augustinas statė valstybei, aiškiai) 
neparodo jokia kita jo raštų vieta. kaip ta, kurioj jis šiurpulingai atvaiz- 
duoja pagonišką pažiūrą į valstybę tų lėbautojų, kurie palieka šalti, kaip 
jis sako, ir tuomet, kai valstybėje vyrauja didžiausios niekšystės. Tai 
Augustino gadynės visuomenė su įbalsiu „„Aprės nous le delugel“  Augu- 
stinas jai į lūpas deda takius šūkius: - ,„Bet tik laikytųsi (valstybė), sako 
jie, bet tik ji klestėtų gausinga visokiu perteklium, garsinga pergalėmis, 
arba, kas dar geriau, kad turėtų užtikrintą taiką. O kas mums rūpi (jos 
dorovinis aukštis)? Ne, mums daugiau rūpi, kad kiekvienas savo turtus nuo- 
maris ad pugnam, guia virtus lua etiam ipsa corporalis donum Dei est... Fides enim 
guando prom/ttituv etiam hosti servanda est contia guem bellum geritur... Pacem habere 
debet voluntas, bellum necessitas, ut liberet Deus a necessilate, et. conservet in pace. 
Non nim pax guaeritur ut bellum cxcitetur, sed bellum geritur, ut pax acguiratur. Esto 
ergo etiam bellando pacificus, ut e0s guos expugnas, ad pacis ulilitatem vincendo per- 
ducas... Si autem pax Lumana tam dulcis est pro temporali salule: mortalium, guanto 
ėst dulcior pax divina pro aeterna salute Angelorum!  Itague hostem pugnantem neces- 
sitas perimat, non voluntas. Sicut rebellanti et resistenii violentia redditur, ita vieto vel 
capto misericordia jam debetur, maxime in guo pacis perturbatigd non timetur (Epistola 
CLXXXIX, Migne's leidimas). 

19 H. Finke, Der Gedanke des gerechten und hešligen Krieges in Gegenwarl 
und Vergangenheit. Freiburg i. Br. 1915, 19. 

120 Apie tai jis rašo De civ Dei XIX, 7. 

11 Pav, Th. Sommerlad, Das Wirtschaftsprogramm der Kirche des Mittel- 
alters. Leipzig 1903. Plg. ir jo „Die wirtschaftliche Tatigkeit der Kirche“ 1900—05. 

122 Die Ethik des hl. Augustinus I, 284 ssą.  Šiąja proga priminsime ir Sei- 
pelio studija „Die wirlschafsethischen Lehren der Kirchenvater“ (Wien 1907), kuri tuo- 
jaus buvo išversta ir rusiškai (antraštė, rodos, tokia: „Choziaistvenno-etičeskija učenija 
oizov cerkvi“). : į 

15 La morale de Saint Augustin. Paris 1925. (chap. IV). 

14 0. Schilling, Die Staats- und Soziallehre des hl. Augustinus. Freiburg i. 
Br. 1910. Taip pat „Reichtum und Eigentum in d. alikirch. Lit.“, 1908. 


Pr.. Dovydaitis, Šv, Augustino Išlosolijos pagrindinės idejos 63 


lat didintų, kad įstėngtų daryt kasdienius pralėbavimus, ir bet kuris (ekono- 
miniu atžvilgiu) galingesnis galėtu pavergt sau (tuo atžvilgiu) silpnesnius... 
Tieson neturi būt riekas traukiamas, kaip tik kuris pasirodys esąs nepa- 
togus arba žalingas kito svetimam turtui, namams ar gyvybei... Viešų pa- 
leistuvių teesie kupina: arba visiems, kuriems patiks jomis naudotis, arba 
dar labiau tiems, kurie neistengia turėt savo privačių. Teesie statomi 
koki tik galimi didžiausi ir puošniausi namai. teesie lankomos prašmainios 
puotos, kuriose valgoma ir gėriami. dieną naktį žaidžiama, girtaujama, ve- 
miama, ūžiama. Visur teskimba šokių muzika, teatrai tedžiūgauja nepa- 
doraus džiaugsmo klyksmais ir visokios rūšies ar žiauriausiu ar šlykščiau- 
siu smaguriavimu. Kam šitie smagumai nepatinka, tas teesie valstybės 
neprietelius..*'*>, — „Ar čia neatvaizduoti katastrofiški sukrėstos gadynės 
santykiai ir ar šis atvaizdavimas netveria mums už širdies, kai pagalvo- 
jame apie mūsų dabartinius laikus?“ — teisingai klausia prof. Goller'is. 

Apie valstybės formas Augustinas smulkiu nėrašo. Jam svarbu, 
kad valstybė būtų vedama teisingai ir gerai. vis tiek, ar ją valdys vienas 
valdovas ar nedaugelis optimatų, ar visa liaudis!?9. Taip manė ir Cice- 
ronas. Augustinas teisingus laiko tokius įstatymus, kurie protingai, rimtai 
ir valstybės reikalus aukščiau už savo privatinius statančiai liaudžiai duo- 
da teisę pačiai išsirinkt valdžios atstovus, vedančius valstybės reikalus. Bet, 
jo manymu, yra taip pat teisinga, kad sugedusiai liaudžiai, kuri savo pri- 
vačius reikalus stato aukščiau valstybės reikalų, ši teisė atimama ir ati- 
duodama nedaugeliui gerų arba net ir vienam!?". Čia Augustinas turėjo 
akyse Romos valstybės istorijos įvykius. Tačiau jis, akivaizdoj nenorma- 
liai didelės Romos valstybės, pasisakc esąs, kaip jau aukščiau sakyta, m a- 
žų valstybių sistemos šalininkas. 

5 „Tantum stet, inguiunt, tantum floreat copiis referta, vičtoriis gloriosa, vel, 
guod est felicius, pace secura sit. Ft juid ad nos? Immo id ad nos magis pertinet, 
si divštias guisgue augeat semper, įjuae cotidianis effusionibus suppetant, per guas sibi 
etiam infirmiores subdat guisgue potentior... Nullus ducatur ad iudicem, nisi gui alie- 
nae rei domui saluti vel cuiguam invito fuerit inporiunus aut noxius... Abundent publi- 
ca scorta vel propter cmnes, guibus frui placuerit, vel propter eos maxime, gui habere 
privata; non possunt. Exstruantur amplissimae atgue ornatissimae domus, opipara con- 
vivia freguententur ubi cuigue libuerit et potuerit, diu noctugue ludatur bibatur, voma- 
tur diffluatur.  Saltationes undigue concrepent, theaira inhonestae laetitiae vocibus alt-. 
gue omni genere sive crudelissimae sive turpissimae voluptatis exaestuent. Ille sit publi- 
cus inimicus, cui haec felicitas displicet...“ (De civ. Dei II, 20). 

126 De civitate Dei II, 21. 

7 Augustinus. Ergo, si populus sit bene moderatus et gravis, communisgue utilita- 
tis diligentissimus custos, in guo unusguisgue minoris rem privatam guam publicam pendat: 
nonne recte lex fertur, gua huic ipsi populo liceat creare sibi „magistratus, per guos sua 
res, id est publica, administretur? Evodius. Recte prorsus. Augustinus.  Porro si pau- 
latim depravatus idem populus rem privatam rei publicaė praeferat atgue habeat venale suf 
fragium, corruptusgue ab cis gui honores amant, regimen in se flagitiosis consceleratisgue 
commitat; nonne item recte, si gnis tune exstilerit vžr bonus, gūi plurimum possit, adi- 
mat huic populo potestatem dandi honores, et in paucorum bonorum, vel etiam unius 
redigat arbtrium? Evedius. Et id recte. "De lib. arb. I, 6. n. 14). 


64 Pr. Dovydailis, Šv. Augustino f5losofijos pagrindinės idejos 


Valdovo (ciesoriaus) poziciją jis laiko esant kaip istoriškai pateisintą. 
Jei valdovas leidžia įstatymus, tai pavaldinių pareiga jų klausyt. Paklus- 
numas, kaip aukščiau jau pasakyta, ryšium. su nusižeminimo dorybe, Au- 
gustinui turi ypatingos reikšmės. ir yra iš visa pirmutinė žmonių bendruo- 
menės sugyvenimo sąlyga. "Toliau, pavaldiniai iuri pareigos būti ištikimi 
ir mokėti mokesčius bei duoklę net valdovui nekrikščioniui, jei tik jis ne- 
leidžia įstatymų prieš Dievo valią, kaip kad darė Julijonas Apostata. Nes 
Augustinas nepripažįsta tokio absoluiaus valdovo, kuris galėtų leist nieke- 
no nevaržomas tokius įstatymus, kokius jis užsimanys išleisti. Turėda- 
mas galvoje nedorus ir nekrikščioniškus Romos imperatorius, Augustinas, 
nurodydamas Konstantiną ir Tecedosijų, eskizuoja tikrai maldingo ir tei- 
singo valdovo, imperato: felir, paveikslą. ,„Mes imperatorius krikščionis 
ne dėlto sakome esant laimingus, kad jie ilgiau valdė, arba kad ramia 
mirtimi mirdami paliko sūnus, arba kad valstybės priešus įveikė, arba kad 
įstengė pamatyt ir nutrėkšt prieš Juos sukylančius neprietelingus piliečius... 
Bet laimingus juos sakome. jei jie teisingai valdo, jei nesikelia puikybėn 
kai įvairios tautos jiems tauriai rodo pagarbos ir juos sveikina labai nu- 
sižeminusios, jei jie atsimena žmonės esą, jei jie įsavo galybę padaro 
Dievo valstybės tarnaite kuo daugiausiai jo garbei išplatint, jei jie Dievo 
bijo, jį myli ir garbina, jei jie mėgsta, tokį valdymą, kad nebijo turėt ben- 
dradarbių, jei jie delsdami baudžia, lengviau dovanoja, jei jie tą bausmę 
vartoja kai ji būtina valstybės valdžiai ir saugumui, bet ne savo pykčio 
neprietelingai nuotaikai pasotint...“*'2. Taigi, Augustinas nori, kad valdo- 
vai visuomet atsimintų, jog ir jie yra žmonės, kad teisingumą jungtų su 
švelnumu, kad jie „visa darytų ne tuščios garbės dėliai, bet amžinosios 
laimės siekdami, ir kad nei apsileistų už savo nuodėmes aukoti savo tikram 
Dievui nusižeminimo, pasigailėjimo ir maldos auką“!??, 


Taigi, valstybės uždavinių eilėj -— Augustinas pirmoj eilėj turi gal- 
voj krikščionišką valstybę — jis laiko rūpinimąsi ir religinėmis vertybė- 
mis, kadangi esą būtų nekrikščioniška, jei valstybė, kaip savo paskutinio 
tikslo, siektų tik žemės dalykų. Valstybės įstatymai ir institucijos neturė- 
tų stovėt skersai kelio religijai. Net daugiau. Kadangi valstybė paskuti- 
nėj instancijoj išvedama iš Dievo. tai ji turi ne tik žemės tikslą, bet, šalia 
rūpinimosi žemiška piliečių gerove, ji privalo rūpintis ir jų dangaus ge- 

128 Negue enim nos Christianas guasdam imperatores ideo felices dicimus, guia 
vel diutius imperarunt vel imperantes filios morte placida religuerunt, vel hostes rei 
publicae domuerunt vel inimicos cives advcrsus se insurgentes et cavere et opprimere 
potuerunt... Sed felices cos dicimus, si iuste imperant, si inter linguas sublimiter hono- 
rantium et obseguia nimis humiliter salutantium non extolluntur, et homines esse me- 
minerunt; si suam polestatem ad Dei.cultum maxime dilatandum maiestati eius famu- 
lam faciunt; si Deum timent diligunt colunt: si plus amant 1llud regnum, ubi non ti- 
ment habere consortes; si tardius, vindicant, facile ignoscunt; si eandem vindictam pro 
necessitalae regendae tuendaegue rei publicae, non pro saturandis inimicitiarum odiis 
exerunt...“ (De civ. Dei V, 24), | . : 

19 Si haec omnia faciunt non propter ardorem inanis gloriae, dd propter cari- 
tatem felicitatis aeternae; si pro suis peccatis humililatis et miserationis et orationis sa- 
crificium Deo suo vero immolare non neglegunt. (len pat). 


4 


"TT NCRPPAENVPPAL "KS N7VPSWBPPT NH PMS TTT TTTPTT'ŽHPPHYI.IL.LL!!! 


Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos | 65 


rove. Tuo būdu savo tikslo ir siekimo atžvilgiu ji privalo orientuotis kitu 
gyvenimu. Pati iš savęs nebūdama absolutus gėris kaip antikinėj senovėj, 
ji dabar įjungiama į aukštesnių religinių uždavinių ir vertybių sistemą. O 
iš čia eina, kad valstybė ir visuomenė turi būti persiėmusios krikščiony- 
bės principais. 

Čia mes jau priėjome valstybės ir Bažnyčios santykių klausimą. 
Prof. Šilingas šiuo klausimu rašo: „Pagal Augustiną, abi instancijos 
yra savarankiškos kiekviena savo srity ir tuo atžvilgiu koordinuotos...; apie 
Bažnyčios viršenybę valstybės dalykuose niekur nekalbama; taip pat ir 
valstybė turi savąji darbo lauką, kuriame ji dirba suvereniškai; šv. Augu- 
stino manymu, nėra kalbos apie kokį Bažnyčios tarpininkavimą arba apie 
kokią ingerenciją, nebent tais atvejais, kai valstybė įžeistų teisingumą ar- 
ba religijos dalykus. Bet kai paliečiami specifiški, doroviniai, religiniai ir 
didumoj bažnytiniai klausimai, tuomet „taip pat ir imperatorius, kaipo Baž- 
nyčios sūnus, yra įpareigotas klausyt motinos ir šioji jam duoda teisės, 
kad jis įsakinėtų. Bet jei imperatorius jos prašymų nepaiso, tai Bažny- 
čiai nelieka nieko kita, kaip kentėti; šiaip Bažnyčia yra pasirengus ir įsi- 
pareigoja tarnaut žemės valdžiai. Atvirkščiai, valdovas turi pareigos Baž- 
nyčią saugot, jis, būtent, turi ją gint nuo erezijos ir schismos ir su jomis 
elgtis kaip su piktadariais; tačiau atskirais atvejais Augustinas stoja už 
parodymą malonės ir pasigailėjimo“'9'.  Rūpindamasis sušvelnint impera- 
toriaus Honorijaus donatistams uždėtas griežtas bausmes, jis kreipiasi į tri- 
buną Marceliną ir prokunsulą Apringijų prašydamas, kad tie circumceellio- 
nai, kurie buvo kankinę ir žudę katalikų kunigus, būtų baudžiami ne kū- 
no bausmėmis, bet tik kalėjimu ir priverčiamais darbais. Jis nori, kad 
ekzekucijoje būtų paisoma jo, kaip vyskupo, patarimo!?*, 

Augustino pabrėžta valdovo pareiga globoti Bažnyčią ypačiai jos 
kovoj su pagonybe ir atremiant erezijas bei sehismas, buvo itin reikšmin- 
ga paskesniais laikais kovojant su erezijomis. Senesnieji Bažnyčios Tėvai 
atmetė bet kokią prievartą tikėjimo dalykuose. Pradžioj ir Augustinas 
taip manė ir norėjo, kad būtų su eretikais elgiamasi gailestingai.  Bet- 
gi donatistiškų circumcellionų katalikams daromi šiurpulingi kankinimai, 
žudymai, plėšimai ir grobimai, taip jog turėjo įsikišt ir valstybės valdžia, 
ir Augustiną nuteikė už prievartos pavartojimo teoriją. Ir Bažnyčios Tė- 
vų susirinkimas Kartaginoje 404 m. aiškiai reikalavęs tokio valstybės įsi- 
kišimo"??, Augustinas norėjo, kad pirmiausia būtų vartojamos piniginės 
pabaudos ir turto konfiskacijos. Bausmės mirtimi, kurią jis šiaip tam tik- 
rais atvejais laikė esant leistą, eretikams jis nesiūlėj Caedes et mortes nec 
facimus net iubemus — atremia Augustinas donatisto Petiliono priekaištą'?*. 


130 0. Schilling, Die Staats- und Soziallehre des hl. Thomas von Aguin. Pa. 
įderborn 1923, 184. ss. (zweite, wesenilich vermehite und verbesserte Auflage, Miinchen 
1930, Hueber). Žiūr. iaip pat Schilling'o straipsnį „Die Staatslehre des hl. Augusti- 
„mus nach dė civitate Dei“ (Grabmann-Mausbach, Augustinus-Festschrift 301—313), kuria- 
me taip pat atsižvelgiama ir į keletą paskutiniu laiku pasirodžiusių šiuo klausimu kitų 
veikalų (Offergelt'o, Troeltsch'o, Hermelink'o, Fuchs'o, Salin'o), su kuriais polemizuojama. 

131 Epistola CXXXIII et CXXX IV (Migne's leidime). 

132 G. von Hertling, Augustin. Mainz 1902, 78 ss. 

153 Contra litteras Petiliani Donatistae II, XCIII (214—215). 


66 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 


Savo kalbamąjį nusistatymą Augustinas rėmė romėnų teisės požiū- 
riu, kuris, kaip Teodosijus, o paskiau Justinijonas, ereziją laikė esant kri- 
minalinį nusikaltimą visuomenei, ją sulygino su žudymu, plėšimu, sveti- 
moteriavimu bei kitais valstybės baudžiamais nusikalstamais darbais, pri- 
pažino reikalą gintis ir, matydamas, kad šiuo būdu ištisi miestai grįždavo 
katalikybėn, pabrėžė bausmės  auklėjamąjį pobūdį. Vis dėlto gaila, kad 
Augustino teorija apie compelle intrare, cogite intrare, paskesniais laikais 
patarnavo dar griežtesniems eretikų persekiojimams; betgi kai dėl pa- 
ties Augustino, tai „negalime nepripažint, kad jis taip pat ir šiose kovose 
visuomet išlaikė savo didelę širdį ir savo lyrą, blaivią esybę“ (Mausbach). 
„Pažymėtina, jog ankstybaisiais viduriniais amžiais dar didis popiežius 
Mikalojus I prievartos nepripažino“ (Goller). 

Šį skyrelį baigdami patieksime ištrauką iš vienos naujausios filosofijos 
enciklopedijos, kuri ištrauka galės būti lyg kokia santrauka Augustino pa- 
žiūrų į valstybę ir jos uždavinius: ,.Iš čia gauname, kad valstybė Augus- 
tino nusistatymu yra atsirėmusi Dievo įdiegtos žmogaus paskatos bendruo- 
menės gyvenimui; ji (valstybė! ir veikia tam tikriems, Dievo įstatytiems 
tikslams. Ji yra: dieviškos malonės tvarkos dalis (Teilstick) ir šiuo; atžvil- 
giu nėra nuodėmės organizmas. Bet savo konkrečiu pavidalu valstybė vi- 
suomet stovi atvira nuodėmės puolimui. Turint tatai galvoj yra išspren- 
džiamos ir tos sunkenybės, kurių turi Augustino valstybės apibrėžimas. Jis 
atmetė Cicerono teikiamą apibrėžimą, kad valstybė yra uždara daugybė 
žmonių, susirišusių teisės ir naudos bendrumu. Atmetė ne dėl to, kad jis 
iš visa būtų neigęs iš antikų paveldėtą ir drauge jo krikščioniškoj sąžinėj 
įsišaknijusį valstybės ir teisės sumezgimą, bet kad su tuoju apibrėžimu ne- 
sutiko pagonijos gadynės empirinių valstybių paveikslas, kurios juk taip 
pat buvo valstybės. Teisingumas yra tokia dorybė, kuri kiekvienam ati- 
duoda kas jam pridera. O gi pagoniška politeizmo valstybė neduoda kas 
pridera Dievui. Todėl Augustinas prieina sumažintą definiciją: Valstybė 
yra susijungimas protingų žmonių, surištų bendru dalyvavimu daiktuose, 
kuriuos jie myli. Taigi, jis patiekia nuo etinio elemento palaisvintą api- 
brėžimą, kuris duodasi konkrečiai išreiškiamas; ir iš doroviniė ir iš nedoro- 
vinio šono. Bet šelia jo stovi kitas pasakymas: kas yra valstybė be tei- 
singumo, jei ne didelė piktadarybė? Iš čia eina, kad Augustinui, ne tik 
imant jausmais (gėjūllsmūssių), bet ir sąmoningai normativine prasmė 
vienas paskutiniųjų etinių postulatų giliausia prasme ir vėl yra tas, kad 
su valstybe turi būti surišta teisingumo ideja. Iš šio šono turima toks pa- 
veikslas: nuo to akimirksnio, kada visos valstybės gyvenimą pradeda 
blaškyt nepažabotos užgaidos (triebhafie Strebungen), tuomet pati valsty- 
bė bus kupina geidulių ir puikybės Dievui priešinga prasme. Tokios yra 
buvusios pirmiausia antitikinės valstybės ir didžiosios pasaulio valstybės, 
kurios savo bendroj plėtotėj atspindi šį pagonišką ir nedorovingą charak- 
terį. Pagal tai, kiek valstybė faktinai prisiartinal prie bedievių bendruome- 
nės, ji patenka piktųjų dvasių galion... ir tuo wvirsta| civitas diaboli (velnio 
valstybe)“ aš 

„Tuo būdu Augustino (valstybės) koncepcijoj paskutiniame gale yra 
didelė kalba apie valstybės dorovingumą ir valstybės dorovingumui.  Vals- 
tybė turi būti taikos ir taikingumo bendruomene, tarnaujanti gyvenimo sau- 


Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos 67 


gumui ir kūninei gerovei. būdama tokia žemiška bendruomenė, iš kurios 
išauga galimumas dangiškai bendruomenei. Valstybė  susikarikaturina, 
jei ji surišta su pagoniška religija, jci ji nesirūpina viešąja dorove ir ge- 
rove, jei ji susmunka doroviniu atžvilgiu ir Ijei ji save pačią laiko esant 
didžiausią vertybę. Atvirkščiai, kaip tik iš krikščionybės valstybė gauna 
dorovingumo ir pašventimo tiems aukštesniesiems tikslams. Kaip atski- 
ram individui, taip ir valstybei tik krikščionybė savo mokslu suteikia 
tikrus (tvirtus), nenykstamo tikrumo atsirėmusius teisės ir dorovingu- 
mo principus. Valstybinį ištikimumą ir socialinį nusiteikimą krikščionybė 
grindžia ne tik išviršine prievarta, bet sąžine, kuri turės duot atsakymą 
visažinančiam Dievui. - Krikščionybė rodo valdovą kaip Dievo tvarkos at- 
stovą ir organą. Tuo būdu pateisinamas paklusnumas ir blogiems valdo- 
vams; betgi ji (krikščionybė) duoda taip pat ir drąsos nepaklausyt nuo- 
dėmingų įsakymų. Krikščionybė suteikia valdovams naujo ir gilesnio su- 
pratimo apie jų turimos vietos pareigas. Sušvinta krikščioniško valdovo 
didelis idealus paveikslas. Nes Dievo malonė nėra tik išvidinio gyvenimo 
naujas principas, bet ji save pareiškia taip pat betarpiškai ir socialinėj bū- 
ty. Tug4 būdu krikščionių religija. atnaujindama papročius, yra valstybės 
palaima.  Naturinę valstybę, kiek ji jau ir šiaip yra Dievą tvarka, krikš- 
čionybė palaiko ir nuskaidrina. „Valstybė, kuri žmogų pagimdė kūno at- 
žvilgiu, lai ji gimtų ir dvasiniu atžvilgiu ir su mumis įeitų amžinybėn“. 

„Taip pat ir šitai išsiplečia didžion perspektivon; kad ir valstybė 
visai aristoteliškai yra susidėjusi iš daugelio šeimynų, tai betgi čia (Augu- 
stinui) ideali būklą yra ne tokia pasaulio valstybė kaip Romos imperija, 
bet daugelis mažų valstybių, gyvenančių taikingoj kaimynystėj su viena 
kita ir gyvendinančių Dievo tvarkos nuostatus. Taip pat ir santykiai val- 
stybės su Bažnyčia iš čia gauna tam tikrą išsprendimą. Kad ir apie val- 
stybę galima pareikšti labai nulemiančių ir esmingų dalykų, betgi krikš- 
čionybė savo galutinį adekvatišką socialinį išreiškimą turi Bažnyčioj, kuri 
tikra prasme išreiškia Dievo valstybę, kuri yra įsikūnijusi Dievo karaly- 
stė. "Todėl tas valstybės nuskaidrinimas nėra galimas be pozitivaus santy- 
kio su Bažnyčia. "Tas nuskaidrinimas, galima sakyt, jau suponuoja tokį 
santykį ir drauge tam tikru atžvilgiu valstybę subordinuoja Bažnyčiai. 
Jam (Augustinui) tatai tikrai nėra juridinė tvarka; atvirkščiai, jei jis per-- 
galvoja juridinius veikalavimus, tai jis galėtų kaip tik atvirkščiai pasakyti, 
kad Bažnyčia| yra kaip tik subordinuota valstybei, + kurios įstatymus ir“ 
pasaulioniškus įsskymus ji gerbia ir jų laikosi. Betgi Bažnyčia superordi- 
nuota etiniu atžvilgiu. Bažnyčia aukštesnė už valstybą dvasiniu atžvilgiu 
kaip dorinio-religinio gelbėjimo (išganymo) apreiškimo turėtoja ir Dievo 
duotas autoritetas. Todėl valdova! turi savo pareigas eiti drauge kaip tar- 
nybą. Bažnyčiai, jos gelbstimajam (išganomajam) darbui. Jie teikia Baž- 
nyčiai pagalbos, idant ji jaustųsi kaip savo namuos ir drauge jie patys sa- 
vo darbais rūpinasi krikščionybę platinti. — Taip tat valstybės filosofijoj 
Augustino atliktas dvejopas darbas. Iš vienos pusės teisingos valstybės ir 
racionalaus teisingumo antikinė filosefinė idėja apginama nuo faktinosios 
valstybės išsigimimo ir susiaurėjimo: iš kitos pusės viršum šios valstybės 
pastatomos krikščioniško dvasingumo absoliučios vertybės ir tikslai, rodan- 
tieji kaip turi eit valstybės gyvenimas (richlend' und ausrichtend). "Tuo 


68 Pr. Dovydailis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 


pačiu laiku ir visa yra įstatyta vienon vieningon didelėn istorijos koncep- 
cijon“,13* 

į Ari Augustino valstybės ir visuomenės filosofija turi kokios reikšmės 
dabarčiai? Taip. „Augustino mokslas turi labai didelės reikšmės ir šian- 
dien ne iki smulkmenų einančiomis empirinėmis-pozitivinėmis tezėmis — 
jos keičiasi laikui einant, — bet didinga metafizinės tvarkos mintimi, kuri 
mums įsako, nepametant žemės dalykų, betgi visomis jėgomis ieškoti virš- 
žemiškų ir tuo būdu gali mus išlaisvint — man taip rodos — iš perdaug 
didelės nelaisvės visuomenėje matyt tik ekonomines problemas, Vienas yra ir 
palieka būtinas dalykas: tikėjimas ir meilė. O šio vieno būtino da- 
lyko didžioji mokykla ir Augustinui yra Bažnyčia! Bažnyčia jam yra 
žmonių visuomenės mokytoja kiek galima vaizdintis aukšta prasme. Ji ir 
į Augustino visuomenės mokslą pridera taip, kaip ji pridera į krikščio- 
nišką visuomenės mokslą iš visa“.'?? Tat šį skyrelį ir baigsime ištrauko- 
mis iš Augustino himno Bažnyčiai. kaipo žmonių visuomenės auklėtojai: 

„Katalikiškoji Bažnyčia, tikriausia krikščionių motina, td ne tik mo- 
kai tyrai ir skaisčiai garbinti Dievą, kurį turėti yra palaimintas gyveni- 
mas...bet tu taip atsidedi artimo meilei, gailestingumui, kad pas tave gau- 


siai randama visokeriopų  pagydančių vaistų įvairioms ligoms, kuriomis 


sielos :serga dėliai savo nuodėmių... Tu kaip kokia laisva vergove palenki 
vaikus gimdytojams, o gimdytojus pastatai švelniai  viešpataut savo vai- 
kams. "Tu religijos ryšiu brolius su broliais suriši tvirčiau ir stipriau kaip 
kraujo ryšiais...  Atsimindama pirmuosius gimdytojus tu piliečius jungi su 
piliečiais, tautas su tautomis, vienu žodžiu, žmones tarp savęs ne tik drau- 
gystės, bet ir brolystės ryšiais. Tu mokini valdovus rūpintiį žmonėmis, tu 
žmones iįspėji pasiduot valdovams. Tu rūpestingai mokini, kam pridera 
garbė. kam meilė, kam pagarba, kam laimė, kam paguodimas, kam įspėji- 
mas, kam padrąsinimas, kam sudraudimas, kam papeikimas, kam skaudi 
bausmė, „taip tadtu rodai, kaip ne visiems pridera tas pat, bet visiems 
meilė ir niekam neteisingumas“.!189 

Mūsų susipažinimą su Augustino socialinėmis ir valstybinėmis idejo- 
mis pabaigėme. Iki išeis kalbamais klausimais lietuvių kalba platesnė mo- 


14 Gūnther Holstein (+), Geschichte der Staatsphilosophie. Handbuch der 
Philosophie, herausg. von A. Baeumler und M. Schrėter (Oldenburg, Miinchen), 
IV Abtl., Beitrag D (34 Lief. 1931), 39 pusl. ir k. 

155 Klein,, Augustėn als Geselischaftsphilosoph. T p. 68. 

26 Merito, Ecelesia calholica mater christiauorum verissima, non solum ipsum 
Deum, cujus adeptio vita est beatissima, purissime atgue castissime colendum praedicas... 
sed etiam proximi dilectionem atgue charitatem iia complecteris, ut variorum morbo- 
rum, guibus pro peccalis suis animae aegrotant, omnis apud te medicina praepolleat... 
Tu parentibus filios libera guadam servitute subjungis, parentes filiis pia dominationė 
praeponis. Tu fratribus fratres religionis vinculo firmiore atgue aretiore guam sangui- 
nis neetis... Tu cives civibus, gentes gentibus, et prorsus homines primorum parentšun 
recordatione, non societate tantum, sed guadam etiam fraternitate  conjungis. Doces 
„reges prospicere populis: mones populos se subdere regibus.  Ouibus honor debeatur, 
guibus affectus, gaibus reverentia, guibus timor, guibus disciplina, guibus  objurgatio, 
guibus supplicium, sedulo doces; ostendes guaemadmėdum et non omnibus omnia et om- 
nibus charitas, et nulli debeatur iniuria (De moribus Ecclesiae Cathol, I, XXX, 62—63). 


Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos p 69 


nografija. šiuo tarpu nurodysime chronologijos eile žiupsnį naujesnės lite- 
ratūros svetimomis kalbomis, (be tos, kuri jau buvo minėta pastabose).'** 


g. Istorijos ir kulturos filosofijos problema. 


Mintys apie valstybę ir visuomenę Augustino didžiausiame veikale 
De civitate Dei (parašytas tarp 413—426 metų po Kr.), kurių keletas su- 
minėta praeitame skyrelv, sakytame veikale iėra pašalinis dalykas ir įterp- 
tos tiktai šiaip įvairiomis progomis. Svarbiausias veikalo tikslas yra ki- 
toks. Kaip jau minėta, kalbamame veikale Augustinui pirmiausia rūpėjo 
krikščionybę, jos esmę ir savitumą apgint nuo pagonybės puelimų. 'To- 
dėl šis jo veikalas pirmiausia yra puikiausia ir didingiausia krikščiony- 
bės apologija, kokią turime iš senovės. Bet ir dar daugiau. Ta apologija 
čia pasireiškė ne tik neigiamai -— iškritikuojant šią senobinę kulturą, — 
bet ir teigiamai — sukuriant didžiausio užsimojimo istorijos ir kul- 
turos filosofiją. Kaip kad savo etikoj Augustinas ieškojo ir rado 
atskiro žmogaus gyvenimo prasmę, taip dabar jis stengiasi surasti visos 
žmonijos istorijos prasmę, stengiasi susekt Dievo vadovybę istorijoj. Visą 
istorijos ir kulturos vyksmą, visus religinius, politinius, socialinius, dorovi- 
57 L. Dubief. Essai sur les idėes politigues de S. A. 1859. — Saint-Renė Tail- 
landier, S. A. et la libertė de conscience. Revue des Deux-Mondes. 15 juille 1862, — 
C. Mirbt, Die stelung A. in der Publizistik des Gregorianischen Kirchenstreits. 1888 — 
J. Martin, Doctrine de s. A. sur la tolėrance. Annal. de phil. chrėt. 140, 1900, 574— 
583.---F. Kolde, Das Staatsideal des Millelalters. I. Seinė Grundlegung durch A. (Wis- 
sensch. Beil. z. Jahresb. d. I Stadt. Realschule zu Berlin) 1902. — Ch. Martroy, Une 
tentativ e de rėvolution sociale en Afrigue.  Donatistes et Circumcelions, Revue des 
guestiones historigues oct. 1904: 1 janvier 1905. — T. Fortin,. Le droit de propriėlė 
dans s. A. 1906. — B. Seidel, Die J.ehre vom Staat beim hl. A. I. D. 1909. — S, M, 
Melamed, Der Staat im Wandel der Jahrtausende. 1910 (103—111 pusl. apie Augusti- 
ną). — S Augustin as Sociologist. The Catholic Forinightly Review 1911,14 Nr. — A, 
Forcherini, La dottrina del dirito della gerra d. s. A. a Baltazar| d'Ayala 1912. — J. 
Martin, La doctrine sociale de s. A. 1912. -— K. Eckslūdt, A. s./ Anschaunungl vom Staat. 
1912. — Ch. Martroy, La rėpression du Donalisme et la politigue religieuse de Constan- 
tin et de ses successeurs 1912 ir 1914. -— P. Monceux, S. A. et la guerre. Rinkiny „L“ 
Eglisse et le droit de guerre. 1913, 21916. — Ofjergelt, Die Staatslehre des hl. A. nach 
seinen sammilichen. Werken, 1914. — Frederich, Der Einfluss der augustinischen An- 
schauungen von pax, iustitia und den Aufgaben der Obrigkeit auf die Erlasse und Gesetze 
der deutschen Kėonige und Kaiser von Ottonen bis zur Stauferzeit, I. D, 1914. — Ti- 
raller, Das augustinische Idealbild der christlischem Obrigkeit als Ouelle der Fijrsten- 
spiegel des Sedulius Scotus und Hincmar yon Reims. 1916 4. Bouvet, S. A. et la rė- 
pression de Verreur religieux, 1918 —- J. M. Figgis, Thd political aspect of St, A. City 
of God. 1921. K. Vėlker, A., der Goltesstaut. 1923 (rinkinys tekstų apie valstybę).— 
P.Tillich, Die Staatslehre Augustins nach de civilale dei. Theol. Blatter, 4, 1925, 77—86. 
--G. Combes, La doctrine politigue dė s. A. 1927, — H.-X. Arguilliėre, Observalions sur 
Vaugustinisme! politigue. — S. de la Briėre, Conception de la paix et de la guerre chez 
A. Straipsniai žūrnale „Revue de philosophie“ 1930, . 4—6 Nr. 539—572 pusl. 
K. Vėlker, Friedensreich und Imperislismus auf Grundj von Augustins Gotesstaat. 
Zeitschrift fir Politik. Bd, 16,2, 105—121. A. Bruceuleri, IN pensiero sociale di S. A. 
Eilė straipsnių žurnale Civilta Cattolica (Roma) 1930 ir 1931 m. 


70 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos 


nius ir filosofinius fenomenus jis stengiasi suvokt, sukonstruot ir įvertint 
krikščionybės religiniu-etiniu požiūriu. Panaudodamas seną mintį, o taip 
pat atsižvelgdamas į Platoną, neoplatonizmą, stoikus ir specialiai Seneką, 
paskui taip pat Filoną, Origeną, Ambrozijų ir ypačiai Ticonijaus Apoka- 
lipsio komentorių (jame jau vartojami posakiai civitas dei ir civitag dia- 
boli), Augustinas žmonijos istoriją vaizduoja kaip dviejų viena ki- 
tai priešingų valstybių kovą, gėrio ir blogio kovą. 
Abi šiedvi galybės stovi prieš viena kitą kaip: dvi organizuotos mistinės-me- 
tafizinės bendruomenės, kuriedvi Augustinas vadina įvairiais vardais, bū- 
tent: žemės ir dangaus valstybė (civitas terrena ir civitas coelestis), laiki- 
noji ir amžinoji valstybė (c. temporalis ir c. aeterna), Dievo ir velnio vals- 
tybė (c. Dei ir c. diaboli), gerųjų ir piktųjų bendruomenė (societas pio- 
rum ir s. impiorum), tikinčiųjų ir netikinčiųjų tauta (populus fidelium ir 
p. infidėlium). Dievo valstybės ypatingiausias atstovas yra krikščioniškoji 
Bažnyčia, o jos priešena — pagoniškoji valstybė. Tačiau, kaip Augustinas 
valstybės, kaip tokios, nelaiko esant kilusios iš blogio, taip ir Bažnyčios 
jis nelaiko perdėm grynai dieviškų dalyku. 

