7 Au. j9i "11 4 EM “1 "It || „, "PV p

i! | 1 . “ 4 — i, J al >

A ies Ti 1741 r “ ų 2 4 1 EA SI Ti

| MOS ( ' Ė . 4 raj 4 Jai

i 1 L i J . ao 1 A Aldas ja " . į T ž k! 4 L

E , J š , ( Ž 2 V 4 S į Mi

5 Už a

| Ephemeri „Puilosoptilos I Ei I Eaikdonia sai M (ESsulkaik, in Da) A paieaailaje, NB So M

LPA) ąr | (REDAGUOJA ||| L i pag as „Prof. Pr. Dovydaitis o) Ta a SpA

A ss XI metai | pa NO | V ŠA

ij 5 a 1 1

"Leidžia Vytauto Didžiojo žie Žesitotė Teologijos | į po išijas, Fakulteto Seas skyrius.

1

Ak | KauNaS LL KR ĖS 02

ed AA Na (* a j T | A / X ( 1 A

Turinys—-Sommaire | . "Račkauskas, M., Platono Symposion (Puota) (nebaigta) | Symposion de Platon. Tradūction commentėa (A suivre) 1—32

Dovydaitis, Pr., Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos (tęsi- . „nys ir galas). 'S. Augustin, sa personnalitė vivante et aciupbits de sa

T (suite et fin) š 33—78 bs Augustino 1500 m. mirtiės sukakiasią stambos- nioji literatura 2 „Ghoix de bibliographie augustiniennę L d „127—128 Donskis, J., Laiko pažinimo problema šv. Augustino filosofijoj At „ La perception du temps chez Saint Augustin |. . 79—88

„Slavėnas „P. Būtiny bė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose Necessitė, probabilitė et volontė dans lęs Jois naturelles 89—112

Blažys, J., Pasauližvalga ir psichinė higiena (pagal E. Stern: a). La conception du monde et AS Resehiaue (d'aprės E. pa Sigi A „113—137

Filosofijos: žurnalas Jau baigė 11-siūs metus.

Iki šiol išėjo ir galima gaut knygynuose: 1921/22 dvejos knygos, „kaina 5 | litai. 1923 m vienerios knygos „ 5

1024 m. dvėjos ktiygos > keis ASS 1925 m. dvejos knygos; „ 1,95 5 1926 m. trejos knygos: 1543 1927 m. dvejos knygos £ Sis 1928 m. dvejos knygos ž 850 1929 m. 'dvejos knygos |, Už SIA 1030 m. dvejos knygos 2 0 3 193] m. vienerios knygos „ 6

Visas „Logos“ sukrautas Šv. Kazimiero Draugijos Centriniame Knygyne KAUNE.

——

—

Eph mes Philosophica Theologicae - Philosophicae Fscultatis in Vytauti Magni Universitate

LOGOS

FILOSOFIJOS ŽURNALAS

REDAGUOJA Prof. Pr. Dovydaitis

XI metai

Leidžia Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos- Filosofijos Fakulteto Filosofijos skyrius

KAUmAS (ao a Blk — 1931

Turinys—Sommaire

Račkauskas, M., Platono Symposion (Puota) (nebaigta) Symposion de Platon. Traduction commentča (A suivre) 1—32

Dovydaitis, Pr., Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos (tęsi-

nys ir galas).

S. Augustin, sa personnalitė vivante et actualitė de sa

i peikos (suite et fin) || +. 88—78

Augustino 1500 m. mirties sukaktuvių stambes- nioji literatura

ia „ Choix de bibliographie augustinienne ji „RT 128 Donskis, J., Laiko pažinimo pioblema šv. Augustino filosofijoj 2 „ La perception. du temps chez Saint-Augustin . . 79-88 , As EAS A ANSI pas Ž Slavėnas „P., Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose 4 "Necessilė, probabilitė et volontė dans les lois naturelles 89—112 4 Blažys, J., Pasauližvalga ir psichinė higiena (pagal E. Stern'ą) | La conception du monde et UAyBiois pešeiugUs, (d'aprės | E. RA L b „113—127 4

Platono Symposion (Puota).

“ Išvertė prof. M. Račkauskas, Kaunas. Įžanga.

Šeštame amžiuje prieš Kr. Graikijai teko pergyventi didelį pervers- mą, dvasinio! ir išorinio gyvenimo siityse. Iš kolonijų skverbėsi į metropo- liją svetimos pažiūros ir papročiai. Homėriškus paprastumas dingo. Gyve- nimas darėsi vis pinklesnis.

Šitokį gyvenimo apystovų pakitėjimą galima pastebėti tarp kitko ir įvairių: švenčių proga ruošiamose iškilmėse bei puotose. Puotos ruošėjas turėjo iš anksto išsiuntinėti svečiams tam tikrus pakvietimus. Sukviestieji svečiai galėjo atsivesti su savimi ir nekviestų, kaip lat buvo atsitikę per Pla- tono aprašomąja puotą, į kurią Sokratas etsivedė nekviestą Aristodėmą. Vėlokai popiet, arba net ir visai vakarą, šventadieniškai apsirengę svečiai susirinkdavo gražiai gėlėmis bei vainikais išpuoštame šeimininką valgo- majame. Vergai nuaudavo svečiams sandalus ir numazgodavo jiems kojas. Potam. visi užimdavo paskirtas jiems gultoje vietas, kur ir pasilikdavo gu- lėti, jei po vaišių turėdavo būti ir išgertuvės. Gultos: buvo lyg sofa aukštomis kojomis, vad. xkivn , kurią užguldavo paprastai pora: žmonių, bet vietos už- tekdavo ir trims. Kadangi šitokia sofa naktį pakeisdavo lovą, tai viename gultos gale būdavo pakiluma (mūsų priegalvio vietoje). Svečiai gulėdavo, ištiesę kojas ir atrėmę kairės rankos alkūnę į priegalvį. Prieš gultą būdavo statomas staliukas, paprastai žemesnis už gultą. Moterys ir vaikai puotose nedalyvaudavo.

Gultos ir staliukai prie jų stovėdavo pasagos pavidalu. Pirmoji vieta pirmoj gultoj iš kairės buvo laikoma „garbės vieta. Šeimininkas sėdėdavo dešinėj, pasagos viršūnėje. Platono puotoj dalyviai buvo maždaug taip susėdę:

Oaidpos (177D ŠMoi ! DLL 1 B į —T-—. | 4

5 Ilavcaviac

6 ApisroPdvąę (185D)

10 9

——————E E —

Zoxpatns | . Atadov

(175D) (175C)

2 M. Račkauskas, Platonc Symposion (Puota)

Pietums pasibaigus įvalgius imdavo pirštais, tiki skysčiams vartojo šaukštus), stalai būdavo nukeliami, asla išvaloma, paduodami vanduo ir rankšluostis (net ir muilas), ir svečiai tik dabar griebdavosi už vyno. Prieš geriant, gerajam dėmonui būdavo aukojamas vynas ir giedama tam tikra giesmė, kuriai pritardavo fleitininkė. Potam. pradėdavo lėbauti. Puotai va- dovaudavo vad. simposijarchas G0TOS(Apyos. Šitokio „puotvedžio“ parei- ga buvo nustatyti išgertuvių eigos tvarka bei ją palaikyti; be to,; jis žiūrėjo,

kokia proporcija. turi būti atmiešiamas vynas vandeniu. Gerdavo paprastai |

paeiliui, pradėdami iš kairės. (

Platono puotoje buvo atsisakyta nuo tokio puotvedžio, nes dalyviai dar po vakarykščios nebuvo visiškai išsipagirioję. Buvo atsisakyta taip pat nuo kitokių lėbautės paįvarinimų — muzikos. šokių, artistų, juokdarių ir- pan. Buvo nutarta puotaujant kalbėti įvairius juokus, užminti mįsles, dai- nuoti.

Per Peloponėso karą solistų buvo įvesta į madą puotaujant praktiš- kai lavintis rėtorikos. Todėl į puotos programą buvo įvesti sąspyriai (kalbų varžytinės, Tepiodos To AOTOY sermonun cursi4s), iš anksto nustatant kal- bų tėmą. Ksenofonto puotoj, pav., kiekvienas svečias iš eilės turėjo pareikš- ti, kuo jis didžiuotųsi, ir paskui tai įrodyti. Sofistai ir filosofai tokiu būdu aptardavo įvairius literatūros, filosofijos, net politikos ir kitokius klau- simus. Platono puotoje, Eriksimachui pasiūlius, svečiai, kiekvienas paeiliui iš kairės į dešinę, turėjo pasakyti prakalbą Erosui pagerbti. Sokrato moki- niai savo puotose, kurios būdavo keliamos !Akademijoj, kalbėdavosi apie mokytojo asmenį bei mokslą. Aristotelis ir Platono įpėdinis Aka- demijoje Speusippas (net Epikuras) aptardavo filosofijos klausimus per tokias iiteratūrines puotas. Stojiko Zenono mokinys Persėjas, griežtai pri- silaikydamas savo mokytojo mokslo, rašo ovpTOTIx0! Atdoyo: Filosofus pa- seka gramatikai, k. a. Herodijonas, Didymas ir kt.

Iš šios gausios puotų literatūros, apie kurią žinome iš Plutarcho GvuTOGLAxA Te0Bk UATA guastiones symposicae, išliko anuomet Plutarchui

priskiriamas raštas „septynių išminčių puota“. kuriame populiariu būdu *

gvildenami įvairiausi klausimai.

Toliau, yra žinoma Lukijono (gyv. Atėnuose 125 m. po. Kr.) „lapitų puota“ — labai gyvai parašyta Platono puotos parodija, kur pešasi įvai- riausių filosofijos disciplinų atstovai. Panaši į tą satyriška Julijono Aposta- to puota — svpTėGU0Y 4 Kodvix — „karališka puota danguje“ (romėnų imperatoriai dievų puotoje. suruoštoje Romulo per Saturnalijų šventes). Gramatiką Didymą, parašiusį GLUTOSLAXA GoLUxTA pasekė Atėnėjas (,„Mok- slinčių puota“), Makrobijus ir kiti. Tikra Platono puotos kopija, ir lyties ir turinio atžvilgiu, yra Likijos Olimpo vyskupo Metodijaus (+ 312) = GvTOSLOY A TepL dyvetlac (apie skaistybę), kur jis pasikalbėjimą apie Erosą pakeičia dešimčia kalbų apie susilaikymą bei skaistybę, 0 tiloso- fus — jaunomis merginomis. susirinkusiomis prie šaltinio, gražių medžių pavėsyje.

Puotos dalyviai. I. Įžangos pasikalbėjimo dalyviai

1. Apollodoras. pasak ji patį, dailininkas-liejikas, buvo karš- tas Sokrato gerbėjas. Jis yra tas pats, kurs buvo pasiryžęs pabūti įkai-

1->>2

M. Račkauskas, Platonc Svmposion (Puota) 3

tu Sokratui, kada šis turėjo sumokėti pabaudą (Apologija, 38 B). Jis bu- vo ir prie Sokrato mirties (Fedonas. 117 D). Jis greit susijaudindavęs; buvo pavadintas [4391404 („svajotojas“).

2. Glaukonas. Kas jis toks, tiksliai nežinome. Tokio vardo buvo Platono brolis ir, galimas daiktas, kad tat buvo jis. Tačiau“ šitas vienų metų su Apollodoru Glaukonas yra, be abejonės, ne tas, kurs mi- nimas kaip Charmido tėvas (222 B).

II. Puotos dalyviai (be Sokrato ir Alkibijado).

1. Agatonas. Tais laikais jis buvo apie 30 metų vyras, dar ne visai subrendęs, pagarsėjęs savo grožiu. Apsilrynęs draugijose, garbėtroš- ka, gabus — jis buvo tipas moderniško jauno atėniečio, kurs moka pa- sekti naujas kryptis ir prie ių prisitaikyti. Aristofanas savo „,Thesmo- phoriazusen“ vadina jį „puikiu kalbėtojų“, pasityčiodamas iš sofistiškos, Gorgijaus atstovaujamos, jo vėtorikos. = Paskui Agatonas drauge su Eu- ripidu gyveno Makedonijos karaliaus Archelajo rūmuose ir mirė apie 400 m. Vadinas, jis jau buvo miręs, kai buvo rašoma „Puota“. Agatono yra pa- rašytos septynios tragėdijos, kurių tačiau tik vardus težinome.

2. Faidrvas (jo vardu pavadintas ir vienas Platono dijalogas — apie Erosą), kilęs iš atikiško „„Gau Myrrhinus“, rodosi mums gyvai susi- domėjęs filosolijos klausimais, bet ne visai dar subrendęs asmuo. Mėgia- miausios jo tėmos buvo špoTix0! A0jot Visai kitoks buvo

3. Pausanijas. Jo nuomonė apie Erosą — pagyvenusio prakil- naus tų laikų atėniečio nuomonė: berniukus mylėti esą kažkas savaime suprantama. Jis kilęs iš Atėnų „Demos Kerames“ ir buvo didelis Agato- no gerbėjas. Jo kalba, kaip ir Agatono, buvo sofistiško gudrumo ir mokė- jimo išsisukinėti pavyzdys.

4. Eriksimachas, Faidro bičiulis, kilęs iš žymios Atėnuose gy- dytojų šeimos ir pats gerokai prasilavinęs, kaip gydytojas. Platonas vaiz- duoja jį kiek komiškai, ypačiai scenoje su Aristofanu, kur jo vardas sugre- - tinamas su ėpedjoua! (raugėti“; (kam. špoy ir įdyopat („atsirūgimo nuga- lėtojas“). s

5. Aristofanas. Šio didžiausio visų laikų komedijų rašytojo kilmė nežinoma. Net gimimo ir mirties metai nėra tiksliai nustatyti. Jis gimė Atėnuose maždaug apie 450 m. ir mirė apie 388 m. Taigi ir Aristo- fanas jau buvo miręs, kada buvo parašyta „Puota“. Savo pirmąją neišli- kusią komediją jis paskelbė 427 metais: būdamas dar labai jaunas, jis pa- sirašė tada slapyvarde. Iš gausios jo kūrybos išliko tik 11 (maždaug ket- virtis) kūrinių; jų tarpe .„Debesys“ minimi Apologijoje ir Puotoje. Siame kūriny (žiūr. vertimo „Židiny“, X t. 105 psl.) Aristofanas, pajuokdamas Sokratą, atvaizduoja ji kaip sofistų šalininką. Tačiau Platonas, nepaisy- damas to, kad Aristofanas taip pasitvčiojo mylimiausiu jo mokytoju, aukš- tai jį vertino ir gerbė. Aristofanas tikrai toks ir buvęs, kokį jį mums ro- do Platonas savo „Puotoje“: didžiadvasis vyras, gabus poėtas, kurs viską sugebėjo plastiškai atvaizduoti, savo sąmoju ryžosi savo tautą politiškai iš- judinti bei moraliai išauklėti. Ė

6. Dijotima. "Tai yra Platono sukurtas moters tipas. Josios tėvynės vardas Mavtwiwn pažymi josios pašaukimą ir nežemišką kilmę

4 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

UAYTELA, UAVTUAT), vaticinatio, divinalio). Josios lūpomis Platonas pareiškia savo nuomonę, skiriančiąsi nuo Sokrato nuomonės. -

7. Aristodėmas, vadinamas „mažuoju“, kaip ir Apollodoras, |

karštas Sokrato šalininkas ir gerbėjas. Sokratas kartais vaikščiodavo ba- sas, gi Aristodėmas — visada. Jis buvo kilęs iš Demos Kydathenai (kur tikriausiai buvusi ir Aristofano gimtinė).

Turinio apžvalga,

I. Įžanginis pasikalbėjimas.

Vienas Apollodoro pažįstamų, susitikęs jį pakeliui, prašo papasakoti jam apie vaišes, kurias maždaug prieš 16 metų:buvo iškėlęs Agatonas savo tragėdijos pasisekimui paminėti. Nors ir daug laiko jau praėjo, vis dėlto Apollodoras dar galėjo anam pažįstamam (Glaukonui) papasakoti apie aną puotą; jis tai ir padarė keliaujant iš Falero į Atėnus. Pats Apollodoras puo- toje nebuvo dalyvavęs. bet apie visa buvo girdėjęs iš dalyvavusio Aristo- dėmo, gi smulkmenas sužinojo iš paties Sokrato. Taigi čia jis papasakoja, ką anuomet buvo girdėjęs iš Aristodėmo (172 A—174 A).

il. Puota.

A. ĮŽANGA.

Apsirengęs rūpestingiau, nekaip visada, Sokratas išsiruošė pas Aga- tona į vaišes. Pakeliui susitiko su bičiuliu ir mokiniu Aristodėmu ir nu- sivedė jį su savim, nors anas ir nebuvo kviestas. Beeinant, Sokratas, sken- dėdamas mintyse, ėmė vis labiau atsilikti, kol galų gale Aristodėmas, pri- ėjęs Agatono namus, pasijuto vienas bėsąs. Nebūdamas pakviestas, jis ne- nori įeiti į vidų. Bet vaišingas šeimininkas, pamatęs jį, prisispyręs kviečia įeiti, tikrindamas, kad ir jam buvęs nusiųstas pakvietimas, bet jo neradę namie. Sokrato atvesti pasiųstas tarnas rado jį stovintį ties kaimyno na- mais. Sokratas pasakė tarnui netrukdyti jo. ir šeimininkas, jau jo nebe- laukdamas, liepė pradėti puotą. Tik svečiams baigiant valgyti, pasirodė Sokratas ir užėmė vietą šalia Agatono. Pavalgius, sulig papročiu, turejo prasidėti tikroji puota, gėrynė. Tačiau, kadangi daugumas dar po vaka- rykščios buvo nevisiškai išsipagirioję. nuo priverstino gėrimo buvo atsisa-

kyta ir buvo priimtas Eriksimacho pasiūlymas — praleisti laiką besikal- bant. Tas pats Eriksimachas pasiūlė 17 tėmą kalboms — Eroso pager-

bimą. Kiekvienas puotos dalyvis, pradedant iš isairės, turėjo kalbėti. Pra- dėjo Faidras, kuris, būdamas jauniausias, buvo užėmęs garbės vietą kai- rėje (174 A — 178 A).