Abiejų sakytu valstybių kova apima dangų ir žemę ir visus žmonių 
gyvenamus laikus. Žmonijos visa istorija tėra tų dviejų valstybių plėtotė 
(ezcursus). Danguje kova prasidėjo nuo to laiko, kai sukilą prieš Dievą 
dalis angelų, o ant žemės — kai žmogus įpuolė nuodėmėn. Savo didžiau- 
sio aukščio kova buvo pasiekusi tuomet, kai Kristus visiškai nugalėjo pik- 
to galybę, o kovos galas bus paskutiniojo teismo dieną. 

Pasekdamas kai kuriais senesniais žydų istoriografais ir krikščionių 
teologais, Augustinas visą žmonijos istoriją skirsto vienur į tris, kitur į še- 
šis periodus. Šeši periodai padaromi analogiškai 6 kūrybos dienoms ir 
drauge turi atvaizduoti šešetą laiko tarpų pavienio žmogaus gyvenime. 

Pradžioje. „pagal Augustiną, žmonės gyvenę dar be įstatymo, ir 
dar nebuvę jokios kovos su šio pasaulio smaguriais. Paskui gyveno jau 
įstatymo valdomi, kadangi kovojo ir buvo nugalėti; pagaliau jie gy- 
vena malonės laikus, kadangi jie kovoja ir nugali. Chronologijos ei- 
fe šešetas periodų eina lzip: Pirmasis — nuo Adomo iki Noės. Kai- 
nas ir Abelis čia yra pirmieji abiejų valstybių atstovai. Tas periodas bai- 
giasi tvanu, panašiai kaip kad ir atskiro žmogaus gyvenime kūdikystės 
amžius esti palaidotas užuomaršoje. Antrasis periodas — nuo Noės 
iki Abraomo. Tai žmonijos vaikystės amžis.  Kaipo bausmė už žmonių 
išpuikimą įvyko kalbų sumaišymas statant Babelio bokštą. Tik Dievo tauta 
išlaikė pirmąją kaibą. — Trečiasis periodas — nuo Abraomo iki Do- 
vydo. Tai žmonijos jaunatvės amžis. Duodamas įstatymas, bet taip pat 
vis garsiau girdėt ir Dievo pažadėjimai. — Ketvirta sis periodas — 
žmonijos vyriškumo amžis —— nuo Dovydo iki Babelio nelaisvės. "Tai ka- 
ralių ir pranašų gadynė. — Penktasis periodas — nuo Babelio nelais- 
vės iki Kristaus. Pranašavimai pasiliauja, ir didžiausias Israelio pažemi- 
nimas prasidėjo kaip tik tuo metu, kada jis, pasilaisvinęs iš Babelio ne- 
laisvės ir atsistatęs šventnamį, buvo tikėjęsis geresnių laikų. — Šeštasis 
periodas prasideda su Kristumi ir trunka iki žmonijos istorijos pa- 
baigos. Tai yra malonės laikai, tikinčiųjų kovos ir laimėjimo, kurie pasi- 
baigia užstojus amžinajam Sabbatui, kadangi tuomet kovą bus prarijusi 


Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filnsolijos pagrindinės idejos TB 


ramybė, o laiką — amžinybė. Tuomet Dievo valstybės nariai; amžinai gy- 
vens su Dievu džiaugdamiesi nesibaigiama Jaime, o piktųjų valstybę ištiks 
amžinas prakeikimas — kentėt nesibaigiamas kančias. Taip jog žmonijos 
istorija baigiasi amžinu ir neatšaukiamu perskyrimu. 

Savon istorijos filosofijon Augustinas padėjo pagrindanį israelitų! isto- 
riją ir pagal jos periodus suskirstė visos žmonijos istoriją. Iš kitų tautų 
istorijos, jis dar, be rytų tautų, atsižvelgia į graikų, ir romėnų istoriją. 
Graikijoj jau Jozuės laikais valdovai įvedę neteisingų dievų kultą ir poetai 
dievinę dalimi įžymius žmones bei vaidovus, dalimi gamtos daiktus. O Ro- 
mos valstybė yra Vakarų Babilonas, jau savo kilme pradžioj suteptas bro- 
lio nužudymu ir dėliai savo gobšumo išaugęs iki nenaturalaus didumo. Jai 
apvaldžius visą paraulį gimė Kristus, kuriame išsipildė pranašystės isra- 
elio tautai ir kuriame yra palaimintos visos žmonijos giminės. 

Blogiui reikštis istorijoj Dievas leidžia todėl, kad jis turi istorijoj di- 
delės pozitivios reikšmės.  Priešingybių kova sukelia gyvenimo, intensivu- 
mą. Pasinaudodamas Plotino estetiniu'palyginimu, Augustinas istoriją taria 
esant kaip kokią pasaulio poemą, sudarytą iš antitezių, tiktai kurioj prie- 
šingybių kova pasireiškia ne žodžiais, bet veiksmais'*š. „Pasaulio eigos 
grožis — sako jis viename savo laiškų — skamba mums kaip didinga. gies- 
mė, paslaptingo giesmininko giedama, amžinajai Dievo didybei veizdėti“???. 

Tuo šį skyrelį baigiame!“?. Suinteresuotiems plačiau šiuo klausimu 
nurodome žiupsnį naujesnės literaturos'*!. 


155 Sicut ergo ist4 contraria contrariis opposila sermonis pulchnitudinem. redduni: 
ila guadam non verborum, sed rerum eloguentia contrariorum oppositione saeculi pulchri- 
1udo <omponitur. (De civ. Dei XI, 165). 

59 Pagal Sawickį 80. — Apie Augustiną ir muziką skaityk: J. Hurė, Au- 
gustin musicien (Paris 1924) ir F. Amerio, U „De musica“ di Si Agostino (Torino 1930). 

40 Jis sustatytas pagal Sawickį i1 Ueberwego-Geyer'io Grundriss'ą (11928), 

41 J. Reinkens, A. s. Geschichtsphilosophie, 1866. — M. Gutičr, Ideas de s. A. 
acerca de la filosofia de la historia. Revista Augustiniana (Valladolid) 1887, XIII, 491— 
503. — P. Billeri, S. A. e Giambaitista Vico, 1887. — G I. Seyrich, Die Geschichtsphilo- 
sophie A. s. nach seiner Schrift de civ. Dei, 1891. — G. Conradi, Filosofia della Storia. 
1893. — A. Niemann, A. s. Geschichtsphilosophie, 1895. — J. Lindsey, Studies in Euro- 
pean Philosophy. 1909 (čia yra skyrius: A. s. philosophy of history): — H. Scholz, Glau- 
be und Unglaube in der Weltgeschichte. Ein Kommentar zur A. s. D. civitate Dei, 1911.—- 
E. Logoz, La philosophie de Thistoire de s A. Revue de Thėologie et de Philosophie 
N. S. VI (Lausanne) 1918, 281—292; VII, 1919, 29—42. — B. Gajfrey, Die augustinische 
Geschichisauffassung in liber ad amicum des Bischofs Bonilho y. Sutri. 1918. — H.! Hes- 
sen, Die Wirkungen des augustinischen išeschichtsphilosophie auf die Weltanschauung 
und Geschichtsschreibung Luidprands von Cremona, 1921. — H. Hermelink, Die civitas 
terrena bei A. Festgabe fūr Harnack, 1921. —- E. Saliu, Civitas Dei, 1926. — H. Leise- 
gang, Der Ursprung der Lehre A. s. von der civitas Dei. Archiv fūr Kulturgeschichte 
16 (1926) 127—158. — P .v. Sokolowski, Der hl. Augustin und die christliche Zivi- 
lisation, 1927. — W. Kėhler, Civitas Dei. Zeitschrift f. d. gesammte Staatswissenschaft 
52 (1927), 151—159. — F. Arnaldi. Dopo Coustantino.  Saggio sulla vita spirituale del 
IV e V secolo, 1927. — K. Miiller. Kleine Beilrige zur alten Kirchengeschichte 14. Kir- 
che und Reich Gottes bei A. Zeitschrift fūr die neutestam. Wissenschaft 27 (1928', 
202—211. — V. Stegemann, A.s. Gottesstaat 1928. — P. Gerosa, S. A. e la decandeza dell“ 


72 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 


5. Augustino idejų poveikis Vakarų dvasios istorijoj. 


Imtis! kalbėt apie Augustino idėjų poveikį Vakarų žmonijos dvasios 
plėtotėje reikštų imtis išdėstyt visą augustinizmo istoriją. Bet tatai, 
anot Gilson'o, „būtų okeanas, prisidedas prie paties augustiniško okea- 
no“'**. Tatai šioj vietoj visiškai neįmanoma kad ir dėlto, jog šiai užbaigai 
mums beliko vietos vos keletas puslapių. Todėl esame priversti pasiten- 
kinti tiktai keleta ištraukų iš raštų tų Augustino tyrinėtojų, kurie mažiau ar 
daugiau pažįsta ir patį Augustiną ir jo poveikį paskesnių laikų filosofijai ir 
teologijai, 

Savickis Augustino reikšmę šiaip būdina: „Ginčytasi, ar Augus- 
tinas yra antikinės ar vidurinių amžių dvasios atstovas“4*. Kaip teologas, 
ir daugeliu atžvilgių taip pat ir kaip filosofas, jis šiaip ar taip yra davęs gal- 
vojimo kryptį viduriniams amžiams. ,Jo mintimis apie Dievą ir Dievo santy- 
kius su pasauliu, apie dievišką Trejybę, apie apvaizdą, laisvę ir malonę, jo 
istorijos filosofijos idėjomis minta visi paskesnieji laikai“1**. Tiktai vėliau 
pažintojo Aristotelio autoritetas susiaurino Augustino poveiky  filosofijoj. 
Kaip teologas jis dar ir šiandien yra tikra| prasme katalikiškų Vakarų Baž- 
nyčios mokytojas. Berods, naujesniųjų laikų katalikiška teologija pirmoj 
eilėj, statoma antį Tomo Akviniečio, bet "Tomo moksle toliau gyvuoja ir au- 
gustiniškoji teologija“195. 

Gilson'as Tomo ir Augustino santykius šiaip būdina: „Jau patsai 
šventasis Tomas įrodo, kad Tomas nėra galimas be šv. Augustino“1*8, 

„Tačiau — sako) toliau tas pats Savickis — Augustino poveikis 
siekia daug toliau už Katalikų Bažnyčios ir net už krikščionybės ribų. Jo 


imperio romano.  Didskaleion. IV. -— R. Ibeas, La dinamica de las transformaciones 
de los pueblos. Un capitulo de filosofia historica agustiniana. Espana y America, vol. 
XXXIX. — R. Frick, Die Geschichte des Reicli-Goties-Gedankeną in der alten Kirche bis 
zu Origienes und A. 1928. A. Dempj, Sacrum imperium, 1929. — J. de Pange, La cilė 
de Dieu. Cahier de la Nouvelle Journėe 17 (1931) 113—134. — P. Monnot, Essai de 
synthėse philosophigue d'aprės le XIe livre de la Citė de Dieu. Archives de Philosophie 
vol. VII (1930) 142 —185. — F. Cayrė, La citė de Dieu. Revue thomiste 35 (1930) 
321—331. — K. Heussi, Vom Sinn der Geschichte. A. und die Moderne. Jena 1930. — 
A. Jaegerschmidt, Die Geschichtsphilosophie des h. IA. Benediktinjsche Monatsschrift 
1930, 270—86. — C. Butti, La mente di S. A. nella Citta di Dio. 1930. , 

42 „Une histoire complėte de Vaugustinisme — un ocėan s'ajoutant a Vocean au- 
gustinien lui-meme“... Revue de philosophie 30 (1930) 692. Čia įdėtas (690-714 pusl) 
gražus Gilson'o straipsnis „L'avenir de la mėtaphysigue augustienne“ yra išverstas 
vokiškai: Die Zukunft :der augustinischen Metaphysik. Der katholische Gedanke III 
(1930) 141—-162 pusl. ir angliškai kolektiviniame rinkiny A Monument to St. Augusti- 
ne (London 1930) 289-315. Šiąja proga nurodome ir didelį Gilson'o veikalą su kuklia 
antrašte „Introduction a I'ėtude de s. Augustin“ (Paris 1929)); yra ir vokiškas vertimas: Der 
hl. Augustin. Eine Einfihrung in seine Lehre. (Hellerau, 1930), kuriame šis žinomas vi- 
durinių amžių istorininkas išdėsto Augustino pažiūras į pasaulį ir gyvenimą, 

15 E. Troeltsch'as (veikale „Augustin, Die christliche Antike und das! Mittel- 
alter. 1215) Augustina ir krikščioniškus nntikus stato kaipo priešeną viduriniams amžiams. 

44 Hertling, Augustin 4, 
45 Fr. Sawicki, Lebensanschauungen alter und neuer Denker. II. 1925, 81. 
46 Revuc de philosophie 1930, 714. 


kia 


Pr. Devydaitis, Šv. Auguslino filosofijos pagrindinės idejos 73 


galvojime ir jutime tiek yra bendrai žmogiškų dalykų, jog jis visur randa 
atgarsio kame tik atsiskleidžia žmogiškos esmės gelmės.  Ypačiai viena| dide- 
lė jo gyvenimo! ir jo veikalų problema — sielos kova Dievo beieškant, bū- 
das, kuriuo jis tą problemą ima ir kuriuo jis išreiškia tą kovą ir palaimin- 
gą su Dievu susijungimo jausmą — veikia paskesniais laikais taip, jog reli- 
ginė sąmonė dar ir šiandien kalba ir meldžiasi tais pačiais žodžiais, kurie 
eina iš Augustino“. 

Nielen'as savo kondensuotą straipsnį šiaip pradeda: „Vakarų dva- 
sios gyvenimas be Augustino neįsivaizdinamas. Tuo atžvilgiu jis nemiręs, 
bet gyvas. Gyvas laip pat ir tam. kuris nepažįsta jo gyvenimo ir neskaito 
jo raštų. Nuo pirmosios mums žinomos Vakaruose sentencijų knygos, nuo 
tos Liber sententiarum ex operibus 5. Augustini delibatarum, kurią apie 450 
m. Romoj parašė jo ištikimiausias mokinys Tiro Prosper'is iš Akvitanijos, 
kuri 392-jose iš Augustino raštų paimtose sentencijose patiekia Augustino 
pažiūrų ir nuomonių santrauką, Augustino raštai per šimtmečius buvo vy- 
1iausia versmė Vakarų krikščioniškai filosofijai ir teologijai. Čia pat kiek 
toliau, jis rašo: „Augustino didybę juto jau jo amžininkai.  Vartydamas jo 
laiškus, kuriuose atsakinėjami jam atsiustieji atsakyt klausimai, turi jį, daug 
(tais klausimais) kamuotą, laikyt buvus mokslinį orakulį, iš kurio galima 
buvo sužinoti apie visa ką... Nuo to pagyrimo, kurį Hieronimas apie 418 m. 
jam išreiškė... sakydamas, tave šlovina visa žemė... iki Erasmo, kuris su alu- 
zija į Augustino vardą klausė, Ouid habet orbis christianus hoc scriptore 
magis aureum vel augustius?, visi nuo tų, kurie jį vadina paskutiniu 
antikiniu žmogum, iki tų, kurie jį vadina pirmuoju modernų žmogum, ne. 
paliaujamai giria Augustiną ir jo reikšmę, vienintelę savo rūšies“1*7, 

Mausbach'o sprendimas: „Augustino poveikis |Įkrikščioniškam 
kulturos gyvenimui yra universalesnis, kaip bet! kurio kito Bažnyčios moky- 
tojo. Jo galvojimas nėra prikibęs tik vien prie sąvokų, bet semia iš asme- 
ninio patyrimo ir iš didžių gyvenimo koncentracijų apžvalgos. Jo teolo- 
gija domina ne tik teologą, bet taip patį psichologą ir etiką, sociologą ir is- 
torininką, žmogų kaip tokį. 'Tūlos mintys, kurios, būdamos suprastos pa- 
raidžiui, įžeidžia ir klaidina, pasirodo nuostabiai teisingos ir gilios, jei jas 
imsime kaip plačios socialinės daiktų buklės tipingą išreiškimą; aš primenu 
žodžius: „Regnat carnalis cupiditas, ubi non esti Dei caritas“. Augustinas 
yra kūrėjas ištisų teologijos disciplinų. k. a., hermeneutikos (De doctrina 
christiand I. 1—3), homiletikos (t. p. 1. 1), katechetikos (De katechizandis 
rudibus). Jis yra vadovas filosofijos plėtotėj, jis dekartiškos gnoseologijos 
pareiškė pirm Descartes'o 1*5 ir pasiulė vertingų būdų šių dienų intelektua- 
lizmo ir voluntarizmo) įtemptiems santykiams išspręsti. Jis kalbos mistras, 
lygiai nustabus ir moksliniu ir pasakojamuoju ir poetiniu stilium. Kaipo 
pamokslininkas jis iškyla iki reto filosofinio ir dogmatinio aukštumo ir 
žaizdamas sunaudoja popularaus kalbingumo prašmatnumus'*?, Kaip istori- 

47 J. Nielen, Augustinus. Neue Jahrb. f. Wiss. u. Jugendbildung. 1930, 7s, 

“48 Naujausią, tyrinėjimą apie Augustino gncseologijos santykius su Dekartu pa- 
tiekia H. Scho1z, Augustinus und Descartes. Blūtier fiir Deutsche Philosophie V, (1931. 
32), 405—423; Tenai nurodyta ir literaturos. 

149 Apie Augustino kaip retoriaus savumus rimtą studiją palieką M. Inviolata 
Barry: Augustine the orator A. Study ot the rhetorical | gualities of St. Augustine's 


74 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino fHosofijos pagrindinės idejos 


jos filosofas jis stovi iškilęs tukstančių metų literaturoj ir barsto sėklas, ku- 
rios galingai veikia išviršinėj pasaulio plėtotėj. Jo maldingumas, jo tarpi- 
nanti Dievo meilė yra tapęs viso krikščioniško pamaldumo ir mistikos ele- 
mentas. Jo darbas ir taisyklės ordenams, greta šv. Benedikto taisyklių, kuo 
labiausiai nulemiamai paveikė vėlesnįjį vienuolynų gyvenimą. Iš tikrųjų 
galėtume paklausti (su' Harnack'u):,, Kur gi yra toks vyras, kuris Vakarų 
istorijoj galėtų su juo susilyginti reikšme ir poveikiu? (Dogm. III, 92)150 

Kadangi, anot Gil s on'o, Augustino augustinizmas (=tikrasis augus- 
tinizmas) yra daugiau negu tik krikščioniška filosofija, bet jos pirmasis do- 
kumentas ir modelis (i! en est la charte et le modėle perdurable), kadangi jo 
filosofija ,,gausinga neaprėžtais galimumais, bet nepilna, blogai apsaugota 
ir tuo būdu išstatyta tūlam iškrypimui“!?!, tai paskesniais laikais įvairūs 
augustinistai, — kurie, anot Gilson'o, tik retais/ atvėjais yra buvę tikri Au- 
gustino mokiniai'??, — yra Augustino mintis tampę į įvairias puses ir su- 
kūrę tokių „augustinizmų“, kurie nieko ar maža ką bendrai turėję su Augus- 
tino augustinizmu. Mausbach'as šį reiškinį taip būdina: „Antinomijos 
Augustino minčių konstrukcijoj davė progos kilti sunkioms dvasinėms ko- 
voms, bet jo dvasios darbo pamatai buvo pakankamai stiprūs, kad tokius 
siūbavimus nugalėtų — atsiminkim tokio Tomo Akviniečio augustinizmą 
ir reformatorių bei jansenistų augustinizmą. Augustinizmo statumai prisi- 
dėjo protams brūžintis, problemoms pagilint; jo pats išvidiniausias branduo- 
lys, visų krikščioniškų minčių rinkinys asmeninio gyvenimo dvelkimu per- 
sunktoj pilnatvėj, sutaikė kovojančias kryptis, pasaldino dvasinės kovos 
skausmus, atnešė ramybės tūkstančiams ieškančių sielų. Kaip Petrarka 
skaitydamas Confessiones verkė palengvinimo ašaromis, kaip šv. Teresė 
(Didžioji. Pr. D.) per šį veikalą išsilaisvino iš kankinančio neramumo ir at- 
šalimo, taip tokį Ne w m a n'ą atvedė Bažnyčion (Augustino) žodžiai: Securus 
iudicat orbis terrarum. Jei Anselmas ir jo amžininkai, atsirėmę Augus- 
tino pagrindais, sukūrė scholastiką. tai vėlybesnieji, kaip;Malebranche“ 
as, Bossuet'as, Pascal'is, scholastikos prablaivinti sugrįžo į Augustino 
gyvąją filosofiją. Kaip Karolius Didysis mokėsi iš Augustind krikš- 
čioniškos universalinės valstybės paveikslo, taip ir vidurinių amžių popiežiai 
bei renesanso valstybės filosofai sėmėsi politinių paaiškinimų iš Civitas Dei 
idejų (t. p.). 

Tat atsiduriame priešais klausimą, kuris gi yra tikrasis augustiniz- 
mas. Tikrąją augustinizmo kryptį nujautė jau viduriniai amžiai, iš kurių 
eina posakis: Augustinus eget Thoma interprete (Augustinas reikalingas To- 
mo aiškinamas). Tatai turi būt suprasta ne tąja prasme, kaip teisingai sa- 
ko Hertlin g'as, kad Akvinietis Augustiną. visuomet išaiškina! tiksliausiai. 
bet tąja prasme, kad sistemininkas Tomas turi tą: ramų aiškumą ir! architek- 
tonišką griežtumą, kuris vęšliai bujojantį augustinišką dvasios gyvenimą 
įstatė į tokią formą, kurioi jis gauna amžiną patvarumą!?“ 

Sermones ad populum. Washington. 1924. Plg. taip pat F. S. Jansen, Augustin et la 
Rhėtorigue Nouv. Rev. Theol. 1950, 391—410. ir M.,Comeau, La rhėtorigue de S.A 1931 

150 J, Mausbach, Die Ethik des h. Augustinus *I (1929) 4647. 

151 Revue de philosophie 1930, 693. *“* Ten pat. 

53 Historische Beitrūge. 151. iš A. Stohr'o, Augustinus als Mensch und Denker. 
Frankfurt a. M. 1930, 71. Ši Augustino jubilejinių metų knygelė nuo daugelio panašių 
skiriasi tuo, kad čia gale idėta trumputė (61-—72 pusl) įvairių „augustinizmų“ apžvalga. 


Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 15 


Grįždami prie Augustino vertinimo patieksime dar keletą autoritingų 
nuomonių: 

„Baeumker'is Augustino charakteristiką taip reziumuoja (pri- 
dursime, Bauemker'iui būdingu „septynsieksniu“ stiliumi): „Lotiniški Va- 
karai turi vieną vyrą, kuris gilumu ir platumu savo spekulacijos, ku- 
vis jungdamas savo paties genialų galvojimą ir jautimą su uoliausiu kitų 
darbų pasisavinimu, kuris proto pajėgą laimingai maišydamas su misti- 
ne šilima, kurio aukštas analitinis dvasios aštrumas, — sugebąs ir bet ku- 
rį klausimą logiškai suskaidyt į jo elementus ir psichologiškai išnarstyt 
painiausius sielos virpėjimus, — eina drauge su tokia pat didele intuiti- 
vaus visumos apžvelgimo jėga, kuri pavienį dalyką tuoj pastato į didin- 
gą sąryšį, — pagaliau kuris sugestivia žodžio! ir kalbos jėga, iš kurios vi- 
suomet kalba visa didinga. ir pirmybinė asmenybė, trumpai sakant, turi to- 
kį vyrą, kuris visu tuo vienas atsveria ištisą būrį talentų. Tas vyras yra 
Augustinas, lotiniškųjų Vakarų didžiausias mokytojas teologas“.*?* 


Wildelband'as: „Naujo šimtmečio angoj bažnytinių tradicijų 
visumą, kaip išdirbtą mokslinę sistemą, suėmė draugėn ir įspūdingiausiai 
išdėstė vienas protas — Augustino protas. Jis yra buvęs tikrasig4 vidurinių 
amžių mokytojas. Jo filosofijoj sueina draugėn ne tik krkščioniškos ir 
neoplatoniškos, galvosenos gijos; jis taip pat kūrybine energija  sukon- 
centravo visas savo gadynės mintis kai dėl išgelbėjimo (išganymo) ir jo 
įvykdymo bažnytinėj bendruomenėj: jo mokslas yra krikščionių Bažny- 
čios filosofija“.155 

Pasak Dilthey'o, Augustinas yra „šio naujo metafizikos laiko- 
tarpio giliausias galvotojas, draugė galingiausias žmogus visd Išsenesniojo 
pasaulio, rašytojuose“.196 

Pasak Eucken'o, Augustinas „suima savy visus praeities veiks- 
mus' ir visus savo paties gadynės paakinimus, idant iš jų padarytų ką 
nauja ir didesnį... Minčių. plėtotė čia yra ryškus asmenybės išreiškimas, 
netgi betarpiškas asmeninis, gyvenimas. Šis tilaniškos, naikinančio lai- 
mės troškulio pripildytos subjektivybės susipy nimas su visu dvasios darbo 
platumu, sudaro drauge Augustino didybę ir pavojų“.!97 

Siebeck'as, žinomas psichologijos istorininkas, Augustiną vadina 
„patristinio periodo psic hologiniu genijum. Visai savotiškas sulydiAimas 
ir savitarpinis apsivaisinimas žirdies karščio / su aštria proto jėga bei „suge- 
bėjimu išvidiniam stebėjimui, kuris (tas apsivaisinimas) yra įvykęs šiame 
turtingame ir giliame prote, įgalinc ne tik jį pati padayt eilę labai svar- 
bių aptikimų išvidinio gyvenimo srityje, bet dar vaisingesniu būdu... davė 
veiklų akstiną tyrinėjimui“.'98 

H. Hefelė įvade į vertimą Augustino „Išpažinčių“ vokiečių kal- 
bon, rašo: ,„Kas Augustiną pažįsta ir supranta, tas kiek tiek junta pasaulio 
istorijos kvėpavimo. — Dažnai jau buvo keliama aikštėn, kad Augustinas 


14 Cl. Baeumker, Die patristische Philosophie. Rinkiny Die Kultur der 

Gegenwart. Teil I, Abtl. V (Ailgemeine Geschichte der Philosophie). Berlin *1913, 290—1. 
15 W, Windelband, Lehrb. d. Gesch. d. Philosophie. Tūbingen) 51910, 220 
18 W, Dilthey, Finleitung in die Geisteswissenschaften I. Leipzig: 1883, 362. 
157 R. Eucken, Die Lebensanschauunger d. grossen Denker. Leipzig 71907, 205 są. 
158 Zeitschrift fūr Philosophie und philosophische kritik, Bd/ 93,169 są. 


76 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 


stovįs dviejų gadynių kryžkelėj, kaip koks Janaus galva, žiūrinti priekyn | 
ir atgal. Sis palyginimas jam. tinka daug labiau, negu paprastai manoma | 
Jis ne tik chronologiniu atžvilgiu stovi tarp senovės ir naujųjų laikų; kaip 
su laiku nesurištas žmogaus esmės apreiškimas jis stovi visų amžinųjų žmo- 
niškumo komponentų pjūvy, stovi tenai, kame gamta virsta dvasia ir dva- 
sia — gamta, kame sauvalė virsta tvarka, o tvarka — sauvale, stovi kaip 
indas, kuriame sutelpa visos prieštaraujančios žmogiško pobūdžio srovės“ 

Harnack'as kalba apie nesulyginamą Augustino neišsemiamos 
asmenybės įspūdį ir trumpai drūtai sako, kad visi analizavimai faktorių, 
kurie |jį paveikė, negalėjo jo savitumo išaiškinti „Šita yra jo paslaptis 
bei jo didybė ir ji gal būt jau pažeidžiama kiekvienos analizės“. O 
Augustino poveikį ateičiai Harnack'as šiaip būdina:; 

„Per šimtmečius jis žengė su Bažnyčia, kuriai jis tarnavo. Jo dva- 
sia reiškiasi vidurinių amžių maldinguosiuose, šventajame  Bernarde ne 
mažiau, kaip šventajame "Tome iš Kempio. Jo dvasiai kalba šventajame 
Tome iš Akvino. Iš jo mokslinosi Petrarka ir didieji renesanso mokytojai, 
ir net patsai Luteris nėra be jo suprantamas. Bet Augustinas mums dar 
artimesnis: religijos kalba, kuria kalbame ir kuri mums nuo mažens pažis- 
tama iš bažnytinių giesmių bei maldų, turi jo dvasios įspaudą. Mes kal- 
bame dar jo žodžiais, to nežinodami; giliausius jutimus išreikšti, širdies 
kalba kalbėti, — jis mus išmokino. Nuo to laiko mes! turėjome šimtus di- 
delių mokytojų. kurie. yra apsprendę mūsų mintis, sušildę mūsų jutimus, 
praturtinę mūsų kalbą, bet nėvienas jo nenustelbė“... Kitoj vietoj Har- 
nack'as Augustiną lygina su „medžiu, pasodintu prie upelio, kurio lapai 
nenuvysta ir kurio šakose gyvena dangaus paukščiai“.159 

Seeberg'as, taip pat istorininkas, rašo: „Harnack'as pavadino Au- 
gustiną pirimuoju modernų žmogumi... Jo dvasia padovanojo Vakarų Bažny- 
čiai aro sparnus, kuriais ji karališkai iškilo aukštyn viršum. valstybių ir tau- 
lų: jis nurodė kryptį mistikų ilgesiui ir iškėlė problemas, kurias 'spręsdamas 
iškilo scholastikos mokslas, bet iš jo savo dvasią gaivino ir scholastikos prie- 
šininkai... Be Augustino neįsivaizdinama Katalikų Bažnyčia ir vidurinių 
amžių kultura, bet be jo negalima vaizdintis taip pat ir! reformacijos ir šių 
dienų prūsos (Bildung). "Taip tat jis per istorijos šimtmečius žengė kaip 
valdovas, dalindamas brangiausias dovanas, ir kaip kunigas, vesdamas 
žmonių gimines prie amžinųjų religijos versmių“?*?, 

Eucken'as tačiau nesutinka su Harnack'o ir kitų pasiulymų Augus- 
tiną laikyt modernu žmogum. Savo nusistatymą motivavęs, jis daro šiokią 
išvadą: „Tat bus geriausia, Augustino nepriskirt jokiai ypatingai grupei ar 
epochai, bet pripažint jame vieną nedaugelio asmenybių, iš kurių semiasi 
visi laikai ir orientuojasi apie amžinuosius uždavinius, bet kurios pačios 
stovi aukščiau laikų kitimo“.'9! 

Pagaliau Hertlingas apie Augustiną rašytoją šiaip atsiliepia: 
„Taip pat ir kaip stilistas jis. tikint kompetentingam sprendimui!“?, yra 


59 A. v. Harnack, I ehrbuch der Dogmengeschichte *III. Tūbingen 1910, 62 553. 

160 R. Seeberg, Lehbrbuch der Dogmengeshichie *II, Leipzig 1910, 358 są. 

11 R. Eucken, Die Lebensanschauungen der grossen Denker 222 iš Stoh 1r'061. 

12 E, Norden, Die antike Kunstprosa *II; Leipzig 1898, 621. — Šiąja proga 
nurodysime J. Balogh'o (vengrų kalba) Augustino „Išpažinčių“ tyrinėjimą stiliaus 


Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos TT 


didinga, praeitį ir ateitį pranešanti asmenybė“... Augustinas imasi išsemti 
klausimą, jį, taip sakant, apeiti iš visų šonų, abstrakčiausius dalykus pa- 
aiškint paveikslais, tolimiausius priartint gyvenimo patyrimui“.193 

Taip tat Augustinas yra vienas iš labai nedaugelio tikrai didžių vy- 
rų, kurie būdami nemirę ir amžinai jaumi, per šimtus ir tūkstančius metu 
žygiuoja laimindami ir nei erdvės nei laiko pastatytų kliūčių nepaisydami. 
Toki vyrai panašūs į milžiniškus kalnus, kurių papėdę puošia aplinkumos 
augmenija, o kurių viršūnė stovi iškilus į amžinojo eterio dangaus mėly- 
numą, ir iš kurių ištekančios vandens versmės drėkina plačias lygumas, D 
paskui, virtusios didelėmis upėmis jungia šalis ir tautas!6?, 

Kaž kas pasakė, kad, Augustinas atžvilgiu poveikio ateities; laikanė 
stovi trečioje vietoje: pirmoji vieta tenka Kristui, antroji apaštalui — 
Pauliui, trečiojį — Augustinui : Iš tikrųjų. iš trijų sakytųjų paė- 
mus tik du paskutiniuoju, teks pripažinti, jog šalia šv. Pauliaus, tik Augus- 
tiną ir šiandien pretenduoja turėt savuoju įvairių mokslinių krypčių! bei 
pasauližiūrų atstovai. 

Trumpai dirstelkime, ar ir kuo pasireiškia Augustino poveikis mūsų 
dienomis. 

Jansen'as augustinizmo padėtį šiais laikais taip būdina: „„Nuo 
kiekos metų platonizmas ir augustinizmas gyvena džiuginantį atgimimą... 
Katalikai ir protestantai, objektivistai ir subjektivistai, neoscholastikai ir 
antischolastikai, intelektualistai ir pergyvenimo tipai, galvotojai ir mistikai, 
-— kiekvienas genialų Bažnyčios Tėvą pretenduoja sau. Tai yra įvairiausio- 
mis spalvomis spindinčio universalinio genijaus likimas“?95, 

Štai, kad ir gamtos moksle, kuriam, Augustinas, rodos, nieko 
negali suteikti. Augustinas, kaip žinoma, gamtą sakė esant Dievo Knygas. 
Šia mintį pradeda laikyt savąja ir naujos orientacijos šių dienų biologijos 
mokslas. Antai, prof. Buytendijk'as laiko esant vaisingą ir gamtai 
pažinti Augustino principą: res in tantum cognosicitur in guantum diligi- 
tur (daiktas tiek tegali but pažįstamas, kiek jis yra pamylimas). O prof. 
Uexkūll'is, kitas toks naujos orientacijos picnierius (abu juodu nekatali- 
kai!), nusiskundžia šių dienų gamtotyra, kad ji gamtos knygose „matanti tik 
„rašalo kleksus“, o nesugebanti paskaityt pačių knygų, girdinti gamtoj tik 
atskirus garsus, bet jokios melodijos, matanti tik dalis, o neįžiūrinti pilnat- 
vės,168 


istorijos atžvilgiu „Vasa lecta et preliosa“ (Budapeštas 1918) ir C. I. Balmus, Etude 
sur Te style de s. Augustin (Paris 1930. — Klausimą, ar Augustinas mokėjo graikiš- 
kai, nagrinėja P. Guilloux žurnale Revue d'histoire ccelėsiastigue t. XXI (1925), 79-83. 

18 G. v. Hertling, Augustin 36 są. 

14, Iš kun savo paskaiton esu paėmes šį, man rodos, patį vaizdingiausį Augusti- 
no apibudinimą, šiuo tarpu nesusekiau, 

165 B. Jansen, Der Kampf um Augustinus im 13. Jahrhundert. Stimmen der 
Zeit 111 (1926). Žiūr. dar Jansen'o „Die Bedeutung der Philosophie des hl. Augustinus. 
Rinkiny 75. Jahre Stella Matutina,  Feldkirch. 1931., T tomas. i 

106 F. J. J. Buytendijk, Die Weisheit der Ameisen. Franke in Habel- 
schwerdt (Biichen der; neuen Biologie und Anthropologie, herausg. von H. Andrė, 
Bd. 5. Naujos orientacijos mintimis ypačiai gausus pirmasis kalbamos knygelės skyrius 


78 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino fėlosofijos pagrindinės idejos 


* Filosofijoj už augustinišką gnoseologiją ir „Dievo įrodymus“ 
šiandien, pav., stoja jau pirmiau minėtasis prof. Hessen'as (katalikas 
ir teologas),'“* „Rodosi veikia koks istorijos dėsnis, kad, kur tik prasideda 
nepasitenkinimas scholastika, ten tikimasi atsinaujinimo iš Augustino gal- 
vojimo sveikatingo šulinio“ (Stohr'!. Ypačiai norima Augustino atsiremt 
šių dienų fenomenologinėj religijos filosofijoj. Šiuo at- 
žvilgiu ūpingu „augustinistu“ buvo pasidaręs ir labai modernas filosofas 
Maksas Scheler'is. Tačiau arčiau įsižiūrėjus teko konstatuoti, kad 
Scheler'io „augustinizmas... yra išaugęs ne iš įsigilinimo į Augustino teks- 
tus, ne iš gilaus įsistudijavimo, bet daugiau yra padarinys bendrojo subjek- 
tivaus įspūdžio, gauto iš Augustino dvasinės asmenybės“.!98 Prieš Scheler'į 
ir visą jo vedamą kryptį stojo Geyser'is (katalikas neteologas)'9?. Ta- 
čiau augustiniškų intuicijų pasireiškia ir bendroj šių dienų filo- 
sofijos| orentacijoj, butent, kai neokriticizmą yra pakeitusi nauja metafizi- 
ka, kai nuo subjekto pakrypta į objektą, įžiūrėta jame glūdinti tvarka, o 
taip pat ir kai subjekte įmatyta koncentracija, sintezis ir įžvelgiama pa- 
saulį turint dvasinį pagrindą.!7“ 

Combes'o manymu, negalima esą mūsų laikais studijuot krikščio- 
niškos politikos ir net politikos iš visa, ncatsiklausus Augustino nuomonės. t 

Harnack'as iš auguslinizmo įsigalėjimo tikisi ir visos šių dienų 
visuomenės būklės pagerėjimo: „Kitaip gali but lik tuomet, jei tuo pačiu ma- 
tu, kuriuo šiandien viešpatauja civilizacija, įsiviešpataus naujas augustiniz- 
mas, kuriame Dievo baimė, kaip visų aukštų gėrybių versmė, persunktų žmo-- 
nių pažinimą ir jautimą, pagrįstų tikrą laisvę ir sukurtų teisingumo ir taikos 
sąjungą. Ši sąjunga bus krikščioniška - augustiniška, arba jos iš visa ne- 
bus“ Ars Mes galėtume: papildyt pridurdami: visą kulturinį ir dvasinį gyve- 
nimą išgelbėt pavyks tik tuomet, jei jis prisiims krikščioniškus-au- 
gustiniškusir tomistiškus bruožus. 