B. KALBOS EROSUI PAGERBTI.

1. Faidras. Dievų ir žmonių gerbiamas Erosas esąs galingas viešpats: pasak Hesijodą ir Parmenida. jis esąs visų dievų seniausias; jis esąs didžiausias žmonių geradarys jų šeimos ir viešajame gyvenime bei ka- ro laikais; jis žadinąs žmones atlikti kilnius darbus ir pasiaukoti, kaip tat matom iš Alkestidos žygio ir Achillo keršto už mylimojo Patroklo nužudymą.

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 5

2. Pausanijas. Faidras nurodęs į Erosą, kaip į vienalytį dievą, bet, panašiai kaip esančios dvi Afroditės, — vyresnioji dangiškoji ir jau- nesnioji žemiškoji, — lygiai taip esąs ir dvilypis Erosas, nes kiekviena Afroditė turinti po Erosą. Vienas Erosas esąs dangiškas, antras, gavęs sa- vo. vardą iš Afroditės Pandėmos, esas žemiškojo grožio dievas. Eroso| Pan- dėmos klausą paprasti žmonės; jie mylį moteris, jaunikaičius įr berniukus; kūną mylį daugiau už sielą ir nesirūpiną, ar jų meilė turi pagrindo bei dorinės vertės. Dangiškasis gi išrosas mylįs sielą labiau už kūną. Jis esąs artimesnis vyrams, negu moterims, ir esąs akstinas anai, visą gyvenimą tveriančiai, draugystei tarp jaunuolio ir vyro, kaip tat ypatingai dažnai! pa- sitaiką Elidoje ir Beotijoje. Atėnuose ir Lakedemone esą įvairių nuomo- nių tuo klausimu. Jonijoje ir barbarų kraštuose prieš toki draugavimą, esą, nusistatoma priešingai, nusistatoma ten ir prieš gimnazijas bei filo- sofiją. Iš tiesų gi, pasak Pausaniją, šis dangiškasis Erosas turįs didžiau- sią reikšmę ir atskiriems žmonėms, ir ištisai valstybei.

3. Eriksimachas. Dabar iš eilės turėjo kalbėti. Aristofanas, bet ji paėmė žeksulys; taigi jis paprašė gydytoją Eriksimachą pavaduoti jį tuo tarpu.

Eriksimachas sutinka su Pausanijo nuomone dėl dvilypio Eroso. Ta- čiau jų tarpusavio skirtingumas es4s-žymus ne tik jų žmogaus sielos vei- kime, bet ir visoj prigimty bei meno srity. Visur, esą, matome gerų ir blogų siekių, kūną aplanką ir sveikatą ir ligos, o muzikoje, esą, turime harmoniją ir disharmoniją; taip pat ir astronomijoje, ypačiai nuo saulės priderančiame žemės ūky, kur esii derlius ir nederlius, ir galiausiai religi- jos srity, mantikoje, kur randame dievotumą ir bedieviškumą. Tiktai tik- vasis Erosas palankiai veikiąs ir sudarąs tinkamas sąlygas laimei ir drau- giškumui tarpti bei geriems santykiams atsirasti žmonių tarpe ir tarp žmo- nių ir dievų. 4

4, Aristofanas. Eriksimachui kalbant, Aristofanas, sekdamas gydytojo patarimais, nusivarė žeksulį ir dabar, pabaigus Eriksimachui, pra- bilo. Žmonės nežiną, kiek jie turį būti dėkingi Erosui, šiam didžiausiajain gydytojui. Žmonių giminė nebuvusi visada tokia, kaip dabar. Iš pradžių buvusios trys giminės: dvilypis vyras, dvilypė moteris it motervyris; kiek- vienas jų turėjęs po keturias rankas bei kojas, po du veidu ir kitų kūno dalių irgi po dvi. Jie buvę tokie stiprūs r galingi, tiek pasitikėję savo jė- gomis, kad drįsę net prieš dievus šiauštis. Norėdamas juos suvaldyti, Di- jas sumanęs sumažinti jų galybę, ir štai kokiu būdu: perpjovęs kiekvieną žmogų pusiau, apsukęs veidus į pjūvio pusę ir-liepęs Apollonui sutempti odą ir užgydyti žaizdas. Bet iš šito susmulkinimo gimęs Erosas: atskiros pusės didžiai troškusios susijungti vėl į viena. Dar šiandien tas troškimas susijungti, susilieti į viena. neducdąs žmonėms ramybės. (Kai susitinką du, kurie priklausė viens antram, jie esą pagaunami kožkokios keistos, ste- buklingos jėgos, kuri juos stumianti prie vienas antro. Išdidumas ir su- kilimas prieš dievus buvęs didelės nelaimės priežastimi. Kai Eroso pade- dami, žmonės surandą buvusiąją savo pusę arba kitą kurią, labiausiai ati- tinkančią jų prigimtį, jie vėl igauną pirmykščią kūriamąją savo galią, už kurią turį būti dėkingi Erosui.

5. Agatonas. Erksimachas mano, kad po tokios kalbos, kokią pasakė Aristofanas, sunku būtų Sokratui ar Agatonui ką nors žmoniško pa-

6 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puotaj

sakyti. Tr pats Sokratas tarėsi patekęs i itin sunkią padėtį: kas ikišiol kal- bėjęs, nurodęs Eroso esmę ir ypatybes, o dabar, kai visa tai jau esą aišku, rei- kią tinkamai įvertirti C evo malones ir geradarybes. Agatonas vaizduoja Erosą kaip visu dievų laimingiausį.. Pirmų pirmiausia, jis esąs gražių gra- žiausias; toliau, jis esąs jaunių jauniausias ir švelnių švelniausias; jis esąs lankstus, dernas, gražios "spalvos; kartu jis esąs teisingiausias, susivaldąs ir kupinas išminties. Eroso geradarybė pasireiškianti tuo, kad jis įkvėpiąs, perleidžias žmonėms visus tuos gerus privalumus, kurių tiek daug turįs patsai. Jam veikiant, atsirandanti dora ir kultūra, taika ir ramybė, su- tikmas ir bendravimas. Savo kalbos pabaigoje Agatonas pagerbia Erosą ir jo dovanas ditirambu. Jo prakalbos sužavėti, visi jam pritaria.

Atėjo Sokrato cilė kalbėti. Šis pasisako negalįs ko nors bepasakyti po tokių (puikių prakalbų. Jis matąs buvęs klaidingai įsivaizdavęs, kokia turinti būti prakalba. Jis manęs, kad pagrindine tokios prakalbos ypaty- be turėtų būti teisybė. Pareikšti savo nuomonę dėl girdėtųjų kalbų —i bū- tų tuščias gražių žodžių pagyrimas, nepaisant to, ar tie žodžiai teisingi, ar ne. Ir tokios rūšies dar vienos gražios prakalbos pasakyti jis neįstengiąs... O jeigu, esą, puotos dalyviai norėtų išgirsti jo nuomonę, tai, esą, turėtų leisti jam kalbėtį savotiškai ir pirma pasikalbėti su Agatonu, kad tokiu būdu būtų padėtas pagrindas tolimesniems jo išvedžiojimams. Visi su tuo sutiko.

Per pasikalbėjimą Agatonas buvo priverstas atšaukti savo pagyrimus ir įrodymus dėl dievo jaunumo, gražumo bei gerumo.

a) Eroso esmė esanti grožio troškimas Bet galima trokšti tik to, ko ne- turima. Net turėdami ką nors mylima, mes, esą, trokštame tą nuosa- vybę išlaikyti ateity.

b) Tokiu būdu meilė esanti turėjimas ir kartu neturėjimas (trokštamo daik- to). Erosas todėl jau nebeg galįs pats būti gražus bei geras, kad gera be gražaus nėbūną skyriumi, 0 jis abiejų trokštas. Šitokiais išvedžiojimais prasideda Sokrato kalba.

6. Sokratas. Visa tai, ka Sokratas pareiškė apie Erosą, kaip sa- vo nuomonę, jis sakėsi girdėjęs iš Dijotimos, vaidilutės iš Mantinėjos. Kar- tu su S jis suskirstė savo protavimus į dvi dali ir kalba apie

1) Eroso esmę:

a) Kadangi Erosas iš prasmės esąs turėjimas ir neturėjmas ir kadangi jis nėsąs geras, nei gražus, bet ir ne biaurus, išeiną, kad jis stovįs vidury tarp tų dviejų priešingumų.

b) Iš tikrųjų, jis stovis tarp žmonių ir dievų, vidury, tarp išmintinga ir ne- išmintinga. Jis esąs tiltas tarp pabaigiama ir nepabaigiama.

c) Tai seką iš jo kilmės. Poros (perteklius) esąs jo tėvas, Penija (stoka, nepriteklius) jo motina. Jame. esą, randame tėvų privalumų mišinį. Jis esąs vidury — tarp žinojimo ir nežinojimo, tartum. koks filosofas.

2) Eroso įtaka žmonėms:

a) Pirmausia, aplamai kalbant. Erosas veikiąs visuose žmonėse, kaip reika- lavimas turėti gėrio ir grožic, ir tai amžinai turėti. Juk Erosas siekiąs nemirtingumo. Šitoks begalybės troškimas nuolat pasireiškiąs žmonėse.

b) Jis veikiąs dvejaip — per kino ir dvasios gimimą. Giminės amžinybė esąs giliausias gimimo pagrindas. Nemirtinga garbė sekanti. paskui tą, kurs atnešė į pasaulį kilnių Minčių ir sukūrė skaisčių dvasios kūrinių.

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 7

Kadangi abiejų gimimo rūšių tikslas esąs pasiekti kažka dieviška, gi dieviškumas esąs ne kas kita, kaip grožis, tai abi kryptys turinčios stengtis iškelti grožį grožyje. <) Pirmykščio grožio suvokime ir veikiąs daugiausia Erosas. Palaipsniui, pradedant nuo žemiškos gražaus kūno meilės, mūsų kelias einąs prie suvokimo bei įžvelgimo amžinos idėjos ir drauge prie tikros laimės ir nemirtingumo. INTERLUDIUM. Vos tik Sokratas baigė kalbėti, pasigirdo didžiausias triukšmas už durų: kažkokio girto žmogaus balsas šaukė Agatoną, kažkas norėjo įeiti į vidų, bet tarnai neleido Galiausiai į kambarį įsirito būrys girtų su šventadieniškai apsirengusiu Alkibijadu priešaky, kurs nuo slenks- čio rėkė norįs uždėti ant Agatono galvos pergalės vainiką ir drauge puo- tauti. Jis vainikuoja šeimininką ir užima vietą. Tik dabar jis tepastebi Sokratą šalia Agaltono. Tada papuošia vainiku ir Sokratą ir atsisėda tarp abiejų, kad, kaip simposijarchas, vadovautų puotai. Įsikiša Eriksimachas, kurs nori, kad toliau būtų kalbama apie Erosą. Bet Alkibijadas pareiš- kia, kad, Sokratui čia esant, jis negalis girti nieko kito, kaip tik jį. Jam tatai leidžiama, ir prasideda Alkibijado žodis į Sokratą.

7. Alkibijadas. Norėdamas pagerbti Sokratą, Alkibijadas lygina ji su silėnais ir satyru Marsiju. Sokratas esąs panašus į Marsiją ir savo pavidalu, bet ypačiai tuo, kad savo kalbomis, kaip Marsijas savo švilpavi- mu fleita, nuostabiai mokąs pavergti savo klausytojus. Šitokį Sokrato kal- bos veikimą jis esąs patyręs pats ypatingu būdu. Sokratas 'esąs panašus ir į silėnus: tas pat priešingumas tarp laukuojosios povyzos ir vidinių savy- bių esąs žymus ir Sokrate. Jo povyza esanti biauri, ir, sprendžiant iš jos, galėtume palaikyti jį kvailiu ir niekam netikusiu, bet kokid turtai esą jo viduje, koks sielos kilnumas, koks jausmų skaistumas! O kiek Sokratui itin rūpį vien žmogaus vidaus ypatybės. ir tatai Alkibijadas esąs patyręs ant savęs. Nuostabus dvasinis, nuostabus ir fizinis jo atsparumas. Įvairiuo- se sunkiausiuose atsiūikin:uose Sokratas parodęs ypatingą atsparumą, pa- ivarumą ir atsargumą bei susivaldymą. Tai esą vienintėlis reiškinys žmonėse.

Ir Sokrato kalbos esančios panašios į silėnus. Paviršutiniškai pažiū- rėjus, jos esančios visai paprastos, ir jų žodžiai esą paprasti, bet iš tikrųjų jos esančios dvasingos ir galingos. „Reikia pasisaugoti šio demoniško žmo- gaus jėgos“, baigdamas prakalbą, pasakė Alkibijadas Agatonui (178 A — 222 A). ;

C. PABAIGA.

Alkibijadui pabaigus kalbėti. visi gardžiai juokėsi. Buvo im- ta kalbėti apie tariamąjį jo pavydą dėl Agatono. Staiga į kam- barį įsiveržė naujas hūrys pasilinksminusių žmonių. Kilo triukšmas. Da- lis svečių ėmė skirstytis. Kiti, pasigėrę, užmigo, su jais drauge ir simpo- sijarchas Aristodėmas. Prieš auštant, jis nubudaą ir pamatė, kad puotau- jančių bėra tik Agatonas, Aristofanas ir Sokratas. Jis nebeatmenąs tikrai, ką jie kalbėję, bet šiek tiek prisimenąs: Sokratas stengęsis priversti juos sutikti, kad tas pats poėtas turįs mokėli rašyti tiek tragėdijas, tiek kome- dijas. Tačiau nelabai jo beklausę -— ėmę snausti. Pirmas užmigęs Ari- stofanas, kiek vėliau, išaušus, ir Agatonas. Apklostęs juos, Sokratas išėjęs. Jį pasekęs Aristodėmas. Atėjęs į Likėją, Sokratas nusiprausęs ir praleidęs dieną, kaip paprastai, ir tik vakare grįžęs namo pasilsėti (222 B—225).

8 3 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

Puotos tikslas. Erosas ir idėjų mokslas.

Įsidėmėjus, kokią žymią vietą užima „Puotoje“ Sokratas, kyla min- tis, kad, rašydamas šitą veikalą, Piatonas norėjo ypatingu būdu pagerbti savo mokytoją. Ne tik Sokrato prakalba filosofinės minties gilumu pra- lenkia kitų dalyvių prakalbas, bet ir jo asmens ypatybių ir jo įtakos ki- tiems iškėlimas Alkibijado prakalboje rodo ir viso kūrinio tikslą. Čia tu- rime prieš akis žmogų, kurs filosofijos pagalba pasiekė vidaus harmoniją ir galimą šiame pasauly laimę,

Tačiau į aną Sokrato pagerbimą galima žiūrėti, kaip į šalutinį ,„Puo-- tos“ tikslą, kurs paaiškėja tik antroje veikalo pusėje, bet ir čia (Alkbija- do prakalboje) nežymiai iškeliamos ir kitos mntys. Sokrato asmeny čia rodomas žmogus, kuriame įsikūnijo Erosas, žmogus, kuris na tik įkūnijo savy Tilosolijos troškimą pasiekti tai. kas amžina ir be galo, bet ir, Eroso- skatinamas, stengiasi įgyvendinti dieviškus įstatymus pasaulyje. In Alkibi- jado prakalba yra galų gale kalba apie Erosą. Taigi šioji Eroso problė- ma ir yra pamatinis .„Puotos“ tikslas Tiksliau pasakius, ,Puota“ nori šitą rūpimąjį klausimą teoriškai pažinti ir etikos dėsniais tiksliau apibrėžti. Mums žinoma, kad Sokrato būrely. kaip ir aplamai anais laikais, tas klau- simas -—— Eroso esmės, santykių tarp vyro ir moters bei vyro it vyro — buvo dažnai liečiamas. Bet to klausimo išvadų santraukos nebuvo. ,,Tu- rime poėtų“, sako Eriksimachas; „ėpikų ir lirikų, turime himnų ir peanų visiems dievams pagerbti, bet kūrinio Erosui pagerbti neturime. Atsimine visa. kus buvo paliesta sofistų kalbose, ničnieko nerasime apie Erosą. Tie- sa, Šį tą randame apie Erosą pas Hesijodą, Empedoklą, Akusilają ir Par- menidą, tačiau neturime tinkamo filosofinio įvertinimo šiai svarbiai tėmai“. Šį trūkumą kaip tik ir prašalina „Puota“. Iš tikro, Erosas čia nusako- mas ir počtiškai (Agatonas, Aristofanas). ir sofistiškai (Pausanijas), ir filo- soliškai (Faidras — kosmogoniškąja Hesijodo nuomone, o Eriksimachas — pantejistiškomis Empedoklo ir Heraklito teorijomis). "Bet tobūliausiai ir labiausiai užbaigtai jis nusakomas, rodosi, Platono idėjų doktrinos šviesoje.

Kaip žmogus gali pakilti price idėjų pažinimo, kaip jis, idėjų veda- mas, gali praktiškai veikti savo gyvenime, yra pirmą sykį visiškai aiškiai parodyta ir išvystyta antroje Platono .„Puotos“ daly. Čia aiškiai iškeliama idėjos apibrėžtis ir jos santykis su realiais reiškiniais. Idėjos nėbėra ab- straktinės logikos sąvokos, bet jos vra nėkintančios, nuo laiko ir erdvės ne- priderančios esmės, realių pasireiškimų šaltinis. Reikia dėkoti atskiruose reiškiniuose atsispindinčiai jų jėgai. kad žmoguje veikia noras. pakilti iš tamsos į šviesą, ir kad meilė kreipiama į tikrai jų vertus objektus. Kai idėja rodosi žmoguje atskirų, užbaigtų. ją vaizduojančiu paveikslu, tas pa- veikslas sužadina žmogaus meilę sau. ir tai bus aukščiausias meilės laips- nis, kada toji meilė kreipiama į atskirą gražią lytį. Bet juo laisvesnė nuo išorinių pasireiškimų pasirodo žmogui idėja, juo aukštesnį laipsnį užima jo meilė, kol jo žiūrinčiai minčiai galų galų pasirodys Amžinasis Grožis, gry- nas ir laisvas nuo įvairių nepastovių žibučių, pirmykščiame dieviškame sa- vo skaistume. Tai yra viršūnė, kur meilė virsta tikrąja filosofiška meile. Taigi, įvairūs idėjos pasireiškimo laipsniai kūno srity atitinka pažinimo ir meilės laipsnius dvasios srity, ir iš to kvla darna (harmonija). Filosofija, filosofiškoji meilė pažymi aukščiausią dvasiškumo, pažinimo, pakilimo laips-

„"Mwrvvppppryyyyyyyyvy Ww vUGUWvgyrwymerrrnor g pP" TPA WP,

M. Račkauskas, Platono Sympcsion (Puota) . +)

nį. Dvasios tobūlumo ieškąs Žmogus nenuilstamai stengiasi laipsnis po laipsnio: iškilti iš matomojo pasaulio i idėjų pasaulį, ieško absoliuto. die- viško, viską apimančio grožio bei gėrio. Ir iei tokiam, su Eroso pagalba, tatai pasisekė — pakilti iš žemės tamsybių į amžiną šviesybę, tada jis drą- siai leidžiasi žemyn nunešti gėrio ir grožio į žmonių gyvenimą, gydyti bei valyti valstybės. Tokio žmogaus pasiekta dievškoji ugnis nebūtų tik- ra, jei ji būtų kūrenama tik jam vienam: jis turi jos išdalyti visiems trokš- tantiems, tada bus ailiktas jo uždavinys. Todėl meilė nėra tik filosofinis siekis, troškimas prisipildyti idėjų, bet kartu ir kūryba, ir pareiga kitus mokyti. ,

Taigi galų gale ir „Puota“, kaip ir kiti Platono raštai, turi ir prak- tiško pobūdžio. Galutinis žmogaus veikimo tikslas yra pasiekti tokią sie- los būklę, kuri parodytų vicnybę to, kas pabaigiama, su tuo, kas amžina. Didžiausios paramos šitokį gyvenimo tikslą pasiekti suteikia žmogui jame esąs „ilgėjimosi jausmas“, kuris stumia žmogų vis tolyn ir aukštyn. Kas luri tokį Erosą, tas atsiriša nuo visų žemiškų pančių, pasikelia viršum visų žemiškos laimės smsgumų, viršum naudingumo moralės, kuri daikto vertę matuoja vien, praktiškų jo pritaikymu. Toks žmogus pažįsta absoliutinį, visada pastovų Gėrį, matuojamą ne išviršiniu, bet vidiniu, dvasiniu naudin- gumu. „Puota“ paniekina sofistišką naudingumo moralę ir tais laikais la- bai praplitusią vyrų meilę berniukams. Norėdamas parodyti, kad aukštas dvasinės meilės idealas gali būti pasiektas gyvenime, Platonas įkūnija tą idealą apčiuopiamu būdu Sokrato asmeny. kokį mes jį matomd Alkibijado prakalboje ir „„Puotos“ pabaigoje.

„Puotos“ forma.

„Puotoje“ Platonos pareiški> įvairias nuomones apie vieną da- lyką, kelių ilgesnių prakalbų pavidalu. /Toks būdas visai tinka šiam reikalui, nes ir pats kūrinys, galų gale, yra puotos atpasakojimas. Kai kurios nuomonės, pareikštos penkių pirmųjų kalbėtojų apie Erosą, So- krato filosofiškai pagilinamos ir suvedamos į vieną. Dėl tos ypatin- gos savo formos „Puota“ labiau už kitą kurį Platono kūrinį įrodo auto- riaus gabumą kuo įvairiausiais būdais ir kuo įvairiausiomis priemonė- mis reikšti savo mintis. Jis pavartoia čia ir patosą, ir meilažodę (kom- plimentą), ir salyrą, ir kaimo žmonių posakius. Alkibijado prakalba lyg koks himnas, Agatono žodis skamba liriškai, meniškai statoma prieš jį Aristofano prakalba, kurioje galima pastebėti komedijos posa- kių; tačiau niekur neperžengta galimumo ir tam tikro saiko ribų. Kaip pavaizduoti ,„Puotos“ dalyviai! Kiek plastikos Sokrato paveiksle! Kaip dramatiškai. kaip puikiai psichologiškai aprašytas kiekvienas! Rodosi, kad pals sėdi anų svečių tarpe.

Platonas buvo pirmiausia poėtas. Prisisunkęs didžiojo Atėnų žy- dėjimo laikmečio kultūros, žymių mokytojų mokytas muzikos bei gim- nastikos, jis pasišventė poėzijai, ypačiai tragėdijai, kol, sukakęs 20 metų amžiaus, susipažino su Sokiatu. Kada jis ,„Puotos“ pabaigoje Sokrato lūpomis pareiškia, kad tas pats poėtas turįs sugebėti rašyti ir tragėdijas ir komedijas, jis kalba. remdamasis savo prityrimu, ir ,„Puo-

ta“ tai įrodo. Lygindami jo „Fedoną“ su „Puota“ , negalime nepaste-

10

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) š 4 k bėti, „kad tuodu veikalu santykiauja bemaž taip, kaip tragėdija su ko- | medija. Ypačiai Platonas mėgsta alegorijas, palyginimus. Bet Platonas yra daugiau negu poėtas; jis yra filosofas. Elegantiška, arstokratišką jo kalbos forma, dažnai aštri pašaipa yra tik tam tikra priemonė pa- reikšti tam, kas jam giliausiai rūpi: kad mes, žmonės, turime tvirtai tikėtis, filosofijos padedami, pasiekti pirmykštę visų daiktų priežastį, aukščiausiąjį Giožį hei Gėrį ir visišką tobūlumą. Aukščiausiame for- mos gražume, sujungtame su giliausių minčių bei kilniausio doringumo turiniu, ir glūdi tas žavingas ir galingas „Puotos“ įspūdingumas.

172

=

178

Symposion.

Rodos; esu neblogai pasiruošęs tam, ko klausiate. Taigi užva- kar atsitiktinai kėliaus iš namų. iš Falėro,! į miestą, ol čia vienas ma- no pažįstamų, ėjęs užpakaly, pamatęs mane iš tolo pasišaukė ir, juokais* pavadindamas mano kilmėvardį. pasakė:

— Falėro pilieti, šaunus Apollodorai, bene palauktum?

Ir aš sustojęs lukterėjau. O anas sako:

— Iš tiesų, Apoliodorai, šiomis dienomis čia ieškojau tavęs, no- rėdamas pasiteirauti apie anų vaišių pasikalbėjimą tarp Agatono, So- krato, Alkibijado ir kitų svečiu. kokios, būtent, buvo kalbos apie Erosą. Man pasakojo apie tai kažkas kitas, girdėjęs iš Filippd Foiniko, pa- sakė ir tave tai žinant. Tačiau nicko nemokėjo dorai papasakoti. Tai- gi tu bent man papasakok; juk tau labiausiai tinka skelbti savo prie- telio* kalbas. Bet, sako, pirma pasakyk man, ar tu pats anuomet šne- kėjai su jais, ar me.

O aš atsakiau, kad, matyt. kalbėjęs su tavim iš tikrųjų nieko tau dorai nepapasakojo, jei manai neseniai įvykus aną pasikalbėjimą. apie kurį klausi, kad ir, aš būčiau galėjęs prie jo prisidėti.

— Aš bent manau.

— Kaip tatai, sakau, Glaukonai?* Nežinai, kad jau daug metų, kaip Agatonas čia nebegyvena? Juk nuo to laiko, kai aš pradėjau bi- čiuliauti su Sokiatu, kasdien rūpindamasis sužinoti, ką jis kalba ar veikia, dar nesuėjo nė trijų metų. Gi iki to laiko basčiaus, kur tin- kamas, ir vaizdavaus šį tą darąs. iš tikrųjų gi būdamas menkesnis už bet ką Ikitą, ne mažiau kaip tu dabar, kurs manai reikiant verčiau bet kuo kitu užsiimti, tik ne filosofija.

O jis: — Nesityčiok, sako, verčiau pasakyk man, kada buvo anas pasikalbėjimas.

Atsakiau, kad dar mums vaikaujant, kada pirmąja savo tragė- dija Agatonas nugalėjo“, o kitą dieną su choreutais atnašavo aukas sa- vo pergalėjimo proga.

—- Taip, sako; pasirodo iš tikrųjų seniai būta. O kas tau pa- sakojo? Ar pats Sokratas?

— Dievaži, sakau, visai ne — tik tas pats, kas pasakojo ir Foi- nikui. Buvo čia toks Aristodėmas“, kidatėniškis, toks žemutis, visada basas; jis buvo prisidėjęs prie ano pasikalbėjimo, būdamas vienas iš didžiausių tada, kaip man rodos. Sokrato gerbėjų. O be to, viena kito dalyko, ką buvau iš jo girdėjęs. paklausiau dan ir Sokrato, ir šisai pa- tvirtino man ano pasakojimą.

— Nagi, sako, kodėl nepapasakotum i ir man? Juk kelias į miestą“ visiškai nuteikia beeinant ir kalbėti ir klausyti.

Taigi tada beeidami apie šituos dalykus ir kalbėjome. Tokiu būdu, kaip jau pradžioje pasakiau. esu neblogai pasiruošęs pasakoti. O jeigu jau reikia ir jums papasakoti, dera tatai padaryti. Aš bent apskritai labai kažkaip džiaugiuosi arba pats ką pradėjęs kalbėti apie filosofiją, arba kito klausydamas, nekalbant jau apie tai, kad tikiuosi

12 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

dar ir naudos turėti. Klausant kitų kalbų, ypač jūsų, pasiturinčių žmonių, prityrusių verlelgų kalbų. kartais man darosi nesmagu, kar- tais — gaila jūsų ir jūsų draugu: nieko nedarydami, vaizduojatės kaž- d ką darą. Lygiai ir jūs, savo rucžtu laikote mane nelaimingu ir, gali-- mas daiktas, teisingai manote, o aš tai jau nebemanau, bet tikrai ži- nau jus nelaimingus esant. y

DRAUGAS. Amžinai tu toks pat, Apollodorai: amžinai kaltini ir save ir kitus, ir, man rodos, visus, išskyrus tik patį Sokratą, pradėjęs nuo savęs, negudriai laikai nevykusiais. Iš kur tave ėmė vadinti pik- tos dvasios apsėstu“, iš tiesų nežinau, tik savo kalbose tu visada toks; tūžti ir ant savęs ir ant kitų, išskyrus Sokratą.

e APOLLODORAS. Mano mielasai, juk, be-dbejonės, aišku, kad taip manydamas ir apie save ir apie jus, paikauju ir klystu.

DRAUGAS. Neverta, Apollodorai, ginčytis dabar dėl to. Bet, kaip jau prašėme tavęs, neatsisakyk verčiau papasakoti, kas tenaž buvo kalbėta.

APOLLODORAS. Taigi buvo kalbėta maždaug taip. Bet ver- |

174 čiau pasistengsiu i aš jums visa iš pat pradžių papasakoti, kaip ir anas man pasakojo. ,

Taigi sakė, kad jį sutikęs Sokratas, nusimazgojęs ir prisirišęs kurpes, — o tai retai jam atsitikdavo, — ir paklausęs jį, kur einąs toks pasišvietęs. i! 4

Sokratas atsakęs. kad pas Agatoną pietų. „Vakar per epiniki- jas, pabūgęs minios, išsprukau nuo io, bet susitariau šiandien atei- siąs. Štai ir pasipuošiau nueiti gražus pas gražų. O tu“, paklausė, „kaip manai, ar nenorėtum eiti pietų, nors ir nekviestas?“

b O aš, sako, pasakiau, kad padarysiu taip, kaip tu įsakysi.

„— Na, eikiva, tarė Sokratas, kad ir patarlę iškreiptumėm, pa- keitę ją šitaip: „eina gerieji puotauti pas gerąjį; nors nekviesti jie“". Homėras, matyti, bus ne tik iškreipęs šitą patarlę, bet ir iškoneveikęs ją, atvaizdavęs Agamemnoną itin smarkiu karžygiu, gi Menelajų — iš-

c lepinti ietininku; Agamemnonui atnašaujant ir keliant puotą, privertė ateiti nekviestą Menelajų, būtent. biogešsnį ateiti į geresnio puotą!?,

Tai išgirdęs, sako, pastebėjęs: — Taip pat, rodos, atsitiks ir man, ir ne taip, kaip tu sakai, Sokratai, bet, anot Homėro, netikęs būdamas eisiu į išmintingo žmogaus puotą nekviestas. Taigi, apsiė- męs mane nusivesti, kaip nors ir užtark mane, pavyzdžiui, kad aš ne- | norėjęs eiti nekviestas, bet tu mane išsivadinęs.

d — Dviese eidami, pasakė Sokratas, iš anksto sugalvosime, ka pasakyti.!! Taigi eikiva. 4

Tokiais, maždaug, šako, žodžiais pasikeitę. nuvykę. Pakeliui Sokratas kažko susimąstęs ir ėmęs atsilikti'?; anam norint ją palaukti, liepęs eiti toliau. Priėjęs Agatono namus, radęs duris atdaras, ir čia.

e sako, atsitikę kažkas juokinga. Jį luojau pasitikęs vienas iš namų tar- nų ir nusivedęs ten, kur visi jau buvo sugulę; radęs juos jau besiruošian- čius pietauti. Vos tik jį pamatęs Agatonas taręs: „A, Aristodėmai, pa- čiu laiku ateini, pietausi su mumis. O jei dėl ko kito atėjai, atidėk kitam kartui. Aš ir vakar ieškojau tavęs, norėdamas pakviesti, bet niekur negalėjau pamatyti. O Sokrato mums kodėl neatsivedi?“

175

M. Račkauskas, Plalono Sympesion (Puota) 13

O aš, sako, dairaus ir niekur nematau Sokrato sekant užpaka- ly. Taigi pasakiau, kad ir pats ėjau su Sokratu, jo pakviestas čion pietų.

— Gerai, sako, padarei; bet kur Sokratas?:

— Ėjo užpakaly neloli manęs. Ir pats stebiuosi, kur jis galėjo

būti. Į

— Ar nepažiūrėtum, sako. vaike, — pasakęs Agatonas, — ir ar neatvestum Sokrato? (O) tu, sako. Aristodėmai, drėbkis šalia Eriksi- macho!?), | | Lia

Tr jam, sako, tarnas numazgojęs kojas, kad galėtų atsigulti, o kitas tarnas atėjęs ir pranešęs. kad tas Sokratas pasukęs kitur stovįs pas vieno kaimyno priebutį ir, jam kviečiant, pasakęs nenorįs įeiti.

— Niekus tauziji, pasakė Agatonas; kviesk jį ir nepaleisk.

O jis, sako, pastebėjęs: — Nieku būdu, palikit jį. Toks jau jo įpratimas: sustos kitą kartą kur nors i: stovi. Jis tuoj ateis, kaip aš manau. Tik nelieskite jo, bet palikite ramiai.

— Jei, sako, taip manai, aišku, taip reikia ir pasielgti, pasakęs Agatonas. Gi mus, tarnai, visus kitus vaišinkite. Duokite iš eilės, ką tinkami: juk niekas nestovi čia jums ant sprando'*; aš niekuomet to nedarau. Ir dabar tarykilės esą pakvietę pietų mane ir visus kitus; tenkinkite mus, kad galėtume jus pagirti.

Po io, sako, jie pradėję pietauti, 0 Sokratas vis nesirodęs. Pas- kui Agatonas kelis kartus liepęs paieškoti Sokrato, bet jis neleidęs. Pa- galiau po kiek laiko jis atėjęs, savo papratimu kiek užtrukęs, pietums jau gerokai įpusėjus. "Tada, sako. Agatonas — jis gulėjęs vienas guo- lio gale -— pakvietęs: — Čionai, Sokratai, išsitiesk! šalia manęs, kad ir aš paragaučiau tos išminties, kurios tu prisisėmei prie ano priebučio. Aišku juk, kad radai ją ir turi su savim: antraip, būtum stovėjęs dar ilgiau.

O Sokratas atsisėdęs ir taręs:

— Gerai, pasakęs. būtų, Agatonai, jei išmintis būtų toks daik- tas, kad, mums prisilietus vienas prie antro, imtų tekėti iš pilnesnio į tuštesnį, lygiai taip pat kaip taurės vanduo, kurs per vilną nubėga iš pilnesnės taurės į tuštesnę!?. Jei ir su išmintimi būtų taip pat, labai vertinčiau gulėjimą šalia tavęs. Tada, manau, prisipildyčiau iš tavęs gausingos ir puikios išminties. Juk manoji išmintis menkutė ir abe- jotina, kaip koks sapnas; na, o tavoji —- blizganti ir smarkiai auganti; jaunas esi, o kaip ji užvakar skaisčiai sužybėjo, kaip iškilo aukštyn trijų dešimčių tūkstančių graikų liudininkų akivaizdoje!“.

— Pajuokas esi. Sokratai, tarė Agatonas, bet mes tai netrukus pasvarstysime — aš ir tu — apie aną išmintį, pasinaudodami teisėju Dijonisu!". O dabar pirmiausia užšveisk pietų.

Potam, sako, Sokratas atsigulęs ir pavalgęs, kiti taip pat; visi, nulieję kiek iš taurių. sugiedoję giesmę dievui pagerbti ir atlikę visa, kas reikalinga'š, ėmę gerti. Čia, sako, prašnekęs Pausanijas maždaug taip:

— Gerai, vyrai, sako, o „kuriuo būdu palengvinltume lėbavimą? Aš bent turiu jums pasakyti. kad iš tikrųjų visai blogai jaučiuos po vakarykščio pokylio ir esu kiek reikalingas poilsio; manau, kad ir daug

L

d

7

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

kas iš jūsų jo reikalingi: juk ir jūs čia buvote vakar. Taigi pagalvo- kime, kuriuo būdu padarylumėm išgertuves lengvesnes.

O Aristofanas į tai pastebėjęs:

— Tai iš tikrųjų teisingai, Pausanijau, sakai reikiant kuriuo nors būdu kiek palengvinti išgcrtuves. Juk ir aš pats esu vienas iš tų, kurie vakar išsimaudė vyne.

Juos išklausęs, sako, Akumeno Eriksimachas taip prabilęs:

— Iš tikrųjų gerai sakote. "Tik dar vieno pasigendu iš jūsų iš- girsti: ką mano apie gėrimo pajėgumą Agatonas?

— Nė kiek, atsakęs Agatonas, pajėgsiu ir aš išsigerti.