„Zur Reformi des biologischen Denkens“ 10-—17pusl,, kuris autoriaus parašytas tik šiam. 
vertimui ir kurio nėra veikalo originale „De wijsheid der mieren“ (Amsterdam 1922). 
Prie vis šio klausimo plg. Bėhner'io straipsni Kosmos 1932 m. 1 Nr. 

167 Be pirmiau (šio straipsnio 22 ir 27 puslapiuose) suminėtų Hessen'o veika- 
lų; šiuo klausimu dar paminėtinu jo veikalu: „Die unmittelbare Gotteserkenntnis“ (1919) ir: 
„Der augustiniseliė  Gottesbeweis“ (1920). 

18 Grabmann, Grundgedanken 18 iš Stohr'o 68. 

. 19 J. Geyser, Augustin und die phanomenologische Religionphilosophie der“ 
Gegenwart. Mit besonderer Berūcksichtung Max Schelers. Mūnster 1923 (2-sis leidimas. 
vis dar neišėjęs). 

170 Žiūr. dar A. Dempf, De Gegenwartsbedeutung der augustinischen Philoso- 
phie. Akad. Bonifatius-Korrespondenz 45 (1930-31), 69—76, E. Bominghaus, Augusti- 
nus — was er uns heute zu geben bai?“ Stimmen der Zeit 119 (1930) 321—331 ir E. 
Prvzy wara, Das augustinische Geistesmotiv und die Krise der Gegenwart. Kanstudien: 
1930,7252--72. R. Walzer, A. und die Gegenwart. Bened. Monatsschrift 1930, 437—46.. 

171 La doctrine poliligue de S. Augustin Paris 1929, 

12 A. v. Harnack, Augustin. Reflexionen und Maximen. Tibingen. 1922, 23. 


(Žiupsinis bibliografijos įdėtas dar 127—128 puslapiuose). 


| 
. 
; 
. 
| 
| 
|. 
| 


Laiko pažinimo problema šv. Augustino filosofijoje. 


Dr. J. Donskis, Londonas 


Jei mūsų dienų filosolijoj labai dažnai daromas griežtas skyrimas 
tarp ontologijos ir gnoseologijos, tarp mokslo apie būtį ir mokslo apie bū- 
ties pažinimą —- tai tokio griežto skyrimo negalima laukti senųjų laikų 
filosofu kuriniuose, kadangi prieš Kantą filosofai neduodavo pažinimo 
klausimams visiškai atskiros vietos filosofijos sistemose. Dar mažiau ga- 
lima būtų to laukti Sv. Augustino filosofijoje, kuri, Vidurinių amžių 
pačioje pradžioje, buvo stipriausiamc senųjų Graikų minties poveiky ir, 
kaip Ai pastaroji, svarstė pažinimo klausimus tik drąsios metafizikos ribo- 
se, “P vieną tos metafizikos su visais kitais intimiai susijusį momentą. 
Taiir Sv. Augustino laiko pažinimo teorija yra tik vienas jo bendros 
laiko metafizikos aspektas. Nežiūrint to, ir ypatinga laiko gnoseologijos 
problema randa Augustino asmeny gilų ir galingą tyrinėtoją. 

Pasak Šv. Augustino, laikas nėra mūsų sąmonės forma, sve- 
tima objektivioms vealybėms, kaip tai yra dažnaij tvirtinama mūsų dienų 
idealistinėse sistemose. Augustinui laikas yra) laikas realiai ir objek- 
tiviai egzistuojančiu daiktų. kurie kinta, keičia savo formą, savo kokybę. 
Jam laikas yra laikas realybių. kurios buvo praeityje, yra dabartyje, bus 
ateityje . Tos realybės yra pirmoje eilėje materialinės. Laikas, pasak 
Augustino, /implikuoja materialinių realybių permainas arba judėjimą. 
Tuščio laiko, kurio neužpildytų kintančių realybių judėjimas, nėra. Kiek- 
vienas judėjimas turi savo ypatingą laiką, tai yra savo ypatingą trukimą, 
bet visi tie trukimai sudaro vieną bendrą laiko srovę.! 

Bet Augustinas vis dėlto priešinasi nuomonei, kad laikas ir 
judėjimas yra tas pats dalykas. Pasak jo, laikas yra skirtinas nuo visų 
judėjimo rūšių, irti nuo saulės, mėnesio arba žvaigždžių judėjimo. A u- 
gustinas nurodo, kad tam pačiam laikui gali atsitikti įvairaus greitu- 
mo, judėjimai, ir tas pats judėjimas, tai yra tas pats materialinis procesas 
gali įvykti įvairiucse laikuose, gali trukti trumpiau arba ilgiau. Be to, lai- 
kas yra priskirtinas ir nejaudamų kūnų būčiai. Šv. Augustinas kalba 
apie Biblijoje papasakotą saulės stebuklingo sustabdymo atsitikimą. Sau- 
lė stovėjo, bet laikas ėjo toliau (50! stabat. sed tempus ibat). Netik laikas 
ir judėjimas nėra tolygūs, bet ir negalima matuoti laiką judėjimu, kadangi 
judėjimas, savo ruožtu, matuojamas laiku, S. Alexander Gunn cituoja 
mūsų dienų prancūzų filosofo ir matematiko Henri Poincare'“s min- 
ti, kad matuojant laiką judėjimu nereikia užmiršti, jog judėjimas, savo 
rėžtu, matuojamas laiku, ir nurodo, kad ši mintis jau gali būti konstatuota 
Augustino protavime.? 


1, Confessiones XI, 14,5. Palygink Johannes Weinand, Augustins er- 
kenntnisskritische Theorie der Zeit und der Gegenwart.  Darstellung und Wiūrdigung. 
Miinster i. W. 1929, 9--12 p. - > 

2 De civitate Dei, XI, 6. Confessiones XI, 23—26. Pal. Weinand. op, cit. p. 10. 
S. Alexandeų Gunn. The Problem of Time. Ani Historical und Critical Study. 
1929 pp. 35—36 J. Chaix-Ruy, La Perception du Temps chez St. Augustin p. 78 
(Cachiers de la Nouvele Journče Nr. 17). Etienne: Gilson, Introduction a“ FEtude 


de St. Auguslin. 1929 pp. 249—250. Les Ėtudes philosophigues 1931, 7—17. 


80 J. Donskis, Laiko pažinimo problema šv, Augustino filosofijoje 


Pasak Šv. Augustino, negalima matuoti laiko; netik judėjimu, bet 
ir kitomis išviršinėmis realybėmis, pav., eilėraščiu. Jei jį imsime parašytą 
ir matuosime jį kaipo tokį, tai turėsime erdvės, bet ne laiko matavimą 
(nam eo modo loca metimur, non iempora). Jei jį imsime ištartą, tai trum- 
pa eilė įgali, ją ištariant, ilgiau trukti, negu ilgesnė eilė: mes galime trum- 
pa eilę tarti iš lėto, o ilgą cilę labai greit.? 

Šv. Augustinas artinasi prie gnoseologinės laiko problemos diskusi- 
jos svarstydamas laiko dimensijų, tai yra praeities, dabarties ir ateities 
klausimus. Nes tų dimensijų skirtumai manifestuojasi mums, visų pirma, 
jų pažinimo aktų ypatybėse. 

Pradėdamas savo garsų laiko problemos tyrinėjimą XI-oja knygo- 
je jo Confessiones, Augustinas sako, kad laikas yra visų žinomas, bet kad 
niekas negali atsakyti klausimą, kas jis yra in paaiškinti io tikrą esmę 
(Ouid est ergo tempus? Si nemo ex me guaera t,scio; si guaerenti explicare 
velim, nescio). Augustinas laiką mato esant ne tik problemą, bet ir paslaptį. 
Bet, to nežiurėdamas, jis drįsta pamėginti tą paslaptį suprasti. Jo nepap- 
rastai gilus laiko problemos keblumų dėstymas iki mūsų dienų nenustojo 
savo aukštos reikšmės. Jis susiduria, su šiais keblumais, galvodamas apie 
laiko dimensijų ypatybes. 


Laikas susideda iš pracities, dabaties ir ateities. Bet, sako Augus- 
tinas, ateities dar nėra, o praeities jau nebėra (praeteritum iam non est et 
futurum nondum est). Ateities ir praeities nėra būtyje, Jiedvi nėra būtis: 
jiedvi yra nebūtis. Bet kas apic dabartį? Kaipo tokia, ji yra būtis. Bet ir 
dabartis yra esąs laikas tiktai dėl to, kad ji tampa praeitimi ir nyksta. Jei 
to nebūtų, jei dabartis nepereitų į nėsančią praeitį, ji nebūtų laikinė dabar- 
tis, tai '/yra dabartis kaip laiko dimensija, bet kitapus laiko esanti amžina 
dabartis, tai yra amžinybė. Laiko dabartis, dabartis kaip esąs laikas, prik- 
lauso nuo perejimo į praeitį. Tai kaip sakyti, kad dabartis y ra, kad ji 
yra! klaidinga. Kiekvienas laike ištęstas laiko sklypas dalinasi į -praeitį 
tis, tai yra nebūtis? Šv. Augutinas konstatuoja, kad laikas y r a! tik dėl to. 
jog tampa nebūtimi (non vere dicamas tempus esse, nisi guia tendit non 
esse)5, 

Toliau Augustinas nurodo. kad dabartis yra neištęsta laike (prae= 
sens autem nullum habet spatium). Ji yra nykstąs, visiškai nedalinamas 
punktas, kurs, skirstant jau nesančią praeitį nuo dar nesančios ateities, pa- 
sirodo tik akimirksniui ir tuojaus skesta praeityje. Jei kartais kalbama 
apie ištęstą dabartį, kuri truktų šimtmetį. metus, dieną arba valandą, tai 
yrai klaidinga. Kiekvienas laike ištęstas laiko sklypas dalinasi į praeitį 
ir ateitį. Jei mes imsime šimtmetį arba metus kaip dabartį, tai kiekviena- 
me akimirksnyje, imtame to tariamai dabartinio laikotarpio viduje, tikra 
dabartimi bus; tik tas akimirksnis, o viskas kas yra prieš ji, yra dabartis, 
ir viskas po jo yra ateitis.“ 

Čia galime pažymė ti, kad Gunn'as šiose Augustino mintyse 
mato anticipavimą vicnos iš naujosios psichologijos teorijų. William'o 


5 Confessiones XI, 26. Pal. Gilson, loc. cit, 

* Confessiones, XI, 14, Pal. Chaix-Ruy, op. cit. pp. 76—77. 

5 Confessiones, loc. cit. Pal. Chaix-Ruy loc cit. Gunn. op. cit. 

6 Confessiones, XI, 25. Pal. Wešnand, op. cit. p. 13—14, | 


J. Donskis, Laiko pažinimo problema šv, Augustino filosofijoje „81 


James'o buvo nurodyta, kad mes negalime tikrai pergyventi laike visiš- 
kai neištęstus akimirksnius ir kad tas, kas yra mūsų laikomas dabartiniu 
momentu, apima visuomet ir kokia mažą praeities dalį, kuri dar neišnyko 
iš mūsų sąmonės. Tokiu būdu gali įvykti pojutinis judėjimas, suvokimas, ap- 
imąs ne kokį vieną akimirksnį trunkantį judančio kūno stovį (toks stovis nebū. 
tų kaip toks judėjimu), bet visą eilę įvairioms judėjimo kelio vietoms ati- 
tinkančių stovių, tai yra ir kokią praeities dolį, kuri mums rodosi dabarti- 
mi; dėlto mes 'ikime, kad galime paprastai matyti judėjimą kaip dabarti- 
nį. Šią ir praeities dalį apimančią dabarti James vadina „specious 
present“ tai yra „netikra dabartimi“. Todėl Gunn'as tvirtina, kad Au- 
gustinas savo prolavime apie dabartį. kuri analizėje pasirodo apimanti ir 
praeitį, jau anticipavo Ja mes'o teoriją. Čia galime pridurti, kad Augus- 
tinas kalba apie suvokimą laike ištęstu pojutinių fenomenų' kaip apie at- 
mintinį sulaikymą tenomenų pradžios ir tęsinio iki jų galo. Tokiu būdu 
laikinė sukcesija suvokiama kaip simultaniškas įvykis.“ Čia dar lengviau 
rasti prisiartinimą prie James'o pažiūrų. Bet čia liečiama atminties 
problema, apie kurią dar kalbėsime vėliau. 

Mūsų iki šiolei išdėstytų Augustino tvirtinimų svarbiausias momen- 
tas yra tvirtinimas, kad praeitis ir ateitis, — o joms priklauso, neskaitan! 
nykstančių dabarties punktų. visas laikas, — yrs nebūtis, neegzistuoja. 
Yra minėta, kad šis nebuvimas priskiriamas ne tik mūsų praėjusiems arba 
ateisiantiems pergyvenimams, kaip tokiems, bet ir objektivaus pasaulio 
praeičiai bei ateičiai Visam apribelam, Dievo sukurtam buvimui tokiu 
būdu priskiriama pagrindinė tendencija tapti nebūtimi, būti nieku. Šis ne- 
pastovumas, nuo kurio kenčia visa apribota būtis, ir tarp kitą mūsų sąmo 
nė, yra žmogaus gyvenimo netobūlumų, silpnumų ir nelaimių pagrindas. 
Jis visiškai neturi prieštarauti Augustino tvirtinamajam' sielos nemirtingu- 
mui. Jei sielos substancija nenyksta su laiko bėgiu, tai vistiek jos praėję 
stoviai, jos praeitis išnyko be sugrįžimo. Augustino filosofijos tvritini- 
mas, kad praeities nebėra, lengvai gali pasirodyti vienu paprasčiausio „svei- 
ko proto bendrų isitikinimų išreiškimu arba net filosofiškai pagilintu pa- 
kartojimu. Mat, galima pasakyti, kad ir sveikas protas žino apie praeities 
nebūtį. Bet, iš tikrųjų, dalykas yra kiloks. Mūsų filosofo tvirtinimas vi- 
siškai nėra visiems suprantamas banalumas. Sveikas protas laiko praeitį 
nesančią, bet tuo pačiu laiku jis laiko laiką realų. Prieštaravimo tarp šių 
dviejų įsitikinimų jis nepastebi. Be to. yra ir pažiūrų (ir jų šalininkų skai- 
čius mūsų dienomis suga), kad pracitis yra tikra būtis.? Tai praeities ne- 
buvimo tvirtinimas, drauge pabrėžiant čia glūdinčias problemas, yra labai 
+varbus filosofinės minties žingsnis. 


7 Žiūr. Wiliam -James, The Principles of Psychology in two volumes. New 
York 1890, vol. I. pp. 608—611. James nurodo, kad prieš jį terminą „specious present“ 
yra pasiūlęs E, R. Clay. James'o minimų faktų diskusiją randame pas E, Husserlį, 
Vorlesungen zur Phūnomnelogie der inneren Zeitbewusstseins. 

5 De Musica VI, 8 ir 21, ciluota iš Gilson'o, op. cit. pp. 63—85. 

“ Žiūr. C. D. Brood. Mind and ist Place in Nature, pp. 252—257 ir Louis 
Lavelle, La dialectigue de IEternel Prėsent, De Etre PP. 19—24. Pal ir Pierre 
Janet, L'evolution de la Memožre et la Notion du Temps. Tome III. 


82 J. Donskis, Laiko pažinimo probiema šv. Augustino filosofijoje 


Jei pasakį Augustino, praeities ir ateities nėra, jei jiedvi yra nebūtis, 
tai dabarčiai, kaip tokiai, jis priskiria būtį Amžina dabartis yra amžina 


būtis, „bet ir nykstančioji dabartis, kaip laiko dimensija, yra būtis, nors ir: 
būtis, turinti tendenciją tapti nebūtimi. Bet negana, kad dabartis yr a. Au- 


gustinas pabrėžia, kad tiktai dabartis yra, kad būtis gali būti tiktai da- 
bartinė (ubicumgue ergo sunt, guaecumgue sunt, non sunt nisi praesentia) 


Tvirtinimas, kad praeities ir ateities n ė r a papildomas tvirtinimu, kad da-- 


bartis yra!? Augustinas konstatuoja laiko fenomene situaciją, kuri jį verčia 
1) pripažinti, kad! visas laikas, įskaitant dabartį, įtraukiamas į nebūties. 
bedugnę, kadangi ir dabartis tampa praeitimi, kuri yra nebūtis ir 2) pripa-- 
žinti, kad dabartis, kol ji yra dabartis, yra būtis. Dabarties būties pripaži-. 
nimas. yra nemažiau svarbus Augustino laiko teorijos momentas, kaip pra- 
eities ir ateities nebūties pripažinimas. Prieštaravimo tarp dabarties būties 
ir jos iš laiko; prigimties einančiosios nebūties Augustinas nemėgino paša- 
linti. Reikia manyti, kad jis jį laiko neišvengiamą. Bet yra kitas laiko 
problemoje glūdįs prieštaravimas, su kuriuo jis kovoja ir kurį jo teorija. 
mėgina nugalėti. 

Augustinas mato tą prieštaravimą. kad mes pažįstame praeitį ir“ 
ateitį, kuriose yra implikuota, kad“ jos yra, kadangi galima pažinti tik 
būtį, tik tą, kas'yra, o tuo tarpu yra nurodyta, kad praeities ir ateities n ė- 
1 a. Pranašaudami apie ateitį, atsimindami apie praeitį, žmonės šiaip ar 
kitaip, mato arba regi dvasioje ateitį arba praeitį. Bet kaip regėti tą, ko: 
nėra? (Negue enim potest videri id 4uod non est. Ouae, si nulla essent, cer- 
ni omnino non possent). Tiktai būtis vra prieinama pažinimui. Bet, nežiū- 
rint to, mes susiduriame su nesančių laiko dimensijų pažinimu, tai yra su 
nebūties pažinimu. Kaip suprasti šį pažinimą?'* Konstatuodamas šį prieš- 
taravimą, Augustinas sukelia vieną pagrindiniausių gnoseologijos klausi- 
mų, kurs iki mūsų dienų nesusilaukė mėginimų būti rimtai atsakytas: ar 
galima pažinti nebūtį, ar pažįstamas cbjektas būtinai turi būti būtis? 

Tą patį prieštaravimą Augustinas randa ir tame, kad mes praeiti 
ir ateitį galime matuoti. Ir matavimas reikalauja būties to, kas yra ma- 
tuojama, dėlto, kad nebūtį negalima matuoti (nec metiri guae non sunt 
possumus... guod iami non est, non metimur; tuo tarpu matuojamoji pra- 
eitis! ir ateitis, kaip nurodyta, yra nebūtis. Augustinas pabrėžia, be to, kad 
praeities matavimas su jo sunkenybėmis yra implikuotas kiekviename: 
dabarties matavime, kadangi dabarties akimirksnis nėra ištęstas ir negali 
būti matuotas; mes galime matuoti dabartį, tik jai praėjus ir tapus pra- 
eitimi. Augustino nurodytosios laiko matavimo sunkenybės yra, kaip leng- 
va konstatuoti, lik bendresnių laiko pažinimo sunkenybių pavyzdys, nes. 
matavimas! yra pažinimo rūšis.!? Čia galime paminėti Gunn'o pastabą, 
kad laiko matavimas, apie kurį protauja Augustinas, nėra instrumentų 
paremtas, fizikos mokslą patenkinąs cbjektivus matavimas tikra šio žod- 
žio prasme, bet tiktai subjektivus laiko didybių lyginimo mėginimas.“ 

10 Confessiones, XI, 18,20. Pal. Weinand, op. cit. pp. 15, 25. 

11 Confessiones XI, 17. 

12 Confessiones XI, 15, 21, 22, 27. Pal. Weinand, op. cit. 17. 

13 Gunn, op. cit. p. 35 


J. Donskis, Laiko pažinimo problema šv, Augustino filosofijoje 83 


Išdėstytoje laiko pažinimo arba matavimo antinomijoje Augustinas 
mato laiko klausimo paslaptį arba painiausią mįslę (istud implicatissi- 
mt enigma) ir prašo, kad Dievas jam pagelbėtų atrasti kokią nors iš- 
eitį. 

Tą išeitį iš prieštaravimų susidurimo Augustinas surado. Jei lai- 
kas turi;apimti daugiau negu nykstantį dabarties punktą, tai jis turi būti 
ištęsimas (distensio). Bet kaip ši distensio gali egzistuoti jei ją sudaran- 
čios praeitis ir ateitis yra nebūtis? Augustinas ieško atsakymo tvirtinime, kad 
ta distensio yra mūsų dvasios ištęsimas (distensio animi). Mūsų 
dvasioje mes atsimename apie praeitį ir, tokiu būdu, randame mūsų at- 
mintyjeištęstą laiką. Mūsų praėję pergyvenimai paliko mumyse įspū- 
džius (adfectionem, guam res praetereuntes... faciunt), per kuriuos mes 
dabar "turime (praeities vaizdus. Panašiai. praeities įspūdžių perdirbimas 
mūsų dvasioje mums duoda galimumo išsivaizduoti ir ateitį, turėti są- 
monėje ateities vaizdus. Visi tie vaizdai yra dabartiniai. Visos laiko di- 
mensijos yra: mums prieinamos per daburtį ir randa vietos dabartyje. Pra- 
eities dabartis yra atsiminimas, dabarties dabartis yra dėmesys, ateities 
dabartis yra laukimas arba anticipacija (praesens de praeteritis — memo- 
ria, praesens de pracesentibus — vonluilus, praesens de Juturis — eapec- 
tatio). Nesančios laiko dimensijos įeina į būties ribas, kadangi dabartis, 
kurioje jos susitinka, mūsų sąmonėje yra būtis. Dėlto galimas praeities 
ir ateities pažinimas ir matavimas fin te, anima mea, tempora metior), ku- 
rie negalėtų įvykti, jei jos būtų nebūtis. Šis praeities įtraukima4 į dabar- 
tinę atmintį yra, kaip nurodo Gilson'as, tas pats dalykas, kaip tas, 
kurs, einant aukščiau minėtais Augustino tvirtinimajis, sudaro galimumą 
vėlesniuose pojutinio suvokimo momentuose. dar turėti sąmonėje jo ank. 
stybesnius momentus. Čia reikia būtinai turėti galvoje, kad pati praeitis 
ir ateitis pasilieka nebūlimi ir tiktai jų dviejų vaizdai mūsų sąmonėje 
įgyja dabartinę būtį!“ 

Čia, konstatuojame Augustino explicite pravestą laiko pažinimo pro- 
blemos dėstymą. Metafizinis laiko klausimas tampa gnoseologiniu 
laiko pažiimo klausimu. Nurodytos laiko pažinimą Mrukdančips aplin- 
kybės yra analizuotos, ir yra įvykdytas laiko pažinimą galimumo įrody- 
mas. Sąmonės aktų, o ypač atminties savybėsc surastas pagrindas laikui 
ir jo dimensijoms pažinti. 

Įdomu įsižiūrėti arčiau į pobūdį. kurį Augustinas priteigia tam 
pažinimui per atmintį. Augustino atminties supratimas yra svarbus eta- 
pas psichologijos mckslo pažangoje'“. 

. Augustino (tvirtinimas, kad atminimai yra praėjusių pergyvenimų 
dabartiniai vaizdai, yva labai panašus į XIX-io šimtmečio psichologų“ 
pažiūras. Bet Augustinas nebuvo patenkintas grynai psichologiniu atmin- 
ties fenomenų aprašymu. Jis yra sukėlęs ir gnoseologinį klausimą apie 

4 Confessiones XI,22. | 

15 Confessiones XI, 20, 27, 28. Pal. Weinan d, op. cit. ppį 17—20; Chaix- 
Ruy, op cit. pp. 79—80; Gunn, op cit. pp. 35—36, Gilson, op. cit. pp. 251—252. 

5 Pillsbury (History of Psychology. 1929,pp 45—47) nurodo, kad Augus- 
tino pažiūros vyravo psichologijoje visoje vidurinių amžių pirmoje pusėje. 


81 J. Donskis, Laiko pažinimo probiema šv, Augustino filosofijoje 


alminties santykius su joje pažinta praeitimi. Svarstydamas tą klausimą, 
jis yra nuėjęs toliau, negu XIX-jo šimtm. psichologų daugumas, kuriems 
atmintinio pažinimo esmės tyrinėjimai buvo. visiškai svetimi, 

Augustinas griežtai neigia pracities tiesioginį duotumą mūsų atsi- 
minimuose. Tuo jis skiriasi nuo kai kurių mūsų dienų galvotojų, kurie 
tvirtina, kad praeitis gali mums būti tiesioginai duota mūsų atmintyje (toki 
yra dažniausiai filcsofai, atstovaują bendrai teorijai apie pažinimo objek 
tų tiesioginį duotumą mūsų sąmonėjej. Argumentai, kuriais Augustinas 
naudojosi savo pažiūrai paremti, yra labai įdomūs (mes čid nenagrinėsi- 
me jų vertės). Jis nurodo, kad atsimindami apie praėjusius jausmus, mes 
neturime juos pergyventi. Atsimindami apie džiaugsmą, ' mes hhesame 
priversti 'džiaugtis. Atsiminimas apie liūdną praeitį nereškia, kad mes 
turime jausti dabar practies liūdnus jausmus. Mes net galime būti liūd- 
ni, atsimindamį apie praėjusi džiaugsmą ir atvirkščiai (laetatum me fuis= 
sė reminiscoAN non laetus; et tristitiam meam recordor non trislis; uliguan- 
do e contrario tristitiam 1meam transactam laetus reminiscor et tristis 
laetitiam). Iš to Augustinas išveda, kad patys atsiminimų objektai, praėję 
jausmai. nėra tiesioginai duoti mūsų atmintyje, bet tiktai per juos atsto- 
vaujančius vaizdus. Atvirkščiai, Augustinas nurodo, kad jei mes atsime- 
name apie pirmiau galvotas sąvokas arba apie pirmiau galvotus skaičius, 
jie patys, o ne jų vaizdai yra duoti mūsų atmintyje (adsunt in memoria mea 
non imagines eorum, sed ipsi). Augustinas nesistengia išaiškinti, ar šis 
tvirtinimas gali būti suderintas su jo bendra atminties teorija. Čia dar 
reikia paminėti jo pažymejimus apie atsiminimus, liečiančius mūsų pra- 
ėjusią užuomaršą (oblivio). Ši praėjusi užuomarša, tai yra mūsų praeity- 
je įvykęs užmiršimas, negali, pasak Augustino mums būti tiesioginai duo- 
tas mūsų atsiminimuose, kadangi. jei įi būtų pati mūsų atsiminimuose, mes 
turėtume užmiršti, negalėtume atsininti, ir nebūtų jokių atsiminimų. 
Dėlto atsiminimas čia gali įvykti tik per vaizdų tarpininkavimą.!“ 

Laiko pažinimo problemos Augustino filosofijoje neišsemia praei- 
ties atsiminimas ir ateities laukianti anticipacija. Laiko pažinimas yra, 
pasak Augustino, platesnis negu dingstančių laiko dalių lyginimas ir ma- 
tavimas. Augustinas moko apie visiškai skirtinga, aukštesnį ir kilnesnį 
pažinimą, apie amžinybės pažinimą. (Mums gali prikišti, kad amžinybė 
nėra laikas ir kad, dėlto, amžinybės pažinimo klausimas neįeina į laiko 
pažinimo klausimo sritį. Į tai galima atsakyti, kad amžinybės sąvoka turi 
su laiko sąvoka logiškus santykius: amžinybė yra laiko neigimas arba nu- 
galėjimas. Dėlto amžinybės pažinimo klausimas sudaro ' logišką vienybe 
su laiko klausimu.). 

Mes randame Augustino amžinų tiesų teoriją. Jis kal- 
ba apie nepakeičiamą tiesos amžinybę (incommutabilis et vera ve- 
ritatis aeternitas).  Cituosim tokios absolučios tiesos pavyzdį pagal Au- 
gustiną: yra absoluti tiesa, kad pasaulių gali būi arba daug arba vienas, 
ir kad, jei yra daug pasaulių, jų skaičius gali būti apribotas arba neapri- 
botas (certum habeo aut unum essere mundum aut non unum et si non 
unum, aut finiti numeri aut infinili); kitų galimumų nėra. Amžinos yra 


17 Confessiones X, 18,12-16. 


J. Donskis, Laiko pažinimo problema šv. Augustino filosofijoje 85 


ir moralinės tiesos, „išminties taisyklės“ (izcommutabiles regulae sapien- 
tiae). Tos pačios rūšies yra estetikos, arba grožybės, dėsniai (pulchritu- 
dinis leges). Ypatingos svarbos priteigiama  amžinoms matematikos tie- 
soms. Kad 7+*3 yra 10, yra, sako Augustinas, tiesa nėtik dabar, bet visuo- 
met (non solum nunc, sed etiamt semper). Su matematikos tiesomis Au- 
gustinas riša skaičių kaip tokį. Jis kalba apie skaičių tiesą ir apie jų pag- 
rindus, kuriems jis priteigia nepojutinį pobūdį ir nepakeičiamą grynumą 
(rationem veritatemgue numerorum et ad sensus corporis non pertinere 
et invertibileom sinceramgue consistere). Pažymėtina, kad, pasak Augusti- 
no, matematikoje yra pagrįstos ir estetikos tiesos: grožis — tvirtina jis — 
yra pragrįstas skaičiuje. Aprašytoji Siek sfera mūsų dienų terminologijo-- 
je turi apriorinio pažinimo vardą. Šios tiesos yra bendrą ir racionalaus 
pobūdžio. Mes jas pažįstamų nepriklausomai nuo patyrimo. Reikia pri- 
durti, kad Augustinas šioms tiesoms priskiria ne tik amžinybę, bet ir am- 
žiną būtį. Jis bendrai neskiria tiesos nuo būties. Tiesa yra tiesa tik per 
būtį (omnia verd sunt in guantum sunt). Tai suprantama. kad amžina 
tiesa yra lyginama su amžina būtimi Šis ontologinis pobūdis Augustino 
su ypatinga energija priskiriamas skaičiui: skaičiaus ontologinės reikš- 
mės pabrėžimas sutinka su sena, iš graikų filosofijos kylančia tradicija.'* 

Čia idomu prisižiūrėt į amžinų tiesų klausimo stovį mūsų dienų 
galvotojų pažiūrose. Apie tiesas dažnai sakoma, kad jos nepriklauso jo- 
kiamų apibrėžtam laiko momentui, kad jos nėra laikinės, kad jos yra kita- 
pus laiko ir kad įos yra amžinos. Ta tiesų amžinybė yra priteigiama' jų 
logiškai vertei, jų logiškam galiojimui * Gelten). Pripažįstama, kad kokiam 
nors teisingam sprendimui arba kokiai nors kitai teisingai minčiai prik- 
lausanti tiesos vertė neturi kisti laikui einant, kad ji nuo jo visiškai ne 
priklauso. Bet galiojimą arba logišką vertę mūsų dienų filosofų daugu- 
mas griežtai skiria nuo realios būties. Jei apie šią. logišką vertę ir kartais 
kalbama kaip apie būtį, tai la būtis yra sui generis ideali būtis, kurią mū- 
sų dienų filosofijoje vyraujančiosios kryptys griežtai atskiria nuo realios, 
psichinės arba fizinės, būties./? Mes matėme. kad Augustinas, atvirkščiai, 
tiesų vertę ir būtį identifikuoja. Buvimo ir vertės skyrimas yra jo epo- 
chai visiškai svetimas. - 

Jei tiesų amžinybė yra, pasak Augustino, amžiną būtis, tai lengva 
suprasti, kad ji turi būt ir amžina dabartis: Mes jau žinome, kad 
Augustino filosofija Lik dabartį laiko esančią (žiūr. aukščiau). Jis 
pabrėžia, kad amžinybėje niekas nepraeina ir viskas yra ' dabartis 
(non Gautem praeterire guidguam in Gaeterno, sed totum esse: prae- 
sens).. Suprantama, kad ši nekintanti amžina dabartis neturi nieko ben- 
dra su dabartimi, kuri yra tik akimirksnio punktas. 


15 Contra Academicos III, 10,11,13,Dc  hbero  arbitrio II, 8-16; Confessiones 
VII, 15, 17; X, 12. Palygink. Johannes Hessen, Die Erkenntnisstheorie der. heili- 
gen Augustinus. 1916, pp, 127—26 ir Weinand, op. cit, pp. 22, 29( Pal. taip pat J. 
Storz, Die Philosophie des heiligen Augustinus. 1882, pp. 50—58. 

19 Palygink, pav, Nicolai Hartmann, Grundzūge einer Metaphysik der 
Erkenninis ir Heinrich Rickert, Allgemeine Grundlegung der Philosophie. 

20 Confessiones XI,10. 


86 J. Douskis, Laiko pažinimo probiema šv, Augustino filosofijoje 


Jei teorija apie tiesų ir kitų idejų (pavyzdžiui, skaičių) amžiną bū- 
tį yra Platono filosofinio paveldėjimo atgaivinimas, tai mes konstatuo- 
jame Augustino toje pačioje teorijoje ir kitos kilmės ir kito minties tipo 
elementus.Su, idėjų teorija Augustinas įungia krikščionišką Dievo būties 
pripažinimą. Idėjos ir tiesos yra: būtis, bet ne visiškai nepriklausoma bū- 
tis. Ši būtis yra būlis Dievo Sąmonėje. Ji egzistuoja tik atsiremdama ją 
suvokiančiu Dievišku  Subjektu. Dievo  Išmintyje yra  begaliniai idėjų 
turtai (immensi atgue infiniti thesauri rerum intelligibilium). Dievas pa- 
sak Augustino, yra ne tik tiesas galvojąs Subjektas, bet ir jų Pagrindas 
bei Priežastis. Tiesos yra Dievo sukurta būtis. Priskirdamas tiesoms bū- 
tį, Augustinas gali kalbėti apie kurybos santykius tarp jų! ir Kurėjo. Bet 
jei tiesa yra būtis, tai būtis yra tiesa žr Dievas, pasak Augustino yra ne- 
tik Būtis, bet taip.pat ir Tiesa. Dievas yra netik tiesų Pamatas, bet ir pa- 
ti aukščiausia Tiesa (ipsa veritas Deus est). Vadindamas Dievą Išmintimi, 
Augustinas! jungia Išminties sąvokoje Tiesos ir Tiesos Subjekto savokas. 
Pats — Tiesa, Dievas yra. kaip tiesa, amžinas, ir Jo laikas yra Dabartis 
arba Šiandien, po kurios neseka rytojus ir kuri neseka po vakarykščios 
dienos (hodiernus tuus non cedit crastino; negue enini succedit  hesterno... 
Hodiernus tuus aeternitas).  Amžinųjų tiesų karalystė, pasak Augustino, 
pamatuota Dievo amžinai teisingoje Išmintyje.?! 

Dievo amžinoji Sąmonė apima, pasak Augustino, ne tik amžinas 
tiesas, bet ir laiką visoje jo bėgio pilnybėje ir visas jame esančias realybes. 
Dievas apima praeitį ir dabartį. Nieko iš to. kas yra praėjęs, arba iš to, 
kas ateis po šimtmečių, nėra paslėpta nuo Jo (guippe guem ita non lateai 
guidguid! peractum est et guidguid religaum saeculorum est). Jis turi sa- 
vyje visą tą laiką simultaniškai, ne vieną momentą po kito, bet visus drau- 
ge, iš karto. Jis nelaikinai suvokia laiko visumą.  Momentai, kurių kiek 
vienas yra nykstančios mūsų patyrimo dabarties akimirksnis, yra visi ap- 
imti Dievo amžinoje Dabartyje.“ 

Dievas, pasak Augustino, yra ne tik laiką pažįstąs Subjektas, bet 
ir jo ir visų jame esančių realybių Priežastis. Dievas, kurs pats nėra lai- 
ke, sukūrė laiką. Laiko sukūrimas nebuvo Jaike, kadangį laikas prieš lai- 
ką dar neegzistavo. Dievas sukurė laiką, egzistuodamas prieš laiką (om- 
nia tempora fecisti et ante tempora iu es) 23 

Jei Augustinas tvirtina, kad Dievas yra viso realaus laike esančio 
pasaulio vyriausia Priežastis, tai tuo dar ' neišsemia savo pažiūrų apie 
santykius tarp amžinos ir laikinės realybės. Taip pat Dievo sukurtos ir 
nuo Jo priklausančios amžinos tiesos bei idėjos (tarp kurių pirmoje eilė- 
je stovi skaičius) turi sprendžiamos reikšmės laikinio pasaulio realybėms: 
Jia Augustinas konstatuoja, kad realybė pareina ir priklausą nuo mate- 
matiškų lyčių, kurios yra laike besivystančio pasaulinio proceso pagrindai 
ir formos. Idėjos yra nekintančios ir prieinamos tik protui; bet jose ran- 


21 De libero arlitrio II, 15; De Civilate Dei XI, 10, Confessiones I, 6; VII, 10; 
XI,10,13,31, Pal. Hessen, op. cit. pp. 24,29 —30, 53, 59—60, 63, 73—74, 82—83, 

2? Confessiones, XI,31. 

*5 Confessiones, VII,15; X,6; XI, 13,14. Pal. Hessen op, cit. pp. 24-25,50-51, 
Weinand op. cit. pp: 8-6. į 


J, Donskis, Laiko pažinimo problema šv, Augustino filosofijoje 87 


dasi ir pagrindai realybių, kurios kinta ir yra prieinamos pajutimui (in- 
visibiles atgue incomnmutabiles raliones rerum etiam visibilium et muta- 
bilium). Apie visas gamtos realybes. Augustinas tvirtina, kad jos turi for- 
mas, kurių esmė yra skaičius (formas habent gui numeros habent). Be šių 
lyčių realybės negali egzistuoti. Jei jos atimti, realybės virs nieku(adime 
illis haec, nihil erunt). Per šias formas laikinės realybės dalyvauja, amži- 
nose idėjose, amžincje būtyje, amžinųjų tiesų būtyje. Bet jos. dalyvauja 
ir visų tiesų Pamate, kurs pals vyra Dieviška Tiesa. Dievas „Yra amžinas 
amžinų tiesų Kūrėjas. Bet šios amžinos tiėsos yra amžinas, pagrindas 
laike besirandančios nuo amžinos tiesos priklausomos būties?*, 


Kaip nurodyta J. W einan d'o amžinų tiesų vaidmuo pojutinių rea- 
lybių egzistencijoje sudaro Augustino filosofijos ribose pagrindą pripažint 
pojutinio pasaulio dabartį, kuri truktų. o nenyktų, kaip atskirų įvykių 
akimirksniai. 

Mūsų pačių psichiška dabartis mums yra, pasak! Augustino, tiesio- 
ginai duota. Giliausios mūsų būties šaknys mums gali pasilikti neprieina- 
mos. Taip, antai, Augustinas nurodo, kad mes nežinome, ar galėsime prie- 
šintis pagundoms (ego vero guibus lentationibus resistere valeam guibusgue 
non valeam, nescio); mūsų sielos gabumai arba dispozicijos mums neži- 
nomi. Taip pat mes nežinome, kokia yra mūsų sielos tikra prigimtis: pa- 
vyzdžiui, ar mūsų siela gali arba negali judėti. Bet vistiek Augustinas 
pabrėžia, kad mūsų sielos veiksmai, mūsų sielos gyvaus buvimo faktas yra 
mums pažistamas neabejotinai (dažnai sakoma, kad pas Augustiną jau 
gali būt konstatuoti Descartes'o sielos būties evidencijos pripažinimo 
pradmens). 25 Su išviršiniu pasauliu dalykai stovi kitaip. Mums! tiesioginai 
duoti pojutiniai fenomenai nėra realūs. Realūs yra pasak Augustino, tik 
matematiškai, tai yra per skaičius deierminuotos daiktų lytys, be kurių 
nėra ikviršinės realybės.?5 Šios lytys sudaro išviršinio pasaulio trunkan- 
čia dabartį, kurios ypatybės mes dabar pasistengsime išdėstyti, 

Realių fenomenų keitimasis, pasak Augustino, negalimas be šių 
fenomenų matematiškų formų; tik tų. formu pletojimasis sudaro realias 
permainas. Realus laikas yra sudarytas iš formuotų realybių permainų, 
kuriose vienos lytys turi vietą kitų (rerum mutationibus fiunt tempora dum 
variuntur et vertuntur species). Be abejo, šios lytys (pav., skaičiai) yra, 
imtos kaip tokios, transempirinio pobūdžio amžina būtis, o empirinė išvir- 
šind realybė. Amžinos formos tampa empirine būtimi, įeinant į neformuo- 
tą materiją, kuri įneša į jų nekintamumą ir bendrumą keitimosi ir indivi- 
dualumo elementus, Bet be formų pati materija būtų „beveik niekas“ 
(prope nihil). Formos jai duoda kokybinį apibrėžtumą, ir mes turime kin- 
tančių formuotų kckybių pasaulį. Šios realios individualizuotos lytys kin. 
ta, bet, nežiūrint į tai, dalinai ir trunka. Atskiri realūs momentai nyksta, 
bet formos pasilieka tos pačios ir trunka daugiau ar mažiau. Jos yra sub- 


2 De Civitate Dei XI,10; De libero arbitrio 1I,11,16,17; Confessiones I,6. Pal. 
Weinand, op. cit. pp. 22—24,26 

25 Confessiones X,6. De libero arbitrio II,3. Pal, Hessen, op. cit. pp, 34—35. 
Palygink taip, pat Storz, op. cit. pp. 34—37. 

26Pol. Storz, loc. cit. ir Hesseu, lac. cit. 


88 J. Donskis, Laiko pažinimo problema šv, Augustino filosofijoje 


stancijos, kurios kai kurį laiką pasilieka realybėje, nežiūrint jų stovių iš- 
nykimo. Jos nėra amžinos kaip formos imtos atskirai nuo jų įkūnijimo 
patyrimo pasaulyje, bet vistiek jos yra tas, kas, nors ir praeina ir kinta, 
betgi turi dalinai ir pastovumą. Realybių materijai stengiantis tapti nebū- 
timi, pereit į nieką, formos. pasak Augusino yra tas, kas pasilieka (rema- 
nent). Mes tokiu būdu gauname cmpirišką dabartį, kurią reikia skirti nuo 
nykstančių dabarties akimirksnių. Kad šios įkūnytos formos yra dabar- 
tis, eina! jaugiš to, kad — jos yra būtis, o Augustinas tik dabarčiai priski- 
ria būtį. Šią dabartį sudaro matematiškos išviršinių realybių lytys. Šios 
laiko bėgyje trunkančios daiktų lyčių dabarties mes negalime pažinti bc 
bendrų ir amžinų matematikos ticsų pažinimo. Amžinos būties pažinimas 
įgalina: pažinti ir empirinės ir laikinės būties daugiau arba mažiau: trun- 
kančią dabartį.?7 

Tokiu būdu mes randame Augustino filosofijoj tris šiaip ar kitaip 
laiką liečiančias pažinimo rūšis: 1) nesančios praeities ir ateities pažini 
mą dabartiniuose atlminimuose arba anticipacijose. 2) amžinybės pažinimą 
aprioriniuose moksluose, kurs nuo atskirų mokslų bendrų tiesų veda į 
didžiausią Tiesą, į Dievą ir 3) pažinimą realiame laike įkūnytų tiesų arba 
idėjų, kurios, nežiūrint įvykių bėgio. trunka ir sudaro realią empirinę da- 
bartį, kaip mokslo objektą. Trečia pažinimo rūšis naudojasi antrąją; tokiu 
būdu mums gali pavykti nugalėti pirmos pažinimo rūšies silpnumus ir 
netobūlumus. Pirmasis pažinimas pažista atskirus mūsų psichinio paty- 
rimo nykstančius momentus, antrasis — amžinybę, trečiasis — praeinan- 
čią, bet daugiau ar mažiau trunkančią dabartį. Pirmasis atatinka papras- 
tam,, proto šviesa nepagilintam patyrimui, grynam empiriniam suvokimui 
arba pajulimui, antrasis -— aprioriniam mokslui, kurs eina nuo matema- 
tikos iki mokslo apie Dievą, trečiasis — matematiškai gamtotyrai, tikram 
mokslui apie gamtos tikrą realybę. 


Mes randame Augustino filosolijoje tris skirtinas dabarties sąvokas. 
Pirma, turime sąvoką atski9ių momentų nykstančios, tik akimirksnio 
neištęstą punktą trunkančios, mūsų tiesioginiame  patyrime suvokiamos 
'" dabarties. Antra, turime sąvoką amžinos, niekuomet  nepraeinančios ir 
su laiku nekintančios, mums tik aprioriškuose protavimuose prieinamos 
dabarties. Trečia, sutinkame sąvoką neamžinos, bet vistiek daugiau arba 
mažiau trunkančios reslių formų dabarties: jos pažinimas yra matematiš- 
kos gamtotyros uždavinys. 

Laike momentų išnykimas, pasak Augustino, gali būti nugalėtas, 
vartojant vieną iš būdu. Pirmas būdas vra atmintis, kur mes įsivaizduo- 
jame praeiti, nežiūrint jos išnykimo. Antras būdas yra mums duotas ma- 
tematiškoje gamtotyroje, kur pažistame relativiai pastovias nors ir galu 
gale nykstančias realias formas. Trečias yra apriorinių pažinimų būdas, 
kur mes pažistame amžinas tiesas ir jų aukščiausiame laipsnyje — Dievą: 
Dievo pažinimas mus visiškai išlaisvina nuo laiko išnykimo, nuo jo naiki- 
nančios srovės. 


* De libero arbilrio II,16,17, Confessiones XII,8,19 ir Weinand, op. cit pp. 
26—30. 


PVP 


Būtinybė, tikimybė ir valia camtos dėsniuose 


Dri P. Slavėnas, Kaunas. 


Dažnai tenka išgirsti, kad fizika ir kiti tikslieji gamtos mokslai 
gyvena didelį kvizį. Atsirado labai „keistų“ kosmogonijos ir kosmologijos 
hipotezių. Populiariuose leidiniuose kartais skelbiamas senosios fizikos 
„bankrotas“. — Aišku, visur esti daug žmonių, turinčių instinktivios anti- 
patijos tiksliesiems gamtos mokslams. Jie tykoja kiekvieną mokslę įvyk- 
stantį krizį, stengiasi išpūsti jį ir sunaudoti griovimo tikslams.  Atsaku- 
mas už tai dažnai užkraunamas astronomams ir matematikams, - iš kurių 
tarpo daugiausia kilo tų  „ekstravagantiškų“  idejų. Tačiau visai be 
pagrindo! 

Tikslieji gamtos mokslai turi tiek tvirto pagrindo įvairiuose mok- 
slo pritaikymuose kasdieniam gyvenimui, jog būkštauti dėl mokslo likimo 
būtų tikra nesąmonė. Jei moksle ir ivyksta bet kuris krizis, tai čia esti 
tiktai arba naniu teorijų kūrimas arba; senų teorijų revizija. Po kiekvieno 
krizio mokslo sritis ne tik nesusiaurėja, bet išsiplečia. 

Dabartiniu laiku moksle pasirodo tiek daug naujų dalykų, tiek 
daug visokių „krizių“, kad viename straipsny vargiai kas galėtų padaryti 
net ir trumpą visa to apžvalgą Lia nagrinėsime tik vieną labai aktualų 
dalyką, iškilusį ypač Lastaraiuiiė laikais. būtent, pažiūras į gamtos rei- 
škinių dėsningumą. 

Gamtos mokslai nesitenkina vien tik faktus rankiodami arba atli- 
kinėdami tik smulkius eksperimentus, bet stato sau kilnesnį tikslą: nusta- 
tyti gamtos dėsnius ir jų taikymą įvairiems gamtos reiškiniams. Nepažįstant 
gamtos dėsnių, neįmanoma kalbėti ir apie bendrą visatos santvarką. Tuo 
tarpu, kiekvienas gamtos dėsnio taikymas yra dan ar mažiau ribotas. 
Taip, antai Boylec— Marictte'o dėsnis liečia dujas, Faradė- 
jaus dėsniai — elektrolisę, — Coulomb'o dėsnis — statišką 
elektrą. Kai kurie;dėsniai turi labai bendro pobūdžio. Prie tokiu galima 
priskirti, pavyzdžiui, energijos patvarumo dėsnį arba Newton'o trau: 
kos dėsnį. 

Tačiau visi jic dar neišsemia viso visatos turinio. Žinomieji gam- 
tos dėsniai toli gražu neišreiškia viso gamtos turinio. Todėl, kalbėdami 
apie visatą (remdamies žinomais gamtos dėsniais) in toto, darome drąsią 
ekstrapoliaciją (spėjimą, išeinantį iš patyrimo ribų). 

Apžvelgdami gamtos dėsnius = pastebime, kad jie labai skiriasi 
nuo vieni kitu! ne tik turiniu ir taikymo sritimi, bet ir forma. Todėl gali 
būti sudaryta atitinkama dėsnių klasifikacija. Paprastai gamtos dėsniai 
skirstomi į dvi grupes:į analiziniusdėsniusirį statistikinius 
dėsnius. Analizinių dėsnių pavadinimas nėra nusistovėjęs. Vieni juos 
vadina „tiksliaisiais dėsniais“, antri  „identiniais“, treti — ,„fenomenologi- 

"niais“, ketvirti — „absoliutiniais“ ir t. t. Šiame straipsny juos vadinsime 

„analiziniais dėsniais“. Kddingtona's nurodo dar trečią 
dėsnių grupę — „transcendentinius dėsnius; bet šitos sąvo- 
kos čia nenagrinėsime. 


<0 š V. Slavėnas, Būlinybė likinybė ir valia gamtos dėsniuose 


Analiziniai dėsniai 


Dauguma žinomųjų gamtos dėsnių yra analiziniai dėsniai. Ypač 
tai galima pasakyti apie dėsnius, dėstomus gimnazijos kurse. Boyle'o- 
Mariotte'o, Gay-Lussac'o, Newton'o ir kiti dėsniai yra ryškūs pavyzdžiai. 
Visas mūsų supratimas apie gamtą. didele dalimi tų dėsnių yra išūgdytas. 

Analiziniai dėsniai operuoja su tiksliai matuojamais fizikos dy- 
džiais ir nustato tarp jų griežtą  pareinamybę. Kiekvienas analizinis dės- 
nis gali būti puikiai išreikštas matematikos formula, lygčių pagelba. Pa- 
prasčiausias pavyzdys yra Boyle'o-Mariotte'o dėsnis, išreikštas pavidalu for- 
mulos: 


pu == Const. 
kur p yra dujų spaudimas. 
D ki tūris 


Šitokioje  matematiškoje formoje pasireiškia visos esminės  analizi- 
nių dėsnių savybės. Visi fizikos dydžiai, įeiną į tokį dėsnį, yra tol y- 
diniai dydžiai. Tūris v, išreikštas kūbiniais ceniimetrais, gali būti bet 
kuris teigiamas realus skaičius: jis gali būti sveikas ar  trupmeninis, 
racionalus ar irracionalus. "Tas skaičius gali būti išreikštas  dešimtainė 
lrupmena su kokiu norimu zukštu tikslumu. Ta pati pastaba tinka ir 
kitiems dydžiams.  Analizinio dėsnio nusakymas yra griežtas: matema- 
tinė formula yra lygtis; lai nėra nelygybė nei apytikrė lygybė. 

Toliau: analizinis dėsnis nustato funkcinę pareinamybe 
larp atskirų dydžių. Jei spaudimas pasikeičia, tuomet neišvengiamai — 
jei, kitos sąlygos pasilieka. tos pačios, — keičiasi dujų tūris. Kalbant 
matematiškai, tūris yra spaudimo funkcija, o spaudimas — tūrio a r g u- 
mentas. Ir atvirkščiai, kiekviena tūrio almaina sukelia spaudimo at- 
mainą. Tokiu būdu funkcinė pareinamybė gali būti apkreipta: spaudi- 
mas gali būti laikomas funkcija. tūris argumentu. Ir vienu ir kitu atveju 
net labai mažos argumento atmainos, -— nors ir labai mažai, vis dėlto vi- 
suomet pakeičia fuukciją. Juo mažesnė almaina įvyksta argumente, juo 
mažiau keičiasi funkcija. Sakoma, kad tokia funkcinė pareinamybė yra 
tolydinė. Analizinius dėsnius sekmingai gvildena ta matematikos ša- 
ka, kuri naudojasi tclydinių dydžiu ir tolydinių funkcijų sąvokomis, tas 
yra vadinamoji begalinių mažybių analizė. Iš to darosi 
aišku, kad mokslo istorijoje analizinių dėsnių tyrimas ėjo lygia greta su 
matematinės analizės tobulėjimu. 

Žinome, kad retas analizinis dėsnis, laikui bėgant, nepasirodo turįs 
per mažai tikslumo. Pavyzdžiui sakytasai Boyle'o-Mariotte'o dėsnis  vi- 
siškai galioja tik idealiose arba „tobuliose“ dujose Šiaip fizikos laboratori- 
joje jis pasirodo daugiau ar mažiau klaidingas. Tačiau analizinio dėsnio 
sąvoka čia nėkiek nesikeičia, čia „kaltas“ esąs ne tiek pats dėsnis, kiek jo 
netobulas formulavimas., Kai Boyle*'o-Mariotte'o dėsnis pasidaro netikslus, 
. galima vartoti tikslesnę van der Waals,o formulą: 


(p+ >10—b6):=0. | 


Jei ir ši formula neduos reikiamo tikslumo. tai imsime dar kokią tiksles- 
nę, nors ir painesnę formulą. Bet šiaip ar taip, dydžiai p ir v liks toly- 


į 
| 


PART 


P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 91 


diniai dydžiai, o tevp jų pasiliks tolydinė funkcinė pareinamybė. Boyle'o- 
Mariotte'o dėsnis bus taisomas, bet nenustos analizinių dėsnių savybių. 

Apibūdinę analizinius dėsnius leiskime, kad visi gamtos 
dėsniai yra analiziniai dėsniai. Tuomet gausime ypatin- 
gą pasaulio vaizdą, kurį labai mėgo kai kurie netolimos praeities filoso- 
fai| ir dauguma mokslo tyrinėtojų. Kaip gi atrodo tas analizinių dėsnių 
pasaulis? 740 

Tame pasauly visus gamtos reiškinius su vienas kitais laiko glau- 
džiai surišę analiziniai dėsniai. sudarydami vieną milžinišką sistemą — visa- 
tą. Tai yra griežto dėsningumo pasaulis. Kiekvieną, kad ir mažiausia 
atmaina vienoje visatos dalyje neišvengiamai tiesioginiu ar netiesioginiu 
būdu atsilieps visur kitur.  Analizinių dėsnių pasaulis yra pagrįstas griež- 
tu. priežastingumu.. Joks reiškinys negali įvykti be priežasties, arba ne- 
palikti jokios pasėkos. Jei žinotume visus tokio pasaulio dėsnius, tai ste- 
bėdami pasaulio dabartį, galėtume sužinoti jo praeitį ir iš anksto nusta- 
tyti jo ateilies likimą. Analizinių dėsnių pasauly viešpatauja deter- 
minizmas: pasaulio likimas yra iš anksto nustatytas. 

Tokį pasaulį štai kaip būdino Laplace'as: „Dabartinį pasaulio 
stovį mes turime vaizdintis, kaip jv praeities pasėką ir kaip būsimojo sto- 
vio priežastį. Protas, kuris žinotų visas veikiančias gamtoje vienu Iaiku 
jėgas ir kuris žinotų visų gamtą sudarančių daiktų suskirstymą luo pačiu 
laiku, jei jis sugebėtų matematiškai šiuos davinius išnagrinėti, vienoje 
tormuloje apimtų didžiausių dangaus kūnų ir lengviausių atomų judėsius; 
niekas neliktų jam. nežinoma, ir ateitis kartu su praeitimi atsistotų jo aki- 
vaizdoje. Menką tokio proto alvaizdą žmogaus protas rodo savo geres- 
niuose kūriniuose astronomijoje. Atradimai mechanikoje ir geometrijoje kar- 
tu su visuotinės traukos dėsniu išaiškina tais pačiais matematiškais reiš- 
kiniais pasaulio praeitį ir jo ateiti. Taikant tą patį metodą kitiems tyrinė- 
jimo objektams, pavyksta suvesti prie bendrų dėsnių stebimuosius reiški- 
nius i4 numatyti tai, kas turi įvykti esamcmis sąlygomis. Visos pastan- 
gos tiesą ieškoti verčia prilygti čia būdintam :protui, kuris tačiau visada liks 
mums be galo tolimas“. 

Iš tikrųjų, analizinių dėsnių taikymas astronomijai buvo labai vai- 
singas. Galima tiksliai suskaičiuoti dangaus kūnų judėjimus. Galime 
ištirti, kur jie buvo tolimoje praeityje ir numatyti jų padėtis tolimai atei- 
čiai. Visiems šitiems klausimams spręsti reikia pavartoti diferencialinės 
lygtys. Laplace'as, pirmoje eilėje tyręs dangaus mechaniką, išplėsdamas 
savo mėgiamus pretavimo metodus į visus tiksliuosius mokslus, ėmė žiū- 
rėti į viso pasaulic likimą, kaip į milžinišką diferencialinių lygčių siste- 
mą. — 

Tačiau šita pežiūra pasirodo esanti vienašališka, jei atkreipsime 
dėmesį į kitą dėsnių klasę, būtent, „statistikinius dėsnius. 


Statistikiniai dėsniai.. 


Su statistikiniais dėsniais susiduriame kinetinėje dujų teorijoje ir 
termodinamikoje. Imkime tokį pavyzdį. Indas, iš kurio buvo ištrauktas 
oras, staiga atidaromas; cras veržiasi vidun ir, akimirkai praslinkus, oro 
spaudimas inde susilygina su oro spaudimu kambaryje. Žiūrint kinetinės 


92 „P. Slavėnas, Būlinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 


teorijos atžvilgiu, oras susideda iš daugybės smulkių dalelių — molekulų, 
kurios „smarkiai juda. Bejudėdamos, jos nuolat susiduria su viena; kita. 
Po kiekvieno susidūrimo molekulos judėjimo! kryptis ir greitis pasikeičia: 
tokiu būdu jos blaškosi į visas puses. Sutikdamos kokią nors kliūtį. pa- 
vyzdžiui, kokio nors indo sienelę, molekulos daužosi į ją ir atšoka atgal. 
Iš tų smūgių susidaro vadinamasai oro spaudimas. i Kai atidaromas tuš- 
čias indas, tai molekulos, esančios lauke, veržiasi vidun. ir tuoj užpildo vi- 
są indą. Matome, kad proceso eiga iš esmės nėra užtikrinta. Oro mole- 
kulos gali būti suskirstytos labai įvairiais būdais Daug kas pareina nuo 
to, kaip jos susidurs su viena kita. Todėl, teoriškai galvojant, jos gali 
užpildyti indą greičiau arba lėčiau; tai pareina nuo daugelio pavienių 
aplinkybių. Jei kambaryje molekulų būtų nedaug, tai būtų labai proble- 
matiškas klausimas, ar bent viena jų patektų indan. Bet kadangi jų yra 
labai daug (apie 4.10'9 kiekviename kubiniame centimetre), tai visas 
procesas yra užtikrintas. "Todėl galime suskaičiuoti, kokiu greitumu oras 
skverbsis į vidų. 

Aiškumo dėliai, imkime kitokį pavyzdį, neturintį nieko bendro su 
fizika. Kambaryje pakabintas popicris  musėms gaudyti. Jei kambary 
yra vos kelios musės, tai sunku pasakyti kuomet viena jų nutūps ant po- 
pierio. Lieka tiktai spėliojimas, panašus į loterijos lošimą. Bet jei kam- 
barys yra pilnas musių, tai jų gaudymas tampa jau tikras. Žinodami 
per kiek laiko vidutiniškai viena musė pataiko ant popierio, galėtume 
suskaičiuoti kokiu greitumu musės popierį aplipdytų. 

Statistikinis dėsnis paprastai liečia sudėtingus reiškinius. Jis ne- 
nusako kategoriškai, kas bus, bet tiktai nurodo įvairius galimumus ir 
nustato tikimybę kiekvienai galimai išeičiai. Jei tiriamų objektų yra 
maža, tai statistikinis dėsnis leidžia tiktai atspėti procesą; bet jei objek- 
tų yra daug. tai spėliojimas virsta griežtu tvirtinimu. 

Labai daugelis analizinių dėsnių  tikrumoje yral slapto pavidalo 
statistikiniai dėsniai. Pavyzdžiui, duju spaudimas, duju sudrumas ir ki- 
tokios panašios sąvc kos turi prasmės tik toi, kol operuojame su labai di- 
deliu molekulų kiekiu. Jei dujas tirsime pagrindingai, taip sakant, 
„mikroskopiškai“, tai ten matysime chaotišką molekulų blaškymąsiį „Spau- 
dimas“, „sudrumas“, kaipo tikslūs dydžiai, netenka prasmės. Imant du- 
jų stovį mažoje skalėje, matysime, kad ten viskas banguoja, alsuoja. | 

Imant dujas didesniais (ne mikroskopiniais) kiekiais, jų savybės, 
kaip sudrumas, spaudimas ir pan. virsta  lolydiniais, griežtai apibrėžia- 
mais dydžiais. Statistikiniai dėsniai. praktiškai imant, įgyja analizinių 
dėsnių formą. i 

Tas pats reiškinys pastebimas ir skysčiuose. Imamas dideliais 
kiekiais, kiekvienas skystis atrodo esąs gana tiksliai apibudinamas kūnas. 
Bet mikroskopiški tyrinėjimai rodo, kad skysčiuose visą laiką eina smul- 
kūs judėjimai —- mažos ir trumpalaikės srovės (Brown'o judėjimas). 
Didelėje skalėje tie judėsiai tarytum anuliuoja vienas kitą: skysčio pavir- 
šius atrodo ramus ir lygus, kaip veidrodis. 

Prie visai panašių išdavu veda šilimos reiškiniai. Šilima yra mo= 
lekulų judėjimo energija. Kiekviename kūne molekulos nuolat juda. Su- 
sidurdamos su' viena kita, jos keičia savo skridimo kryptį ir greitumą.: 


P. Slavėnas, Būlinybė, likimybė ir valia gamtos dėsniuose 93 


Kiekvienas, net ir mažas daiktas, susideda iš tokio milžiniško molekulų 
kiekio, kad nėra jekio galimumo nagrinėti pavienės molekulos judėjimą. 
Galima tiktai statistikos metodais ištirti kiek nuošimčių visų 
molekulų | turės šiokį ar tokį greitumą. Molekulų suskirstymas pagal 
greitumą gali būti atspėtas, einant tikimybių teorijos sumetimais. Savaime 
suprantama, kad tai yra tik spėliojimas (nors ir labai tikslus), nes tikimy- 
bės skaičiavimas, dar nėra paties dalyko skaičiavimas. ' 

Įsivaizdinkime bet kokį daiktą, sakysime, plytgalį, kuris yra pakai- 
tintas ugnyje iš vieno galo: kitas jo galas liko šaltas. Apdengsime tą plyt- 
galį kokia nors medžiaga, sunkiai praleidžiančia šilimą, pavyzdžiui, apvy- 
niosime jį vata. Paskui paliksime jį ir stebėsime, kas įvyks. Aišku, tem- 
peratūra plytgaly greitu laiku išsilygins.  Šilima iš įkaitinto galo pradės 
veržtis į šaltą. Kodėl taip yra? Šitas, rodos, savaime suprantamas dalykas 
neturi jokio logiško išaiškinimo. Galima tik konstatuoti jį kaip faktą./ 

Fizika nurodo, kad temperatūra turi tendencijos išsilyginti. Jei 
karštas kūnas yra greta šalto, tai šilima visada teka iš karšto į šaltą ir 
niekuomet neatbulai.  Šilima tarytum stengiasi išsilyginti visame pasau- 
lyje. Fizikai nustato matematiškai tikslų "matą; šitokiam išsilyginimui 
matuoti. Šis matas pavadintas entropeja; tai yra sąvoka, turinti pagrin- 
dinės reikšmės. Antrasis termodinamikos dėsnis sako, kad 
entropeja, imant bet kurią atskirą fizinę sistemą, negali eiti mažyn, o ga- 
linti tik eiti didyn, arba kraštutiniu atveju nesikeisti. 

Reiškinį, įvykusį plytgalyje, galima apžvelgti, besigilinant į mate: 
vijos santvarką. Karštoje plytgalio dalyje molekulos virpa smarkiau ne- 
gu šaltame. Negalime pasakyti nieko tikro, kaip tenai juda bet kuri mo- 
lekula. Molekulų plytgaly yra labai daug; kiekviena molekula nuolat 
susidurdama su savo kaimynėmis, padaro labai sudėtingus judėsius.  Ta- 
čiau, einant tikimybių teorija, galime spėti, kad, laikui bėgant, greitesnės 
molekulos karštame gale palaipsniui išjudins molekulas šaltame gale. Vi- 
dutinė molekulos kinetinė energija bus ta pati ir viename ir kitame plyt- 
galio gale. Kitaip sakant, temperatura abiejuose galuose išsilygins. To 
negalima „tikrai“ tvirtinti, bet tikimybė, kad viskas vyks taip, o ne ki- 
taip, yra labai didelė. 

Statistikinis dėsnis, pats savaime, nieko nesako apie įvykio eigą 
Jei statome indą pripiltą vandens ant ugnies, tai, „teoriškai galvojant“, 
vanduo inde gali užvirti labai greit, bet gali užvirti ir labai lėtai, gali vi- 
sai neužvirti, gali pagaliau sušalti ir pavirsti ledu. Aišku tik viena: bū- 
tent, tikimybė, kad vanduo pe tam tikro laiko užvirs, yra neišpasakomai 
daug didesnė, negu visų kitų „galimų įvykių“ tikimybės, paimtos kartu. 
Tas, kas stato indą vandens ant ugnies tikėdamas, kad vanduo greit už- 
virs, tarytum lošia loterijoje. Bet tas lošimas yral tikras, nes iš visos bi- 
lietų daugybės labai didelė dauguma duoda išlošimą. Tai yra todėl, kad 
indas yra pakankamai didelis ir jame yra labai daug| vandens molekulų. 
Jei tas indas būtų mikroskopiškas (arba ultramikroskopiškas), tai reikė- 
tų daugiau laukti visokių netikėtumų. 

Teoriški tyrinėjimai rodo, kad, entropeja savo esme yra ne kas 
kita, kaip tikimybės funkcija. Juo didesnė yra tikimybė fizinio stovio, 
kuriame gali atsidurti fizinė sistema, juo didesnė yra to stovio entropeja. 


01 P. Slavėnas, Būlinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 


Antrasis termodinamikos dėsnis, tvirtindamas, kad entropeja negali eiti 
mažyn, nurodo, kad labai sudėtingi gamtos reiškiniai, kaip, pavyzdžiui. 
šilimos reiškiniai, vyksta didyn einančios tikimybės linkme. Kiekviena 
fizinė sistema besikeisdama neišvengiamai pereina nuo mažiau tikimo prie 
daugiau tikimo stovio. "Toks tvirtinimas nėra savaime (a priori)| aiškus. 
Todėl antrasis termodinamikos. dėsnis yra visų statistikinių dėsnių pag- 
rindas. Jis nurodo, kokią svarbią vietą turi gamtos procesuose tik i- 
mybės sąvoka. Elementariniai (paprasti) reiškiniai gali būti tiriami 
matematinės analizės metodais, (atsiminkime Laplace'o žodžius), bet la- 
bai sudėtingi masiniai reiškiniai vyksta pagal tikimybės dėsnius, kitaip 
vadinamus statistikiniais dėsniais. 

Matome ski/iumą tarp analizinių dėsnių iš viėnos pusės' ir statisti 
kinių iš antros. Statistikinio dėsnio tvirtinimas neturi to griežtumo, kokį 
matome analiziniucse dėsniuose. Juo platesniu mąstu nagrinėsime fizinį 
reiškinį, juo tiksliau veiks statistikiniai dėsniai. Todėl praklikoje statis- 
tikiniai dėsniai dažnai savo griežtumu prilygsta analizinius dėsnius ir ga- 
li būti išreikšti analizinių. dėsnių forma. Kaip jau buvo sakyta šilimos 
dėsniai, dujų dėsniai ir daug kitų yra savo esmėje statistikiniai dėsniai, 
nors ir skamba, kaip analiziniai. Toks griežtas jų formulavimas toli 
gražu nėra visiškai teisingas ir galioja tiktai „,mikroskopiškoje“ skalėje. 
Kol neatsirado kinetinė dujų teorija, mokslas, galima sakyti be analizinių, 
nežino jokių kitokių dėsnių.  Statistikiniai dėsniai pradžioje buvo priimti 
kaip „malum necessarium“.  Analiziniai dėsniai buvo laikomi „tikrais“ 
dėsniais, o statistikiniai -— kaž kokiais „erzacais“, surogatais. Mokslo uz- 
davinys buvo nustatinėti analizinius dėsnius, o statistikiniais dėsniais buvo 
leista naudotis tik tais atvėjais, kai tiriamas reiškinys yra toks sudėtingas, 
jog „menkas žmogsus protas“ nepajėgia apimti jo! visoje pilnumoje. Buvo 
tikimasi, kad toks šio dalyko stovis yra laikinas. 

Tačiau laikas dirbo statistikiniu dėsnių, naudai. Jų reikšmė mok- 
sle kas kart ėjo didyn, o daugybė tariamų analizinių dėsnių pasirodė, 
kaip jau sakėme, esą statistikinio pobudžio. Tiktai mechanikos ir elek- 
trodinamikos dėsniai ilgiau išlaikė savo pozicijas, kaip grynai analiziniai 
dėsniai.  Visokios pastangos pagristi statistikinius dėsnius kokiais nors 
analiziniais dėsniais liko bergždžios. Žodžiu, statistikiniai dėsniai turėjo 
būti pripažinti de įjjure. Kartu su tuo paaiškėjo, kad jų prigimtis yra 
visai kitokia, negu analizinių dėsniu. 

Patsai gamtos dėsnių nustatymas yra abiem atvejam labai skirtin- 
gas. Nustatant bet kurį analizinį dėsni, iš anksto postuluojama, kad gam- 
tos reiškiniai vyksta griežtoje priklausomybėje nuo viens kito. Priešingu 
atveju, nustatant statistikinį "dėsnį, leidžiama, kad gausingi gamtos reiš- 
kiniai (pav., molekulų judėjimai) vyksta chaotiškai. Tiesa, įvairūs mok- 
slininkai kalba) apie tai su rezervais; jie nuolat mini, kad gamta yra dės- 
ninga, bet sako jie, tiriamas reiškinys yra toks painus, jog dėsningumas 
lieka nepastebimas. Tačiau svarbu čia pabrėžti, kad statistikinis dėsnis 
galioja visai neatsižvelgiant į tą problematišką dėsningumą. Net atvirk- 
ščiai: kuo mažiau tas dėsningumas pasireiškia, tuo- tiksliau gali būti tai- 
komas statistikinis dėsnis.  Statistikiniai dėsniai remiasi matematiška 
tikimybės sąvoka, kuri yra visiškai svetima analiziniams dėsniams. Bet 


P. Slavėnas, Būtinybė, likimybė ir valia gamtos dėsniuose 95 


didžiausias priešingumas tarp  statistikinių ir analizinių dėsnių pasireiš- 
kia, nagrinėjant įvairių fizinių procesų eigas. i 


Laiko linkmė. 


Išnagrinėkime bet kurį fizikos procesą. Fizinė sistema, visvien 
kokia ji bebūtų, proceso eigoje pereina per daugybę įvairių fizinių stovių, 
kuric keičiasi vicnas paskui kitą, kaip kokia virtinė. Atskirais atvejais 
proceso eiga gali būti pagreitinta arba sulėtinta; retkarčiais ta eiga gali 
būti apversta, taip kad kas ejo paskui, eis pirma, ir atbulai. Pastaruoju 
atveju procesas vadinamas apverstiniu, arba grįžtamuoju procesu. 

Skirtumas tarp apverstinių ir neapverstinių (negrįžtamųjų) proce- 
sų gali būti paaiškintas tokiu pavyzdžiu. Isivaizduokime bet kurį fizinį 
procesą, bet kurį gemtos reiškinį.  Imkime jį fotografuoti (filmuoti) ki- 
no aparatu. Gautąją filmą  demonstruokime ekrane. : Filma gali būti 
paleista dvejopu būdu: nuo pradžių ir nuo galo (atbulai).: Pirmuoju at- 
veju matysime ekiane tokį pat vaizdą. kokį esame fotografavę; antruoju 
atveju viską matysime atbulai. Gal kam nors teko matytį tą keistą ir 
komišką reginį, kai filma eina atbulai? Žmonės ekrane žengia atbuli, 
automobiliai smarkiai važiuoja užpakaliais pirmyn, arkliaį/ bėga atbuli pas- 
kui vežimus, kriokly vanduo lipa aukštyn ant uolų. Apskritai, gaunamas 
visai nenaturalus vaizdas. "Tai rodo, kad daug reiškinių, matomu kasdie- 
nos gyvenime nėra apverstiniai procesai. Jų eiga turi nustaty- 
tą) linkmę, kuri negali būti apversta. Belt yra išimčių: galima' įsivaizduoti 
labai daug fizinių| procesų. kurie ekrane atrodytų vienodai teisingi, vis- 
vien, ar filma eis pirmyn ar atbula. Tai yra apverstiniai (grįž- 
tamieji) procesai. 

Kino aparatas, be abejo, yra netobulas įrankis tokiems bandy- 
mams. Jis leidžia atkartoti tik regėjimo įspūdžius, ir tai dar labai netiks- 
liai. Tat jo vietoje pastatykime žmogaus vaizduotę.  Vaizduokime fizi- 
nius procesus ir leiskime jiems eiti normalia ir atbula linkme. Tas pro- 
cesas, kuris atrodo teisingas abiem atvejam, yra apverstinis. Bet jei pro- 
cesas gali vykti tik viena linkme, o vaizduojant jį atbulai, gaunama nesą- 
monė, tai procesas vadinasi neapverstinis (negrįžtamas). 