— Mums, matyti, gerai išeitų, tarė Eriksimachas, — man, Ari- stodėmui, Faidrui ir šiems štai visiems. jei jūs, stipriausi gėrikai, da- bar atsisakytumėt: juk mes visuomet šiuo atžvilgiu silpniausi. Apie Sokratą, tiesa, čia nekalbu: jis tinka ir vienam ir antram; jam vis vie- na, kaip pasielgtumėm!", O niekam, mano galva, iš čia esančių nė- sant linkus daug gerti vyno, nė kiek, galimas daiktas. tenusidėsiu, jei

pasakysiu Keletą teisybės žodžių apie girtavimą, koks jis yra. Juk iš

medicinos mokslo man iš tikrųjų, taip bent manau, aišku, kad girta- vimas yra žmogui kenksmingas. Ir pats aš nenorėčiau toliau laisva valia gerti, ir kitam nepatarčiau, ypač jei kas po vakarykščios dar ne- išsipagiriojo.

— Bet iš tikrųjų, sako, pasišovęs mirriniškis?? Faidras; aš bent visuomet pratęs tavęs klausyti, vpač kai pradedi kalbėti apie medici- ną; bet šiandien, jei gerai pagalvos“, paklausys tavęs ir kiti.

Tai išklausę, visi sutikę šiam susirinkime daug negerti, —4 tik tiek, kad būtų malonu. i

— Taigi, pasakęs Eriksimachas, kadangi jau nutarta, kad kiek- vienas gertų kiek tinkamas, ir kad nebūtų jokios prievartos, aš, turė- damas tai galvoje, siūlau ką tik iėjusią fleitininkę atleisti: tebirbina sau, arba, jei panorės, moterims rūmų viduje; o mes pasikalbėdami vieni su kitais praleisime šiandien laiką; gi apie ką kalbėdami, jei sutinkate, noriu jums pasiūlyti.

Visi pasakė sutinką ir prašę Eriksimachą padaryti pasuks

Tada Eriksimachas pasakęs:

—- Pradėsiu taip, kaip pradeda Euripido Melanippa?*:

Ne mano pasakojimas, bet... Faidro tai, ką noriu pasakyti. Iširdęs Faidras tolydžio kartoja man: ar ne keista, sako, Eriksimachai. — kitiems kai kuriems dievams po- ėtų kūriami himnai ir peanai“?, 6 Erosui, tokiam senam ir galingam dievui, niekados dar nė vienas poėtas:— o kiek! jų yra! — nėra sukūręs nė vienos giriamos giesmės. Arba vėl, jei nori, pažvelk į garbiuo- sius sofistus, kurie, kaip pavyzdžiui, dorasis Prodikas, proza rašo pa- gyrimus Heraklui?* ir kitiems. "Tačiau tatai dar nieko stebėtina. Bet aš bent kažkaip užtikau knygą. kurioje buvo kalbama apie druską, vertą didžiausio pagyrimo dėl savo naudingumo. Ir nemaža kitų pa- našių daiktų ten sutiktumei. Taigi tokius menkniekius pagirti nema- ža stengtasi, o tinkama giesme pagerbti Erosą dar nė vienas žmogus iki šios dienos nedrįso. Tr taip niekinamas toks galingas dievas! Man rodos, Faidras gerai sako. Taigi aš troškštu pridėti savo dalį Eroso

178

M. Račkauskas, Plalono Symposion (Puota) 1 15

garbei ir maldauti jo; be to, man rodos, kad mums, čia dabar esan- tiems, tinka papuošti dievą. O jei jūs man pritariate, tai mūsų pasi- kalbėjimui yra užtenkamai medžiagos. "Todėl siūlau: kiekvienas mū- sų, pradedant iš dešinės, turi pasakyti gražiausią, kiek įstengia, kalbą Erosui pagirti; gi pirmam pradėti tenka Faidrui, nes jis ir guli pirmas iš dešinės ir iš jo išėjo toks pasiūlymas.

— Niekas, Eriksimachai, pasakęs Sokratas, nebalsuos prieš ta- vo pasiūlymą. Ir aš taip pat, galimas daiktas, neatsisakysiu: juk sa- kaus viena težinąs, būtent tai, kas liečia Erosą, Neatsisakys, tur būt, nei Agatonas, nei Pausanijas, nei, žinoma, Aristofanas, kurio visos mintys sukasi apie Dijonisą ir Afroditę; ir niekas kitas neatsisakys iš tų, kuriuos čia matau. Tačiau ne vienodos susidaro sąlygos mums, užgulusiems paskutines vietas; het jei pirmieji kalbės pakankamai ir gerai, pakaks mums ir to. Na, laimingos kloties, tepradeda Faidras, tepagiria Erosą.

Čia visi kiti jam pritarė ir reikalavo to paties, ko ir Solškatas, Tačiau viso to, ką kiekvienas pasakė, gerai neatsiminė nei Aristodė- mes, nei aš neatsimenu viso to, ką anas pasakojo. Bet tai, kas man pasirodė itin atsimintina, mėginsiu jums išdėstyti, atpasakodamas kiekvieno kalbą.

Taigi, sako, pirmas, kaip sakau, pradėjęs kalbėti Faidras maž- daug taip, kad didis esąs dievas Krosas, ir stebėtinai daug kuo pasižy- mėjęs žmonių ir dievų tarpe, 0 vpač, tur būt, savo kilme. Juk gar- binga būti vienu iš seniausių dievų tarpo. Štai tam įrodymas: Eroso gimdytojų nėra; apie juos nekalba nei poėtai??, ne šiaip žmonės, tik Hesijodas sako pirma atsradus chaosą,

gi paskui Žemė plačiakrūtinė, saugi visiems, amžina vieta, Erosas ar.?“.

Sako, kad po chaoso atsiradę tuodu abudu, žemė ir Erosas.: O

Parmenidas*? tvirtina, kad Kilimas pirma kiltų į pasaulį leidęs Erosą dievą.

Su. Hesijodu sutinka ir Akusilajas??. Tokiu būdu daug kas su- tartinai tvirtina Erosą esant vieną iš seniausių dievų. O būdamas se- niausias, jis yra priežastis didžiausių mums gėrybių. Iš tikrųjų, aš bent nemoku pasakyti, kokia gėrybė, žmogui įžengiant į jaunystę, yra didesnė už kilnųjį mylimąjį arba numylėtąjį. Juk to, kuo turi vadovautis žmo- nės, besirengią gražiai praleisti savo gyvenimą, jiems negali taip pui- kiai įkvėpti nei giminystė, nei garbė, nei turtai, nei kitas kas, tik meilė.

Ką, galiausiai, turiu galvoje? Taigi, iš vienos pusės pasibiaurė- jimą tuo, kas gėdinga. iš kitos — troškimą to, kas gražu. Juki be šitų dalykų nei valstybė nei atskiras Žmogus nesugeba didžių bei gražių darbų atlikti. Todėl sakau: įei pasirodys, kad mylįs žmogus padaro ką nors gėdinga arba ką tokio iš ko kito patiria ir, neturėdamas drą- sos, nuo to nesigina, toks, tai pastebėjus tėvui ar draugui ar kitam kam; mesielvartaus tiek, kiek jis sielvartaus savo myiėtojo pastebėtas. Tą pat matome ir dėl mylėtoio: būdamas pastebėtas darąs ką nedora labai gėdysis mylimojo.

16

179

d

180

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

Taigi, jei atsirastų kokia priemonė sudaryti valstybę ar karo | stovyklą vien iš mylimųjų ir mylėtojų, tai negalima būtų jos geriau sutvarkyti, kaip tik sulaikant nuo viso nedoro) ir tarpusavy rungty- niaujant; it kovoje, palaikydami kits kitą, tokie žmonės, nors ir maža jų būtų, nugalės, drįstu sakyti, visus žmones. Iš tikrųjų, mylįs vyras, palikęs eiles ar ginklus pametęs, aišku, lengviau visa tai pakeltų, jei būtų bet ko kito, tik ne savo mylėtojo, pastebėtas: jis kitą sykį ver- čiau net mirtų, negu šitaip pasielgtų. Gi palikti mylėtoją ir nepadėti jam pavojaus valandoje — neatsiras tiek nupuolusio žmogaus, kuriam neįkvėptų drąsos pats Erosas, taip kad jis savo prgimtimi geriausiam vyrui prilygtų. Ir paprastai, taip kaip Homėras*? sako, kad dievas kiekvieną didvyrį padrąsindavęs, taip ir Erosas padrąsina tuos, kurie myli,

Maža to, net mirti vienas už antrą trokšta tik tie, kurie myli, ir ne tik vyrai, bet ir moterys. Graikams apie tai pakankamai lių- dija Pelėjo dukters Alkestidos“? pavyzdys: tik ji viena panorėjo mirti už savo vyrą, nors buvo gyvi ir jo. tėvas ir motina. Bet Alkestida, pagauta meilės, savo prisirišimu prie vyro pralenkė juos tiek, kad jie pasirodė esą svetimi savo sinui, tiktai vardu jam artimi. Tai pada- riusi, ne tik žmonių. bet ir dievų buvo pripažinta atlikusi tokį kilnų žygį; todėl, jos žygiu sužavėti, leido jos sielai grįžti iš Hado, tuo tar- pu, kai tiek žmonių yra padarę kilnių žygių, o labai lengva suskai- čiuoti tuos, kuriems dievai suteiktų tokią dovaną.*!.

Taip ir dievai ypačiai pagerbia kilnią, meilėje pasireiškiančią aistrą.

Tuo tarpu Ojagro sūnų Orfėją išsiuntė iš Hado nieko nepešusį: parodė jam žmonos, kurios jis atėjo, šešėlį, o pačios jos neatidavė, nes nutarė, kad Orfėjas, kaip kitarodas. esąs išlepintas ir nedrįsiąs mirti dėl meilės, kaip Alkestida, tik stengsiąsis gyvas patekti į Hadą. To- dėl tat ir nubaudė Orfėją, padarydami taip, kad jį ištiko mirtis nuo moterų?*. Dievai nepagerbė Orfėjo taip, kaip Tetidės sūnų Achillą, kurį pasiuntė į laimingųjų salas už tai, kad jis, sužinojęs iš motinos, jog nukovęg Hektorą mirsiąs, 0 nenužudęs, grįšias namo ir mirsiąs senatvėje, nusprendė pasirinkti mirtį, kad tik pagelbėtų savo numylė- tam Patroklui, ir atkeršijęs mirė, ne tiktai už jį, bet ir netrukus po jo. Ir būtent todėl dievai, labai nudžiugę dėl šio žygio, ypatingu būdu pagerbė Achillą už tai, kad taip aukštai statė savo numylėtąjį. O Es- chilas niekus tauzija, sakydamas, kad Achillas buvęs įsimylėjęs Patro- klą“?: Achillas buvo gražesnis ne 1ik už Patroklą, bet ir už visus ki- tus didvyrius; be to, jis buvo dar įaunikaitis, — ir, žymiai jaunesnis už Patroklą, kaip sako Homėras**

Iš tikrųjų, dievai ypatingai gerbia šitokią kilnybę, kuri pasireiš- kia meilėje; vis dėlto jie stebisi, gėrisi ir rodo savo malonę greičiau tuo atveju, kada mylimasis myli savo mylėtoją, negu kada mylėtojas myli savo mylimąjį. Juk mylėtojas dieviškesnis už mylimąjį: jis die- vo įkvėptas. Štai kodėl dievai labiau už Alkėstidą pagerbė Achillą, nusiųsdami jį į palaimintųjų salas. Ir taip aš bent tvirtinu, kad Ero- sas yra vyriausias dievų tarpe. vertas didžiausios pagarbos, itin; galin- gas, kai reikia siekti laimės ir gerovės, žmonėms gyvenant ir mirus.

181

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 17

Tokią maždaug kalbą pasakęs Faidras; po jo ir kiti kalbėję. bet jų nelabai ieprisiminė. Taigi jų neminėdamas pasakojo Pausini- jaus kalbą. O šis pasakęs:

*— Man rodos, Faidrai, kad mūsų kalbų turinys nėra tinkamai nusakytas; siūloma mums taip, paprastai, garbinti Erosą. Žinoma, jei dar būtų tik vienas Erosas, tatai tiktų. O tuo tarpu. Erosas ne vienas. Ir kadangi jis ne vienas, teisingiau būtų pirmai paskelbti, katrą Erosą reikia garbinti. Taigi mėginsiu dalyką atitaisyti ir nurodyti iš pra- džių, katrą Erosą reikia garbinti, o tik paskui pagerbti jį taip, kaip dievą verta gerbti,

Visi žinome, kad nėra be Eroso Afroditės. Jei ji būtų viena, būtų vienas ir Erosas. Bet kadangi yra dvi Afroditės, turi būti in du Erosu. !

Iš tikrųjų, argi ne dvi deivės? Viena —į vyresnioji, neturinti motinos, Urano duktė, kurią ir vadiname Uranija (Dangiškąja); ant- ra —- jaunesnioji, Dijo ir Dijonos duktė, kurią vadiname Pandėmos Žemiškąja)??. Taigi būtinas dalykas, kad ir aną Erosą, kurs antrajai deivei padeda, teisingai vadintume Žemiškuoju, 0 pirmąjį — Dangiškuoju.

Garbinti reikia, žinoma, visus dievus, bet mėgintina pasakyti ir tai. kas kiekvieno iš abiejų Krosų paveldėta. Kiekvieno veiksmd sa- vybė yra ta, kad jis, vykdamas, pats savaime nei geras nei blogas. Pavyzdžiuimors ir tai. ką mes dabar darome — geriame, giedame, kalbame — visa tai savaime nieko gražaus; grožis atsiras tik veikiant, būtent, kaip tatai bus daroma: jei daroma gražiai ir teisingai, pasida- ro gražu, jei neteisingai -— biauru“? Tas pat ir su meilės sąvoka: ne kiekvienas Erosas gražus ir pagarbos vertas, bet tiktai tas, kurs gra- žiai sužadina meilę.

Žemiškosios Afroditės Erosas ir pats tikrai yra žemiškas: jis veikia kur tinkamas. Tatai yra tas Erosas, kuriuo myli netikę žmonės. To- kie visų pirma myli ir moteris ir berniukus; paskui, mylėdami, myli daugiau kūną, negu sielą; be to, pasirenka kiek galima kvailiausius. stengdamiesi vien greičiausiai tikslą pasiekti, nė kiek nesirūpindami tuo, ar tai gražu ar ne. Todėl tatai jiems ir atsitinka atlikti savo veiksmus taip, kaip pasitaikys, - - kartais gerai, kartais blogai. Par- eina tai ir nuo deivės. daug jaunesnės už anąją ir dalyvaujančios kaip moteriškos, taip ir vyriškos iyties atsiradime.

Iš dangiškosios Afroditės g:mstanti meilė pirmiausia, kaip ir ji pati, neturi nieko bendro su moteriškuoju pradu, tik su vyriškuoju — tai ir yra berniukų meilė —; toliau, ji vyresnė, nesutepta geiduliais Todėl, tokios meilės įkvėpti yra linkę prie vyriškojo prado, mylėdami tai, kas savo prigimlimi yra daugiau galinga bei išmintinga. Ir pačio- je paiderastijoje galima pažinti tuos, kurie yra ypatingai šia meile ap- imti: jie myli ne šiaip berniukus, bet myli juos tiktai tada, kada šie jau pradeda vadovautis protu. kas paprastai sutampa su brendimo amžiu. Tie, kurie myli bnrniukus šituo laikotarpiu pradedant, yra pasiruošę, manau, būti su mylimuoju ir visą gyvenimą drauge su juo gyventi, o ne apgauti jauną žmogų, suvedžioti jį nesubrendusį ir, pa- sijuokus, bėgti prie kito.

18

182

e

183

M. Račkauskas, Plutono Symposion (Puota)

Turėtų būti ir įstatymas*" — nereikšti meilės jausmų berniu- kams, kad nebūtų aikvojama daug pastangų neaiškiam tikslui: juk dar nežinia, kas iš tokių berniukų bus, kur žie nusives savo sielą bei ą. Geri žmonės, aišku, patys gera valia nu- stato sau šitą įstatymą, bet reikėtų ir visus palaidesniug mylėtojus versti prie to paties, taip pat kaip juos verčiame nereikšti neteisėtų meilės jausmų laisvoms moterims“š. Ir iš tikrųjų, šitokie mylėtojai taip iškoneveikia meilę, kad vienas kitas drįsta net tvirtinti bendrai esant gėdinga paiaikauti mylėtojams; taip sako nusižiūrėję į šitokius. mylėtojus, matydami jų nesusivaldymą bei neteisingumą, nes, aišku, visa, kas daroma nepadoriai ir neteisėtai, yra reikalinga teisingo pa- peikimo.

Kitų gi vėl valstybių galiojantį meilės įstatymą lengva suprasti, nes jis paprastai nusakytas; bet čionykštis ir Lakedemono įstatymas. nėra aiškūs. Juk Elidoje, Beotijcje ir ten, kur žmonės nėra tiek! gud- rūs kalbėti, įstatymas tiesiai sako esant gražu įtikti mylėtojams, ir niekas nepasakys — nei jaunas nei senas, — kad tai gėdinga, manau, tuo tikslu, kad neturėtu reikalo bergždžiomis kalbomis įtikinėti jau- nuolius: juk jie nemoka kalbėti““.

Tačiau Jonijoje ir daug kur kitur tatai palaikoma gėdinga; ten, kur gyvena barbarų tautos*“. Juk barbarams, dėl viešpataujančios pas

“juos tironystės, tatai yra negarbinga, lygiai kaip filosofija ir gimnasti-

kos*! pamėgimas: valdantiems, manau, nepatogu, kad valdiniuose atsi- rastų gilesnės mintys, pastovūs bičiulystės ryšiai bei bendrumas, gi visa tai, tarp kitko, ir yra linkęs sukelti Erosas. Ant savo sprando patyrė itatai ir čionykščiai tironai. nes iv jų valdymui padarė galą Arstogeitono meilė ir Harmodijaus prie jo prisirišimas, virtęs tvirta bičiulyste*?.

Tokiu. būdu, ten, kur įstatymai laiko gėdinga įtikti mylėtojams, tai įvyksta dėl įstatymdavių netinkamumo, — valdančiųjų despotiz- mo ir valdinių bailumo. Gi ten. kur tai pripažįstama paprastu ir gražiu dalyku, tai įvyksta dėl įstatymdavių dvasios atbukimo.