Dabar imkime kelis konkrečius pavyzdžius.  Atsiminkime aną 
plytgalį, kuris buvo nevienodai įkaitintas ir paliktas ramybėje. Šilimos 
išsilyginimas tame plytgaly yra neapverstinis procesas. Iš tikrųjų, jokia- 
me vienodai šiltame daikte šilima nepereis vati savaime iš vieno galo į ki- 
tą. Dar anksčiau vaizdavome bandymą su ištuštintu indu, į kurį veržiasi 
oras. | Tai vėl yra neapverstinis procesas: jei vaizduosime jį atbulai, tai 
gausime, kad iš atdaro indo oras pats savaime išbėgs. Statistikinių dės- 
nių šviesoje toks dalykas turi neišreiškiamai mažai tikimybės ir todėl se- 
kant entropėjos didėjimo principą yra fiziškai neįmanomas. 

Gamtoje taip pat yra labai daug apverstinių procesų. Bemaž visi 
astronomiški reiškiniai, kuriuos nagrinėja „Dangaus Mechanika“, yra 
apverstiniai. Leiskime, kad Žemė staiga sustojo ir ėmė suktis atbulai. 
Leiskime, kad ji ėmė keliauti aplink Saulę atbula linkme. Tegu tas pais 
įvyksta su visomis planetomis. Visi judėjimai vyks teisingai pagal dan- 


96 P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė 1: valia gamtos dėsniuose 


gaus mechanikos dėsnius, lygiai taip pal, kaip dabar, tiktai atvirkščia 
tvarka. Jei nufilmuosime regimus dangaus reiškinius ir demonstruosimc 
juos ekrane tiesiogine ir atbula tvarka, tai tiktai astronomiškas patyrimas 
leis mums atskirti tikrąją tvarką nuo atbulos. Šiaip, teoriškai galvojant, 
abudu reginiu yra vienodai teisėtu mechanikos atžvilgiu. Jei ekrane 
būtų rodoma kokia nors nežinoma žvaigždžių sistema, tai žiūrovai, nors 
tarp' jų būtų didžiausių mokslinčių, negalėtų pasakyti, ar reginys yra 
leisingas, ar išverstas. 

Jei švytuoklė galėtų švytuoti be trinties, tai jos švytavimas būtų ap- 
verstinis procesas: tokia švytuoklė, iš karto sustabdyta ir paleista tuo pa- 
čiu greitumu atgal, pereitų visas savo pirmiau turėtas padėtis, tiktai at- 
bula tvarka. 

Absolučiai elastingų kūnų smūgis (susidūrimas) yra  apverstinis 
procesas. Isivaizduokime, kad du  elastingu - rutuliu artinasi prie vienas 
antro. Atstumas tarp jų eina mažyn. Pagaliau, jiedu susiduria, akimirks- 
niui paliečia vienas antrą ir tuoj atšoka. Jų greitis ir judėjimo linkmė 
pasikeičia pagal žinomus mechanikos dėsnius. Jei rutulius sustabdysimė 
ir paleisime tuo pat greitumu atgal. jie vėl susidurs; po: susidūrimo įgis 
savo pirmiau turėtą greitumą, bet jau eis tolyn nuo vienas antro. Tiesio- 
ginis ir atbulas procesas iš esmės čia niekuo nesiskiria, 

Kodėl vieni procesai yra apverstiniai, kiti — neapverstiniai? Kur 
glūdi jų skirtumo priežastis? Ir štai kokį gauname atsakymą: — Jei gam- 
tos procesas yra neapverstinis, tai tarp nustatančių jį dėsnių būtinai turi 
būti vienas! ar kitas statistikinis dėsnis. Be  statistikinių dėsnių, vienais 
tiktai analiziniais, galima išaiškinti tik apverstinius procesus 

Jau turėjome neapverstinių procesų pavyzdžius. Juose veikė šili- 
mos ir dujų dėsniai -— tikri statistikiniai dėsniai. Vandens kritimas kriok- 
ly yra neapverslinis procesas: — negi lips vanduo į kalną?! Šitas pa- 
vyzdis nėra taip aiškus kaip anie. Juk vanduo krinta pagal traukos dės- 
nį. o tai yra, kiek] žinoma, grynai analizinis dėsnis. Bet įsidėmėkime, 
kad vanduo, krisdamas žemyn, truputį sušyla: mechaninė energija pavir- 
sta į šilimą; o iuk 1ai yra statistikinis, ir, bendrai imant neapverstinis 
procesas. To mažo šilimos kiekio, kuris atsiranda vandeniui krintant, pa- 
kanka, kad visas tas gamtos reiškinys virstų neapverstiniu. 1 

Mechanikos procesai, bendrai imant, yra „apverstiniai, ir tai sup- 
rantama, kadangi mechanikos dėsniai bent savo išorine forma yra anali- 
ziniai. Mechanikos procesas virsta neapverstinių, kai jame įsipainioja 
trinties reiškiniai. . Trintis sumažina kūnų. judėjimą ir sukelia šilimą. 
Kitaip sakant, ji paverčia didelių kūnų judėjimą chaotiškais smulkių mole- 
kulų judėsiais. Tai yra statistikinis reiškinys ir todėl neapverstinis. 2 

Visuose statistikiniuose dėsniuose glūdi tikimybės ir surištoji su 
ja entropejos sąvoka. Jei. fiziniame procese entropeja keičiasi, tai proce- 
sas yra neapverstinis, nes entropėja laiko bėgyje gali tiktai eiti didyn, 0 
jokių būdu ne mažyn. Entropejos didėjimas nurodo linkmę, kuria vyk- 
sta, fizinis procesas. 

Ligi šiolei, svarstydami neapverstinius procestis, skyrėme teisingą 
tvarką nuo apverstos tvarkos paprastais gyvenimo patyrimo bei „sveikojo 
proto“ sumetimais. "Tačiau toks svarstymas gali būti pastatytas griežtoje 


1 


į 


P. Slavėnas, Būlinybė. tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 97 


matematiškoje plotmėje. Stebėdami „ekrane“ bet kokį fizinį procesa, 
galime paklausti, kaip keičiasi tenai entropeja? Jei ji eina didyn, tai 
reiškia, kad procesas yra rodomas teisingai, jei mažyn, — reiškia filma 
eina atbulai. Jei, pagaliau. entropeja nesikeičia, arba visai tame reginy 
nefiguruoja, tai klausimas apie „tikrąją“ lnkmę lieka atviras: procesas 
vyra apverstinis. 

Ryšis tarp, neapverstinių procesų iv stalistikinių dėsnių fiziniame 
pasauly yra pakankamai nustatytas.  Pažvelgsime į subjektivų (išvidinį) 
pasaulį. Tenai matome, kad visi sąmonės pergyvenimai yra neapyers- 
tiniai. Visi mes taip aiškiai juntame laiko eigą, jog jokiu būdu negalėtu- 
me supainioti pracities su dabartimi! Šitas sielos reiškinių neapverstinu- 
mas gali būti aiškinamas fiziologiniais sumetimais. Proto funkcijos ma- 
tomai vyra surištos su smegenų ir nervų veikimu. Tas veikimas yra pil- 
nas įvairių cheminių reakcijų. gaminančių šilimą. Čia turime neapvers- 
tinį procesą; todėl smegenų veikimas, kaip ir visos fiziologinės žmogaus 
kūno funkcijos yra neapverstinis. 

Ar toks aiškinimas yra teisingas, ar ne, sunku būtų ginčytis, bet 
svarbu, kad fiziniame pasauly laikas neturėtų jokios aiškiai išreikštos 
eigosį jei nebūtų statistikinių dėsnių: „praeitis“ ir „ateitis“. būtų tuo- 
met sutartinės,  relativios sąvokos panašiai kaip „kairė“, ar „dešinė“. 
Pasaulis, kuriame nematyti statistikinių dėsnių (kaip anas Laplace'o pasau- 
lis), neturėtų laiko mūsų priprasta šio žodžio prasme. Tokiame pa- 
saulyje praeitis ir ateitis iš esmės niekuo nesiskirtų, arba, kitaip pasa- 
kius, skirtųsi tik pavadinimais. 

Kyla klausimas, ar tokiame pasaulyje iš viso gali būti koks nors 
laikas. Daug kas yra girdėjęs apie relativybės teorija ir apie surištas 
su ja pažiūras į erdvę ir laiką. Tarp kitko, relativybės teorija savo ma. 
tematiškame traktavime elgiasi su laiku ir su erdve visai | vienodai; — 
ji tarytum ignoruoja bet kurį skirtumą tarp jųdviejų. Erdvės koordina- 
tos tenai yra neatskiriamos nuo laiko koordinatų, taip kad formulos gau- 
namos visai simetriškos. . Erdvė, sprendžiant iš tų formulų, tarytum susi- 
lieja su laiku. Tenai nebėra nei erdvės, ne laiko, kaipo tokių: lieka tik- 
tai keturių dimensijų „erdvėlaikis“ — keista sąvoka, Minkovskio 
sukurta. Toks pasaulis nesikeičia, negyvuoja — jis yra baigtas iš karto, 
ir sustingęs, kaip koks geometriškas kūnas. Vartojant matematišką „žar- 
goną“, Minkovskio pasaulis tikrai yra geometrinė (gal „metageometrinė“) 
konfiguracija keturių dimensijų erdvėje'. Relativybės teorijoje sutinka- 
me du, rodos, nesuderinamu dalyku. Iš vienos pusės žiūrint, relativybės 
teorija yra tiksli, gerai apgalvota ir paremta stebėjimais. Bet užtat bend- 
ras visatos vaizdas, kurį ta teorija paliekia, yra keistas, nerealus, ir pil- 
nas abstrakcijos. Šitas paradoksas eina iš to, - kad relativybės teorija 
neima domėn statistikinių dėsnių. Ji yra kilusi iš mechanikos ir elektro- 
dinamikos — kaip tik tokių mokslo šakų, kurios remiasi beveik išim- 
tinai analiziniais dėsniais. Tokia pat savybė pasilieka relativybės teori- 
joje. Todėl jos sukurtas visatos vaizdas likrumoje yra labai  vienašališ- 
kas. Minkovskio „keturių matavimų pasaulis“ yra vienų analizinių dės- 
nių pasaulis, puikiausiai „„nuvalytas“ nuo visų „pašalinių“ elementų. Jis 
tiek pat turi bendro su tikruoju pasauliu kiek žmogaus griaučiai su gyvu 
žmogumi. | 


98 P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė iv valia gamtos dėsniuose 


Statistikiniai dėsniai atgaivina tą negyvąjį „geometrišką“ pasaulį“, 
įneša į jį tikimybės sąvoką ir tuo nustato aiškią sieną tarp erdvės ir lai- 
ko. Sustingimas išnyksta; pasaulis „atgyja“. 


Santykiai tarp analizinių ir statistikinių dėsnių. 

Analizini4 ir statistikinių dėsnių svarba nevienodai | pasireiškia 
įvairiose mokslo šakose. Tuo tarpu kai dangaus mechanika beveik išim- 
tinai remiasi analiziniais dėsniais, statistikiniai dėsniai viešpatauja termo- 
dinamikoje ir materijos struktūros teorijose. Galima būtų manyti, kad 
ir viena ir kita dėsnių klasė yra lygiai svarbi mokslui ir kad jos viena 
antrai nekliudo. Taip iš tikrųjų yra, kol nagrinėjame atskirus specijali- 
nius mokslo klausimus. Bet kai tik bandome sukurti vieningą visatos vaiz- 
dą, tai tuoj statistikiniai dėsniai atrodo sunkiai suderinami su analiziniais, 
Vadinasi, jei leisime, kad viskas gamtoje yra surišta analiziniais dės- 
niais, tai statistikiniams dėsniams niekur neliks vietos, 

Tokį konfliktą aiškiai matome viename, jau minėtame, pavyzdyje. 
Prisiminkime vėl tuščią indą. kuris vra staiga atidaromas. Oras veržia- 
si jo vidun. Kinetinė dujų teorija sako, kad čia stumdosi ir grūdasi ne- 
suskaitomos dujų molekulos. Manoma, kad dujų molekulos juda pagal 
mechanikos dėsnius. Bet tuomet jų judėsiai ir susidūrimai privalo būti 
apverstiniai, visai taip pat, kaip dangaus kūnų judėjimai. Įsivaizduoki- 
me, kad yra sugalvotas labai tobulas prietaisas, kuris įgalina visai aiš- 
kiai matyti jundznčias molekulas. Įsivaizduokime dar, kad šitas instru- 
mentas leidžia demonstruoti visą tą reginį daug lėčiau, negu jis vyksta 
tikrumoje, taip, kad galėtume pastebėti viską iki mažiausių smulkmenų. 
Be abejonės, vaizdas būtų labai įspūdingas. Molekulų judėjimai šitoje 
mikroskopiškoje skalėje atrodytų tokie pat tvarkingi, kaip ir dangaus kū- 
nų judėjimai. 

Dabar įsivaizduokime, kad visas procesas (oro veržimasis į indą) 
vyksta „apversta“ tvarka. Stebint plika akimi, matysime visai nebūtą. 


neįmanomą dalyką — oras pats išeina iš indo! Ir tikrai yra kuo stebė- 


tis: tikimybė (šansai) tokiam dalykui įvykti yra neapsakomai maža. 

Net jei leisime, kad idas turi tik 1 cm.“ talpos, ir kad oras išėjo ne vi- 

sas, o tiktai 17, tai ir teks įvykis, Einant tikimybės teorija, pasitaiko 
0 


daug rečiau negu vieną kartą per 1010 metų! Bet, jei tą patį reiškinį 
stebėsime mikroskopiškai anuo tobulu įsivaizduotu prietaisų, tai nieko 
ypatingo nepamatysime.  Atbuli molekulų judėjimai niekuo nesiskirs nuo 
tiesioginių: jie taip pat atrodys darnūs i“ tvarkingi. Vadinasi, nesąmonė, 
kurią „(menkos žmogaus akys“ lengvai pastebi, „ištobulintam žvilgsniui“ 
lieka nepastebėta. Iš šio pavyzdžio dar kartą matome, kad statistikiniai 
dėsniai visiškai nepriklauso nuo unalizinių:  įokiu būdu negalima patei- 
sinti statistikinių dėsnių buvimo, kaip analizinių išdavos. Visas vaizdas 
pagrįstas wien analiziniais dėsniais. niekuomet nebus pilnas, atbaigtas. 
Kaip išsitarė filosofas ir matematikas H. Poincarė, statistikiniai dės- 
niai esą visatos „organizacijos dėsniai“, O analiziniaji dėsniai + nagrinėja 
tik atskirus pasaulį sudarančius vienetus. 

Analizinių dėsnių pažinimas įgalina suskaičiuoti fizinės sistemos 
pracitį ir ateiti. Toks žinojimas tarytum atidengia visatos likimą. Pa- 


— Ža ės 


P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose €9 


vyzdžiui, žinodami Žemės ir Mėnulio judėjimą dabartyje, eidami dangaus 
mechanikos metodais, galime suskaičiuoti Saulės užtemimus, kurie įvyks, 
sakysime 50-tame mūsų eros amžiuje. Lygiai taip pat galime suskaičiuoti 
užtemimus, įvykusius 10 amžiuje prieš Kristų. Sunkumo atžvilgiu abu at- 
veju visai nesiskiria nuo vienas antro. 

Visai ką kita rodo statistikiniai dėsniai. Imkime vėl senąjį pavyz- 
dį su plytgaliu, nevienodai įkaitintu ir apvyniotu vata. Žinant  šilimos 
laidumo dėsnius (kurie esmėje yra statistikiniai dėsniai), galėtume suskai- 
čiuoti, kas plytgaliui atsitiks. Nesunku nupiešti, koks bus temperaturos 
pasiskirstymas po 1 valandos, :po dviejų valandų, po trijų ir t.t. Kinetinės 
teorijos atžvilgiu tai yra tiktai spėjimai, bet praktikoje jie pasirodo tikresni 
už kai kuriuos „tiksliuosius“ skaičiavimus.  Galutinas plytgalio fizinis 
stovis yra aiškus ir neišvengiamas: temperatura jame išsilygins; prie to ve- 
da entropėjos didėjimas. 

Imkime atvirkščią uždavini. Leiskime, kad kažkas atnešė mums 
plytgalį ir sako,kač prieš 48 valandas tas plytgalis buvo nevienodai įkai- 
tintas ir po to įdėtas į medžiagą. nepraleidžiančią. /|šilimos. Klausimas: 
kaip tokiu atveju jame pasiskirstė šilima? Toks uždavinys vargiai gali 
būti išspręstas praktikoje. "Temperaturos skirtumas plytgaly jau pakan- 
kamai gerai išsilygino ir todėl sunku būtų spręsti, kuris jo kraštas buvo 
karštesnis, o kuris -— šaltesnis. Gal būt, kokiais nors labai ištobulintais 
įrankiais susektume pirminio temperatūros nevienodumo likučius ir pa- 
darytume reikalingas išvadas; bet, deja, tokių įrankių neturime, ir vargiai 
ar galėsime turėti, ypač tuo atveju, jei tiriamas plytgalys buvo ilgai iš- 
gulėjęs ramybėje. 

Statistikinių dėsnių šviesoje fizinės sistemos praeitis yra labai 

problemingas dalykas, bet užtat ateitis lengvai ir aiškiai numatoma. Ke- 
lias, kuriuo fizinis pasaulis eina, yra aiškus: entropeja visur eina didyn. 
Šilima, visur stengiasi išsilyginti visame pasaulyje. Tas pats yra ir su kiek- 
viena kita energijos rūšimi. Galutinas, neišvengiamas pasaulio stovis, 
kurį piešia mums kai kurie termodinamikos tyrinėtojai, yra visuotinis 
sustingimas, stagnacija. Pagal energijos patvarumo dėsnį, energija nega- 
li nei; atsirasti, nei išnykti. Ji neišnyks, bet pasiskirstys visur vienodai. 
Ne pati energija padaro įvairius gamtos reiškinius, bet jos atmainos — jos 
perėjimas iš vienos vietos į kitą. Kai energija visur išsilygins, gamta 
paliaus gyvavus ir ateis vadinamoji „termodinaminė“, arba „Ššilimi- 
nė“ pasaulio mirtis“. Kada, kaip ir kokiu būdu tai įvyks, niekas negalė- 
tų pasakyti. Aišku tiktai, kad kol statistikiniai dėsniai viešpataus pasauly, 
toks liūdnas galas jam nuolat gresia, bent labai tolimoje ateityje. 

Čia vėl yra konfliktas tarp analizinių ir statistikinių dėsnių! Ana- 
liziniai dėsniai nepripažįsta jokio visatos galo. Jų šviesoje visata nei pra- 
džios, nei galo neturi; ji laiko ir erdvės atžvilgiu esanti beribė. 

Suprantama, kad mokslo istorijoje nuolat pasireikšdavo pastangos 
iokius prieštaravinius pašalinti. Kadangi analizinių dėsnių sąvoka labai 
tvirtai prigijo, tai tos pastangos dažniausiai virsdavo puolimais, nukreip- 
tais prieš statistikinius dėsnius. Atmesti arba ignoruoti statistikinių dės- 
nių jokiu būdu nebuvo galima: jie buvo pripažinti „de jure“. Tačiau 
dažnai buvo bandoma kiek galima susiaurinti, apriboti jų reikšmę. Svar- 
biu objektu tokiose diskusijose tapo visų statistikinių dėsnių kamienas — 


100 P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 


antrasistermodinamikos dėsnis. Tas dėsnis sako, kad entro- 
peja vis eina didyn. Bet kyla klausimas: ar visur ir visuomet taip yra? 

Negyvoje gamtoje visur, kur tiktai siekia moksliškas tyrinėjimas, ant- 
vasis termodinamikos dėsnis galioja be jokių rezervų. Entropeja tikrai 
eina didyn. Energija visur išsilygina, degraduojasi. ' Tiesa, garo mašino- 
są šilima yra pakeičiama mechanišku darbu; šilima — chaotiškas mole- 
kulų blaškymasis pavirsta  darniu rato sukimusi. = „Atrodo, kad čia entrc- 
peja eina mažyn. Tai iš dalies tikrai taip yra; bet atsiminkime, kad jo- 
kia garo mašina; nepaverčia (ir negali paversti) mechanišku darbu vi- 
sos jai suteiktos šilimos. Tam tikras šilimos kiekis lieka nesunaudotas 
“ir, išeidamas su sunaudetais garais, stačiai apšildo orą. Šitas  šilimos 
kiekis, pasiskleisdamas visoje aplinkoje, išlygina su kaupu visus entro- 
pejos nuostolius. 

Mechaniškas šaldytuvas duoda labai aiškų pavyzdį. Iš tikrųjų, tenai 
šilima yra stačiai išvaroma iš šaltesnio kūno į šiltesnį. Net vasaros metu 
tokiu aparatu galima paversti vandeni ledu. Toks reiškinys iš pradžių: at- 
Todo priešingas antrajam termodinamikos dėsniui.  Tačiaų neturime už- 
miršti, kad šaldytuvas pats savaime neveikia, o kiekvienos mechaninės 
energijos gaminimas ir jąja naudojimasis neišvengiamai didina entropeją. 
Entropeja, tarytum, labai stropiai veda savo sąskaitas. Jei ji gauna nuo- 
stolių vienur, tai tik tam, kad kitur turėtų Aar didesnio pelno. 

Tačiau daugelis tyrinėtojų vis tik ginčydavo antrojo termodinamikos 
dėsnio) galią. Šitų minčių linkmę paaiškina ši analogija. Žinome, pavyz- 
džiui, kad vanduo visur bėga iš aukštėsnių vietų į žemesnes. Nėra nei 
vienos upės, kuri tekėtų iš jūros į kalnus. Bet iš to dar negalime daryti iš- 
vados, kad laikui bėgant visas vanduo turi nutekėti į jūras, 0 sausumos 
išdžius. Yra kitų procesų — vandens garavimas, vėjas, krituliai — kurie 
atneša vandenį atgal iš jūrų į sausumą ir tuo palaiko upių tekėjimą.  Pa- 
našiai gamtoje turėtų būti procesų, kurie atitaisytų entropejos padarinius 
ir užtikrintų visatai amžiną gyvavimą. Bet kur tie procesai? Jų nežino- 
me. Galime tiktai spėlioti. Iš čia kyla įvairios. labai fantastiškos hipotezės, 
kurios neturi nieko bendro su stebėjimo daviniais. Tokių hipotezių sugal- 
vojo, pav., Nernst'as. Bet už vis toliau buvo nuėjęs Boltzmann'as. 

Bolzmann'o manymu, visatoje gali būti sričių ir laikotarpių, kur 
entropėja eina ne didyn, bet mažyn. Kartu su tuo Boltzmann'as pastebi, 
kad laiko sąvoka yra glaudžiai surišta su stalistikiniais dėsniais. Jisai 
nurodo, kad laiko ciga yra relativus reiškinys. Ne entropeja laikui bėgani 
eina! didyn, bet atvirkščiai: laikas eina pagal entropejos didėjimą.  Vadina- 
si, ateitį mes suvokiame ten, kur entropeja yra didesnė. Leisdamas, kad 
sntropejos atmainos gali būti įvairiose vietose „visai priešingos, Boltzmann'- 
as mano, kad, labai telimose visatos srityse, laikas bėga atbulai mūsų at- 
žvilgiu. Štai ką jis se ko: 

„Galime vaizduoti visatą kaip mechanišką sistemą, sudarytą iš mil- 
žiniško kiekio dalelių ir esančią neapsakomai ilgai. Palyginti su visatos 
dydžiu, visa apsupanti mus žvaigdžių sistema yra menkniekis, o neapsa- 
komai ilgi laikotarpiai atrodo trumpi, sulyginus su visu visatos buvimo 
laiku. Šitoje visatoje beveik visur viešpatauja, termodinaminė pusiausvira 
(t. y. toks stovis, kuriame entropeja nesikeičia; vert.) o tos pusiausviros 


a pMiTTV IEP PE. APART SNEP "BS 


P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 101 


išdava — mirtis. Bet vienur -— kitur,  palyginamai mažose srityse; ku- 
rios savo didumu prilygsta mūsų regimą žvaigždžių sistemą, pasireiškia 
dideli nukrypimai nuo šiliminės pusiausvircs. Tokie nukrypimai, palygi- 
nus su visatos buvimu tetrunka trumpus laiko tarpus. Sričių, kur entrope- 
ja auga, yra (apskritai imant) tiek pat, kiek sričių, kur entropeja eina ma- 
žyn. Visatoje negalima atskirti laiko linkmės (vadinasi atskirti praeities 
nuo ateities; vert.): lygiai kaip erdvėje nėra nei viršaus, nei apačios. Bet, 
lygiai kaip Žemės paviršiuje mes laikome apačia kryptį einančią į Žemės 
centrą, taip ir visi gyvieji padarai, gyveną kokioje nors visatos srityje, tam 
tikrų laikotarpiu, laikys laiko linkmę pagal perėjimą nuo mažiau tikimo 
stovio prie labiau tikimo. Mažiau tikimi stoviai jiems bus praeitis, labiau 
tikimi — ateitis. Todėl tokioje mažoje visatos dalyje laiko pradžioje visa- 
da yra mažiausiai tikimas stovis. „Mano manymu“ — sako toliau Boltzman- 
n'as, — „tai yra vienintelė schema, kuri leidžia priimti antrąjį termodi- 
namikos dėsnį nepriversdama laikyti visatą neapverstine sistema — vadi- 
nasi, manyti, kad visata eina nuo tam tikro pradžios stovio prie galinio 
stovio“. 

Šita drąsi irr įspūdinga Bolizmann'o hipotezė lieka tik gryna proto 
spekuliacija. Juk ne tik negalima patvirtinti stebėjimais, bet iš visa, atsi- 
žvelgus į realią astronomišką visatą, ji atrodo nepriimtina. Iš tikrųjų, 
Boltzmann'as leidžia, kad kažin kur labai toli nuo mūsų esti tokių pa- 
saulių, kur laikas eina atbulai, t. y., kur, mūsų akimis žiūrint, upės teka 
prieš kalnus, kur šilimą eina iš šaltųjų kūnų į šiltuosius, kur šviesos spin- 
duliai renkasi iš erdvės į žvaigždės! "Tai būtų netikimybės bei nesąmo- 
nės pasaulis! Maža to: tokių iškrypusių pasaulių pagal Boltzmann'o hi- 
potezę, turi būti tiek pat, kiek normalių, mums suprantamų pasaulių! 
Ką čia kalbėti apie vieningą visatos vaizdą? 

Svarstant Bolizmann'o schemą, noroms nenoroms kyla klausimas: 
kam tas išmislas yra sugalvotas? Matome, kad tik tam, idant visata pa- 
daryt apverstinę 'mechanišką sistemą, valdomą pagrinde išimtinai anali- 
zinių dėsnių. Statistikiniai dėsniai tokioje visatoje virsta antraeiliu daly- 
ku — atskiru tos visatos „bruožu“. Boltzmann'as mano (ir gal visai 
teisingai), kad tik tckia, jo sugalvotoji, schema atsiekia tikslą. Bet ta 
schema tikrumoje negali būti laikoma realiu visatoa apibūdinimu; ji 
greičiau yra paradcksas, arba, aiškiau tarus, reductio ad absurdum. At- 
mesdami šitą keistą, fantastišk4 Bolizmann'o schemą, turime pagrindo 
abejoti, ar tikrai visata yra“ analizinių dėsnių valdoma? 


Atomų dėsniai. 


Konfliktas tarp analizinių ir statistikinių dėsnių yra toks rimtas, 
kad jo išaiškinimas atrodo negalimas, kol pakankamai gerai nežinosime 
apie atomus — tuos elementarinius vienetus, iš kurių susideda medžiaga. 
Pats statistikinių dėsnių buvimas verčia pripažinti, kad. materija (medžiaga) 
vra milžiniško tokių dalelių skaičiaus mišinys, Kyla, klausimas: kokie 
dėsniai valdo tas daleles? Jei pažinsime juos, tai bus galima spręsti ir 
apie bendrą visatos dėsningumą. , 

Mintis, kad medžiaga susideda iš nedalomų dalelių — atomų, yra 
labai sena. Ją randame reikštą senovės graikų filosofų — Leukipo ir 


102 P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 


Demokrito. Epikuras tą atomų hipoteze padėjo visos savo 
filosofinės sistemos pagrindan. Romėnų rašytojas Lukretius Ca- 
rus išdėstė ir apdainavo tą pasauližiūrą veikale „De rerum na- 
tura.“ Naujais amžiais atcmizmas vėl smarkiai atgijo. Descartes pave- 
dė jam nemažą savo tilosotijos dalį. 18-iame šimtmety atomizmas pasi- 
darė labai populiarus ryšium su materialistinės filosofijos plitimu: Bet 
tais laikais atomas labiau tiko filosofijai, negu tiksliam mokslui. Pavyz- 
džiui toks žymus tyrinėtojas, kaip Newton'as, laikėsi šiuo klausimu la- 
bai rezervuotai. 

Atomų hipotezė pateko į tiksliuosius mokslus iš pradžių per chemi- 
ją, Dalton'o dėka. Vėliau sutinkame ją fizikoje, kinetinei dujų teori- 
jai atsiradus. Juo tolyn, juo stipresnė alrodė atomų hipotezė. 19-jo šimt- 
mečio pabaigoje atomo sąvoka pasidarė būtina tiksliuose moksluose. 

Bet dabar paklauskime: kas yra atomas? ' Bendras atsakymas nepa- 
sižymi tikslumu. Atomas yra mažas kūnelis, su tam tikru tūriu, su tam 
tikra mase ir tt. Kai kurios atcmo savybės gali būti gana tiksliai išma- 
tuotos, ir net visai skirtingais būdais. Bet to mums neužtenka. Norime 
turėti atomą savo akivaizdoje; norime žinoti, kaip jis atrodo.  Ankstybes- 
nieji „atomistai“ vaizdavo atomus esant kaž kokius medžiaginius gabaliu- 
kus. Atomų savitarpio veikimas taryta turėjęs paprasto mechaninio po- 
būdžio. Atomai tai susidurdavę, tai vėl susikibdavę, tai vėl atšokdavę: 
Anot senovės filosofų materialistų dujos ir skysčiai esą sudaryti iš apva- 
lių, slidžių atomų. Kietų kūnų atcmai esą šakoti, gauruoti.  Karčiose me- 
džiagose, pavyzdžiui, pipiruose, esą daug aštrių atomų, pjaunančių liežuvį. 

Mūsų laikais tokie protavimai atrodo labai naivūs. Iš tikrųjų ato- 
mas nėra „medžiagos gabalas“. Jau tas faktas, kad jis nėra dalomas į 
medžiaginės dalis, rodo, kad jo „išvaizda“ turi kažinkuo skirtią nuo įpras 
to mums medžiagos vaizdo. Be to, jis yra gana mažas, net palyginus su 
šviesos bangomis. Todėl pamatyti jį „savo akimis“, net ir kažin kokių 
techniškų priemonių pagalba, būtų sunkoka. Nenuostabu, kad net šio 
šimtmečio pradžioje vadinamieji „energetikai“, Ost wald'o vedami, reiš- 
kė abejonių, ar atomas nėra tiktai dirbtinė fikcija (išmislas), gal patogi 
kai kuriais atvejais, bet neturinti nieko panašaus tikrovėje. Tolimesnė 
mokslo raida parodė, kad tokios abejonės nėra pateisinamos. Fizikai, ku- 
rie stengėsi aiškiai „įsivaizdinti“ atomą, sulaukė didesnio pasisekimo. Atsi- 
rado realistiniai „alomo modeliai“. Bet dabar atomas yra „statomas“ ne 
iš paprastos medžiagos, o iš elektros. 

William'as Thomson'as pirmas sugalvojo bent kiek pateisi- 
namą atomo „modelį“. 'Thomson'o atomas buvo kažin koks rutulys, ar 
skystas burbulas. Jame telpa neigiamos elektros dalelės — elektronai, kurie 
gali kartais iš jo išeiti, arba vėl jame pasinerti. Toks vaizdas dar nėra 
aiškus. Thomson'o modeliu pasisekė išaiškinti keletas fizinių reiškinių, bet 
vėliau jis pasirodė abejotinas. 

Apie 1912— 1913 metus atsirado dabartinis Ruiherford'oir Boh- 
ro atomų modelis, kūris lieka fizikoje iki šių dienų. Yra rimto pagrindo 
manyti, kad tas modelis yra, apskritai imant. teisingas: vadinasi, jis al- 
vaizduoja bendrais bruožais realų atomą. 

Pasak Rutherford'o ir Bohr'o, aiomas susideda iš neigiamos 
ir teigiamos elektros dalelių, vadinamųjų elektronų ir protonų. Kas yra 


"L sega 


P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 103 


tos dalelės, sunku pasakyti. Jas galima vaizduotis esant mažūs rutuliu- 
kus. Elektrono dydis dar gali būti išmatuotas, 0| protonas yra toks ma- 
žas, kad kartais net abejojama, „ar turi jis bent kokį diametrą (skersmenį); 
gal jis yra tik matematinis taškas. Kiekviename atome elektronų ir pro- 
tonų yra vienodas skaičius, kuris atatinka atominį svorį. Pavyzdžiui, van- 
denilio atomas turi 1 protoną ir 1 elektroną, helio atomas — 4 proto- 
nus ir 4 elektronus ir t.t. ė 

Atomo vidury esti vadinamasai branduolys, kuriame susispie- 
čia visi protonai ir tam, tikra elektronų dalis. Likusieji elektronai skrie- 
ja aplink branduolį, tarytum planetos aplink Saulę. Nuo tų „planetinių“ 
elektronų pareina atomo spinduliavimas ir chemiškos savybės. Be pro- 
tonų ir elektronų, atome matyt nieko kito nėra; lieka tik! „tušti“ tarpai. 
Protonai ir elektronai, apimti kartu, turi labai mažą tūrį, palyginus sų viso 
atomo tūriu. : Vadinasi, Rutherford'o atomas žymia dalimi susideda! iš 
„tuštumos“. 

Išeina, kad atomas savo išvaizda labai primena Saulės sistemą. To- 
dėl atomų teorijos pionieriai labai mėgo taikyti atomui dangaus mecha- 
nikos principus. Kartu su astronomais, fizikai ėmė svarstyti Keplerio dės- 
nius ir laužyti galvas dėl „trijų kūnų problemos“. Bet greitu laiku paaiš- 
kėjo didelis skirtumas tarp makrckosmo-planetų sistemos — ir mikrokos- 
mo-atomo. Planetų sistemoje visos atmainos vyksta palaipsniui.  Plane- 
tos takas (orbita) yra elipsas, kurio didumas, forma ir padėtis gali būti 
labai įvairūs. Visai kas kita turi būti atomuose. Čia susiduriame su gar- 
siąja kvantų tecrija 

Grįžkime kiek į mokslo pracitį. Kiekvienam yra: aišku, kad kūno 
spinduliavimas pareina nuo temperaturos. Kaitinamas kūnas iš pradžių 
skleidžia tik nematomus infra-raudonus spindulius. Kylant temperatūrai, 
atsiranda jau matomieji spinduliai — šviesa. Pradžioje vyrauja spindu- 
liavimas ilgomis bangomis -— šviesa atrodo raudona. Paskui, temperatu- 
rai dar labiau augant, šviesa tampa baltesnė. Šitą, rodos, pagrindinės 
svarbos reiškinį, daugelis 19-jo šimtmečio fizikų bandė išreikšti analizinio 
dėsnio pavidalu. Visi jie ieškojo tam tikros formulos, kuri nustatytų par- 
cimamybę tarp spinduliavimo ir temperaturos. Bet visos tos pastangos po 
viena kitos ėjo niekais — tol, kol fizikai spinduliavimo dėsnius laikė ana- 
liziniais dėsniais. 