Tačiau pas mus įstatymas daug gražesnis už anuos, bet, kaip pasakiau, nelengva jame susivokti,

Juk jei žmogus pagalvos, tai viešoji meilė, kaip sakoma pas mus, geresnė už slaptąją meilę. ypač meilė kilniausių ir geriausių, nors jie, sulyginus su kitais, ir negražūs būtų; ir kad mylėtojas sa- vo ruožtu sutinka nuostabų pritarimą iš visų kitų, kaip žmogus ne- darąs nieko gėdingo; kad laikcma gražiu daiktu lamėti mylimąjį ir gėdinga — nelaimėti; kad įstatymas leidžia mylėtojui stengtis gauti pa- sisekimo ir įsigyti pagarbos, prasimanant nebūtus daiktus: kas iš- drįstų taip elgtis kitko siekdamas ir norėdamas kitką įsigyti, išskyrus meilę, užsitraukia gėdą ir panieką.

Jei toks, pavyzdžiui, isigeistlų gauti iš ko nors pinigų, ar pa- siekti kokią valdžią arba kitą kokią įtakingą vietą, ir elgtųsi taip, kaip elgiasi mylėtojas su savo mylimaisiais — maldautų juos, su savo pra- šymais pultų ant kelių prieš juos, įžadus darytų, gulėtų prie jų durų, griebtusi tokio nusižeminimo, su kuriuo nesutiktų joks vergas, — ta- da taip elgtis jam neleistų nei jo bičiuliai nei priešai: šitie prikaišio-

184

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 19

tų jam pataikavimą ir“ nusižeminimą, netinkamą laisvam žmogui, o anie stengtųsi jį perkalbėti ir patys dėl jo gėdytųsi.

Priešingai, jei taip elgiasi įsimylėjęs, jamį tatai dera, ir įstaty- mas leidžia tatai daryti, niekam nesipiktinant, nes mylėtojas yra pasi- ryžęs atlikti patį gražiausį žygį. O kas svarbiausia (tai bent daug kas sako), jei toks priesaikos neištesės, tik jam vienam! dievai atleis: juk sakoma, kad meilės pr iesaika nepriesaika“?,

Tokiu būdu, ir dievai ir žmonės viską leidžia tam, kurs myli; taip bent skelbia vietos įstatymas. Taigi iš čia galima būtų daryti išvadą, kad šioje, būtent, valstybėje ir mylėti ir bičiuliauti su savo mylėtojais laikoma itin gražiu dalyku.

Tačiau, jei dievai įsako pastatytiems pedagogams žiūrėti, kad neleistų masingiesiems kalbėti su savc mylėtojais (ir pedagogai gau- na tam tikrą šiuo atveju įsakymąi, tai amžininkai ir draugai, kažką tokio pastebėję, tyčiojasi iš berniuko, o vyresnieji jiems to nedraudžia ir nebara jų, kad nereikią taip kalbėti.

Taigi, jei vėl kas, tai pastebėjęs, įsidėmėtų, savo ruožtu galėtų pa- daryti išvadą, kad pas mus toks poelgis laikomas labai nepadoriu. Tuo tarpu, mano išmanymu, dalykas atrodo taip: ne tuščiomis pra- džioje buvo pasakyta, kad joks veiksmas nėra savaime gražus ir nėra savaime biaurus, bet yra gražus, jei gražiai daromas, ir biaurus — jei biauriai. Tokiu būdu, blogam ir blogai pataikauti yra biauru, gra- žu — geram ir grsžiai. Gi viešas mylėtojas, mylįs labiau kūną už sielą, yra tiedačis: jis, be to, ir nepastovus, nes myli nepastovų daik- tą. Kada kūnas, kurį jis mylėjo. nustojo žydėjęs, jis spurdena** kitur, begėdiškai niekais pavertęs visas savo kalbas ir pažadus. O doras mylėtojas pasilieka visam gyvenimui, nes jis yra sutirpytas su kaž- kuo pastoviu. Tokius mylėtojas mūsų įstatymas reikalauja gerai ir tikrai išbandyti ir vieniems jų pritarti, o antrų — šalintis. |

Todėl įstatymas dėl to, būtent, ir ragina šiuos — vytis ir gau- dyti, 0 anuos — bėgti ir ištrūkti: per tokias rungtynes ir bandymus aiškėja, katrai žmonių rūšiai priklauso mylimasis ir katrai mylėtojas. Taigi dėl tos, visų pirma, priežasties laikoma negarbinga greitai nu- sileisti: reikalingas tam tikras laikas, per kurį būtų galima atlikti at- sakomą ir daugeriopą bandymą.

Toliau, laikoma negarbinga nusileisti dėl pinigų ar dėl politinės karjeros, kai koks vargšas, nusiminęs, neišsilaikys arba, sušelpiamas, nelaikys gėdinga be paniekos žiūrėti į pinigus ar į politinę karjerą. Juk visa tai, rodos, yra dalykai netvirti ir nepastovūs, išskyrus vien tik tai, kad iš jų negali atsirasti kilni meilė.

Taigi mūsų įstatymui belicka vienas „kelias, jei mylimasis nori gražiai įtikti mylėtojui. Mūsų istatymas sako: kaip mylėtojams bet koks savo noru tarnavimas mylimiesiems nelaikomas negarbingu da- lyku ir nesukelia pasityčiojimų. lygiai taip pat kitos pusės, vien tik sa- vanoriškas tarnavimas irgi nėra peiktinas. Gi šitoks tarnavimas liečia doros dalykus.

Ir iš tikrųjų, pas mus vyrauja tokia pažiūra, kad jei kas savo noru atsiduoda, tikėdamasis tokiu būdų pasidaryti geresnis, išmintin- gesnis ar kitu kuriuo atžvilgiu doresnis, toi toks savanoriškas tarnavi-

20

185

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

mas nėra negarbingas ir pataikavimu nelaikomas. Yra, matyti, reika- lo, kad tos dvi pažiūros sutaptų - - pažiūra į paiderastiją ir pažiūra į filosofiją bei kitą kokią dorybę. jei JAB reikia pripažinti, jog gražu mylima jam: įtikti mylėtojiui.

Juk jei susieis mylėtojas ir Ašlkašsis, kiekvienas prisilaikyda- mas savo įstatymo — pirmas. kad kuriuo nors teisingu būdu patar- nautų jam įtikusiam mylimajam. antras, — kad kuriuo nors teisingu būdu pagelbėtų tam, kas jį padaro išmintingą ir gerą; pirmas, kaip galįs paveikti antrąjį protinės bei kitokios dorybės atžvilgiu, antras, kaip jaučiąs reikalo auklėjamam būti ir kitokios išminties įsigyti — tada, jei šitie abu įstatymai sutampa, ir tik vien tada būtinai išeina, kad gražu yra mylima jam įtikti mvlėtojui, o visais kitais atvejais -— ne. Tokia sąlyga ir apsuktam būti nė kiek nėra gėdinga. (Gi visais ki- tais atsitikimais — gėda ir apsigavus, gėda ir neapsigavus. Taip: jei kas, pasistengęs įtikti mylėtojui kaip turtingam žmogui dėl jo turtų, apsivils ir pinigų negaus, nes pasirodys, kad anas žmogus neturtingas, — tai ir toks pasielgimas ne mažiau negarbingas: juk tuojį matyti žmo- gus, jei dėl pinigų buvo pasiryžęs kiekvienam bet kuo patarnauti, o tai negražus daiktas. Protaukime taip ir toliau: jei kas pasistengęs įtikti kam, kaip doram žmogui, ir, pats tikėdamasis pasidaryti geres- nis bičiuliaudanias su tokiu mylėtoju, vis dėlto apsivils, nes pasirody- tų, kad mylėtojas blogas žmogus ir doros neįsigijęs, — šitoks apsivi- limas bus gražus: irgi "maty ti žmogus, jei dėl dorybės ir dėl noro tobū- lėti buvo pasiryžęs viską bet kam padsryti: — gi tai vėl gražiausias dalykas. Taip tatai stengtis įtikti dėl dorybės — yra visiškai gražus daiktas. | Toks yra Erosas. Dangiškosios deivės sūnus; dangiškas, bran- gintinas ir valstybei ir šiaip žmenėms, verčiąs ir mylėtoja ir mylimąjį ypatingai stengtis pažengti dorybėje. O visi kiti Erosai — antrosios deivės, Žemiškosios, sūnūs. Štai tatai, pasakė, Faidrai, apie Erosą kelios mintys, kurias greitosicmis sumečiau.

— Pausanijas p: vienodai skambančiais žodžiais —**, tarė Aristodėmas, o turėjo kalbė- ti Aristofanas, bet jį pačmė kažkoks žeksulys, ar. nuo persivalgymo ar nuo kitko, ir jis negalėjo kalbėti, tik kreipėsi į gydytoją Eriksima- chą (šis gulėjo kiek toliau):

— Eriksimachai, tau tiktų ar sustabdyti mano žeksulį ar kal- bėti vietoje manęs, kol nustosiu žeksėjęs.

O Eriksimachas atsakęs:

— Ne, padarysiu ir viena ir antra: aš kalbėsiu vietoje tavęs, o tu, kai žeksulys pereis, -— vietoje manęs. Kol aš kalbėsiu, žeksulys pereis, jei mokėsi ilgesniam laikui sulaikyti kvapą; jei nepereis, pasi- skalauk gerklę vandeniu. Jei jau žeksulys labai atkaklus, paimk ką. pakutent nosį ir sučiaudėk; kai tai padarysi vieną ar du kartu, žeksu- lys pereis, nors ir labai smarkus būtų.“

— Na, na, negaišck, kalbėk, —- pasakęs Aristofanas: o aš jau taip pasielgsiu.

Tada Eiiksimachas prabilęs taip:

186

187

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 21

— Kadangi Pausanijas. pradėjęs savo kalbą gražiai, ne visai vykusiai pabaigė, tai man rodosi esant būtino reikalo, kad aš turėčiau pabandyti prikergti jai tinkamą pabaigą. Juk: tai, kad Erosas dvejopas, man rodosi, puikiai nusakyta, Tačiau, kad jis yra ne tiktai žmonių sielose, joms siekiant grožio, bet ir daugely kitų daiktų, jiems siekiant įvairių tikslų, kad jis gyvena kaip visu gyvių kūnuose, taip lygiai ir tame, kas tarpsta žemės gelmėse ir, trumpai sakant, visame, kas tik yra. pasauly, — esu, manau, išmokęs iš medicinos, to mūsų mokslo, kurs įrodo, kaip tas dicvas yra didis. kaip nuostabus, kaip visur pasi- reiškia — ir žmonių ir dievų dalykuose.

Pradėsiu savo kalbą, išeidamas iš medicinos dalykų, kad tokiu būdu ir pagerbčiau šilą mokslą. - Iš tikrųjų, jau pati gyvųjų kūnų pri- gimtis turi šitą dvejopą Erosą: juk kūno sveikata ir jo liga — yra du skirtingi ir nepanašūs dalykai. O juo kas mažiau panašus į kitą, juo mažiau trokšta tokių dalykų, kaip anas, .ir juo labiau skirtingus daik- tus myli. Taigi kitokia meilė sveiko, kitokia — liguisto. Panašiai, kaip ką tik sakė Pausanijas, kad geriems žmonėms įtikti yra gražu, o pasileidusiems — negarbinga, taip ir su pačiais kūnais: tam, kas kiek- viename kūne; yra gero ir sveiko. įtikti yra: gražu ir reikia tatai daryti. —- toks elgimasis yra medicinos uždavinys, — o blogiems ir nesvei- kiems palinkimams įtikti yra negarbinga ir pataikauti jiems nereikia, jei kas nori būti medicinos mokovas.*7

"Medicina, apskritai kalbant, yra mokslas apie kūno Erosus- elementus, kiek tie elementai liečia kūnd pripildymą ir ištuštinimą. Ir geriausias gydytojas bus toks. kuris sugebės atskirti tuose elemen. tuose gražų Erosą nuo biauraus, toks, kuris mokės tuos Erosus sukeis- ti taip, kad vietoje vieno Eroso žmogus įsigytų antrą; tas, galų gale, bus geras savo dalyko mokovas, kurs sugebės, reikalui esant, padaryti taip, kad Erosas atsirastų ir ten, kur jo visiškai nėra, arba jau esantį mokės pašalinti.**

Iš tikrųjų, reikia mokėti priešingiausius kūno elementus pada- ryti draugingiausiais ir priversti juos vienas antrą pamilti. O priešin- giausi elementai yra patys kraštutinieji. pav., šaltis ir karštis, kartu- mas ir saldumas, sausumas ir drėgnumas, ir viskas kita taip pat. Mo- kėjo šiems elementams įskėpyti meilę ir santaiką mūsų pirmtakas As- klėpijas, kaip tatai pasakoja, šitie štai poetoi — ir aš tikiu, nes jis suge- bėjo sutvarkyti mūsų meną“?. Taigi, kaip sakau, visa medicina yra šito dievo tvarkoma, lygiai kaip gimnastika ir žemės darbas“?

O dėl muzikos, tai ji — aišku kiekvienam, kurs nors šiek tiek atkreips į tai dėmesio -— turi tų pačių savybių, kaip ir minėtasis me- nas; galimas daiktas, kad ir Heraklitas nori tatai išreikšti, nors neaiš- kiais žodžiais šituo klausimu pasisako. Juk jis sako vienete esant tam tikros atskirų dalių darnos, nors tos dalys ir skiriasi nuo viena kitos, — taip kaip lanko ar lyros harmonijoje." Labai neišmintinga būtų many- ti, kad Heraklitas tvirtinąs harmonijoje esant išsiskirstančių dalių, ar- ba net ją susidarant iš išsiskirstančių pradų. Bet, galimas daiktas, jis norėjo pasakyti, kad harmonija susidaro iš tik pradžioje išsiskirstan- čių aukštų ir žemų tonų, 0 jau paskui susiderinusių, muzikos menui veikiant. Juk, visai aišku, iš išsiskirstančių aukštų ir žemų tonų har-

22

188

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

monija negali susidaryti, nes harmonija yra garsų darna, o darna — tam tikras sutikimas. (14 sutikimas negali atsirasti iš išsiskirstančių elementų tol, kol jie išsiskirsto.

Iš kitos vėl pusės, to, kas išsiskirsto ar nesutinka, negalima su- vesti į darną; juk ir ritmas atsiranda iš greitų ir lėtų slinkčių, kurios iš pradžių išsiskirdavo, o paskui sutiko. Gi visam tam sutikimą, kaip anksčiau minėta medicina, teikia muzika, kuri įkvėpia meilės ir sando- TOS priešingiems elementams. Taigi ir muzika yra mokslas apie Ero- sus. esančius boimonijoje ir vitme.“

Jau net pačiame harmonijos bei ritmo sudaryme visai nesunku įžiūrėti Eroso pradų, o dvejopo Eroso tenai ir būli nėra.

Bet kai ritmą ir harmonją tenka taikyti žmonėms, ar sudarant tai. kas pastebima dainų kūryboje. ar taisyklingai atliekant jau sukūr- tas dainas bei ritmus, kas irgi yra tam tikras mokslas, — tada uždavi- nys iš tikrųjų sunkus ir reikalaująs prityrusio menininko. Ir vėl ateina ta pati mintis, kad doriems žmonėms ir tiems, kurie. dar nebūdami to- kie, turi pasidaryti doresni, reikia įtikti ir saugoti jų meilę: tai yra gražusis Erosas, Dangiškasis, Dangiškosios mūzos sūnus. O žemiškos Mūzikos globėjos sūnus yra Žemiškasis Erosas, ir su juo reikia atsargiai elgtis tiems, kam jis pasiperša, kad jo teikiamu malonumu būtų gali- ma pasinaudoti, bet kad iš to nekiltų jokio pasipiktinimo.“ Taip pat ir mūsų moksle labai sunku giažiai naudotis smagumais, kuriuos tei- kia virėių menas, kad būtų galima ir malonumą gauti, ir ligos nepatir- ti. Taigi ir muzikoje, ir medicinoje, ir visuose žmonių bei dievų daly- kuose reikia, kiek galint, akylai žiūrėti ir vieno ir kito Eroso, nes abie- jų tenai esama.

Pagaliau ir metų laikų santvarka jų abiejų yra kupina. Juk kai tik ima tarpusavy santykiauti anie gerojo Eroso pradai, apie ku- riuos ką tik kalbėjau, t. y. pradai šilti ir šalti, sausi ir drėgni, ir kai jiems susijungus gaunama padori darna, jie teikia tarpą ir sveikatą ir žmonėms ir kiliems sutvėrimnams bei augalams, nėmaž. jiems nekenk- dami. Tačiau, jei metų laikus ima valdyti smurto Erosas, jis daug ką pagadinai ir daug atneša žalos: iš tokių pradu mėgsta atsirasti maras ir daug kitokių įvairių ligų gyvuliuose ir augaluose. Juk ir šerkšnas, ir kruša, ir amaras (sausiai) atsiranda dėl pertekliaus ir tarpusavio nesusitvarkymo tokių meiliės pradų, karių pažinimas dangaus kūnų judėjime ir metų laikuose vadinasi astronomija.?* Galiausiai ir visoki aukavimai ir visa tai. kas sudaro mantikos dalyką — juk visa tai yra dievų ir žimonų tarpusavio santykiavimo -apsireiškimai — yra ne kas kita, kaip tik Eroso apsauga ir gydymas; nes ir kiekviena bedievybė paprastai atsiranda todėl. kad nesistengiama įtikti dorajam Erosui, negerbiama jo, neatsižiūrima į ji pradedant bet kokį darbą, bet tar- naujama anam kilam, ar kreipiantis į gyvus ir mirusius tėvus, ar į die- vus. Todėl religijai ir pavedama prižiūrėti mylinčiuosius ir juos gydy- ti, nes religija kaip tik ir sužadina meilės bendravimą tarp dievų ir žmonių, kiek nuo jos pareina meilės pradai tame, kas dora, ir tame, kas nedora.

Taigi, labai didelę galybę, tiksliau sakant, visišką galybę turi kiekvienas Erosas. O labiausiai galingas yra tas, kuris pasireiškia ge-

189

"e kaip dabar

190

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 23

ruose veiksmuose, susivaldydamas ir teisingai elgdamasis: jei jo nebū- tų, nepatirtume Isimės, negalėtume nei bendrauti ir bičiuliauti su žmo- nėmis, nei palaikyti ryšių. su dievais, galingesniais už mus.

Galimas daiktas, kad ir aš, šlovindamas Erosą, daug ko nepa- sakiau. bet iš tikrųjų ne tyčia. O jei ką ir apleidau, tavo dalykas, Aris- tofanai, tai papildyti. Arba, jei manai kaip nors kitaip pagarbinti dievą, Eni juo labiau, kad ir tavo žeksulys jau liovėsi.

ia Aristofanas, pritardamas Eriksimacho žodžiams, „prabilęs:

— Jau ir visiškai liovėsi, tačiau tik gerokai nusičiaudėjus. Aš net stebiuosi, kad „padori“ kūno dalis reikalinga tokio triukšmo ir niežėjimo, kaip tas čiaudėjimas. Juk žeksulys tuoj aprimo, vos tik jam čiaudėjimą pritaikiau.

Į tai Eriksimachas pastebėjo:

— Matai, gerasai, ką darai! Užuot kalbėjęs, jokus kreti ir verti mane daboti tavo kalbą, ar nepasakysi ką nors - juokinga; tuo tarpu galėtum kalbėti visai ramiai.

Aristofanas nusijuokęs ir taręs: !

—- Gerai sakai, Eriksimachai, ir kas pasakyta, tenebūnie bloga palaikyta. Bet nedabok jau manęs taip, nes ir aš pats žiūrėsiu, ką tu- riu pasakyti; ne liek, kad ko nors juokinga nepasakyčiau, — tai dar būtų mano nuopelnas ir atsakytų mūsų mūzai, — kiek io bijau, kad nepasidaryčiau pajuokiamas.

— Juokais, Aristofanai, manai atsigriebti,?*— pastebėjęs Erik-

simachas, — tačiau saugokis ir kalbėk taip, kaip pasiryžęs duoti dėl savo žodžių apyskaitą. Tada, galimas daiktas, jei man patiks, atleisiu tau. : — Turi tiesą, Eriksimachai, — pasakęs Aristofanas, — esu pa- siryžęs visai kitaip kalbėti, negu kaip tu ir Pausanijas kalbėjote. Juk man atrodo, kad žmonės visiškai nesupranta Eroso galybės, nes jei ją suprastų, pastatytų jam didžiausių maldyklų bei aukurų ir atnašautų turtingiausias aukas, — ne taip. kaip dabar, kada nieko tokio dėl jo nedaroma, nors ir reikėtų visa tai ypačiai daryti. Juk jisai didžiausias žmonių bičiulis dievų tarpe, žmonių gelbėtojas ir gydytojas tokių li- gų, kurias pagydžius būtų didžiausia žmonių giminei laimė. Taigi mė- ginsiu jums paaiškinti Eroso galybę. o jūs kitiems paaiškinsite.

Visų pirma reikia jums susipažinti su žmogaus prigimtimi ir su nuostabiu jos likimu. Senovėje mūsų prigimtis nebuvo tokia, kokia ji dabar yra, bet kitokia: iš pradžių buvo trys žmonių lytys, o ne dvi, vyriškoji ir moteriškoji; buvo dar trečia — joms abiem bendra lytis. Josios dabar vien vardas pasiliko, gi pati ji išnyko. Ta- da buvo dar, kaip atskiras vienetas, androginas: savo išvaizda ir vardu jis buvo bendras kaip vyriškajai, laip ir moteriškajai lyčiai. Dabar tos lyties nebėra, tiktai josios vardas vartojamas burnojimuose.?“ Taigi visas kiekvieno žmogaus pavidalas buvo apvalus: žmogus turėjo apva- lią nugarą bei šonus, turėjo keturias rankas, tiek pat kojų, porą visiš- kai tolygių veidų ant apvalaus kaklo. Abiejų, į priešingas puses nukrei- ptų veidų galva buvo viena, keturios ausys, pora gėdingų dalių ir taip toliau, kaip jau sulig tuo kiekvienas gali sau įsivaizduoti. Vaikščioda- vo žmogus, kaip ir dabar, tiesiai, viena ir kita kryptimi, kur tinkamas

24 į M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

O kai leisdavosi greitai bėgti, smarkiai ritosi, sukdamasis ir pasiremda - mas turimais tada aštuoniais kūno nariais, visai taip kaip tie, kurie b rieda kūlvirkščisi, laikydami kojas aukštyn. O šitų trijų lyčių, ir bū- tent tokių lyčių, būta todėl, kad vyriškoji lytis iš pradžių buvo kilusi iš saulės, moteriškoji — iš žemės, o jom abiem, bendroji — iš mėnulio, nes Mėnulis turi bendra ir su žeme ir su saule. Tokiu būdu. ir patys žmonės buvo apvalūs, ir įų eisena apvali. nes jie buvo panašūs į savo gimdytojus. Milžiniška buvo jų stiprybė bei jėga, ir sumanymus turė- jo didelius: kesinosi dievus nuversti, i ką pasakoja Homėras apie Efi- jaltą ir Otą, apie anuos tat kalbama, būtent, iie| kesinęsi užkopti į dan < gų, kad paskui pulių dievus.?7 Taigi Dijas ir kiti dievai ėmė tartis, ką jiems reikėtų daryti, ir nežinojo: iš vienos pusės, jiems kažkaip nepatogu buvo žudyti ir per- kūnu nutrenkiant, kaip nutrenkė gigantus, išnaikinti žmonių giminę — išnyktų tada pagarba jiems ir žmonių aukos, — iš kitos 'pusės, sun- ku buvo leisti žmonėms toliau sauvaliauti. Pagaliau Dijas, vargais ne- galais sugalvojęs, sako: „„Man rodos, suradau priemonę, kad ir žmonės išliktų gyvi ir kad, pasidarę silpnesni, liautųsi sauvaliavę. Štai dabar, d sako, perkirsiu kiekvieną iš jų pusiau: lada jie ir silpnesni bus, ir mums naudingesni, nes jų skaičius padidės; ir vaikščios jie tiesiai, dviem kojom. O jei pasirodytų vis dar sauvaliaują ir nenorėtų ramiai sėdėti, dar kartą, sako, perpiausiu pusiau: tegu vaikščioja viena koja, pasišokinėdami“. Tai pasakęs, perkirto žmones pusiau, kaip piausto strazdaną, rengdamiesi sūdyti, arba kaip piausto kiaušinius plaukais?*. e O kai vieną kurį perkirsdavo, tuoj įsakydavo Apollonui pasukti vei- dą ir pusę kaklo į piūvio vietą, kad nuolat matydamas šitą piūvį žmo- gus būtų kuklesnis, gi kitas dalis paliepė Apollonui užgydyti.5? Taigi Apollonas atsukdavo veidą ir sutempdavo iš visų pusių odą, į tą vietą, kuri vadinasi pilvu, panašiai kaip sutempiamos piniginės, o vieną sky- lutę, susidariusią pilvo vidury, būtent tą, kuria dabar vadina bamba, 191 užmezgė. Ir daug kitų atsiradusių raukšlių išlygino, ir krūtinei suteikė pavidalą, pavartodamas tam kažkokį tokį įrankį, kokį vartoja kurpiai, - išlygindami ant kurpalio užtemptos odos raukšlės. Tačiau kelias rauk- šles ant pilvo ir prie bambos paliko, kad žmonės atsimintų pirmykštę savo būklę. į Tokiu būdu, kai žmogaus kūnas buvo perkirstas pusiau, kiek- viena /jojo pusė, geisdama antrosics pusės, ėmė su ja susieiti; apkabi- nusios viena antrą rankomis ir susipynusios, troško vėl suaugti; mirė b iš badolir dėl kitokio apsileidimo. nes viena be antros nieko nenorėjo daryti. Ir kiekvieną kartą, kai kuri puselė mirdavo, o antra pasilikda- vo gyventi, pastaroji ieškodavo kitos puselės ir susipindavo su ja, vis tiek, ar sutikdavo pusę anksčiau sveikos moters — tai, ką dabar vadi- name moterim, — ar pusę buvusio vyro. Ir taip žuvo žmonės. Pagai- "lo jų Dijui, ir kitą priemonę sugalvojo: perstatė jų gėdngas vietas į pry- šakį — iki šiol jos buvusios pas žmones užpakaly: apsivaisindavo ne 3 c vienas į antrą, bet į žemę, tartum cikados.“? Taigi Dijas perstatė jiems šias vietas į priekį ir padarė taip, kad dabar apsivaisina vienas į antrą, vyriškai lyčiai susijungiant su moteriškąja, ir padarė tatai tam, kad vyriškis, suėjęs su moterim, ją apvaisintų, ir kad gimtų vaisius; o jei

192

b

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 25

vyriškis sueitų sų vyriškiu, kad bent iš lokio susiartinimo gautų malo- numo, gi paskui, išsiskyrę, grįžtų prie savo darbo, kiekvienas rūpin- damasis savo reikalais.

Taigi štai kaip seniai tarpusavio meilė įgimta žmonėms, sujun- gia pirmykščią jų prigimtį, stengiasi iš dviejų vieną sutverti ir taip pri- gimtį žmogaus pagydyli.

Taigi kiekvienas iš mūsų yra žmogaus „pusmarkis“,*' nes jis, tarytum plekšnė, perkirstas iš vienc į du, ir kiekvienas nuolat savo „pusmarkio“ ieško. Todėl tie vyrai, kurie yra atkarpa nuo bendrosios lyties, kuri anucmet vadinosi androginu, myli moteris, ir daugumas paleistuvių yra atsiradę iš šitos lyties; iš kitos vėl pusės, ir tokios mote- rys, kurios myli vyrus -— ir savo ir svetimus, iš šitos lyties yra kilu- sios. O; tos iš moterų, kurios yra moters atkarpa, ne labai kreipia dė- mesio į vyrus: jos greičiau domisi moterimis; iš šitos lyties išeina tri- bados. Kas yra vyro atkarpa, bėginėja paskui vyrus ir dar vaikai bū- dami, tarytum kokios vyrų atkarpėlės, myli vyrus ir mėgsta su vyrais glamonėtis gulėdami. Ir tokie berniukai bei jaunuoliai yra geriausi, būdami vyriškiausi iš prigimties. Tiesa, kai kas sako juos esant begė- džius; bet tai melas: ne iš begėdiškumoj jie tatai daro, bet iš drąsumo, narsumo bei vyriškumo, mylėdami tai, kas į juos panašu. Štai rimtas tam įrodymas: juk tiktai tokie vyriškiai, galutinai subrendę, kimba i politiką. O kai jie jau išauga vyrais, užsiima paiderastija, nebūdami gamtos spiriami rūpntis vedybomis ir vaikų gamyba; jei jų neverstų papročiai, jiems pakaktų gyventi su kits kitu, pasiliekanį viengungiais. Bendrai tokie vyrai pasidaro ir paiderastais ir filerastais, nęs jie visa- dos myli tai, kas jiems gimininga.**

Tagi kai toks paiderastas (ir kiekvienas kitas)“* susitiks su sa- vo puse, tada jie nuostabiai susibičiuliauja, susiartindami ir mylėda- miesi, nenorėdami, taip sakant, skirtis su kits kitu net trumpam lai- kui. Ir visą gyvenimą jie gyvena drauge su kits kitu, nemokėdami net pasakyti, ko jic vienas iš antro nori. Juk, tu: būt, niekam nesirodys, kad tatai tik tarpusavio smagumai taip veikia, jog jiems tiek nepapras- tai malonu dideliai stengtis būti draugė. Ne. Aišku, kiekvieno jų siela trokšta kažko kita, ko ir pati pasakyti nemoka, vien tik|spėlioja! ir ne- aiškiai užsimena, ko trokšta. Tr jeigu juos taip drauge gulinčius už- kluptuų Hefaistas su savo pabūklais ir paklaustų: „„Ko jūs, žmonės, no- rite vienas iš antro?“ -— o jiems nežinant, ką pasakyti, vėl paklaustų: „Jūs, galimas dsiktas, norite nuolat būti drauge, kaip galima arčau prie vienas antro, kad nei dieną nei naktį nesiskirtumėt nuo kits kito? Jei būtent to norite, galiu, jus sulieti ir sunituoti į viena, kad būdami du viena sudarytumėt. Ir koi gyvensite, abu gyvensite bendrą gyvenimą, tartum' vienas žmogus, o kai mirsite, tai ir ten, Hade, vietoje dviejų vienu virsite mirties šėšėliu. Taigi žiūrėkit, ar to jūs geidžiat, ir ar būsite patenkinti, jei jums šitaip atsitiks“. Esamd tikri, kad išgirdę tai nė vienas jų neatsisakytų ir nepasirodytų ko kita norįs, bet ir vie- nas ir antras, ilgai negalvodamas, pripažintų, kad yra išgirdęs būtent tai, ko jau seniai tycško — susijungti ir susilieti'sų. mylimuoju, iš dvie- jų viena! pasidaryti. O viskas tas pareina' nuo to, kad tokia buvo seno- ji mūsų prigimtis, ir kad mes sudarėme vieną sveiką. Gi tas trokštas

26

193

194

M. Kšačkauskas, Plalono Symposion (Puota)

sveiko, noras jį pasiekti — vadinasi meile. Tuo tarpu anksčiau, kaip sakau. buvome viena; gi dabar už mūsų neteisybes dievas apgyvendi- no mus įvairiose vietose, kaip lakedemoniečiai arkadus.“* Maža to, dar tenka bijoti, kad, jei nesielgsime padariai dievų atžvilgiu, dar kar- tą nebūtume perkirsti, ir vaikščiosim tada kaip tie paininklnose išpiau styti profiliai, perpiauti per nosies vidurį, arba kaip pusiau perskelti bičiulių kauliukai““ Ir tedėl kiekvienam žmogui reikia savo artima raginti dievų klausyti, kad. šitokio likimo išvengtume, o surastume savo porą, vardan I.roso ir Erosui mus vedant. Jam niekas tenesiprie- šina, gi priešinasi kiekvienas, kas dievus prieš save nustato. Pasidarę dievo draugais ir sugyvendami su iuo geruoju, atrasimė ir užtiksime mūsų mylimąjį, mūsų pačių dolį. kas nedaug kam mūsų laikais pasi- taiko. Ir teneprieštarauja man Eriksimachas, tyčiodamasis iš ma- no kalbos, neva aš turiu galvoje Pausaniją ir Agatoną. Labai gali- mas, daiktas, kad ir jie yra iš tu laimingųjų, nes abu jie yra savo pri- gimtimi vyriškosios lyties. Ne, aš turiu galvoje bendrai visus, ir vyrus ir moteris, ir sakau mūsų giminę būsiant laimingą (tik tuo atveju), jei patys padėsime meilei pilnai savo teises išvystyti, ir jei kiekvienas mūsų, grįžęs į savo pirmykštę prig žimtį, atras savo mylimąjį. Jei tatai yra aukščiausia laimė, rekia jau ir dabartinėje "būklėje artintis prie aukščiausios laimės; o tai reiškia — kiekvienam atrasti savo mylimąjį, atsakantį jo asmenybei. : Giesme pagerbdami dievą, šitokios laimės tei- kėją, mes teisingai pagerbsime ir Erosą. Jis jau ir šiandien daugiau- sia mums padeda, nukreipdamas mus prie idealo, jis ir ateičiai di- džiausios vilties muns teikia, jei dorai elgsimės dievų atžvilgiu: Erosas grąžins mums sencbinę prigimtį, pagydys ir padarys mus palaimintais bei laimingais.

Štai, sako, Eriksimachai, mano inintys apie Erosą; jos kitokios, negu tavo; kaip aš jau prašiau tavęs, nesityčiok iš jų, verčiau kitų pa- klausykime, ką kiekvienas pasakys, tiksliau, ką pasakys šiedu likę, 0 tie likę — Agatonas ir Sokratas»

— Žinau, žinau, pasakęs Eriksimachas: ir man padarė gero įspūdžio iavo kalba. Jei nežinočiau Sokratą ir Aga- toną gerai nusimanant meilės dalykuose, labai nerimaučiau. kad jie bekalbėdami nepatirtu kokių keblumų: juk nušnekėta daug ir įvairiausiais klausimais. Bet dabar esu visiškai ramus.

O Sokratas į tai pastebėjęs:

— Pats tu, Eriksimachai gražiai pasirodei; bet jei atsirastum mano kaily, arba tiksliau -— Kokiam būsiu kaily, kai ir Agatonas pa- baigs kalbėti, tai, galimas daiktas, gerokai nerimautum ir jaustumeis taip, kaip aš dabar.

— Nori mane sužavėti, Sokratai, pasakęs Agatonas: nori, kad imčiau nerimti, pagalvojęs, jog žiūrovai daug ko tikisi iš mano bū- siančios gražios kalbos.

— Tikras užuomarša būčiau, Agatonai, pasakęs Sokratas, jei- gu stebėjęs "tavo drąsumą bei susivaldymą, kai išeidavai su vaidilomis į estradą, ir. pamatęs prieš save tokią žiūrovų minią, ruošdavais kal- bėti savą' kalbas, nė kiek neišsigandęs, — dabar pamanyčiau, kad ne- rimausi dėl mūsų keletc žmonių. o

195

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) Pal

—- Ką gi, Sokratai, paklausęs Agatonas: nejaugi manai mane esant tiek sužavėtą teatro, kad net nežinant, kiek ipro- taujančiam. žmogui keli išmintingi vyrai gali įvaryti daugiau baimės, negu pulkas kvailių? ;

— Negražiai pasielgčiau, Agatonai, pasakęs Sokratas, jei palai- kyčiau tave tokiu 'stačioku. Ne, aš gerai žinau, kad jeigu ir susitiktum su kuo nors, ką laikai išmintingais, tai tokiais rūpintumeis daugiau. negu minia. Aišku, apie mus čia ir kalbos negali būti: juk ir mes te- nai, teatre, buvcme ir sudarėme unos minios dalelę. Bet jei susitiktum su kitais išminčiais, tai, galimas daiktas, ssusigėdintum jų, jei manytum ką gėdinga pasakęs. Kaip manai“ ,

— Tiesą sakai, pastebėjes Agatonas.

— O minios ar nesigėdintum, jei manytum ką gėdinga darąs?

Paidras, nutraukdamas jų pasikalbėjimą, prabilęs:

— Mielas Agatonai, jei atsakinėsi Sokratui, jam nerūpės toli- mesnė posėdžio eiga, kad tiktai jis turėtų su kuo kalbėti, ypač su gra- žiu vyru. Ir aš mielai klausau. kai Sokratas kalba, bet dabar man; rū- pi Eroso' pagerbimas, ir turiu gauti iš katro jūsų po kalbą. Taigi pir- ma paaukokitc kiekvienas savo kalbą dievui, '0 paskui jau galėsite kal- bėtis.