Bet apie 1913 m. Maksas Planck'as išsprendė šitą problemą, 
galima sakyti visai tobulai. Savo išvedžiojimų pagrindan jis padėjo hi- 
potezę, kad spinduliavimas nėra tolydinis reiškinys o; kad susideda iš 
mažučių „porcijų“-kvantų.. Būdami nepaprastai maži ir gausingi, kvan- 
tai, stebimi žmogaus akimis, susilieja 17 suteikia tolydinio spinduliavimo 
įspūdį, Planck'as ėmė traktuoti spinduliavimą kaip statistikinį reiškinį. 
Tik tokiu būdu pasisekė nustatyti teisinga Yormula. Atkreipiame dėmesį 
į tai, kad spinduliavimas yra neapverstinis procesasį spinduliai jokių bū- 
du negali bėgti atgal į karštą kūną. Čia dar kartą patvirtinama taisyklė, 
kad meapverstiniame procese neišvengiamai veikia statistikiniai dėsniai 

Rutherf ord'o atomas skleidžia arba sugeria (absorbuoja) spin- 
dulius, kai planetiniai elektronai keičia savo takus (orbitas). Bet kadangi 
spinduliavimas vyksta nedalomomis porcijomis, tai atitinkamos atmainos 


104 P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 


atome turi būti staigios, greitos. Čia ir pasirodo tas skirtumas tarp ma- 
krokosmo-planetų sistemos ir mikrokosmo-atomo.  Makrokosme (planetų 
sistemoje) visos atmainos bei perturbacijos, kylančios dėl bet kurių prie- 
žasčių, vyksta palaipsniui; jų eiga gali būti išreikšta tolydinėmis analizi- 
nėmis funkcijomis. Atome yra kas kita: tenai atmainos vyksta staigiai, 
"timai; planetinis elektronas nekeičia savo tako palaipsniui, bet staiga per- 
šoka iš vieno tako į kitą, Maža to: spektrų tyrinėjimas rodo, kad pla- 
netinio elektrono orbita gali turėti tik tam tikrus, nustatytus dydžius. 
Makrokosme (planetų sistemoje) planetos orbita gali būti labai įvairi; vi- 
dutinis planetos atstumas nuo Saulės, leoriškai galvojant, gali būti bet * 
kuris skaičius. Bet atome planetinio elektrono atstumas nuo branduolio 
turi būti griežtai lygus vienam tam tikrų skaičių. Šitie galimieji orbi- 
tos dydžiai rišasi su vieni kitais paprastais aritmetiškais santykiais. Sau- 
lės sistemoje planetų atstumai nuo Saulės tokių paprastų santykių nesu- 
daro. Be to, gali būti orbitų, užimančių tarpinę vietą tarp kitų orbitų. 
Atome elektronas, nuėjęs iš vienos „pastovics“ orbitos, ilgam laikui negali 
likti tokioje padėtyje. Jis matyt smarkiai blaškosi, kol nesuranda kitos 
„ „leistinos“ orbitos, kurioje vėl ima skrieti aplink atomo branduolį. 
Matome, kad senoji Laplace'o svajonė „apimti vienoje formuloje 
didžiausius dangaus kūnus ir lengviausius atomus“ lieka neįvykdyta iki 


galo. Elektronų pasaulis — atomas daugeliu atžvilgių primena planetų 
„pasaulį — Saulės sistemą; bet atome prisideda ia „nelemtoji“ kvantų są- 


lyga, visai nežinoma dangaus mechanikoje. Nenuostabu, kad daugeliui 
Tizikų toks dalykų stovis atrodo labai dirbtinis“ Kvantų sąlyga mecha- 
nikos atžvilgiu yra nepateisinama. "Todėl kilo pastangų giliau ištirti ato- 
mų dėsnius ir prašalinti minėtą keblumą. Taip atsirado naujoji 
kvantųteorija. Žymesni jos kūrėjai yra: Schroedinger'is,, De 
Broiglie, Heisenbergas, Born'as ir Dirac'as. Naujoji kvantų 
teorija turėjo didelio pasisekimo. Ji pasirodė daug bendresnė ir tikslesnė 
negu senoji kvantų teorija, kuri yra tiktai pirmas paviršutiniškas žvilgs- 
nis į atomo būtį. Naujoje kvantų teorijoje yra mažiau tų prieštaravimų 
ir dirbtinumų, kurie reiškiasi senoje kvantų teorijoje. Įdomu pastebėti, 
kad atskiri naujosios kvantų teorijos kūrėjai ėjo visai skirtingais keliais, 
naudojosi skirtingais sumetimais. Tačiau jų išvados savo esmėje visiškai 
sutampa, nepaisant išviršinio skirtumo. 

Pagrindinė naujosios kvantų teorijos mintis yra tokia: klasikinės 
mechanikos dėsniai atomams nebetinka. Jie lieka galioje tiktai, kol na- 
grinėjame  makroskopinius reiškinius. Bet atomų pasaulyje turime 
priimti  domėnį tokias „smulkmenas“, kurios paprastais atvejais nebe- 
turi praktiškos reikšmės. Atomų dėsniai yra kiek sudėtingesni, negu pa- 
prastieji mechanikos dėsniai. Pastarieji yra stambūs ir, absolučiai ima- 
„mi, netikslūs. Skirtumas tarp atominių ir paprastų mechanikos dėsnių reiš- 
kiasi tiktai tokiuose procesuose, kurie vyksta labai mažoje skalėje. Imant 
didesnius reiškinius, skirtumai tampa mažiau pastebimi ir pagaliau, ima- 
mi praktikai, visai išnyksta, L 

Klasikinė mechanika savo išvedžiojimuose remiasi vadinamojo: „„ma- 
terialinio taško“ sąvoka. Kas yra tas „„materialinis taškas“? Tatai yra 
be galo maža masinga dalelė. Materialinis taškas turi tiktai padėtį ir! ma- 


| Ja Žilkm ikd 


P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 105 


sę; jis gali judėti ėrdvėje ir jo judėjimas pareina nuo veikiančių jį jėgų. 
Matematinis taškas nėra realus dalykas; jis yra matematind fikcija. Ana- 
lizinei mechanikai materialinis taškas yra tokios pat svarbos sąvoka, kaip 
geometrijai — taškas, arba aritmetikai — sveikasis skaičius. Panašiai 
kaip geometrija visokias linijas, geometrinės figuras ir kūnus „stato“ iš 
taškų, taip ir mechanika vaizduoja, kad kiekvienas, materialinis kūnas su- 
sideda iš materialinių tašku. Žiūrint fizikos akimis, materialinis taškas 
vra fikcija; nes kiekvienas kūnas, turįs nors ir labai mažą masę, turi šiokį 
tokį tūrį. Tačiau, praktiškai imant, mažas rutuliukas savo „elgesiu“ la- 
bai mažai skiriasi nuo „materialinio taško“. Čia glūdi priežastis, kodėl 
mokslininkai mėgsta protonus ir elektronus vaizduoti, kaip mažus rutu- 
liukus. 

Schroedinger'io tyrinėjimai parodė, kad materialinio taško są- 
voka visoje pilnumoje negali būti taikoma elektronams. Elektronas ne- 
turi aiškiai nustatomos padėties ir greitumo.  Paviršutiniškai žvelgiant, 
elektronas gali būti sulygintas su kažkokiu rutuliuku, bet, žvelgiant „iš 
arti“, vaizdas pasikeičia: elektronas pasirodo nebeturįs aiškios būklės; jis 
tarytum ištirpsta virsdamas „bangomis“. Visa atomo mechanika virsta 
„bangų mechanika“. „Vietoje paprastų diferencialinių lygčių, var- 
tojamų klasikinėje mechanikoje, čia jau reikia pavartoti diferencialinės lyg- 
tis dalinėmis ištiestinėmis. Visas matematinis problemos formulavimas 
tampa kitoks. Atomo savybės, kurios atrodė kiek dirbtinės senoje kvantų 
teorijoje, dabar sudaro vieningą vaizdą. į 

Bet kyla klausimas: kas yra tos Šchroedinger'io bangos?  Kur-ne- 
kur populariojė literaturoje pasitaiko posakių, kad tai esančios eterio 
bangos. Kažin, ar taip? Eterio bangomis paprastai laikome elektro- 
magnetines bangas; su jomis Sehroedinger'io bangos neturi nieko bendra. 
Maža to: Schroedinger'io bangos nesiriša su erdve, paprasta toj žodžio 
prasme. Mat, fizikiška erdvė turi tris matavimus; o Schroedinger'io ban- 
gos gali turėti labai daug matavimų. Kol imame vieną elektroną, tai 
tos „bangos“ turi tris matavimus ir gali būti lengvai atvaizduotos erdvė- 
je. Bet jau dviejų elektronų sistema yra vaizduojama šešių matavimų 
bangomis.  Sudėtingesnėms sistemoms 1eikia dar daugiau matavimų. 
Schroedinger'io bangavimai vyksta ne realioje erdvėje, bet, matematiškai 
sakant, „konfiguracijų erdvėje“. Dydžiai, su kuriais rišasi tos bangos, yra 
ne. erdvės koordinatos, bet vadinamosios „apibendrintos koordinatos“ — 
skaičiai, apibūdiną sistemos stovį. "Todėl Schuroedinger'io bangos negali 
būti vaizduojamos tikrovėje. Žiūrint sveikojo proto akimis, jos reikia su- 
prasti visai kitaip. 

Bangų mechanikos šviesoje elektronai ir protonai, stebint juos pa- 
grindingai, netenka aiškiai nustatomos būklės. Apie elektroną negalėtume 
pasakyti: „jis yra čia, o ten jo nėra“, — galime tiktai pasakyti: „čia jis 
labiau gali būti, negu ten“. Lygiai taip pat negalime sakyti, kad tam tik- 
vame akimirksny „elektronas turi tokį ir tokį greitumą“; — elektronas tuo 
pačiu laiku gali turėti įvairių įvairiausius greitumus, bet vieną tų grei- 
tumų jis turi labiau, negu kitus. Elektrono būklė (padėtis, greitu- 
mas, judėjimo kryptis) nėra vieninteiė: elektronas gali turėti daug būklių 
vienu kartu. Elektrono buvimas bet kokiame stovyje pagal bangų mecha- 


106 P. Slavėnas, Būlinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 


niką nėra faktas, kuris galėtų būti patvirtintas ar 
paneigtas: tasai buvimas yra kintamas dydis, kuris gali 
būti mažesnis ar didesnis. Taip keistai skamba bangų mecha- 
nikos protavimai! 

Sunku būtų tikėti, kad elektronas iš tikrųjų turėtų tokias neįmano- 
mas savybes. Todėl reikia manyti, kad tos Schroedinger'io bangos tikru- 
moje reiškia mūsų nežinojįimą apie tikrąją elektrono būklę. Pagrin- 
dingai žvelgiant į atomo santvarką, ne elektronai ištirpsta, virsdami ban- 
gomis: ištirpsta tiktai daviniai apie elcktrono būklę. Nei materija,' nei ete- 
ris nebanguoja Schroedinger'io bangomis; „banguoja“ tenai mūsų netobuli 
daviniai apie elektroną. Bangų mechanika nagrinėja ne patį elektrono bu- 
vimą, bet to buvimo tikimybę. Žodžiu — bangų mechanika tikrumo- 
je yra savotiškas tikimybių skaičiavimas pritaikinias atomams. "Toks yra 
racionalus Schroedinger'io darbų išaiškinimas. 

Kiti tyrinėtojai, kaip, pavyzdžiui, Heisenberg'as, nuo pat pra- 
džios paėmė „tikimybės“ kryptį Pasak Heisenberg'o, elektrono (ar bet 
kurios dalelės) tikslioji būklė yra nesuvokiamas dalykas. Galima kalbėti 
tiktai apie tikimybę, su kuria elektronas gali būti vienoje ar kitoje būk- 
lėje. Tikroji jo būklė licka nežinoma, bet būklės tikimybė gali būti su- 
skaičiuotą kiek norima tiksliai. "Toks dėsnis reiškiasi tik labai mažoje, ul- 
tramikroskopinėje skalėje. Kai imame nagrinėti gamtos reiškinius pla- 
tesniu mąstu, tai visi tie netikslumai išsilygina; tikimybė sutampa su tik- 
rove. Čia reiškiasi bendra statistikinių dėsnių savybė. 

Kyla klausimas: kokiu gi būdu mikrokosme atsiranda tie smulku- 
čiai netikslumai? Į tai atsako Heisenberg'o iškeltas „neapibrėžtinųu- 
mo principas“. Pagal šitą principą elektrono būklė jokiu būdu ne- 
gali būti absolučiai tiksliai išmatuota. 

Fizika operuoja dydžiais, kuriuos bent teoriškai galima išmatuoti. 
Čia pasireiškia didelis skirtumas tarp makrokosmo ir mikrokosmo. | Ma- 
krokosme fiziškas reiškinys gali būti nepriklausomas matavimo eigos. Pa- 
vyzdžiui, Mėnulis skrieja aplink Žemę tam tikru taku, nepaisant to, ar 
mes jį stebime, ar ne. Visai kas kita yra elckronas: jis yra permažas ir 
perlengvas, kad maiuotume jo būklę, nepakeisdami jos. Bet, ar negalėtu- 
me, kaip nors švelniai, atsargiai si juo pasielgti, taip kad jo naturalė būk- 
lė nepasikeistų?. Pasirodo, kad ne! Einant kvantų teorija, bet kuri ak- 
cija negali būti neribotai mažinama. Akcija susideda iš smulkučių neda- 
lomų „porcijų“— kvantų. Tyrinėdami elektroną, ar kokį nors kitą objek- 
tą, turime jam sunaudoti bent vieną „pilną“ akcijos kvantą. Tai yra 
mūsų „švelnumo“, o kartu ir tikslumo riba. Nauja kvantų teorija šitą 
principą išplėtoja ir pastato visą mechaniką ant statistikinio pagrindo. 


Jau aukščiau buvo pastebėta, kad, mokslui besiplėtojant, statistiki- 
niai dėsniai pamažu nustelbia analizinius dėsnius.  Kinetinė teorija pa- 
vertė dujų ir šilimos dėsnius statistikiniais. „Senajai kvantų teorijai atsira- 
dus, spinduliavimas tapo statistikiniu reiškiniu. Pagaliau naujoji kvantų 
teorija įsiveržė į pačius mechanikos pagrindus. Tokie dydžiai, kaip „pa- 
dėtis“ ir „greitumas“, kurie seniau buvo tolydiniai ir griežti matematinės 
analizės prasmėje, dabar virto statistikinėmis sąvokomis. 


As Žinių Av Alt dė. 


P. Slavėnas, Būlinybė, tikimybė ir valia gaintos dėsniuose 107 


Atrodo, kad mokslas ne tik nežengia priekyn Laplace*'o numatytuo- 
ju keliu, bet traukiasi atgal. „Griežti“ analiziniai dėsniai nesiplečia spar- 
čiai. Tikslių lygčių vietoje lieka tikimybių skaičiavimas. Tačiau nerei- 
kia užmiršti, kad nauji „netikslūs“ metodai praktikoje siekia vis toliau ir 
toliau. Mokslo išvadų tikslumas praktikoje nė kiek nesumažėjo, bet kas 
kartą eina didyn. Analiziniai dėsniai lieka galioje kaip kraštutinė statis- 
tikinių dėsnių išraiška. Tais atvejais, kada reiškinys yra imamas pakan- 
kamai plačiu mastu, kokio nors vieno galimojo atvejo tikimybė nepa- 
prastai išauga ir tas atvejis tampa tikrovės įvykiu. Makrokosme visi sta- 
listikiniai dėsniai įgyja analizinių dėsnių pobūdį; o mikrokosme tikimybė 
rečiau sutampa su tikrovė. 


Indeterminizmas. 


Stebėdani mikrokosmą naujų teorijų šviesoje; matome du ypatingu 
dalyku: netolydinumą ir neapibrėžtinumą. 

Netolydinumas pasireiškia tuo būdu, kad atome viskas vyksta stai- 
giais šuoliais. Energija yra skleidžiama ir sugeriama nedalomais kiekiais. 
Elekronai atome, keisdami savo orbilas, tarytum nedvejodami, ūmai per- 
šoka iš vienos o1bilos į kitą. Atskiri atomo stoviai dažnai gali būti iš- 
reikšti ne bet kuriais, o tik sveikaisiais skaičiais — kvantiškais nu- 
meriais. Tokių stovių atmainos yra staigios: tarpiniame stovyje ato- 
mas neilgai sustoja, o gal ir visai nepereina jokių tarpinių stovių.  Ma- 
tyt, visi procesai atome vyksta tokiais „kvantiškais žygiais“. 

Heisenberg'o iškeltas neapibrėžtinumo principas dar labiau pa. 
brėžia mikrokosmo netolydinumą. Ėlektronc būklė susideda iš dviejų 
dalykų: padėties er dvėje ir greitumo Išmatuoti elektrono būklę reiškia 
nustatyti jo padėtis, jo judėjimo kryptis ir greitumas.  Neapibrėžtinumo 
principas sako, kad jokiu būdu negalima nustatyti visų lų davinių su ne- 
ribotu tikslumu. Tačiau tikslumas viename davinyje gali būti kompensuo- 
tas netikslumu kitame. Pavyzdžiui, teoriškai imant, yra visai įmanoma 
išmatuoti elektrono padėti (vietą) bet kuriuc neribotu tikslumu; bet šiuo 
atveju elektrono judėjimas liks tiksliai nežinomas. Atvirkščiai: elektrono 
greitumas ir kryptis gali būti kiek norima tiksliai nustatyta (bent teori- 
joje), bet tada ciektrono padėtis nepagaunama, Iš to kartais daroma hi- 
potezė, kad elektronas neturi padėties ir judėjimo kartu. Va- 
dinasi, įei elektronas turi kurią nors vietą, tai jis ten stovi, o jeį juda, tai 
jokios vietos neturi. Elektronas neturi, tolydinio judėjimo: jis stačiai per- 
šoka iš vienos vietos į kitą. Galime net įsivaizduoti, kad elektronas visai 
nejuda, o tiktai išnyksta vienoje vietoje tam, kad vėl atsirastų kitoje, gre- 
timoje, vietoje. Tik tokios hipotezės pagalba galima aiškiai suvokti kvan- 
tų teorijos tvirtinimą, kad ne tik materija, bet ir energija (tiksliau pasa- 
kius, akcija) turi atominę strukturą. 

Atomų „netolydinumas'', nors ir atrodo gana keistas, vis tik gali būti 
suprastas. Bet kita svarbi atomų ypatybė — „neapibrėžtinumas“, dar la- 
biau verčia susimąstyti. Iš tikrųjų, ką tai reiškia, jei atomo būklės nega- 
lima tiksliai nustatyti? Kokią prasmę turi tasai žodis „negalima“? Būna 
labai įvairių „negalimumų“. Pavyzdžiui, nuvažiuoti į Mėnulį „nėra gali- 
ma“, nes neturime tam techniškų priemonių: jei atsiras pakankamai stip- 


108 P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 


rių sprogstamų medžiagų, tai kelionė į Mėnulį bus galima. Skridimas or- 
laiviais seniau buvo „negalimas“, dabar, technikai patobulėjus, tai yra, pa- 
prastas reiškinys, kuris jau nieko nebestebina. Apskritai, yra daug daly- 
kų, kurie iki tam tikro laiko atrodo „negalimi“. Bet būna kitokių, griež- 
tesnių „negalimumų“. Pavyzdžiui, padaryti 2 X 2 —5, arba pakelti save 
už ausų būtų jau „tikrai negalima“: tokiais atvejais visos pastangos yra 
be vilties. Dabar, kai kalbama apie „negalimumą“ atomo būklei nusta- 
tyti, tai savaime kvla mintis, ar nėra tai paprastas, techniškas „negali- 
mumas“. 

Gerai žinome, kad joks matavimas nėra visiškai tikslus. Mokslas 
dar nepajėgia ištirti atskirų, pavienių atomų būklės. Apie atomų savybes 
sprendžiame tiktai iš bendrų materijos in energijos savybių. Jei ir galė- 
iume tikrai matuoti pavienius atomus ir elektronus, tai, aišku, toks ma- 
tavimas neišvengtų paklaidų. Praktiškai galvojant, neturime vilties pa- 
siekti „visiško tikslumo“ matavimuose; bet, rodos, visada galime svajoti 
apie toki tikslumą. Juk mokslo teorijos dažnai būna tikslesnės negu tech- 
niško stebėjimo priemonės. Juk astronomai ne kartą suskaičiavo kai ku- 
rias dangaus kūnų savybes, kurios, lik ilgam laikui praslinkus, būdavo 
patikrintos stebėjimu. Kodėl gi negalime panašiai elgtis su atomu? Nors 
Šiais laikais ir negalime jo tiksliai išmatuoti, bet kodėl gi negalime vaiz- 
duotis jį išmatuotą. "Tiesa, Heisenberg'o „neapibrėžtinumo principas“ 
nustato aiškią tikslumo ribą, bet dar klausimas, ar iš 10 tikrai seka, kad 
atomas neturi tikros būklės? Atrodo, kad taip. 4 


Negalimumas atomo būklę išmatuoti turi labai gilias šaknis. Ban- 
gų mechanika iškyla teoriškais sumetimais. Kol matematiniai fizikai 
laikė atomo būklę esant griežtai susekamą dalyką, tol atomo teorija ne- 
pasijudino iš vietos. Bet, kai būklės tikrumas buvo tam tikrose ribose 
paneigtas, tuoj teorijos išvados sutapo su likrove. Vadinasi, ne tik negali- 
ma absolučiai tiksliai nustatyti atomo būklės, bet negalime net pri- 
leisti to matematiškuose išvedžiojimuose. 

Visi šitie dalykai verčia susirūpinti. Kliūtys, kurias sutinka atomų 
tyrinėjimas, yra tckios savotiškos ir netikėtos, kad kyla net abejonių, ar 
neina mokslas klaidingu keliu. "Taip mano daugiausiai tie mokslininkai, 
kurie prisirišę prie senųjų mokslo tradicijų. Jie sutinka pripažinti, kad 
atomų būklėje viskas yra nesuprantama ir laukia, ką parodys ateitis. Bet 
tokia nuotaika vyrauja toli gražu ne visuose. Dėl naujos kvantų teorijos, 
nepaisant jos tariamojo keistumo, netenka nusiskųsti. Ji atlieka savo už- 
davinį labai gerai. Fizika jau pajėgia teoriškai suskaičiuoti įvairių me- 
džiagų spektro linijas. Savo tikslumu naujoji kvantų teorija žymiai vir- 
šija senąją. Ji pajėgia suskaičiuoti net relativų spektro linijų stiprumą. 
Atsižvelgiant į konkrečius faktus. mokslas nestovi vietoje, o kaskart eina 
stipryn; todėl nėra reikalo kalbėt apic kažkokį krizį. Jei nauja teorija 
skamba keistai, tai matyt tik dėl to, kad nesugebame jos tinkamai inter- 
pretuoti. Besistengiant tokį išaiškinimą surasti, nesenai kilo vadinamoji „i n- 
determinizmo doktrina“. Šita minčių srovė pasižymi nepapras- 
ta drąsa, keičianti tradicines pažiūras į visatą. 

Pagal šitą dokriną. priežastingumo dėsnis negalioja mikrokosme. 
Vadinasi, kiekvienas atomas sudaro savyje atskirą pasaulį, kuris daugelių 


P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 109 - 
atžvilgių gyvuoja nepriklausydamas išviršinio pasaulio. Atomo būklė ir jo 
išvidinės atmainos nepareina pilnai nuo jo aplinkos. Visas atomo „elge- 
sys“' yra staigus, griežtas, kaip nurodo kvantų teorijai, Patekęs į kokią 
nors aplinką, atomas į tai reaguoja: sujuda ar pereina kokias nors atmai- 
nas. Tačiau jo reakcija nėra vienatinė, bet turį daug galimumų, kurie gali 
būti sunumeruoti (kvantų numeriais). Iš tų galimųjų reakcijų atomas 
„pats pasirenka“ kokią nors vieną. 

Atomo stovis nėra aplinkos išdava ir todėl negali būtį griežtai su- 
skaičiuotas. Galime tiktai nurodyti atskirus galimumus ir suskaičiuoti ti- 
kimybę (šansus) kiekvienam tų atvejų. Tikimybių skaičiavimas gali būti 
kiek norima tikslus, bet patsai atomo stovis išeina iš tyrinėjimo ribų. Jei 
imsime didelį atomų kiekį, tai tenai individvalinio atomo elgesys tarytum 
ištirpsta; tikimybė virsta tikrove ir tuomet yra Ak sudaryti analizinius 
dėsnius. 

Imkime konkretų pavyzdį.* Geissler'io vamzdyje elektros srovė 
eina per praretintas dujas.  Vamzdyje yra daug atomų, kurių kiekvienas 
elgiasi savarankiškai. Vienas iv tas pats atomas vienodose apystovose gali 
elgtis įvairiai: jis gali paskleisti šviesos bangą vieno ar kitą ilgio; gali ir 
visai nereaguoti. Atomo elgesys nėra „tiksliai“ nustatomas, bet atomo 
„būdas“ pilnai gali būti ištirtas. Galime nustatyti įvairius atomo poelgius 
ir suskaičiuoti tikimybę, kad atomas paskleis vieną ar kitą šviesos bangą. 

Matome, kad dujos vamzdyje šviečia. Tai nereiškia, kad visi ato- 
mai šviečia vienu laiku iš karto. Tikrumoje vieni atomai leidžia tam tik- 
ro ilgio bangą, kiti — leidžia kitokią bangą, treti — gal lieka „tamsūs“ 
ir tt Stebime ne pavienius atomus, bet jų bendrą veikimą. Kadangi ato- 
mų vamzdyje vra labai daug, tai pavienų atomų elgesys ištirpsta toje 
minioje; o bendras visų atomų veiksmas pilnai atatinka vidutinišką pavie- 
nio atomo „būdą“, kurį kuo geriausia gali tirti „bangų mechanika“ To- 
kiu būdu pavyksta suskaičiuoti dujų spektras. 

Indeterminizmo doktrina pilnai išsprendžia du pagrindinės svarbos 
uždaviniu. Visų pirma ji suteikia visai aiškią prasmę „bangų mechani- 
kai“ ir šiaip atomo teorijai. Antra vertus, ji išsprendžia tą „amžiną kon- 
fliktą“ tarp analizinių ir statistikiniu dėsnių, pastarųjų naudai. Naujas 
„indeterministinis“ pasaulis mažai turi bendro su „klasikišku“, ,,determi- 
nistiniu“  Laplace'o pasauliu, kuriame nebuvo vietos statistikiniams dės- 
niams. Indeterminislinis pasaulis savo pagrinde yra statistikinių dėsnių pa- 
saulis. Griežtas „analizinis“ dėsningumas mikrokosme yra atmestas. Tik 
makrokosme, kai „tikimybė prilygsta tikrovę“, statistikiniai dėsniai įgyja 
analizinių dėsnių pobūdžio. 


Žodis „determinizmas“ ir „intedeterminizmas“ anksčiau retai buvo 
girdimi moksle. Daug dažniau tas sąvokas vartojo filosofai ryšium su la- 
bai giliu klausimu apie „valios laisvę“. Žmogus visame kame mato nea- 
bejotiną priežastingumą. Atrodo, a visi gamtos reiškiniai, lygiai kaip 


B 
> 
, 
| 


Li išiiaių 2 aa i 


Kyla klausimas: ar žmogaus valia yra als arba savo veiksmuose? Ar 
ji nėra tiktai aplinkos išdava? Tą klausimą įvairūs filosofai atsako ne- 
vienodai. Nuomonės svyruoja nuo kraštutinio „determinizmo“ iki kraštu- 
tinio „indeterminizmo““. 


+ 110 P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 


Deterministai mano, kad žmogus esąs dėsningos visatos dalis ir tik- 
zumoje nieko savarankiško neturi: visos jo mintys, norai, siekimai, žodžiu 
— visas jo asmenybės turinys ne jam priklauso: visa tai pilnai pareina nuo 
aplinkos, kurioje jis gyvena. Žmogus esąs aplinkos padarinys, neatsakin- 
gas už savo elgesį. i 

Indeterministai, atvirkščiai, mano, kad žmogaus valia esanti laisva. 
"Tik „fiziškas negalimumas“ trūkdo žmogui vykdyti savo norus objektivia- 
me pasaulyje.Tad už savo elgesį asmuo turįs atsakyti, 

Yra žinoma daug kompromisinių atsakymų, tačiau nė vienas jų ne- 
buvo įrodytas ir pats klausimas lieka neišspręstas. Kai kas į jį žiūri net 
visai be vilties. "Taip praeito šimtmečio pabaigoje garsus vokiečių fiziolo- 
gas Du Bois Reymond'as, kalbėdamas apie valios laisvę ir kitus 
sunkokus klausimus, išsitarė: „ignoramus et ignorabimus“ (nežinome ir 
iežinosime). 

Nors filosofija ir gamtos mokslas turi skirtingas sritis, vis dėlto 
reikia pripažinti, kad fizikalinis determinizmas ir indeterminizmas aiškiai 
paliečia valios laisvės problemą. Iki paskesniųjų laikų tikslieji mokslai 
buvo persisunkę determinizmu  Moksliškas pasaulivaizdis buvo pagrįstas 
absolučiu priežastingumu ir funkcine pareinamybe.  Laplace'o formuluo- 
tos pažiūros laikėsi pilnoje galioje. Kokią gi vietą tokiame pasauly turėjo 
žmogus? Aišku, kad, jei nepripažinsume žmogui nieko „viršgamtiško“, va- 
dinasi, jei pripažinsime jį dėsningo pasaulio dalim, tai turime |jį laikyti 
paprastu automatu. Tokiame pasauly nėra vietos asmenybei.  Valios lais- 
„vė yra paneigta. Bet tokioms išvadoms priešinasi žmogaus sąmonė, Kiek- 
vienas puikiai žino, kad jis mano, jis žino, jis veikia. Kiekvienas pri- 
pažįsta savyje šiokį ar toki savarankiškumą, nepareinantį nuo išorės. Tai 
ypač gerai pajunta žmonės, dirbą nepriklausomą darbą. Čia matome pra- : 
džią dvilypumo, kuris reiškiasi, berods, visuose mokslininkuose, Vadi- Ti 
namą „„mokslmę pasauližiūrą“ drąsiai ir konsekventiškai skleidė paprastai 
tik antraeiliai tyrinėtojai, arba šiaip „nekvalifikuoti“ mokslo popularinto- 
jai. Vadinamieji rimtesni mokslininkai. nerasdami kitokios išeities, papras- 
tai vengdavo skelbti „bendras pažiūras“. Kiekvienas stengėsi dirbti savo i 
siauroje srityje, o „filosofavimas“ kartais buvo net laikomas „blogu tonu“. 


Bet laikas ėjo. Fizikoje atsirado radioaktingumas, relativybė, kvan- 
tų teorija, atomų teorija. Astronominis  pasaulivaizdis ūmai prasiplėtė. 
Mokslo trobesys reikėjo padidinti. atremontuoti, nudailinti. ,„Filosofuoti“ 
tapo būtina. Įžymesni mokslininkai ne tik nebevengė, bet patys pradėjo 
juo užsiiminėti labiau, negu kiti. 

Pažvelkime, kaip atrodo žmogus naujame indeterministiniame pa- 
sauly.  Nagrinėkime jį, kaip fizinį objektą; pritaikykime visas fizikos, che- 
mijos, anatomijos ir fiziologijos žinias. Įsivaizduokime, kad tos žinios yra 
labai gilios ir pilnos. Ką tuomet pasakytume apie žmogų (turime galvo- 
je „fizinį žmogų“)? — Be abejo, žmogus yra: savo rūšies automatas, ku- 
ris veikia ryšium su išorinėmis apystovomis. Tai yra automatas — labai 
painus, sudėtingas ir subtilus. Jo vadinamas „psichinis“ veikimas yra 
centralizuotas smegenyse nervų sistemos pagalba. Nuostabu, kad tiek daug 
funkcijų telpa tokiame, palyginti. mažame aparate. Jokia telefonų cent- 
rinė stotis neprilygsta savo painumu nervų sistemai. Visi žmogaus įspū-- 


P. Slavėnas, Būlinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 111 


džiai, patyrimai, jo įgyti mokslai matyt sutelpa smegenyse. Joks patefo- 
no plokštelių rinkinys savo įvairumu ir gausumu negali lygintis su tais 
„užrašais“ — su žmogaus atmintimi. Automatas - žmogus padaro labai 
sudėtingus veiksmus, taikydamasis prie aplinkybių. Koks painus turi būti 
to automato mechanizmas! Bet, nepaisant to, jis yra labai greitas ir por- 
tativus. Iš čia pasirodo, kad „gyvas automatas“ — žmogus skiriasi nuo 
paprasto, „mechaniško“ automato ne tik savo sudėtingumu, bet ir iš esmės. 

Paprastas, mechaniškas automatas, pavyzdžiui, tas, kuris geležinke- 
lio stotyje duoda perono bilietus, yra makroskopiškas automatas. 
Jis susideda iš stambių metalo gabalų, kuriems galima taikyti analizinius 
dėsnius. Tie dėsniai nustato, griežtą automato pareinamybę nuo aplinkos. 
Mechaniško autcmato veikimas pilnai pareina nuc to, kaip jis yra laiko- 
mas ir naudojamas, 

Visai priešingai, automatas - žmogus yra smulkus, mikroskopiškas 
automatas. Analiziniai dėsniai jam negalioja pilnumoje. Jo veikimas turi 
būti trr ktuojamas pagal kvontų teoriją. Todėl tokio automato veikimas 
nėra tikras ir gali būti tik spėjamas su mažesne ar didesne tikimybe. 


Sujaudinkime tą automatą-žmogų. Prabilkime ką nors į jį.  Vadi- 
nasi, sukelkime tam tikras oro! bangas. Tos bangos pasieks žmogaus ausį. 
įeis į vidų. Tenai pagal savo dažnumą ir stiprumą sujaudina įvairius ner- 
vus. Klausos nervai tuoj nusiunčia į sinegenis smulkų pranešimą apie oro 
bangas. Tuomet prasideda didelis darbas: | Ausų pranešimai yra rūšiuo- 
jami, derinami; iš jų nustatoma posakio prasmė ir forma, Protas apsvars 
to posakį ir derina jį su savo turiniu. Iškyla atmintis, veikia sumanymai, 
kyla noras atsakyti. Pagaliau atsakymas yra paruoštas, suformuluotas. 
Atatinkami kalbos centrai jį vykdo. Vėl nervai siunčia „įsakymus“ kal- 
bos organams. Ore kyla painios garso bangos: atsakymas duotas. 


Toks procesas yra labai ilgas, nors nmiūsų laiko mastu jis trunka ga- 
na trumpai. Per tą laiką nervų srovės perėjo ilgus ir painius takus. Sme- 
genysą tokia srovė bėga nuo vienos celės prie kitos, nuo vieno atomo prie 
kilo. Tie takai turi būti labai smulkūs, todėl smegenų veikimas nėra tik-. 
ras. Kai viena molekula gauna sujaudinimą iš kitos gretimos molekulos, 
tai, atsižvelgiant į fizišką indeterminizmo principą, ji gali į tai reaguoti 
įvairiai: gali paduoti sujaudinimą antrai molekulai, gali paduoti trečiai, 
gali dar kaip nors kitaip pasielgi. Todėl sujaudinimo srovė, prasidėjusi 
vienoje smegenų vietoje, gali nueiti labai įvairiais takais; nuo to pareis ga- 
lutinas automato-žmogaus atsakymas. Kad ir labai tiksliai ištirtume sme- 
genų veikimą, vis vien negalėtume iš ankstc nustatyti būsimąjį atsakymą. 
Teoriškai būtų galima tiktai numatyti visus galimus atsakymus. Kadangi 
atominiai procesai vyksta alskirais „kvantiškais“ šuoliais, tai visų galimu- 
mų kiekis nėra begalinis. Vadinasi, visus galimumus galėtume sunume- 
ruoti ir tirti skyrium. Tokiu būdu susidarytų: „atsakymas Nr. 1“ „at- 
sakymas Nr. 2,“... ir Lt. Paskui eina tikimybių skaičiavimas.  Besinau- 
dodami atomo savybėmis, galėtume suskaičiuoti tikimybę kiekvienam ga- 
limam atsakymui. Toliau, net ir teoriškai imant, fiziškas automato -žmo- 
gaus tyrimas nesiekia. Atsakymo spėjimas panašus į loteriją . Geriausiu 
atveju žinotume šitos loterijos sąlygas, bet pats „lošimas“ ne nuo mūsų 
pareitų. Gal atskirais atvejais automato-žmogaus poelgis būtų vienintelis; 


112 P. Slavėnas, Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 


tuomet fizikalinis spėjimas yra „tikras“. Bet, imant domėn labai smul- 
kią žmogaus smegenų strukturą, reikia laukti įvairių galimumų. Todėl 
automatas-žmogus yra „iškleręs“ automatas, jo veikimas negali būti visai 
tiksliai numatytas ir nepriklauso aplinkos tam tikrose ribose. 

Dabar pažvelkime į žmogų iš kitos pusės — „iš vidaus“. Kol jis 
luri sveiką protą, jis visai tiksliai iš anksto gali numatyti savo veiksmą. 
Žmogus gali turėti bet kokį sumanymą, kurį tikrai po tam tikro laiko 
įvykdys, jei to nesutrukdys įvairios kliūtys. Per tą laiko tarpą, kuris ski- 
ria sumanymą nuo vykdymo, nervų srovės ailieka milžiniškas keliones. 
Fizikos akimis žiūrint, tokio proceso išdava nėra tikra; bet išvidiniame 
žmogaus pasauly, kol jis turi valią, proceso išdavo jau iš anksto numatyta. 

Gauname du priešingu vaizdu. Žmogus žiūrimas „iš oro“, kaipo 
fizinio pasaulio objektas, „yra nepatikimas, iškleręs automatas“, kurio vei- 
kimas nėra pilnumoje. determinuotas. Tas pats žmogus tuo pačiu metu 
savo sąmonėje gali būti pilnai determinuotas. Iš čia eina hipotezė: valia 
pasireiškia kvantiškuose šuoliuose Vykdydamas kokį nors nusistatymą arba 
sumanymą, asmuo nustato tam tikras kvantiškas atmainas, kurios įvyksta 
smegenyse, ir kurios, žiūrint iš išviršinio pasaulio, vyra „savarankiškos“. 

Tokiu būdu atominis indeterminizmas netiesioginai išsprendžia filo- 
sofinę valios laisvės problemą teigiama prasme. 

Jei pripažinsime, kad laisva valia reiškiasi kvantiškų šuolių pasirin- 
kimu, tai turime pripažinti kiekviename atome tam tikrus laisvos valios 
pradmenis. 'Tiesa, ta atomo „valia“ yra labai menka; visi valios aktai gali 
būti sunumeruoti  „kvantiškais“ numeriais Kadangi negyvoje gamtoje 
atskirų atomų „valios“ nėra tarpusavy suderintos, tai jos ištirpsta atomų 
minioje. Imant medžiagą pakankamai dideliu kiekiu, atomai netenka savo 
„individualybės“ ir pasilieka „„negyvoji medžiaga“. 

Žmoguje atomai. sudarą protavimo ir nervų sistemą, jau nėra taip 
iškrikę: jie tarytum netenka savo atskirų  „„valių“ ir veikią iš vien, klausy- 
dami vienos sąmoningos žmogaus valios. Bet kas yra toji žmogaus valia“ 
Kas yra žmogaus sąmonė? Ar ji susidaro iš! atskirų atomų sąmonių? O 

al ji yra nepriklausoma savaiminga būtybė (žmogaus „siela“ ar pan.)? 

Šituo klausimus paliekame atvirus. Čia tik svarbu pastebėti, kad aukštes- 
nius psichinius procesus vargiai galėtume išaiškinti mechaniniais, arba 
cheminiais, reiškiniais. "Tikra psichinių procesų buveinė greičiausiai yra 
atominiuose, arba, tiksliau pasakius, subatominiuose reiškiniuose. 

Pasak indeterministinių pažiūrų, kiekvienas atomas nešioja savyje ne 
tik elementarinės medžiagos savybes. bet taip pat gyvybės ir net psichinio vei- 
kimo pradmenis. Šita mintis daugeliu atžvilgių primena senovės graikų 
atomizmą. Tenai, pavyzdžiui, Demokritas kalba apie materijos atomus ir, 
be to, dar apie atskirus dvasios atomus. = Moderninis indeterministinis 
atomas iš karto sujungia savyje materijos, gyvybės ir sąmonės požymius. 


"aš 


Pasauližvalga ir psichinė higiena. 
E. Stern'o straipsnio* laisvas vertimas su įžanga 
Doc. J. Blažys, Kaunas. 


1908 m. Cliffordo W. Bcers'o iniciativa buvo įkurta „Con- 
necticut“o Proto Higienos Draugija“. Iš jos po metų (1909 m.) išaugo ,„Na- 
cionalinis Proto Higienos Komitetas“, išplėtęs savo darbą visose Šiaurinės 
Amerikos Jungtinėse Valstybėse. Naujas judėjimas, greitai pasidaręs dide- 
le kultūrine pajėga Amerikoje, turėjo poveikio ir Europai. Čia pirmoji pro- 
to higienos organizacija atsirado 1920 m. Prancūzijoje. Vėliau tokios or- 
ganizacijos buvo įkurtos beveik visuose kraštuose. 1930 m. gegužės m. 
5—10 d. Washington'e įvyko I-asis Internacinis Proto Higienos Kongre- 
sas, kuriame dalyvavo ir Lietuvos delegacija.** 

Iš pradžios, kai „proto higiena“ atsirado, ji rūpinosi tiktai psichi- 
atrinės pagalbos pagerinimu. Veikiai nauje judėjimo energija tapo nukrei- 
pta į psichinės nesveikatos įspėjimo uždavinius. Dabartinė proto (arba 
psichikos) higiena stengiasi ištirti ir parodyti. kaip atsiekti sveikiausias, 
koks tik galimas, asmenybės tipas (geriausiai pritaikintas gyvenimo rei- 
kalavimams), kad pavieniam žmogui ir visuomenei užtikrintų subjektivaus 
gerumo ir objektivaus našumo maksimumą. 

Proto higiena reikia laikyti vienu svarbiausių socialinės, įspėjamo- 
sios medicinos talkininkų. Jos tikslams tarnauja visuomenės švietimas 
psichinės sveikatos klausimas, vadinamų „problemos“ vaikų (t. y.-psichopa- 
tinių, sunkiai auklėjamų, su negeromis, nesveikomis būdo tendencijomis) 
psichinė ortopedija tam tikruose institutuose (Amerikoje — „child guidance 
clinics“), antisocialiniu arba  asocialinių tendencijų priežaščių tyrimas 
(daug dėmesio kreipiama į jaunuolių nusikalstamumą), profesinio darbo 
organizavimas psiclohigieniniais principais ir t.t. ) 

Psichinės nesveikatos priežastys yra labai įvairios ir sudėtingos. Ne- 
retai ligos šaknys eina iki tokių žmogaus prigimties gelmių, kad išrauti jos 
iš ten labai sunku arba tiesiog neimanoma. Tokioms ligoms įspėti labiau 
reikalingos eugenikos (kitaip, rasės — padermės — higienos) nurodomos prie- 
monės. Siūlomų priemonių atžvilgiu vienodumo nėra, čia yra, visokių pažiūrų 
ir nusistatymų, bet visų šitų eugeninių priemonių tikslas — kad vaikai tur ė- 
tų sveiką prigimtį, Gi proto higiena stengiasi ištaisyti, išlyginti, 
pakreipti geron pusėn esamas psichinėje žmogaus prigimtyje neigiamo 
pobūdžio tendencijas ir sudaryti žmogui tokias sąlygas, kurios užtikrintų 
jam tinkamą protinę sveikatą ir socialinį vertingumą. Geriausia proto hi- 
gienos darbui dirva yra labai pluti sritis tarp išreikštų psichinių ligų ir 
„normalios“ sveikatos. Bus tai vadinamų neurozių sritis (įvairūs 
„nervų“ pairimai, isterija, psichastenija ir kt). Esminės meurozių 


* Weltanschauung.  Handwčrterbuch der psychischen Hygiene, Herausgegeben 
von Bumke, Kolb, Roemer und Kahn. W. de Gruyter, Berlin-Leipzig 1931. 

** Žiūr. J. Blažys, Ispūdžiai iš I tarpt. proto higienos kongreso. „Medicina“ 
1930 m. 10 ir 11 Nr. 


114 J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 


priežastys — įvairūs psichiniai veiksniai (psichinės traumos, afektai ir kt.j 
Neurozes dažnai galima įspėti arba pašalinti tinkamu žmogaus auklėjimu, 
gyvenimo būdu, laiku suteikta pagalba ir t.t. Iš tikro, neurozės išauga, ta- 
rytum kokios piktažolės, stokojant tinkamo auklėjimo, apsišvietimo, gyve- 
nimo turiningumo ir prasmingumo. Neurozių pagrinde kaip tik dažnai 
glūdi rimtų pažiūrų, rimtų ryšių su gyvenimu stoka. 

Nesenai išėjusioj, pradžioj paminėtoj „„Psichinės higienos enciklo- 
pedijoj“, redaguoto; žinomų vokiečių psichiatrų ir  psichohigieninio 
judėjimo veikėjų, yra, be kitko, idomus straipsnis E. Stern'o, gydy- 
tojo ir filosofo, kuris ypatingai iškelia ryšį tarp pasauližvalgos ir proto hi- 
gienos. Autorius duoda gerai, suglaustai suformuluotos medžiagos pagal- 
voti apie pasauližvalgą ir apie jos reikšmę žmogaus gyvenimo turiningu- 
mui ir atsparumui prieš protinę — nervinę nesveikatą. (Visas pasauližval- 
gų sistemas jisai suveda į du pagrindiniu tipų — „naturalizmą“ ir „reli- 
nę pasauližvalgą“, įrodinėdamas, k4d gyvenimo ir sveikatos inkaras gali 
laikytis stipriai, tik įleistas į tokią pasauližvalgą, kuri sugeba duoti atsaky- 
mus į gyvenimo prasmės ir reikšmės klausimus. Kad in būdamas kai ku- 
riais klausimais kitokių pažiūrų, kaip E. Stern'as, aš ėmiaus jo straipsnį 
sulietuvinti (vietomis atpasakodamas savo žodžiais ir trumpindamas), 
kadangi manau, jo; jau patsai pasauližvalgos ir sveikatos sąryšio klausi- 
mas yra nemažai įdomus ir vertingas tiek, kad atkreiptų ir skaitytojo lie- 
tuvio dėmesį. 


| 


Antroje praeitojo šimtmečių pusėje filosofija, žuvus didelėms. 
spekulacinėms sistemoms, buvo priešinga visokios rūšies metafizikai. 
Tai buvo laikas, kada atskirų sričių tyrinėtojai manė galį apsieiti be jokios 
filosofijos. Visą filosofiją tada išsemdavo filosofijos istorija arba logika ir 
pažinimo teorija. Metafizikos klausimai anų Jaikų filosofiniuose pasireiš- 
kimuose nevaidino jokios rolės; atvodė, kad su visokia metafizika galutinai 
baigta: manyta, kad Kantas įrodes jos negalimumą. (Atrodė, kad žmonėms 
daugiau nebus patraukimo pažinti pasaulio prasmę, įgyti pasauližvalgą. 

Tiktai pasukant iš XIX-jo į XX-jį šimtmetį ėmė reikštis permaina: 
nepasitenkinimas tuomi, kas vadinama „tikrovė“. "Tikrovės, gyvenimo 
trūkumai vedė prie refleksijos ir prie naujų pastangų pažinti gyvenimo 
prasmę. Iš pradžios tai pradėjo reikštis tuose sluogsniuose, kurie stovėjo 
nuošaliai nuo mokyklinės filosofijos. ir tiktai iš  palengvo  metafiziškos 
— ipasauližvalgiškos spekulacijos ir čia vėl užkariavo savo vietą. Toliau 
atėjo karas, kuris pastatė klausimą visai ikišiolinei kultūrai ir gręsė kas- 
dieną iš naujo pačiai atskiro individo egzistencijai. Daugeliui kilo stipres- 
nis noras gauti paaiškinimo apie gyvenimo prasmę. Pokarinis laikas su jo 
demioralizacija, su jo dažnai sąmoningai pabrėžtu lengvabūdiškumu ir 
lengvamaniškumu atrodė vėl pašalinęs visus gilesnės būties (Sein) pras- 
mės ieškojimus. Tačiau daugelyje, ypač jąunime, šitie klausimai! jokiu 
būdu nebuvo nustelbti — atvirkščiai, jie ėmė kilti vis garsiau ir su vis di- 
desniu primygtinumu. Patraukimas prie pasauližvalgos, prie aiškumo apie 
paskutines priežastis ėmė darytis vis gyvesnis. Vėl pamatyta artimo ryšio 
tarp pasauližvalgos ir gyvenimo formos: iš tikro, pasauližvalga yra ne 


"o 


J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 115 


tiktai gyvenimo išdava — ji pati daro plačiausio poveikio gyvenimui. Be 
kit ko, ji turi didelės reikšmės i4 dvasinei ir net kūninei sveikatai. 


TI 


Istoriškoje perspektivoje matome didelę eilę įvairių filosofinių sis- 
temų. Kiekviena jų pretenduoja į visuotiną privalomumą ir tuo pačių eks- 
kluduoja' kitas. Iš tikro, įvairios, su viena kita nesujungiamos ir nesuderi- 
namos, pasauližvalgų sistemos stovi prieš vienos kitas. Šitoji aplinkybė, 
kaip teisingai pastebi Dilthey, vėl ir vėl duodavo skepticizmui naujo 
maisto: esą negalima duoti pasauližvalgai moksliškas pamatas, negalima 
surasti nei paskutinė tiesa nei paskutinė visatos prasmė; visuotinas priva- 
lomumas šituose klausimuose atrodo ekskluduotas. || 

Tenka pasiklausti, kokie gi veiksniai ekskuduoja visuotiną privalomu- 
mą? Kantas| pasakė, kad kiekviename 1ncksle tik tiek tėra visuotino priva- 
lomumo, kiek jame yra matematikos; griežta prasme, visuotinai privaloma 
yra tiktai matematika; prie jos prisiartina matematiški (tikslūs) gamtos 
mokslai; tuo tarpu humanitariniai mokslai seka kitais principais. Su vi- 
suotinu privalomumu/ yra artimai susijęs — nuo jo pareina — aukštas tolu- 
mo nuo gyvenimo mastas, o humanitariniai mokslai kaip tik pasižymi 
savo artumu prie gyvenimo. Galima pasakyti, kad visuotinas privalomu- 
mas gali būti pasiektas tik; atsitraukus nuo visų gyvenimiškų santikių. 
Žmonės turi labai aukštą nuomonę apie gamtos mokslus; jie tiki, kad ši- 
tie mokslai atvaizduoja jiems pasaulį tokį, koksai tas pasaulis yra savyje 
(„an sich“), nepriklausomai nuo pasaulį  pažįstančio proto (Geist). Tai 
visiškai klaidinga. Gamtos pažinime žmogus naudojasi savo sąvokomis: 
į šitą sąvokų tinklą jis gali pagauti tiktai tai, kas tokiu tinklu duodasi pa- 
pagaunamas; jis pamato gamtoje tiktai tai, ką jis gali pažinti ir suskaičiuoti. 

Pasauližvalga negali būti vieno grynai  teoriško igamtamoksliško 
pažinimo produktas. Ji reiškia tam tikrą rūšį paskutinio žmogaus asmeny- 
bės nusistatymo dideliais klausimais ir problemomis, prieš kurias gyveni- 
mas pastato žmogų; čia visados dalyvauja visas žmogus, ir tas vienas 
jau daro mums suprantamą visuotino privalumumo stoką visose pasau- 
ližvalgos sistemose. Kiekvienas  filoso'uojąs, kiekvienas žmogus, kunis 
duoda sau atskaitą iš gyvenimo ir visatos prasmės, turi savo nuosavą sis- 
temą, savo nuosavią Tilosofiją. Tai pateisina Fichtė's pasakymą — ko- 
kią filosofiją turi Žmogus, pareina nuo to, koks pats žmogus yra. Supran- 
tamas dalykas, ne kiekvienas žmogus turi galimumo prieiti iki pilno sąvo- 
kų aiškumo, juo labiau suformuluoti savo pažiūras žodžiu. įBet ir paskel- 
btų pasauližvalgos sistemų yra toki gausybė, jog jų beveik negalima apž- 
velgti. Dar XVII šimtmetis tikėjo galįs rasti visose sistemose bendrumus, 
pastovius elementus ir tuo pačiu pagrindines formas ir galįs prieiti prie 
vienos „naturalinės“ sistemos. Vėliau pamatyta, kad tai negalima, ir veto- 
je vienos „naturalinės“ sistemos ieškojimo dabar iškylo pastanga suprasti 
esamas sistemas jų įvairume ir suvesti jas į eilę tipingų kūrinių — į pasau- 
ližvalgų tipus. Mūsų laikais kaip tik ir filosofijoje, ir psichologijoje, ir ki- 
tur pastebima stipri tendencija prie tipizacijos. 

Pirm negu pereisim prie pasauližvalgos tipų, reikia išaiškinti, kaip 
susidaro pasauližvalga. Dilthey nurodo, kad pasauližvalgos struktūra 


116 J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 


esanti visados vienoda. Kiekvienu atveju pagrindą  pasauližvalgai duoda 
ištisinis visatos vaizdas, paremtas tuo arba kitu tikrovės pažinimu, parei- 
nančiu nuo psichinių žmogaus savybių ir jojo gyvenimo patirties. Ištisinį 
visatos vaizdą susidarome taip, kad atskirus mūsų pžsaulio pažinimo ele- 
mentus mes stengiamės surišti, suderinti, užpildyti nežinojimo spragas 
spėjimais; mes neišvengiamai išeiname iš  objektivaus patyrimo ribų — 
mes susidarome vaizdą, kuriame yra viskas, kaip kad galėtų būti; jeigu 
mūsų žinios apie visatą būtų būvusios iš tikro visiškai pilnos. Būdami 
visatos elementas, mes surišame su visatovaizdžiu savo pergyvenimus, sa- 
vo linksmybes ir liudesius, kas mums patinka ir nepatinka, kas mums pri- 
imtina ir nepriimtina. Išviršinis pasaulis, aplinkybės ir asmenys mums 
padeda, pakelia ir praplečia mūsų būvimą arba kenkia. Tuo būdu į visa- 
tovaizdį įsipina vertinimo elementai. Šitam vertinimui mes ieškome 
absolutaus, nepareinančio nuo laikinų salygų, masto. Šitaip greta visatos 
vaizdo stoja vertybių vaizdas — (neben das Weltbild tritt das Wertbild). 
Iš čia išsirutuliuoja aukščiausias sąmonės  sluogsnis: idealai, aukščiausio 
gėrio idėja, kilniausieji stimulai, kuriais pasauližvalga gauna savo prak- 
tiškos energijos ir pasidaro kūrianti, formuojanti, reformuojanti jėga. Pa- 
sauližvalga duoda/ gyvenimo planą, clyesio normas, asmeniško gyvenimo 
ir visuomenės sutvarkymo idealus. 


III. 


Pasauližvalgos nėra vieno galvojimo produktas. Jos neatsiranda iš 
vienos žmogaus valios. Tikrovės pažinimas yra svarbus elementas jų su: 
tormavime, tačiau tai nėra vienintelis elementas. Pasauližvalgos išeina iš 
viso „gyvenimo, iš gyvenimo patirties, iš mūsų psichinės struktūros visu- 
mos (Totalitatj. Gyvenimo pakėlimas iki sąmoningo tikrovės pažinimo, 
iki gyvenimo vertybės pažinimo ir iki valios nukreipimo į kilnius siekius 
yra ilgas ir sunkus darbas, kurį atliko žmonija pažangoje pažiūrų į gyve- 
nimą, Vienodos, visuotinai privalomos pasauližvalgos nesukurta. Dilt- 
hey pažymi, kad žmonija nėra padariusi nė žingsnio pirmyn: pastangoje 
pasiekti visuotiną privalomumą;  tarpusavė pasauližvalgų kova jokiam 
svarbiamj punkte nėra davusi jokio išsprendimo. „Istorija atlieka jų tarpe 
atranką, tačiau dideli pasauližvalgų tipai tebestovi greta kits kito, neįro- 
dyti ir nesugriaunami.* Pasauližvalgos klausimų svarstymas niekados ne- 
bus vedamas vienų protu: jausmai ir valia, visa asmenybė vaidina čionai 
sprendžiamąjį vaidmenį. Pasauližvalgos skirtumai visados suvedami prie 
įvairių pagrindinių žmonių nusistatymų gyvenimo atžvilgiu. (Tiesa, kiek- 
viena pasauližvalga galima paremti gausingais argumentais, bet įrodan.- 
čios jėgos jiems trūksta, ir net patiektų argumentų nuvertimas nekliudo 
žmogui stipriai laikytis tos pasauližvalgos, kurią jisai sykį susidarė. Ben- 
drai sprendžiamos reikšmės dėl pasauližvalgos vertės ir reikšmės turi ne 
argumentų skaičius ir pobūdis, — daugiau reikšmės turi tai, ką pasauli- 
žvalga duoda gyvenimui, jo suformavimui ir, elgesiui. 

Reikia vis dėlto pripažinti, kad pasauližvalgai sudaryti mokslas 
— gamtos mokslai — jokiu būdu nėra abėjingas dalykas. Kultūringa 
žmonija visą laiką siekia objektivaus, visuotinai privalomo pažinimo. Ta- 
čiau gamtos mokslai, kurie vaizduoja gamtą. kaipo kažką nepriklausomą 


J. Blažys, Pasauližvalg: ir psichinė higiena 117 


nuo mūsų sąmonės, laisvą nuo vertės kriteriumo, pasauližvalgos sudary- 
mui turi mažiau reikšmės, kaip humanitariniai mokslai plačia prasme. Tai 
paaiškės iš tolimesnių samprotavimų. 

Tikrovės akivaizdoje galimas dvejopas klausimo pastatymas. Pa- 
imkime bet kurį reiškinį. Čia mes galime paklausti: kokios yra šito reiški- 
nio sąlygos arba kokį tikslą, kokią prasmę turi šitas reiškinys? Abu klau- 
simu bus iš esmės skirtingu. Principe abu klausimu galima pastatyti kiek- 
vienam reiškiniui. Pzimkimd krintantį akmenį; aišku, kad čia „prasmės“ 
klausimas turės nedidelės reikšmės; kas mums įdomu, tai kritimo „dėsnys““ 
t. y. suradimas santykio tarp įvairių veiksnių, nuo kurių kritimas pareina; 
mes norime žinoti, kodėl ir kaip įvyksta kritimas, t. y. kurį kelią atlieka 
akmuo kiekvienu laiko vienetu ir t.t. Šitas nagrinėjimo būdas yra visiškai 
abejingas tam, ar krintąs akmuo nukris į smėlio krūvą ar praeiviui ant 
galvos. Bet esama ir tokių reiškinių, kurie galima apibūdinti, kaipo gam- 
tos reiškiniai, ir dėl kurių tam tikromis aplinkybėmis gali iškilti klausimas 
dėl reiškinio prasmės. Sakysim, liga. Iš tikro, liga pareina nuo kovos tarp 
ligos sukelėjo ir organizmo, nuo traumos rūšies ir sunkumo id t.t. O tačiau 
ligai yra kas daugiau, kaip tik kaž koks vykstąs organizme procesas: liga 
paveikia ne tiktai kūno reiškinius, bet taip pat ir tai, k4 mes vadiname 
mūsų „gyvenimu“, mūsų pergyvenimu, mūsų bendru nusistatymu pasau- 
lio, gyvenimo ir mūsų pačių atžvilgiu. Čia kaip tik galimas klausimas: 
kokios reikšmės turi liga mūsų subjektivaus gyvenimo sferoje? Vargiai 
rasis žmogus, sergąs sunkia chroniška liga ir nė : kartą neužduosiąs sau 
klausimą, kodėl turėjo mane, kaip tik mane, šita liga paliesti, nors aš ne- 
blogesnis už kitus žmones, kuriems gerai klejasi. Čia bus vertinąs nagrinė- 
jimas, „prasmės“ pergyvenimas. Tas „prasmės“ pergyvenimas atsiliepia 
ligos reiškiniams. 

Prasinės ir reikšmės klausimai visad kyla, kai paliečiama dvasia. 
Tiesa, galima ir dvasinius reiškinius nagrinėti grynai kauzališkai, pagal jų 
pasirodymo ir pranykimo sąlygas, pagal dėsnius, kuriais jie seka. Bet tai 
mus nepatenkins. Mes galime suprasti, nuo kokių gamtos dėsnių pareina 
marmurinė stovyla, bet šitokiu būdu nieko nesužinosime apie meno kūri- 
nio turinį,'jo prasmę ir reikšmę. Čia paliečiami tokie klausimai, kurie esti 
visai kitokioje plotmėje. Įsivaizduokime, kad mes jau pažinome visą gam- 
tą, t.,y. visus gamtos reiškinių dėsnius, kad mes jau išmokome atspėti bū- 
simus gamtos reiškinius — ir tada nieko negalėtumėm išsitarti dėl gamtos 
reiškinių „prasmės“. Bet šitas prasmės klausimas mums kyla vis iš naujo, 
kai mes žvelgiame į žvaigždėtą dangų virš mumis, kai mes džiaugiamės 
gamtos grožiu arba girdime apie gamtos katastrofas, sunaikinusias daug 
žmonių gyvybių. Ką reiškia visi šitie reiškiniai, kurių tarpe randamės, 
kurių dalį sudarome? Prasmės klausymas kyla dar intensiviau, kai nagri- 
nėjame istorinių įvykių keitimąsi — kur link eina visas šitas gyvenimas, 
kokios jis turi riekšmės, kokios prasmės turi šitie vykstą aplink mus ir mu- 
myse reiškiniai? 

Prasmės ir reikšmės klausimai iš esmės skiriasi nuo klausimų apie 
priežastis ir sąlygas. Sudarant pasauližvalgą, kaip tik pirmoje vietoje ten- 
ka; spręsti „prasmės klausimai“; tai, ko siekia kiekviena  pasauližvalga, 
yra ne kas kita, kaip bandymas surasti visatcs prasmę, kad nuo šitos pras- 


—- 


118 J. Blažys, Pasauližvalga w psichinė higiena zi 


mės priėjus. prie: gyvenimo ir atskiro žmogaus likimo prasmės. Abu klau- 
simu — visatos prasmės bei reikšmės klausimas ir individinio gyvenimo 
prasmės bei reikšmės klausimas — yra neatskiriamai sujungtu su vienas 
kitu. Jeigu aš klausiu, kokios prasmės turi kuris nors reiškinys kuriam 
nors žmogui, tai sprendimas teigiama prasme bus tik tada galimas, jeigu 
aš gyvenimui, kaipo visumai, priduodu prasmės,  Beprasmiškos visumos 
viduryje neturi prasmės dalinis tosios visumos reiškinys. Jeigų aš kalbu 
apie šito gyvenimo prasmę, tai, be abėjojimo, šilas gyvenimas turi kaž 
kokių aukštesnių santykių, būdamas dalis visumos, nuo kurios pareina 
prasmė ir reikšmė. Reiškinys įgija prasmės tiktai nud kaž ko, kas stovi 
aukščiau jo, veikiau anapus gyvenimo, aukščiau gyvenimo. Tvirtindami, 
kad gyvenimas yra prasmingas, pripažįstame prasmę visatai apskritai. 
Atskiras gyvenimas tiktai tada turi prasmės, kada mes galvojame jį esant 
tvarkingai įtrauktą į aukštesnius sąryšius, kuriuos mes taip pat pripažįsta- 
me esant prasmingus. Tuo būdu mes prieiname prie tam tikros prasmės 
laipsnių konstrukcijos, kuri baigiasi. lyg viršūnė, aukščiausia absolučia 
prasme. Šitoji paskutinioji visų reiškinių prasmė — šita aukščiausia vertė 
ir gėris — nėra dalykas, kurio pripažinimas yra visuotinai privalomas, 
kaip kurios nors meksliškos matematiškos tiesos: čia yra sprendimas, ku- 
ris išeiną, ne tiktai iš žmogaus protavimo, bet turi šaknis visame jo gyveni- 
me (Gesamthaltung). = Pažiūrose į aukščiausią, absolučią Vertybę nėra 
vienodumo, bet visas ieškojimas ir troškimas žmogaus, kuris rūpinasi pa- 
sauližvalga, yra surasti šitą paskutinę vertybę. Kame šitas troškimas ne: 
randa patenkinimo, len žimonija gyvena krizės laiką. * 
IV. 

Mes mielu noru vadiname mūsų laikus kritiškais laikais, mes kal- 
bame apie pasauližvalgos krize arba net apid kultūros krizę. Tiesa, kiek- 
vienas laikas turi savo krizę, kap turi savo krizę ir kiekvienas žmogus. Bei 
mūsų laikai atrodo niums ypatingai išjudinti. krizė atrodo vykstanti aukš- 
tesnėje plotmėje. (Kas gi sudaro mūsų krizės ypatingumą, kas yra tas 
sujudimas? "Trumpa isteriška apžvalga (prisilaikant Liebert'o) paaiškins 
dalyką. 

Antikinės kultūros gadynėje Platonas prieš besikeičiančių, „apgau- 
lingų“ reiškinių pasaulį, kurį būdiname, kaip tikrovę, pastate idėjų pasaulį 
— tikrą, teisingą, amžiną pasaulį; reiškinių pasaulis įgyja savo vertybę 
nuo ano idėjų pasaulio. Idėjų pasaulis duoda apsaugos nuo visų gyveni- 
mo sujudimų, čia gyvenimas gali atsipalaidoti nuo savo neramumo, ne- 
pastovumo ir neaiškumo. Idėjų pasaulio dėka šitas gyvenimas įgyja besą- 
lyginą kryptį ir tikslumą. 

Vidurinių amžių katalikybė norėjo suprasti žemiškus dalykus ir 
reiškinius ne iš jų žmoniško ir gamtiško — istoriško buvimo; ji žiūrėjo į juos 
daugiau, kaip į vienc absolutaus Principo,padarinius bei kūrinius. Bažnyčia 
laikoma viršgamtiška išganinga būtybe. kiekvienas gyvenimas pridera Baž- 
nyčiai, kiekvienas žemiškas gyvenimas yra tiktai atskyla nu4 amžinojo. 

Renesansas, 1eformacija ir švietimo gadynė negalėjo pajudinti vi- 
durinių amžių nusistatymo, krypties į absolučias, be sąlygų privalomas 
vertybes ir normas. Renesansas pakėlė į absoliutą klasišką graikybę. 


J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 119 


Reformacijai Biblija virto absoliutu. Švietimo gadynė atnešė moksliškai — 
intelektualistišką, racionalistiškai — sistematišką tikrovės reikšmę. Tačiau 
nebuvo kalbos apie relativizmą, niekas  neversdavo visuotino vertybių ir 
normų privalomumo. 

Taip pat vokiečių kritiškoji ir spekulativioji filosofija, neišskiriant 
Kanto ir Hegelio. nepanaikinc šito absolutizmeo. Kantas nepašalino, kaip 
dažnai tvirtinama, metafizikos; jis įrodinėjo, kad protas (Vernuntt) esąs 
absolutas: Kanto filosofija yra proto metafizika. Kanto filosofija mato 
pagrindinį kuriamąjį principą protingoje dvasioje. Kantas apibūdino įvai- 
rias prota sritis, kaipo teorišką, praktišką, estetišką ir teleologišką protą. 
Hegelis'dar! stipriai laikosi absoluto, tačiau jis jau pašalina sustingusį ab- 
soluto pastatymą prieš tikrovę, duodamas absolutui realizuotis tikrovėje. 
Tikrovės ir idealo vienybė jam vaizduojesi ne kaip begalinis siekimas, bet 
kaipo pasiekiama būklė. Štai, Prūsų valstybė jam atrodė absoluto realiza- 
vimas. Tuo būdu Hegelis įtraukia absolulą į istorinį procesą; jis drauge 
absolutistas ir pozitivistas, jis stovi dviejų. gadynių pasukime ir ruošia 
dirvą relativizacijai. 

Kas pažymi visą šitą, trumpai čia atpasakotą, plėtotę, yra aplinky- 
bė, kad prieš visą gyvenimo ir reiškinių eigą. prieš visą nepastovumą, ir per- 
mainą pastatoma kaž kas amžina, nepracinama, pastovu, absolutu, nuo kurio 
tikrovė pareina ir įgyja, taip sskant, savo sankcijos (Weihe). Hegelio ši- 
tas priešpastatymas, kuris lcidžia mūsų pasauliui ir absolutui priderėti 
dviem skirtingom sritim, jau susiaurintas. 

Toliau prasideda gadynė, kurioj apskritai abejojama dėl absoluto, 
jis neigiamas ir nuo jo alsisakoma. Prasideda mokslo pažangos gadynė, 
kada norima laikytis tik mums (mūsų pojučiams) prieinamų dalykų, ka- 
da žiūrima, kaip į nusižengimą mokslo metodui, jeigu išeinama iš grynai 
patiriamųjų dalykų srities; visų daugiausiai saugojamasi visokių spekula- 
cijų. Religija. nustatoma, „kaipo žmogaus dvasios padaras, gavęs pradžią 
iš tam tikrų žmogiškų, psichologiškai suprantamų reikalavimų. Kilo evo- 
liucijos idėja: idėja apie gyvybės išsiplėlojimą nuo žemesnių prie vis aukš- 
tesnų formų, idėja apie visos gyvybės kontinuitetą  Pranyksta visas san- 
tykis su absolutu, gyvenimas virsta grynai žemiškų dalyku (das Leben 
wird verzeitigt und verdiesseitigt). 

Tuo būdu po grynai „spekulacinės gadynės atėjo gadynė, kada vis- 
kas imta remti patyrimu.  Palinkimas sudarinėt filosofines sistemas atrodė 
dingęs, 'pirmon! eilėn stoja patyrimų mokslai, atsidavimas atskirų moksliš- 
kų dalykų tyrimams. Pagelbinės priemonės ir metodai nuolat tobulinami, 
žinių kiekis pasidaro iki tol negirdėtas, Ranka rankon eina nuomonių re- 
lativizacija; žmonėms niekas nepasidarė taip svetima, kaip romantiškas 
arba mitologizuojąs dvasios nusistatymas. ! Tikrovė  istorizuojama: lygiu 
būdu gamtinis ir istorinis pasaulis. Ir krikščionybė imta aiškinti, kaipo 
istorijos gyvenimo reiškinys; tai atvedė prie krikščionybės relativizacijos 
ir nykimo. Relativizacijos dėka atimama iš gyvenimo  sprendžiamoji, 
absoluti norma. ' L 

Relativinama viena gyvenimo sritis po kitos. Pats gyvenimas tampa 
viso buvimo pagrindas. Ilgai tiktai siauram specialistų rate augo Dilthey'o 
poveikis; Dilthey iškelia istoriškumo reikšmę: jis parodo. kad nėra jokios 


120 J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 


absolučios sistemos, kad istorija atidengia mums daugybę sistemų ir, kad 
kiekviena sistema, nors ir išeina su pretenzijomis į visuotiną privalomumą 
ir absolutumą, turi tačiau tiktai relativios reikšmės. Modernoji psicholo- 
gija taip pat padeda relativizacijai. Ypač psichoanalizė stengiasi įrodyti 
griežtą viso, kas psichiška, determinaciją; psichoanalizė nori išvesti visus 
dvasinio ir kultūrinio gyvenimo reiškinius iš tamsių instinktų gelmių 
(Triebleben). 

Per Europos dvasios gyvenimo istoriją tęsiasi idėja apie priešingu- 
mus visatos sarangos struktūroje. Metafizika rodo mums priešingumą tarp 
idėjos (idealo) ir fakto; psichologija — tarp priedermės ir palinkimo; is- 
torija — tarp istoriškų religijos, valstybės, teisės, meno ir t.t. formų ir glu- 
dinčių jose reikalavimų. Visos formos turi vienašališkumų, ir gyvenimas 
be tam tikros rezignacijos (Verzichti negalimas. Šitas trejopas (metafiziš- 
kas, psichologiškas, istoriškas) priešingumas įeina dabar! mūsų sąmonėn vi- 
su savo aštrumu. Ir kitos gadynės turėdavo savo krizių, bet tada jos pa- 
liesdavo detales, palikdamos nepajudintą bendrą  išsprendimą. Jeigu bet 
kurios apibrėžtos normos jėga nustodavo galios, už jos stovėjo kitos nor- 
mos ir vertybės. Dabar visos privalomos normos ir vertybės, kurios seniau 


duodavo gyvenimui turinį ir kryptį, atrodo pajudintos. Norma, kuri turė- 


jo būti nepajudinama ir tvirta, pati yra įtraukta į besikeičiančio gyveni- 
mo procesą (Werden) ir pasiduoda kritikai, nuo ko gyvenimas nustoja 
savo solidumo, savo krypties, pasidaro netikras. Tik pastaraisiais laikais 
pasireiškė visose gyvenimo srityse ieškojimas naujų (arba grįžimas prie 
senų) pastovių gyvenimą formuojančių, pareigas nurodančių, vertybių ir 
normų. ! 

Po viso šito ar galima išspręsti pasauližvalgos klausimas? Juk išeina, 
kad vienos filosofinės pasauližvalgos nėva ir negali būti. Dilthey suvedai visas 
filosofines sistemas į kelias tipingas pagrindines formas: be religinės pa- 
sauližvalgos, jisai skiria 1) naturalizmą, 2) laisvės idealizmą (Idealismus 
der Freiheit) ir 3) cbiektivų idealizmą. Galima būtų sudaryti ir kitoks pa- 
dalinimas tipais. Esminis dalykas, kad filosofinių ' sistemų gausumas iš 
viso galima suvesti į negausingas pagrindines formas. Schematiškiausias, 
bet „kasdieniam žmogui“ pakankamas bus padalinimas visų pasauližval- 
gos sistemų įnaturalizm4 ir religinę pasauližvalgą. Jo 
bus laikomasi šiame straipsnyje. 


V. 


Naturalizmas atsirado pirmą kartą ne  XIX-me šimtmety: jis yra 
tam tikras tipingas pasauližvalgos problemos išsprendimo bandymas, ku- 
ris nuolat iškyla iš naujo; tik jo konkrėčios formos pareina nuo kiekvienos 
gadynės mokslų būklės. Tačiau, kažin. „ar buvo kada naturalizmas taip 
išreikštas, taip išsiplatinęs ir popularus, kaip dabar. 'Tai artimai surišta 
su didele gamtos mokslų pažanga praeitam šimtmety ix su bendru gyveni- 
mo pasikeitimu, kurį padarė gamtos mokslais paremta technika. Mūsų 
galvojimas yra persiėmęs gamtos mokslais; jie davė mums supratimo apie 
medžiagos struktūrą ir esmę, supažindino mus sų materialinio pasaulio sa- 
vybėmis ir dėsniais. Gamtos pažinimas nepaprastai išaugo: palyginę da- 
bartinę mūsų žinijos kiekį su žiniomis prieš šimtą metų, galėtume išmatuo- 


J. Blažys, Pasauližvalga 17 psichinė higiena 121 


ti kiek pasikeitė mūsų pasaulio vaizdas. Gamtos pažinimo pažangoje va- 
dovaujamoji tendencija buvo pažinti gamtos reiškinių ryšių dėsningumas, 
suskaldant pasaulį, kurį mes pirmiausiai suvokiame, kaipo ištisinį sinteti- 
nį pergyvenimą, į sudėtines dalis, apimamas matematiškai formuluojamų, 
visuotinai privalomų dėsnių eilės. 