— Teisingai sakai, Faidrai, pritaręs Agatonas: ir niekas man nekliudo pradėti kalbėti. O su Sokratu aš ir taip dažnokai gausių pasikalbėti.

Taigi aš iš pradžių noriu pasakyli. kaip man reikia kalbėti, ir tik paskui kalbėsiu. Man rodos. visi ankščiau čia kalbėję kalbėtojai ne dievą garbinc, bet žmones gyrė už tas gerybes, kurių teikėjas yra dievas.Bet koks yra tas, kuris jiems visa tai suteikė, to niekas nepasa- kė. Tuo tarpu yra vienas teisingas kelias bet ką bet kuriuo būdu pa- gerbti: reikia nupasakoti, koks vra ir kokių gerybių teikia tas, apie kurį bus kalbama. Tokiu būdu ir mes teisingai pasielgsime su Erosu iš pradžių pagerbdami jį toki. koks jis yra, 0 paskui paminėdami ir jo dovanas.

Taigi sakau Erosą esant laimingiausį iš visų laimingųjų dievų, jei taip galima nebaustinai pasakyti, nes jis yra pats gražiausias! ir pats geriausias. Būdamas gražiausias, jis atrodo štai kaip: pirmiausia, Faidrai; jis pats jauniausias iš dievų; didelį tam įrodymą jis pats tei- kia, bėgte bėgdamas nuo senatvės. o kad senatvė greita, aišku kodėl: ji aplanko mus greičiau, negu reikia. Senatvės Erosas iš prigimties neapkenčia, iš tolo ją aplenkia; nuolat bendrauja su jaunais ir pats visados yra jaunas. Gerai sako senas priežodis: panašūs visuomet prie panašių šlėjasi.““

Daug kur pritardamas Faidrui, vis dėlto negaliu sutikti su juo, kad Erosas esąs vyresnis už Kroną ir Japetą, bet sakau Erosą esant

c ijauniausį iš dievų ir amžinai iauną; 0 anie senieji dievų darbai, apic

kuriuos pasakoja Ilesijodas ir Parmenidas, padaryti Anankės,*7 bet ne Eroso, jei pcetai tiesą sakė: juk, be abejonės, jie neišdarinėtų kits kito, nekaustytų ir daugelio kitų prievartos veiksmų nedarytų, jei Ero. sas būtų jų tarpe. Priešingai, viešpatautų bičiulybė ir taika, kaip da- bar, kada dievams vadovauja Erosas.

28

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

Taigi Erosas — jaunas. Maža to: ne tik jaunas, bet ir švelnus.

d Tokio poėto reikia, koks buvo Homėras, kad būtų galima aną dievo |

196

švelnumą aprašyti. Homėras pasakoja apie Atę,9* kad ji esanti deivė ir esanti švelni, bent jos kojos esančios švelnios:

Švelnios jos pėdos; neliesdama jomis žemės dulkėtos,

žmonių galvomis jinai eina.“?

Puikiai, man rodos, vaizduoja Hcimėras Atės kojų švelnumą, | sakydamas, kad ji žengia ne kietų, bet minkštu keliu. Štai ir mes pa- | sinaudosime tuo pačiu įrodymu dėl Eroso, kad jis švelnus: juk jis ne- vaikščioja nei žeme, nei galvomis — visa tai yra ne labai minkšta, — jis vaikščioja ir gyvena lame, kas visų švelniausia: žmonių iv dievų širdyse bei sielose įsikūria jis. Tačiau ne visose iš eilės sielose: užtik- damas kietą širdį, apleidža ją, « užtikdamas švelnią — apsigyvena joje. Nuolat liesdamas savo kojomis visur vien tai, kas iš švelniausių švelniausia, Erosas ir pais būtina: yra švelnus,

Taigi, jis pats jauniausias ir pats švelniausias; be to, jis ir lankstus": juk kitaip jis negalėtų visur įsiskverbti, į kiekvieną sielą ieiti, palikęs joje iš pradžių nepastebėtas, ir išeiti iš jos, jei ji pasiro- dytų šiurkšti.

Kad Eroso prigimtis yra harmoninga ir lanksti, svarbus įrody- mas tam — jo graži išvaizda, kuria Erosas, anot visų, ypatingai išsi- skiria iš kitų esybių, o su biaurumu nuolat kovoja. Dievo odos graži spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erosas nesi-

lanko pas bespalvius arba spalvos nustojusius kūnus bei sielas. "To- |

se vietose, kurios žydi ir kvepia, sėdi Krosas ir jose gyvena.

Apie dievo gražumą pakaks ir. to, nors dar daug lieka nepa- sakyta. O dabar tenka kalbėti apie Eroso dorumą. Svarbiausia tai, kad Erosas neskriaudžia nei dievo] nei žmogaus, ir pats nei mū- sų nei dievų nėra skriaudžiamas. Juk jis pats neapkenčia prievartos, jeigu aplamai ką kenčia: prievarta Eroso neliečia; ką nors daryda- mas, jis nedaro to prievarta: kiekvienas visu kuo savo valia patar- nauja Erosui, o juk įstatymai, anie „valstybių valdovai“"!, sako tei- singa esant visa tai, ką vienas kitam gera valia! sutinka daryti.

Be teisingumo, Erosas pasižymi ir didžiausiu protingumu. Tuo

tarpu juk pipažinta, kad protingumas ne kas kita, kaip susivaldy- +

mas nuo malonumų ir aistrų, gi nėra didesnio malonumo, kaip tas, kurį teikia Erosas; jei kiti malonumai silpnesni, tai jis, tur būt, vi- sas aistras ir malonumus valdo, o valdydamas juos, turi būti pats nepaprastai susivaldąs. ii

Taip pat ir narsumo atžvilgiu „net Arėjas Erosui negali atsi- spirti“:72 juk ne Arėjas valdo Erosą, bet Erosas Arėją — turiu galvoj Afroditę.?* Gi tas, kurs valdo, galingesnis už tą, kurį valdo. O kas valdo galingiausį iš galingųjų, pats turi būti visų galingiausias.

Taigi apie dievo teisingumą, susivaldymą bei narsumą jau pa- sakyta. Lieka dar pakalbėti apie jo išmintį. Reikia pabandyti, kiek tatai galima, nieko neapleisti. Visų pirma, — kad ir aš savo ruožtu pagerbčiau mūsų meną, kaip Eriksimachas pagerbė savo, — šitas die- vas yra tiek tobulas poetas, kad net ir kitus poetus padaro. Bet kas, ką tik paliečia Eiosas, pasidaro poetas, “nors anksčiau ir nebuvo su

.

197

198

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) 29

mūza bendravęs“.'* Tuo įrodymu tenka mums pasinaudoti tvirtinant, kad Erosas — geras poėtas bet kurios rūšies mūzų kūryboje: juk kas ko neturi arba“ nežino, negali to nei kitam duoti, nei kito pamokyti. O kas čia bent su tuo nesutiks, kad visų gyvų būtybių kūryba pareina nuo Eroso išminties, iš kurios gimsta ir atsiranda visi gyvi padarai? Gi dėl meno kūrybos — nejaugi nežinome, kad tas; keno mokytoju bu- vo šitas dievas, įsigijo šlovės ir garbės, o kas nebuvo Eroso paliestas, nežinojimo ūkanų apgaubtas. Juk iš lanko šaudymo meną, gydymo meną ir pranašavimo meną išgalvojo Apollonas, vedamas aistringos meilės;?? tokiu būdu ir Apollonas Eroso mokinys, lygiai kaip ir mū-

zos — Mūzikos meno srity, Hefaistas — kalvystėje, Atėna — audėjys- tėje. Dijas — dievų ir žmonių valdymo meno srity. Dėl to tat ir dievų dalykai susitvarkė tik lada, kai jų tarpe atsirado Erosas, — bū-

tent Grožis. Tatai aišku: juk ten, kur biaurų, nėra meilės. O prieš tai, kaip iš pradžių paminėjau, daug, sako, baisybių dievų tarpe atsi- tikdavę, nes tada juos valdžiusi Anankė. Bet kada gimė šitas dievas, iš Grožio meilės atsirado visos gerybės — ir dievams ir“ žmonėms. Tokiu būdu, Faidrai, man rodos, kad pats Erosas, pirmiausia, yra visų gražiausias. ir geriausias, o paskui — ir jo dovanos kitiems vyra tokios pat, kaip ir jis. Ateina man į galvą ir eilėmis šį tą pasakyti, būtent,ikad Erosas yra tas, kurs padaro taiką žmonėse. jūvoj ramybę; vėjus nuramdo, varguos užmigdo. Jis mūsų širdies atšalimą pašalina, jis bendrauti paragina; štai tokias sueigas, kaip šita mūsiškė, įvykina, pats vadovaudamas iškilmėse, ra- teliuose, aukojimuose. Daro meilumą, storžieviškumą; išvaro; palanku- mą suteikia, nepalankumą pancigia; geriems mylėtinas, išmintingiems stebėtinas; dievams stebuklas, žmonėms pabūklas, palaimintiems turtas; smagumo ir švelnumo, aistros ir geismo, lepumo ir grakštumo tėvas: jam rūpi, kas dora; vengia, kas nedora; nelaimėj, baimėj, ilgesy, pa- šnekesy vairininkas, kryptininkas, tvarkytojas ir geriausias išganyto- jas; jis visų dievų linksmybė, visų žmonių grožybė; vadas puikiausias ir geriausias; visi vyrai jį turi sekti, grožį dainuodami, giesmę giedoda- mi, kurią jis gieda, žavėdamas visų dievų ir žmonių protą. Štai, Faidrai. mano kalba, pašvęsta dievui. Yra joje linksmu- mo, yra iir, tam' tikro rimtumo: kaip sugebėjau, taip ir kalbėjau. .

Agatonui pabaigus kalbėti, visi puotos dalyviai, anot Aristodėmo, triukšmingai pritarę, nes jaunuolis pasakęs taip, kaip jam pačiam tiko pagerbti ir kaip dievui tiko vagerbtam būti. (0 Sokratas, žvilgterėjęs į Eriksimachą, pastebėjęs:

— Ar nesirodo tau, Akumeno sūnau, kad aš kiek prieš tai „ne nebaiminga baime bijojau“““. ir ar ne pranašingai tadą įspėjau, kad Agatonas ypatingai gerai pasakys savo kalbą, ir mano būklė bus sunki?

— Viena, atsakęs Eriksimachas, rodos, iš tikrųjų pasakei, būtent, kad Agatonas gerai pasakys; bet kad lavo būklė būsianti sunki, ne- manau. i

— Ir kaip. mielasai, pasakęs Sokratas, — mano būklė nebus sun- ki — ir mano ir kiekvieno kito, kurs turės kalbėti po tokios puikios ir

199

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

tokios turtingos kalbos? Nors jo kalba ištisai ir nesužadina vienodo pasi- gerėjimo, užtat kas nesusižavės josios pzbaiga, girdėdamas tokius gra- žius posakius ir atskirus žodžius? Kai pagalvosiu, jog pats nesugebė- siu pasakyti tiek gr ažiai, kad: nors bent kiek prilygčiau Agatonui; iš gė- dos bėgčiau kur įmanydamas, jei tik galėčiau. Agatono kalba priminė man Georgiją, ir patyriau tiesiog tai, ką Homėras pasakoja: bijojau, kad galų galė Agatonas, sviedęs i mano kalbą didelio kalbėtojo Gorgijo galvą, nepaverstų manęs nebyliu akmeniu.“" Ir pagalvojau tada, kiek

buvau juokingas, sutikdamas drauge su jumis, mano eilei atėjus, pagerb- d

ti Erosą ir pasisekęs stiprus esas Eroso dalykuose, tuo tarpu kai nie- ko neišmanau, kaip veikia bet ką pagerbti. Kvailas būdamas, maniau reikią apie kiekvieną gerbiamąjį vien' teisybę kalbėti, i! esą svarbu pa- sirinkti iš to viso tai, kas gražiausia, ir tinkamiausiu būdu sutvarkyti savo. kalbą. Perdaug pasitikėjau savimi. rengdamasis pasakyti gražią kalbą, tartum man žinomas tikras būdas bet ką pagerbti. Tuo tarpu, matyti, ne tas buvo uždavinys, kad gražiai bet ką pagirtum, bet tas, kad giria- majam primestum kuo daugiausia kilnių ir gražių savybių, nepaisant to, ar šis jų turi ar neturi. Jei kiek. ir prasilenktum su teisybe, tai nieko: nereiškia: iš anksto, rodos, buvo susitarta apie lai, kad rodytųsi, neva kiekvienas mūsų giria Erosą, bet ne apie tai, kad ji iš tikrųjų girtų. To- dėl tat jūs, manau, visokių žodžių griebdamiesi, atnašaujate Erosui ir sakotą jį tokį iv tokių dalykų kaltininką esant, kad atrodytų visų gra-

žino- ma, ne tiems, kurie jį žino. Toks pagyrimas ir gražus ir'garbingas. Bet aš nežinojau. kad pagerbimo būdas bus būtent toks, ir jo nežinodamas, sutikau garbinti E16są, kada; ateis mano eilė. Taigi mano liežuvis žadė- jo, o mano piotas ne??. Na, ir gerai. Tokiu būdu negarbinsiu; ir ne- mokėčiau. Vis dėlto tiesą bent. jei norite, sutinku pasakyti ir aš savaip, prie jūsų kalbų nesitaikydamas, kad nebūčiau pajuoktas. Na, Faidrai, ar reikalinga ir tokia kalba. — išgirsti teisybę apie Erosą, pasakytą to- kiais žodžiais ir tokia tvarka, kokia atsitiktinai ateis į galvą?

Faidras ir visi kiti prašė Sokratą kalbėti taip, kaip jis pats mano esant reikalinga kalbėti.

—Bet pirma, Faidrai. pasakęs Sokratas, leisk man paklausti Agatoną apie vieną kitą mažmožį, kad susitaręs su juo galėčiau paskui kalbėti.

— Gerai, pasakęs Faidras. — sutinku, klausk.

Tada Sokiatas maždaug taip pradėjęs:

— Iš tikrųjų, mielas Agatonai, tu, mano nuomone, gražiai pradė- jai savo kalbą, pabrėždamas. kad iš pradžių reikią parodyti, koksai yra pats Erosas, o paskui, -— kokie jo darbai. 'Tokia įžanga man labai pa- tinka. Na, o dabar, kadangi jau taip gražiai ir iškilmingai! išdėstei apie Erosą, koks jis yra, atsakyk man ir į tokį klausimą: būdamas toks, koks jis yra, an Erosas yra meilė ko nors ar nieko? Aš neklausiu, ar tai yra meilė kokio tėvo arba motinos — juokingas būtų klausimas, ar Erosas yra motinos ir tėvo meilė — ne, aš klausiu taip, kaip klausčiau tą pat apie tėvą: ar! tėvas yra keno nors tėvas ar ne? inoma, jei norėtumei i tai žmoniškai atsakyti, pasakytum, kad tėvas yra tėvas sūnaus arba dukters. Bene taip?

FL

+

M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota) ) 31

— Taip, atsakęs Agatonas. — Ar ne laip pat ir motina? e Agatonas i su tuo sutikęs.

—- Alsakyk man, pasakęs Sokratas, dar truputį, sia geriau su- prastum, ko iš tavęs noriu. Jei tavęs paklausčiau: nagi, žinai, kas tai yra brolis; ar jis yra keno nors brolis ar ne?

— Yra, atsakęs Agatonas,

— Brolis broliui arba seseriai.

— Sutinku.

— Pasistenk tą pat pasakyti ir apie meilę. Ar Erosas yra' meilė kg nors ar nieko?

200 — Žinoma, yra meilė.

— Taigi, pasakęs Sokratas. atmink palaikyti pas save tai, ko meilė yra Erosas. O dzbar pasakyk man. vien tai: ar Erosas geidžia to, į ką nukreipia meilę, ar negeidžia? ;

— Aišku, geidžia, atsakęs Agatonas.

— Ar jis geidžia ir myli turėdamas tai, ko geidžia ir ką myli, ar neturėdamas?

— Neturėdomas, galimas daiktas, atsakęs Agatonas.

— Įsidėmėk. pasakęs Sokratas: ne „galimas daiktas“, bet būti- nai taip esti, kad geidžiame; to, ko esame reikalingi, ir negeidžiame, jei

b nėsame reikalingi. Aš bent, Agatonai, visiškai esu tikras, kad būtinai taip esti. O tu' kaip?

— Ir aš taip manau, pasakęs Agatonas.

— Gerai sakai. Na, o kas nors, būdamas didelis, ar norėtų būti didelis, arba būdimas stiprus. norėtų būti stiprus?

—- Pasiremiznt tuo, su kuo sutikome, tatai negalimas daiktas.

— Juk būdamas toks, neturės reikalo norėti būti tokiu?

— Tiesa.

— Jei kas nors. pasakęs Sokratas, būdamas stiprus, vis dėlto panorėtų būti stiprus, greitas būdamas — užsigeistų būti greitas,/būda- mas sveikas — norėtų būli sveikas, na, galimas daiktas, kas nors pa-

c galvotų, kad žmonės, būdami tokie ir turėdami visas tokias savybes, geidžia viso to, ką jau turi, —- kalbu taip tam, kad. nesuklystume, — juk tokie žmonės, Agatonai, jei pagalvosi, būtinai turi turėti kiekvieną tų savybių, kokias jie tuo metu turi, vis viena, ar jie to nori ar ne; gi kas, savaime suprantama, gali geisti to, ką jau turi? Bet jei kas sako: štai aš, būdamas sveikas ir noriu būti sveikas, būdamas turtingas ir noriu būti turtingas. — vienu žcdžiu, geidžiu to, ką turiu, tada mes jam pasaky- sim: tu, žmogau, turėdamas turtus, sveikatą ir jėgą, nori palaikyti visa

d tai ir ateičiai, nes debar, ar nori ar nenori, visa tai turi. Taigi pagal- vok, ar sakydamas: geidžiu to, ką dabar turiu, — ne kitką sakai, bet tik tai: noriu ir ateity turėti tai. ką dabar turiu. Ar toks sutiktų su mū- sų pasakymu ?