Šitas skaldymo (analizės) principas, pirmiau pritaikintas stengian- 
tis pažinti negyvą gamią, perėjo ir į gyvybės nagrinėjimą: gyvybės reiški- 
nių dėsniai norima ištirti tuo pačiu būdu, kaip ir negyvoji gamta. Daroma 
pastangų mesti tiltą per tarpeklį, kuris skiria gyvųjų .ir negyvųjų daiktų 
pasaulį, remiantis tuomi, kad pagrindinės negyvos medžiagos daiktybės 
sudaro taip pat gyvą organizmą, kad tos pačios fizinės ir cheminės jėgos 
determinuoja gyvenimo reiškinių eigą. Tolimesnis žingsnis buvo psichinių 
reiškinių ir fiziologinių procesų ryšių tyrimas. Tiesa, čia nustatyta tiktai 
kai kurių labai bendrų sąryšių. Atėjo evolucijos teorija, kuri turėjo ypa. 
fingos reikšmės todėl, kad surišo žmogų su visu kitu gyvu pasauliu ir nu- 
rodė žmogaus vietą tame pasaulyje; žmogus nustojo buvęs kaž kokios ypa- 
tingos rūšies būtybe, bet pasirodė esąs paskutinė ilgos eilės atžala — pa- 
pėdininkas. Žmogus tapo įtrauktas i bendrą gamtos apytaką: tie patys 
dėsniai, kurie viešpatauja gamtoje, valdo ir žmogų. 

Pamažu gamtos mokslai, užkariaudami vieną sritį po kitos, ėmė 
reikšti pretenzijų viešpatauti mokslų tarpe; jie ėmė atmesti visus kitus 
metodus, kaipo nemoksliškus, ir tikėjo, kad savo priemonėmis galėsią 
suprasti visą visatą. Be ahejojimo, gamtos mokslai pašalino daugybę klai- 
dingų pažiūrų ir prietarų; jie padarė toli siekiančio poveikio žmonių pa- 
žiūroms. Tačiau būtų klaidinga sutikti, kad jie vienį tegalėjo duoti pag- 
rindą pasauližvalgai. kad iš jų vienų būvę galima tiesioginai išvesti pasau- 
ližvalga. Su tokiu prileidimu mes paliekame gamtos mokslų dirvą: čia 
prasideda naturalizmas. 

Koki naturalizmo esmė mūsų gadynėje? Gamtos mokslai davė 
mums supratimo apie medžiagos ir pasaulio struktūrą; jie be galo praplėtė 
ir pagilino mūsų žinojimą apie žmogų: niekas tuo neabejos ir/ nenorės 
susiaurintį gamtos mokslų teisių jų srityje. Bet gamtos mokslų 
vardu bandoma tvirtinti, kad be gamtos, kuri sudaro jų tyrimo objektą, 
nėra jokios kitos tikrovės, kad už pasaulio reiškinių, vadovaujamų 
tam tikrais dėsniais, nėra jokios vietos aukštesnės rūšies tikrovėms, kad 
religinis tikėjimas, kurio žmonės laikėsi amžiais, tikėjimas į Dievą ir atly- 
ginimą, į gyvenimo ir visatos prasmę, į asmeninį nemirtingumą yra ilūuzi- 
jos, kurios tik trukdo žmonijos pažangą, kad tiktai tas, kas gamtamoksliš- 
kai patiriama, yra tikra, kad tiktai gamta ir jos mokslai galį nurodyti žmo- 
gui kelius, kaip sutvarkyti ir suformuoti gyvenimą. Taip, antai, Ost- 
wald'as prieš Kanto kategorišką imperativą. pastatė energetišką impera- 
tivą: „Neaikvok energijos, bet naudokis jąja!“ Bet čia dar nieko nepasako- 
ma, kam reikia taikinti energija. Jeigu žiūrėti į gyvenimą ir/gyvenimo tobu- 
linimą, kaip į paskutinį ir aukšč iausią tikslą, lai dar nepasakyta, koks gy- 
venimo turinys gali padaryti gyvenimą vertą gyventi ir kam reikalingas 
gyvenimo tobulinimas. 

Ar gamtos mokslai iš visa gali duoti normų mūsų elgesiui? Gamtos 
mokslai išeina iš tikrovės pažinimo, iš kurio jie išveda visuotinai privalo- 


122 J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 

mas formules, gamtos dėsnius Šitie dėsniai sako, kas, kada tam tikromis 
sąlygomis įvyksta, būtinai turi įvykti, ir apibūdina reiškinių eiga; jie ana- 
lizuoja reiškinius ir nustato jų elementų sąryšius. (Gamtos dėsnių pažino- 
jimas mus įgalina' atspėti įvairius reiškinius. priverčia gamtos jėgas mums 
tarnauti, duoda mums viešpatavimo jausmą gamtos atžvilgiu. Tikrai sa- 
kant, mes neviešpataujame, bet tarnaujame gamtai, nes, ir pakreipdami 
taip ar kitaip reiškinių eigą, turime  laikytis- gamtos dėsnių. Pasaulyje, 
kaip jį mato gamtos mokslai, viskas yra griežtai determinuota. 
Kiekvienas reiškinys turi savo priežastį, arba geriau pasakius, ati- 
tinkamas sąlygas, nes niekados nesti vienintelės priežasties Net 
lai, ką vadiname „pripuolamumu“,  neatsipalaidoja nuo determinacijos: 
„„pripuolamas“ nereiškia reiškinį be dėsnių, bet tokį reiškinį, kurio dėsnių 
mes dar nežinome ir todėl negalime valdyti, reiškinį, kurs mus užtinka ne- 
pasiruošiusius. Jeigu mes turėtumėm pilną gamtos reiškinių pažinimą, 
mums nebūtų buvę jokių pripuolamumų. Be tokio prileidimo gamtos 
mokslai neįmanomi. 

Gamtos dėsniai realizuojasi kiekvienu atvėju, kada jiems yra reika- 
lingos sąlygos. Dėsnis pasilieka visiškai abejingas, art nuo jo veikimo gy- 
venimas bus išlaikytas ir sustiprintas ar sunaikintas. Tai didelė tragedija, 
kad mes kai“ kada tiksliai numatome gamtos reiškinius, bet negalime su- 
trukdyti jų pasirodymo, pav.. žemės drebėjimą, vulkanų išsiliejimus ir kt. 

Psichiniai dalyka“ taip pat įeina gamtos sritin, jie prieinami gam- 
los mokslų metodams. Psichologija turi ir gali išeiti iš to, kad pažintų 
bendruosius sielos reiškinių dėsnius. Tačiau pasilieka atviras klausimas, 
ar psichika, ar žmogus nėra dar kitos rūšies sąryšiuose ir at gali vienas 
gamtamoksliškas nagrinėjimas pilnai ir visiškai suprasti sielos esmę. 

Simmel'is pavadino žmogų „dviejų pasaulių piliečiu“: iš vieno 
šono jis yra gamtos narys, bet iš kito šono jis jaučiasi gamtos nugalėtojas 
ir stovįs aukščiau kaip gamta. Ne iš gamtos: viešpatijos, bet iš ano kito — 
viršgamtinio — dvasios pasaulio eina reikalavimai, kurie stoja prieš žmo- 
gų. Iš gamtos ir jos mokslų mes negalime gautį jokių tikslų mūsų elge- 
siui: gamtos dėsniai tes:ko, kas tam likromis sąlygomis įvyksta, — bet 
nesako, kas reikalinga. Elgesio normos ir gamtos taisyklės yra iš es- 
mės; skirtingos ir vienos iš kitų neišvedamos. Gamtos mokslai nieko nega- 
li pasakyti apie gyvenimo prasmę ir negali būti gyvenimo kelrodis. Gam- 
tos mokslai negali įrodyti, kad jų pasaulis esąs vienintelis tikras ir kad 
nėsą jokių kitų aukštesnių tikrovių. 

Gamtos mokslai savo srityje padarė daug; jie pakeitė mūsų pasau- 
lio vaizdą ir tuomi turėjo poveikio pasauližvalgai, bet jų vienų nepakanka 
pasauližvalgai paremti. 


VI. 


Naturalizmas atstovauja pažiūrdi, kač pilnas, neturįs spragų pasau- 
lio pažinimas esąs galimas. Bet iš tikrųjų nuo tokio pilno pažinimo mes 
esame labai toli: platūs tikrovės plotai tebėra uždengti paslapties šydu. 
Principe pilnas pasaulio pažinimas yra galimas. Naturalizmo tikslas yra 
siekti visuotinos passulio formulės, kurios pagalba būtų galima, įdedant 
į ją speciales vertybes, suskaičiuoti kiekvieną paskirą reiškinį. Naturaliz 


a A ki A 


J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 123 


mas pabrėžia, kad, be gamtos dėsnių ir jėgų, nesą įokių kitų dėsnių ir jė- 
gų, kad, be mūsų tikrovės, nėsą jokios kitos tikrovės. Pagaliau, naturaliz- 
mas pabrėžia, kad visi reiškiniai pasaulyje vykstą, nesekdami jokiais tik- 
slais ir nerealizuodami jokių tikslų.  "Toki pozicija charakterizuoja griežtą 
naturalizmą taip gamtos reiškinių atžvilgiu, taip istorinio proceso atžvilgiu. 

Prieš tokius prileždimus stovi religinė pažiūrą į pasaulį. Pastaroji 
pripažįsta, kad be tikrovės. net josios dėsnius visiškai pažinus, vis dar bū- 
sią kaž kokios paslapties, kad nieku būdu neekskluduota, jog pasaulis pa- 
reina ir nuo kitokių (ty. negamtamoksliškų) veiksnių. Ji pabrėžia, kad 
tikėjimas į aukštesnes tikrovės, į Dievą nekliudo, bet padeda dėsningumui 
gamtoje. Religinė pasauližvalga nurodinėja. kad mes nesuprantame tik- 
ros daiktų „esmės ir gelmės, kad prieinamas mūsų pažinimui pasaulis esąs 
tiktai nepakankamas, nepilnas tikro būvimo pasireiškimas, kad mes tik 
savo jausmais ir spėjimu, savo intuicija šiek tiek paliečiame tikrą būvimą. 
Jeigu gamtos mokslai nesugeba nieko pasakyti apie visatos tikslą, tai tuo 
pačiu dar nepasakyta, kad visatoje nesą tikslų ir idėjų, kad nesą vadova- 
vimo ir apvaizdos. Ir naturalizmui ir religiiei pasauližvalgai visata pasilie- 
ka paslaptim, bet religinė pasauližvalga pripažįsta priklausomumą nuo 
aukštesnės tikrovės ir tiki apvaizdos vadovavimu. 

Gamtos mokslai negali įrodyti religinio įsitikinimą negalimumą. 
Religinio momento pripažinimas reiškia drauge pripažinimą, kad visatos 
sąranga turi absolučios reikšmės ir kad religinės vertybės užima aukščiau- 
sią vietą. Visatos sarangoje žemesnės vertybės pareina nuo aukštesnių ir 
turi joms' tarnauti: visos vertybės turi būti taikomos prid religinės verty- 
bės — nuo pastarosios jos įgyja savo sankcijos ir pateisinimo. Žmonijos 
uždavinys yra realizucti aukštesnes vertybes savo gyvenime ir pasaulyje: 
religinė vertybė yra paskutinis ir aukščiausias siekis. Reikalingumas vei- 
kiančias gyvenime normas išvesti, surišti su idealia norma (mit Seiendem! 
veda mus pripažinti vieną aukščiausią absolučią Būtybę, kuri jungia savy- 
je visų vertybių, visų normų tobulumą; Joje sueina paskutinės visų reiš- 
kinių priežastys ir paskutinis viso siekimo tikslas. 

Psichologija bandė šitą religinę realybę subiektivinti, 1. y. atideng- 
ti josios pačios tikrovinį pobūdį ir parodyti Dievą tiktai, kaipd žmogaus 
likėjimo, silpnumo ir pagalbos troškimo išdavą. Į tai galima atsakyti, kad, 
nors, kaipo religinių pergyvenimų versmė, gali turėti reikšmės tokie mo- 
mentai, kaip baimė, viltis, pagalbos troškimas ir pan., tuą pačiu dar visiš- 
kai neįrodoma, kad religiniam  pergyvenimui neprisideda  viršpsichinė 
realybė. 

Kad išspręstum klausimą, ar greta tikrovės, į kurią nurodo gamtos 
mokslai, gali būti dar kitos tikrovės, reikia apsvarstyti, ką reiškia žodis 
„tikras“ (wirklich). „Tikri“ yra daiktai, su kuriais mes turime reikalo;tik- 
ras yra drabužis, duona, namas etc. Bet šilie daiktai "nuolat keičiasi: drabu- 
žis susidėvėja ir t. t. Visur čia aiškiai veiki4 gamtos dėsniai; pagal juos 
daiktai atsiranda int pranyksta; pats keitimasis lygiai tikras, kaip patys 
daiktai. Ir dėsniai, nuo kurių pareina kiekviena daiktų būklė, yra tikri; 
jų tikrumas dar aukštesnio masto, kaip daiktų tikrumas: kada daiktai 
pranyksta, dėsniai tebeveikia. Dėsniai iš savo pusės rodo nevienodą tikru- 
mo laipsnį. 


124 J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 


Aukščiausios rūšies dėsniai yra energijos ir medžiagos išlaikymo 
dėsniai. Medžiaga gali keistis, bet ji negali pražūti. Viena energijos rūšis 
gali pereit į kitą, bet energija negali pranykti. Apibrėžtas vienos energijos 
kiekis atitinka! apibrėžiam kitos energijos kiekiui. Tačiau kryptis, kuria 
vyksta energijos kitimas, nevisiškai pareina nuo valios: kada viena energi- 
jos forma pasikeičia kila, tam tikras pirminės energijos kiekis pasidaro 
toliau nebepakeičiamas ir nesunaudojamas — jis pereina į šilimą. Šilima 
spinduliuoja į erdvę. Jeigu greta padėti vieną šiltesnį ir kitą šaltesnį daik- 
tą, tai šilimą pereina iš šiltesnio daikte į šaltesnį, kol abų turės vienodą 
temperatūrą — tada procesas prieina prie pusiausvyros. Atbulai tas proce- 
sas neina: jis nėra apverčiamas. Kiekvienam energijos pakitime viena jo- 
sios dalis pereina į šilimą. Šilimą spinduliuoja į pasaulį ir daugiau negali 
būti grąžinta darbui. Kadangi energijos kiekis  uždarytoje sistemoje yra 
pastovus, tai paverčiamosios į darbą energijos kiekis nuolat eina mažyn, 
tuo tarpu kai nepaverčiamosios energijos kiekis eina. daugyn (entropijos 
dėsnis). Kada visa energija pereis į šilimą, tada pagaliaus pasidarys pu- 
siausvyra, kuri reikš visų reiškinių mirtį. Energijos dėsnis nustato skaitme- 
nimis energijos san oji kitimuose; entropijos dėsnis nustato kryptį, ku- 
ria kitimai vyksta. Sitas dalykas mums parodo, kad mes tiksliai skaitme- 
nimis galime atvaizduoti procesą (lygtimi, koks vienos energijos vienetų 
kiekis atitinka kitos energijos vienetų kiekį), bet kad tuo pačiu procesas 
dar nebus pilnai išrcikštas. nes jame pasireiškia dar kiti dėsningumai, ku- 
rie, nepašalindami anų pirmųjų dėsnių veikimo, jį tačiau reguliuo- 
ja. Vadinasi, ir tada, kai yra tiksliai ištirti kurio nors reiškinio dėsniai, 
arba jojo „tikrumas“, dar lieka galimas kitokių dėsnių veikimas, kitaip 
sakant, kitokių dėsnių „tikrumas“ (Wirklichkeit). 

Dar aiškiau, tai pamatysime iš šių dalykų. Paimkime gerai išmoks- 
lintą gamtininką, kuris tačiau neturi mažiausio supratimo apie muziką. 
Kad ir galės jisai ištirti garso dėsnius, melodijos prasmė jam liks svetima. 
Paimkime elektros srovės versmę, surištą su eile srovių, kurios pagal norą 
gali būt įjungtos; kiekvienoje srovėje veiks energijos dėsnis; vienoje sro- 
vėje elektros energija pereis į šilimą, kitoje — į šviesą, trečioje — į judėji- 
mą, ketvirtoje — į cheminę energiją ir t.t. Dėsniai. nustato tiktai, kokie 
energijos kiekiai gali būti gauti, bet kuri energijos rūšis atsiranda, t. y. kuri 
srovė įjungiama, priklausys nuo kitokių faktorių, apie kuriuos dėsniai nie- 
ko negalės pasakyti. Žmogus įjungia vieną iš srovių, pasirinkdamas jam 
reikalingą. Jis neturi poveikio gamtos dėsnių veikimui, bet jis yra proce- 
so iniciatorius, jis nustato kryptį, kuria procesas turi eiti. "Tuo būdu čia, 
be vienos rūšies „tikrumo“, veikia dai kitoks „tikrumas“. 

Evolucijos teorija išvedžioja, kad Kiskinoa gyvūnų ir augalų rūšys, 
gyvenančios dabar žemėje, turi sąryšį, kad aukštesnės rūšys yra kilusios 
iš žemesniųjų. Prileiskime, kad iš tikro taip yra: įvykę dėl variantų atrankos 
kovoje dėl būvio. Vistiek pasilieka atviras klausimas, ar neveikė Čia dar 
kurie nors aukštesni dėsningumai, kurie leido atsirasti pačioms variaci- 
joms, palengvinančioms geresnį prisitaikymą prie aplinkos. | 

Kai nagrinėjame žmogaus ; gyvenimą, mes esame panašioje padėty- 
je, kaip gamtininkas, kuris žino garso dėsnius, bet yra svetimas muzikai. 
Žmogus nežino visų visatos ir gyvenimo dėsniu, bet spėja, kad visame kame 


"PN 


*+4+44, 


J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 125 
—— 
yra tam tikri dėsningumai; ar tai ekskluduoja veikimą visatoje dar kito- 
kios jėgos? Ar visų dėsnių pažiniinas priartins žmogų prie paskutinių vi- 
satos ir gyvenimo paslapčių? Žmogus tegali pasakyti. kad jam svetima ir 
nesuprantama visatos ir gyvenimo prasmė, bet jis niekados negali tvirtin- 
ti, kad procesas, kuriame mes dalyvaujame. kad mūsų gyvenimas aplamai 
neturi jokios prasmės. Žmogui, pažinusiam visus gyvenimo dėsnius, vis del- 
to : „gyvenimo melodija“ gali pasilikti svetima. Kaip žmogus įsimaišo 
į gamtos procesą ir iš įvairiausių energijos  pakitimo galimumų realizuoja 
tiktai tuos pakitimus, kurie atsako jo tikslams, lygiai taip ir visatoje gali 
veikti jėgos, kurios — tegul jos ir nedaro stebuklų, nes nepašalina gamtos 
dėsnių veikimo, — duoda procesui kryptį ir tuo pačiu siekį. 

Kaip tik čia prasideda religinė pasauližvalga, kuri jokiu būdu ne- 
prieštarauja  gamtamoksliškam - pasaulio vaizdui. Negalima nepripažinti 
gamtos dėsnių veikimo ir gamtamoksliško tyrimo davinių, negalima prieš- 
tarauti moderniniam mckslui. "Tačiau ir laikantis mokslo pagrindo, gyve- 
nimo paslaptys liks neišspręstos. 

Apie Newton'ą yra toks anekdotas. (Vienas draugas stebėjosi puikiu 
Newton'o gaubliu (globu); kai jis paklausė, kas gaublį padaręs, Newton'as 
atsakęs, kad niekas nepedaręs. Tai supykino draugą, bet Newtonas jam 
atsakęs visiškai ramiai: „Tamsta juk neigi Dievą, kuris sukūrė pasaulį; tai 
kaip gali stebėtis, kad ir šitas gaublys neturi jokio kūrėjo!“ Iš tikro, tikin- 
tis žmogus kiekviename reiškiny mato aukštesnės jėgos veikimą, tuo tarpt 
kai netikintis pasitenkina reiškinio stebėjimu ir jo eigos tyrimu. Pirmasis 
jaučia priklausomybę nuo aukštesnės iėgos, jaučiasi, esąs šitos jėgos pas- 
tatytas būti dalyvis visatos reiškinv. Iš šito tikėjimo ir iš šilo priklauso- 
mybės, baimės, vilties ir pasitikėjimo jausmą išsiplėtoja ne tiktai apibrėž- 
tos religinės praktikos, bendravimo su Dievu formos, bet taip pat religiniai 
bandymai išspręsti dideles, amžinas  prcblemas: pasaulio atsiradimo 
(Werden), žmogaus likimo ir tikslo, nemirtingumo, pasaulio prasmės. 

Religinei pasauližvalgai yra arti pavojus, kad žmoguje gali susida- 
ryti dvi atskiros gyvenimo sferos: pasaulietiška ir religinė, ir kad abi bus 
viena nuo kitos nepriklausomos. Viena pasauližvalga bus sekmadieniui, o 
kita — paprastai dienai! Religinė pasauližvalga tik tada įgyja tikros reik- 
šmės, kada ji apima visą žmogaus gyvenimą. Tik tokiu atveju ji pasidaro 
jėga, kuri iš tikro formuoja gyvenimą. 

Tenka pastebėti, kad esama įvairiu religinės pasauližvalgos formų: 
reikia skirti tarp tam tikro išpažinimo (Bekenntniss) pasauližvalgos ir re- 
liginės pasauližvalgos bendrai; pastaroji yra ir  universalesnė ir podraug 
individualesnė. , 22 


VII. 

Čia buvo pastatytos prieš viena kitą naturalistinė ir religinė pasau- 
ližvalga. Naturalizmas negali užtikrinti gyvenimui jokios stiprios atramos 
ir duoti jam prasmės. Galima (ir veikiai stovėti ant gamtos mokslų pagrin- 
do ir tačiau atmesti naturalizmą, pripažinus mūsų žinojimo ribotumą ir 
tikėjimo 'teises. 

Nėra abejojimo, kad žmogaus pasauližvalga turi didžiausio poveikio 
jo gyvenimo būdui. Reikia tik prisiminti, kaip labai skiriasi plačių Indi- 


126 J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 

jos masių gyvenimo būdas nuo mūsiškio gyvenimo. Kad ir neišimina, 
bet esminė šito skirtumo priežastis yra induizmo pasauližvalga. Reikia tik 
pagalvoti, kiek nuo pasauližvalgos pareina nusistatymai svarbiausiais gy-- 
venimo klausimais: darbo, pašaukimo, jungtuvių, socialinio sutvarkymo ir t.t. 

Iš čionai matyti ir pasauližvalgos santykis su psichine higiena: pa- 
sauližvalgos nustatomas gyvenimo būdas (Lebensfūhrung) daro toli sie- 
kiančio poveikio žmogeus kūno ir dvasios sveikatai. Kiek reiškia pasauliž- 
valga psichinei higienai matyti, nagrinėjant  neurozių klausimą. Iėškant 
neurozės apibūdinimo, ar tai stovint Fr eu d'o psichoanalizės, ar Adle- 
r'io individualinės psichologijos, ar Jun g'e analitinės psichologijos plat- 
formoje, ar laikantis bet kurios kitos pažiūros, neurozę visados tenka pri- 
pažinti, kaipo kaž ką reiškiantį klaidingą gyvenimo būdą (eine- 
falsche Art suj leben). Anot Adler'io. neurozė atsirandanti iš nesugebėjimo 
patenkinti gyvenimo statomų reikalavimų, neurozė esanti pabėgimas iš 
atsakomingo gyvenimo darbo ir kovų į gyvenimo „užfrontę“ (Nebenkriegs- 
schauplatz), „į ligą“. Žmogus daugiau nestoja atvirai prieš sunkumus, ku- 
rie kyla kiekviename gyvenime, bet jis bėga nuo ių, stengdamasis save ir 
kitus apgauti dėl šito pasitraukimo mctivų. Freudo  pažiūrose į neurozę 
galima konstatuoti panašių samprolavimų. Freudas kalba apie nepavyku- 
sį geismų konilikių išsprendimą, apic nepakankamai pravesta realybės 
principą, apie įsiskverbimą į aktualų sielos gyvenimą primitivių, vaikiškų 
gyvenimo formų, apie nemokėjimą naudotis tuo laisvės iaipsniu, kurio rei- 
kalingas subrendęs žmogus. Vadinasi, ir psichoanalizei neurozė yra klai- 
dingas, nepritaikintas prie tikrovės. gyvenimas. 

Kas reikalingo neurozėms įspėti ir joms gydyti? Reikia palaikyti 
žmogų ant „tikro“ kelio arba žmogui. kuris klaidingai gyvena, parodyti 
„tikrą“ kelią. Neurozių įspėjimui (profilaktikai) reikalinga įsimaišyti ten. 
kur rūpesčiai, nesmagumai, visokios nelaimės. vidujiniai konfliktai ir su-- 
sidurimai kankina.žmogų ir neduoda jam prieiti prie „tikro“ gyvenimo, 
„ir padaryti jam laisvą kelią prie šito „tikro“ gyvenimo. „Tikrai“ arba tei- 
singai gyventi reiškia sugebėti pildyti gyvenimo uždavinius bei pareigas ir 
džiaugtis gyvenimu. Anot Adlerio, sveiko subrendusio žmogaus pažymiai 
yra! sugebėjimas turėti prolesiją (Berulf), palaikyti šeimą ir sugyventi, su-- 
tarti su aplinkuma. 

Kalbama, kad neurozių dabar yra daug daugiau, kaip senesniais. 
laikais. Tai sunku įrodyti arba užginčyti. Reikia turėti galvoje įvairūs mo- 
mentai. Tai, ką vadiname neuroze, seniau iš viso nebuvo pripažįstama li- 
ga. Viešpatavo kitos pažiūros. Daugelis vadinamų neurotikų, kurie dabar“ 
ieško gydytojo, tada kreipdavos prie dvasininkų. Bendrai, žmonės leng- 
viau pakeldavo gyvenimo sunkumus it nelaimes, pasirengimas pasiduoti 
kentėjimui (Leidenswilligkeit) buvo didesnis. Galima spėti, kad neurozių 
padaugėjo dėl to, jog gyvenimo sąlygos dabar sunkesnės, ir dėl to, kad dau- 
gybei žmonių dabar trūksta stipriai pagrįstos pasauližvalgos, kuri būtų 
„jiems gyvenimo atrama, padėtų pakelti gyvenimo) sunkumus, duotų gyvė-- 
nimui tikrą turinį. Pasauližvalgos stoka yra vienas svarbių veiksnių neu- 
rozėms kilti, 

Pasauližvalgos reikšmė siekia dar toliau: su pasauližvalga reikia 
skaitytis neurozę gydant. Psichoanalizė ir individualinė psichologija ma-- 


) 
[ 
. 


J. Blažys, Pasauližvalga ir psichinė higiena 127 


no, kad neurozės šaknis reikia susekti iki ankstyvos jaunystės ir kad gydy- 
mui esąs svarbus šitų šaknų atskleidimas ir neurotiko gyvenimo istorijos 
rekonstrukcija. Atskleidimas turįs atnešti drauge ir išgydymą. Būvusių 
konfliktų išsprendimas turįs padaryti laisvą kelią sveikam gyvenimo su- 
formavimui. Kada atskleidžiamas klaidingas — nesveikas gyvenimo tiks- 
las, kada aš-ui gražinamas viešpatavimas ant instinktų (libido), tada svar- 
biausios neurozės šaknys nukeriamos. ! 

Bet čia pasilieka atviras klausimas, ar po viso šito žmogus eis prie 
tikro gyvenimo, ar nepastalys jis iš naujo klaidingo tikslo ir an nepasiduos 
sukeliantiems neurozę instinktų konfliktams? Todėl neurotiko traktavimas 
negali būti laikomas pasibaigęs, atidengus iškrypimus (Verkehrtheit) jo 
ikišioliniam gyvenime. Reikia jam parodyti, koks turėtų būti gyvenimo 
turinys, jo tikri siekimai. Tai reiškia, kad neurotikas reikia privesti prie 
pasauližvalgiškos pozicijos. Tiesa, šitos pozicijos negalima primesti iš išorės, 
ji turi atsirasti iš paties žmogaus, bet svetima pagalba keliui prie pasauližval- 
gos surasti bus būtina. I engviausiai čia bus psichoterapeutui, kuris pats turi 
aiškią, apibrėžtą, apgalvotą pasauližvalgą. Suprantamas kai kur atsiradęs 
bendradarbiavimas gydytojų, psichologų ir dvasininkų. Tai liūdyja leidžia- 
mieji katalikų „Religion und Seelenleben“ ir protestantų — ,„Arzt und Seel- 
sorger“ leidiniai. Neįleidus gyvenimo inkaro į pasauližvalgą, teisingas gy- 
venimas negalimas. 

Reikia pripažinti, kad netik neurozėse, bet kiekvienoje beveik ligoje, 
ypač chroniškose ligose, daug pareina nuo žmogaus pasauližvalgos. Kentė- 
jimas yra bandomasis akmuo, kuriuo patikrinama' pasauližvalga. Netenka 
abėjoti, kad/žmogus, kuris žino save esant prasmingos visatos narį, likimo 
smūgio ištiktas elgsis kilaip, kaip žmogus be „gyvenima inkaro“. 


Bibliografija 
Šv. Augustino 1500 m. mirties sukaktuvių stambesnioji literatura. 
1. KOLEKTIVINIAI VEIKALAI (knygos ir Žurnalai). 

Acta Hebdomadae-Augustinnanac-Thomisticae ab Academia 
Romana S. Thomaei Aguin. indietae (Romae, 23—36 Apr. 1930). Taurini, Marietti 1931, 
344 pusl. (12 straipsnių, kurių antraštes žiūr. Soler 1931, 79). 2. 

S. Agostino. Pubblicazione commemorativa del XV centenario della sua morte. 
Milano „Vila e Pensiero“, 1981, 510 pusl. (Milano Katalikiško Universiteto leidinys). 

Augustiniana. Nel XV centenario della morte di S. A. Napoli 1931, 143 p. 

Aurelius Auguslinus Die Festschrift der Gėorres-Gesellschaft zum 1500. 
Todestage des hl. Augustėnus. Gesammelt und herausgegeben von M. Grabmann und 
J. Mausbach, Kėolu, Bachem 1930, XII 4+-440 pusl. (18-kos autorių straipsniai). 

A. Monument to St Augustine. London, Sheed a. Ward. 1930, 367 p. 
10 nimtų studijų apie Augustino gadynę, jo gyvenima bei charakterį, jo filosofiją ir 
moralę, jo santykius su humanizmu, su Tomu Akviniškiu ir kitais klausimais. 

D'Arcy, C. M. and others-A. Monument to St Augustineė. New- 
York, The Dial Press 1931, 307 p. 

St. Augustine. Zur Jahrhundertfeier dargeboten von der Deutschen; Provinz 
der Augustiner-Eremiten.  Wiūrzburg, St. Zita Verlag. 1930, 267 p. Diduma straipsnių 
pavesti augustinionų ordeno istorijai  Vokietijoj ir kitose šalyse, 

Augustinianua. Dissertationes et orationes habitae... in Abbatia Averbodiensi 
O. Praem. Tongerloo 1930, 168 in 129. 5 straipsniai didumoj teologijos temomis. 


128 Pr, Dovydaitis, Šv. Augustino 1500 m. mirties sukaktuvių stambesnioji literatura. 


Miscellanca Augustiniana, Amsterdam. R. K. Boek-centrale. 1930. 

Revue de philoscphie (Paris, Rivičre) 1930; 4—6 Nr, 330—774 pusl. 
iĮdėta 10 straipsnių; jų antraštes žiūr. Soter 1930, 82). j 

ArchivesdePhilosophie (Paris, Beauchesne). Vol. VII, cahier/II (1930). 
272 p. (6 straipsniai; antraštes žiūr. Soter. 1930, 80—81; keletas jau cituoti). 

Cahiers;de la Nouvelle Journėe (Paris, Bloud) Nr. 17, 1930, 161 
pusl. (su 7 straipsniais; Sotero (1930, 82) straipsnių sąraše dar praleista: E. Castelli, 
Le double aspect du problėme du mal et 5. Augustin). 

Studia Catholica /Nijmegen) 1930 Gegužės mėn. Su 7 rimtais olandų ir 
prancūzų kalba filosofinio ir teologinio turinio straipsniais. 

Gregorianum (Roma) 1930 m. Sausio mėn. 158 p. su 5. str. teologinio turinio. 

Antonianum (Roma) 1951 m. Sausio m. su teologinioj turinio straipsniais. 

La Vie Spirituelle (Juvisy|) 1930 m. Liepos mėn: Asketinio turinio str. 
Ir beveik visi katalikų žurnalai dėjo straipsnių įvariomis tėmomis. 


KITOKI VEIKALAI (tekstai, biografijos, studijos, bibliografija). 

Studi Agostiniani. Romae I: G. Morin, S. Augustini sermones post 
Maurinos repertae. 114347 in 49, — II: Miscellanea Agostiniana. 341042 p. 

Adam, K., Die geistige Entwieklung des hl. Augustinus. Augsburg 1931. 

Bertrand, L, Šv. Augustinas. Vertė J. Keliuotis (iš prancūzų kalbos). Kau- 
nas 1930, (yra ir vokiškas vertimas). 

Concetti, N., S. Augustini vila. Taurini, Marietti 1929. 

Fabo, P., La juventud de S. A. ante la critica moderna. Madrid 1930. 

Fougeau, E., L'ime de S. A. d'aprės ses „Confessions“ 1930. 

Harnack, A. v., Posidius: Augustins Leben. Eingeleitet und: ūibersetzt.  Ber- 
lin. 1930. (J. Balogh'as sakosi radęs šiame! vertime klaidą. Philologus 2, 260, 1930). 

Klein, E. F. Augustin. Ein Lebens- und Zeitbild. Berlin 1930. 

Krebs, E. Sankt Augustin, der Mensch und Kirchenlehrer. Koln 1930 

Papini, G. S. Agostino (yra vertimai prancūzų ir vokiečių kalbomis). 

Pincherle, A., Sant' Agostino d'Ippona, vescovo e teologo. Laterza 1930. 

Lesaar, H, H,' Der hl. Augustin, Ein Lebensbild. Miūnchen 1930. 

Romeds, K, Das Leben des hl. Kirchenvaters Augustinus, beschrieben von 
seinem Freunde Possidius. Aus Latein. ūbertragen. Berlin 1930. 

Simpson, W. J. S. St. Augustines; Conversion, New York 1930. 

Sizoo, A, Het leven van( Augustinus. Delft 1930. 

Arendt, H., Der Liebeshegriff bei Augustin. Berlin 1929. 

Bassi, D., II Pensiero di S. Agosti no. Passi scelti e coordinati. Roma 1929. 

Dicker, A., Karakter en Cultuur der Romeinen in S. A. De civ. Dei I-V Nijm. 1931. 

Jonas, H., Augustin und das pauli nische Freiheitsproblem. Gėttingen 1930. 

Staritz, K, Auguslins Schopfungsglaube, Breslau 1931. 

Nebreda, E., Bibliographia Augustiniana. Romae 1928, 272 pusl. 

Perini, D. A., Bibliographia Augustiniana cum notis biographicis.  Seriptores 
šlali, I:A-Cyr. Firenze 1929. -—- 

Ueberweg-Geyer. Die patr. und scholast. "Philosophie. Berlin *11928. 

G. Krūger, Die christliche lateinische Literatur von Augustinus bis Gregor d. 
Gr. Mūnchen 1921. (im Rahmen ven M. Schanz“ Gesch. der rom. Literatur 2IV). 

H. A. van Bakel, De oogst van Auguslinus jubilaar. Niew Theologisch Tijd- 
schrift (Haarlem) 1930, i34—154 (daugelio šv. Augustino metų literaturos apžvalga). 


IH5BLUBEEKEEEMAKEEEKEEEB- EE 


 SOTER 


Religijos mokslo žurnalas 


SEBIEIS! 


1031 m, dvejos p 3 10, 00 2 


„Sotero“ komisijonierius; 
Šv. Kazimiero Draugijos Centrinis Knygynas Kaune. 


| Leidžiamas Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos. Filosofijos Ž 

Fakulteto Teologijos Skyriaus S 

eina nuo 1924 metų. 

Iki šiol yra: išėję ir gaunama knygynuose; | 

1924 m. vienerios knygos, kainą 6 litai, i i 

1025 m. dvejos knygos. | „ i iai 

1926 m. vienerios knygos. „ 545 kj 

1927 m. dvejos knygos 5 7, 5 litų Iš] 

1928 m. dvejos knygos > 0, 5 2 
1920 m. dvejos knygos „10, 00 litų 

1930 m. vienerios „ 5 5, 00 |- 

B 

Ė 

Ei 


"BESSLSEBESHYEESESEEEHEEISISE 


„ATHENAEUM“ 


Kalbos, literaturos ir istorijos“ žurnalas. 
Leidžia Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-Filosofijos Fakultetas, 
„„Redaguoja Prof. Dr, /. Eretas, sekretoriauja Doc; Dr. 4. Salys, L 
Redakcijos adresas; Kaunas, Jakšto g. 2 nr. - 


L A THENAE UM rašo Teologijos: Filosofijos Fakulteto i okesiLėjĖ šiaip 


Redakcijos kviestieji asinenys, pagal tam tikrą iš anksto daromą susitarimą. 


Ištisiems rašiniams persispatisdinti reikalingas Redakcijos sutikimas, 
Rašinių Saujpaukos „gali būti spausdinamos pilnai pažymėjus versmię. 


Iki šiol yra „išėję ir gaunama 'knygynuose:. 
S 1930 „metais dvejos knygos. Kaina O litai, 
1931 metais „dvejos knygos. Kaina 10 fitų, 


Žubnalas sukrautas Šv. Kazimiero) Dreugijos: Centriniame 
Knygynė, Kaune. Gamiamės' visuose to“ „knygyno SaykiUgsė ir šiaip 


 visvosė knygynuose reikalautinas.