Agatonas pasakęs, kad sutiktų.

— O! ar latai nereiškia, paklausęs Sokratas: mylėti tai, (kas jam dar nesuteikta, ko jis neturi, norėti, kad tatai pasiliktų jam ir ateity?

e — Taip, atsakęs Agatonas.

.32 M. Račkauskas, Platono Symposion (Puota)

— Vadinas, ir toks ir kiekvienas kitas, kas tiktai geidžia, gei- |

džia to, kas jam dar nesuteikta, ko dar nėra, ko dar neturi; nori būti toks, koks dar nėra, geidžia to, ko jam trūksta; ar ne toks, maždaug, yra kiekvienas geismas, kiekviena meilė?

— Aišku, aisakęs Agatonas.

— Na gerai, pasakęs Sokratas, padarykime išvadas iš to,'kas pax |

sakyta. Pirmiausia, ar Erosas nebus meilė ko nors, o paskui, ar jis ne. bus meilė to, kas kam reikalinga? , 1

201 — Taip, atsakęs Agalonas.

— Be to, atsimink, į ką, kaip pasakei savo kalboj, linksta Ero- sas? Jei nori, galiu tau priminti. Ėsi, msn rodos, pasakęs maždau4 taip, kad dievų reikalai susitvarkė po to, kai jic pamilo grožį: juk pa- milti tai, kas biauru, negalima. Ar ne taip, mažiau daugiau, kalbėjai?

— Taip kalbėjau, atsakęs Agatonas. ,

— Ir teisingai sakai, manc prieteliau, pasakęs Sokratas. Jei ta- tai taip, ar nebus tik Erosas meilė to, kas gražu, o.kas biauru — ne?

Agatonas sutiko.

b — Oar nėsame susitarę, kad Erosas myli tai, ko yra reikalingas

ir ko neturi?

— Taip. pasakęs Agatonas.

— Vadinas, Erosas yra reikalingas' grožio ir jo neturi.

— Turi būti taip. pastebėjęs Agatonas.

— Kaip latai? Grožio reikalingą būtybę, kuri to grožio visai ne- |

turi, sakai grežią esant? — Visai ne. — Na, jei taip, ar vis dar tvirtini Erosą gražų esant? - O Agatonas atsakęs: — Nieko, matyti. Sokratai, nemoku pasakyti apie tai, ką tada kalbėjau.

c — Ir vis dėlto, Agatonai, gražiai kalbėjai. Bet pasakyk man

dar viena; ar nemanai, kad kas gera, tai ir gražu? .

— Aš bent, taip.

— Vadinas, jei Erosas reikalingas grožio, o kas gera, tai ir gra- žu, išeina, kad jam trūksta ir To, kas gera?

—1 Aš, Sokralai, pasakęs Agatonas, neįstengčiau su tavim ginčy- |

tis; tebūnie taip, kaip tu sakai,

— Ne, mielas Agatonai: tu su tiėsa negali ginčytis, o su Sokratu

d — visai nesunku. Bet duosiu tau ramybę.

4 Dabar, keip mano ir Agatono buvo susitarta, mėginsiu pats, kiek galėdamas, papasakoti jums apie Erosą. Šitą pasakojimą esu ki- tados girdėjęs iš mantinietės Dijotimos, kuri gerai nusimanė ir šiuose ir kituose dalykuose, tarp kitko, kada anuomet atėniečiai atnašavo prieš marą, ji jiems dešimčiai metų atidėjo ligos pasirodymą“? Taigi toji Dijotima ir mane išmokė Eroso dalykų. Ji man ir šitą pasakojimą papa-

sakojo. Iš tikrųjų reikia, Agatonai, kaip ir tavo buvo padaryta, iš pra-

e džių panagrinėti, kas yra tasai Erosas ir kokie jo ypatumai, o paskui k joio darbai. Man rodos, visų lengviausia tai ištirti tokiu pat būdu, kaip kitados tatai darė, mane apklausinėdama, ana svetimtautė. Ir aš sakiau jai tada beveik tą pat, ką dabar man sakė Agatonas:

LA my

Šv. Augustino filosofijos Pagrindinės idejos Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas. (Tęsinys iš „Logo“ 1936 m. 176-jo pusl.). D. Sielos problema

Jau pirmiau pasakėine, kad Augustino filosofija vyriausiai sukasi aplink dvi problemi: Dievą ir sielą. Mat, tuo pačiu metu, kai jis su sa- vimi kovodamas sprendė Dievo problemą, jį kuo giliausiai sujudino ir žmogaus sielos klausimas. Nes abu klausimu spręsdamas, jis turėjo nu- galėt tas pačias kliūtis -— sensualizmą ir materializmą. O taip pat ir abi problemi jis išsprendė tuo pačiu požvilgiu bei tuo pačiu metodu, būtent, atsigręždamas į save palį, į savo išvi idinį gyvenimą. ; Atsigręžimas savęsp, stebėjimasis savimi“ kaip gyvybės vienybe, nuo- staba ir nuoganda pažvelgiant į savo sielą yra vienas pagrindinių antro- pologinių motivų Augustino pasauližiūroj. — Siela yra didžiausias stebuk- las čia ant žemės. kas gali su jąja susilygint! Pamatęs savo paties ne- išmatuojamą gilumą, žmogus išsigąsta; jis būkštauja pajutęs savy kažką nepažįstama. Jis savęs ieško ir neranda. Jis be poilsio klajoja savo pa- ties sieloj. „Kas: gi aš esu, mano Dieve? Kuri mano esmė? Įvairi, dau- gialypė gyvybė, ir visiškai neišmatuojama“" „Žmogus yra neišmatuoja- mos gelmės; tu, Dieve, suskailei jo galvos plaukus ir nė vienas Tavy ne- dingsta; bet jo plaukus lengviau suskaityt, kaip jo „atinus ir jo širdies virpėjimus“*.: Žmogaus širdis armenys (bedugnė)“. „Eina žmonės ste- bėtis kalnų aukštybe, milžiniškomis jūriu bangomis, plačiausiomis upių srovėmis, okeanų "platybėmis, žvaigždžių keliais, bet užmiršta save“.

Jau pora šių pavyzdžių rodo, kaip Augustinas vertina žmogaus psichinį gyvenimą ir kuriuo būdu bei kur jis ims medžiagos savo psicho- logijai. „Augustinas visiems laikams yra didingiausias pavyzdys (das ge- waltigste Vorbild) to, kas tik ir padaro galimą ,psichologiją“, imamą di- dele ir nuo laikinai sąlygojamų supratimų išlaisvinta prasme: grynos in- trospkecijos (Innenschau) priverčiamoji jėga. Išvidinis žmogus (homo interior) jo žvilgsniui atsiskleidžia ne mažiau laisvai ( plane video). kaip kūninių daiktų tikrovė. Bet tiktai krūpčiodamas dėl jo gelmių jis žengia į išvidinio patyrimo pergyv eniiaių pasaulį“".

1 Ouid ergo suni, Deus meus? guae natūra sum? varia, multimoda vita et inmensa vehementer. (Cont. X, 17).

* Grande profundum est ipse homo, cuius etiaimi capillos Tu, Domine; numera- tos habes et non minuuntur in te; et tamen capili eius magis numerabiles guam affectus ius et motus cordis eius (Conf.1V, 14).

* Enarrat in Ps. XXXVI.

* Et eunt homines mirari alta montium etingentes Huctus "maris et latissiinos lapsus fluminum et Oceani ambitum et gyros siderum et relinguunt se ipsos (Conf. X, 8). Daugiau komentorių prie čia tiekia B. Grocthuysen rinkiny „Handbuch der Phi- Tosophie“ (Mūnchen 1931). Abtėilung III, skyrius A, 79 ir k. pusl.

5 Nonne attendis et exhorrescis tantam profunditatem? (De an. et eius or. IV, 7). Fr. Seifert, tame pat rinkiny, Abtl. III, skyrius 6,31: pusl.

34 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino fšlosofijos pagrindinės idejos

Žmogaus sielos gyvenimas, psichinė tikrovė Augustinui i4 visa yra tas pagrindas, ant kurio jis stato visą savo metafiziką: „„Pakilk aukščiau savo kūno ir pažink savo sielą; pakilk dar aukščiau savo sielos ir pažink Dievą. Jei tu lieki savo sieloj, tu stovi vidury; pažvelgdamas žemyn; tu pamatai savo kūną, dirsteldamas aukštyn, randi ten Dievą““. Augustino metafizinė psichologija nėra kokios tik apriorinės konstrukcijos, nėra tik kokia dedukcija iš sąvokų, nėra „sąvokų poezija“, bet atremta į tikrovę,

prieitą gausingu ir teisingu sielos gyvy binių funkcijų bei reiškinių stebė-.

jimu. Jo raštuose gausu empirinės psichologijos davinių. Tai-

gi, Augustinas yra visai modernas psichologas. Tatai pripažįsta Augusti-.

no tyrinėtojai ir katalikai ir nekatalikai. Aure, pav., Siebeck'as sako Augustino raštuose užtikęs „naujosios psichologijos pradžią“. Misch'as rašo kad „Augustinas geriau kaip kuris kitas žmogus prieš jį matė sielos gyvenimo turtingumą r“ mįslingumų“, kad jis išreiškęs tokių „įžvelgi- mų ( Einsichten), kurie yra patvarus teorinės filosofijos turtas“Š. Trė6l- tsch'as giria Augustino „gilų psichologinį analizį“?. Katalikai Ba um- gartner'is ir Grabmann'as mūsų klausimu šiaip išsireiškia: „Au-

gustinas neabejotinai yra įžymiausias senovės empirinis psichologas. Jis.

puikus sielos vyksmų stebėtojas, aštriu analiziu jis stengiasi juos suvokt, aprašyt, grupuot, suprast juos susimezgusius draugėn. Jo sugebėjimas tirt sielą empiriškai puikizusiai pasireiškia „Išpažinty“** „ „Augustinas, kaip nedaugelis, pažvelgė į savo vidų, stebėjo ir aprašė savo išvidinio gyveni- mo vyksmus, pagrindo psichinių vyksmų dėsnius... Jo Išpažintis yra tikra psichologinio stebėjimo kasykla. Kaip, mistriškai jis moka fenome- nus stebėt, aprašyt, suskaidyt. sulygint, išdėstyt jų savilarpio draugėj ir vieno kitam veikimą“!!. Pagaliau štai ką skaitome vienoj naujausio lai- ko filosofijos enciklopedijoj, parašytoj beveik vienų nekatalikų: „Ką J. Burckhardt'as sako apie renesansą, kad ;jis savo esme yra buvęs patyri- mas dideliu stiliumi, taiai kita prasme galima pritaikyt Augustino dar- bui. Taip pat ir jis atveria duris į naują, platų patyrimą; taip pat ir jis rodo į tikrovę: į sielos gyvenimo tikrovę tuo atžvilgiu, kad ji yra betarpiška ir nesulyginama su išviršinių gamtos vyksmų reiškiniais. Ši

* Transcende corpus ct sape animam: transcende et animam et sape Deum. Tu: si in animo es, in medio es. Siinfra altendis. corpus est, si supra; attendis, Deus est (In Joann. tr. XX, n. 11).

"H. Siebeck, Beitrūge 2ur Entstelungsgeschichte der neueren = Psychologie in der Scholastik, Zeitschrift fiir Phil und philos. Kritik. 93 (1888).

S G. Misch, Geschichte der Aulebiographie I, Leipzig 1907,412.

9 „Tiefsinn in der psychologischen Analyse“. E. Troltsch, Augustin, die christliche Antike und das Mittelalter. Im Anschluss šn die Schrift „De civitate Dei“, Mūnchen 1925, 53. Kas šiame Trėltsch'o veikale yra atitaisytina, atitaiso Mausbach'as: straipsniu „Die Stellung des hl. Augustin in der christlichen = Kirchengeschichte“ Hoch- land XIII.I (1915-16), 529—544.

“M. Baumgartner, Augustinus, Rinkiny „Grosse Denker“ herausg. von

E. v.Aster I,276 (Leipzig. Ouclle und Meyer);

1 M. Grabmann, Die Giundgedanken des hl. Augustinus ūber Seele und

Gott. Koln 1916,24 (*1929i,

Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino fHlosolijos pagrindinės idejos 35

Augustino empirija drauge reiškia paskelbimą kovos antikiniam mokslui, kuris daiktų esmę bei tikrovę matė csant tik są vok oje, kuriam grynas, tik savimi atsirėmęs galvo jima s yra dieviškas ir mesibaigiamas da- lykas“!?.

Savosios psichologijos, kaip ir filosofijos apskritai, Augustinas neiš- dėstė sistemiškai; jis, anot Dilthey'o, yra „fragmentarinis filosofas“; „visa jo kūryba turi neišdildomą kovojančios dvasios! stigmą“ (Seifert). Tat ir jo psichologinės pažiūros yra išbarstytos įvairiuose jo raštuose, parašytuose įvairiais laikais. Tačiau "Diltbey'o arba Harnack“o muomanės, kad Au- gustinas psichologiją siauresne prasme yra tik palietęs keliais paviršutiniais brūkšniais ir savo žvilgio aštrumą yra įrodęs tik savo genialiais apercus, — šiokios nuomonės šiandien, reviduojamos. Mat, šiandien visiems aišku. kad Augustino psichologinėms pažiūroms pažinti negana įsiskaityt tik! į tuos jo raštus, iš kurių antraščių matyt, kad juose bus nagrinėjami psicholo- gijos klausimai. Toki Augustino raštai yra, antai, De guantitate animae, De immortalitate animae, De libero arbitrio. Jie visi parašyti tuo metu, kada Augustinas savo dvasios plėtotėje buvo stovėjęs dar neoplatonizmo poveiky. Berods, visam Augustinui suprasti svarbūs ir šie raštai, nes ir vėlesnėj dvasios plėtotėj jis ne visiškai buvo nuo platonizmo atsi- palaidavęs. Tačiau svarbiausios versmės Augūstino psichologinėms pa- žiūroms pažinti, yra jo Cenfessiones ir jo teologinis veikalas De trinitate, kuris iki šiol buvo traktuojamas tik dogmatiniu atžvilgiu, bet nebuvo su- naudojamas psichologijai. Taip pat psichologinės medžiagos turi De ci- vitate Dei, De magistro ir kai kurie kiti smulkesni Augustino veikalai.

Dirstelėkime, kokių empirinės psichologijos dalykų ran- dame Augustino svarbesniuosc raštuose. Nagi „Išpažinties“ pirmose knygose randi vertingų pastebėjimų iš vaikų psie hologijos, kaip antai, apie gimto- sios kalbos išmokimą““, apie jaunuoliu ydas!*, apie sielos gyvenimo nepa- stovumą plėtotės metais (Il, 8). Ogi dešimtoji Išpažinties knyga (X, 8—25) garsi psichologiniais dėstymais apie atmintį. Čia Augustinas steigiasi su- rast žmogaus atminties dėsnius. "Tuo tikslu jis tyrinėja atsiminimą, užsi- miršimą, mokymąsi, pažinimą ir atpažinimą. Čia jis užkliudo ir asociaci- jų dėsnius (X, 19). Jis žino kokios reikšmės atmintis turi sąmonei, asme- nybės tapatumui ir tuo savojo aš realumui (X, 8). Įdomūą jo tyrinėjimai, ar ir kaip gali reikštis jausmų atsiminimas, ar jausmuose esti pažinimo vaizdų, koki šių atminties vaizdų santykiai su pirmaisiaisjausmais (X, 14). Taip pat Augustino išprotavimuose apie laiką (11 kn.), kurie mūsų paliesti

1 Handbuch der Philosophie, herausg. von A. Baeumler und M. Schrėter. Abil. III: Mensch und Charakter (Miinchen 1951). Skyrius E: Psychologie, Methaphysik der Seele. (Seifert'o parašytas), 31-32 pusl. Pabraukimai padaryti straipsnio autoriaus.— Seiferto studijos kaipo naujausios apie Auguslino psichologiją, laikomasi šiame sky- relyje ir toliau. į

15 Conf, I,6 ir 8. Plačiau tatai išnagrinėja F. X Eggersdorfer, Der. hl. Augusti- nus als Pidagoge und seinė Bedeutung fiūr die Geschichte der Padagogik. Freiburg 1907.— R. Gerg, Die Erzichung des Means, nach den Schriflerį des hl, Aur. Augustinus dar- gestellt. Kėln 1909.

“4 Conf. II, 4ir toliau, kame pasakojama apie jaunuoliškus išdykavimus. |

36 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino Išlosolijos pagrindinės idejos

ankstybesniame skyrely*?, randasi vertingos medžiagos empirinei psicho-

logijai. Laiko sąmonę Augustinas veda iš psichologinių fenomenų dėme- sio (dabartis), atsiminimo (praeitis) ir laukimo (ateitis): (X, 28 ir 30).

Veikale De trinitate Augustinas steigiasi trinitarinį gyvenimą simbo- :

lizuot žmogaus sielos gyvenimo vyksmais: atminties, proto ir valios galio- !

mis. Siela esanti Trivienio Dievo paveikslas (IX — XIV)*9. Čia kalbama |

ir apie atmintį. Atmintis laikoma esanti dvasioj pasislėpęs nesąmoningas 4

žinojimas; tuo būdu tat Augustinas psichologijon įveda pasąmonio sąvo- |

.

i

)

ką (XI, 7). Šiame veikale užkliudomos ir įvaizdžių asociacijos (XI, 7), susi- domėjimo psichologija (X, 1) ir kai kurie kiti dalykai.

Be sakytųjų dviejų veikalų, empirinės psichologijos dalykų dar ran- dama šiuose Augustino raštuose: Dialoge De magistro yra mokymo ir mo- kymosi psichologijos“. Rašte De libero arbitrio kalbama apie išviršines bei išvidines pojūčių percepcijas (II, 3), apie motivuojantį įvaizdžių poveikį į valios veiksmui (III, 25,n. 74). Veikale De musica tyrinėjamag jūslinis'jų- . timas (IV, 5, n. 9) De genesi ad litteram kalba, be kita ko, apie centrinį ) nervų sistemos santykį su psichinėmis funkcijomis (VII, 13) 18, 4

* Atsirėmęs patyrimu pažintos psichinės tikrovės Augustinas tat sta- lydina savo meiafizinę psichologiją. * Jo metafizinės psichologijos centrą sudaro trejetas įsitikinimų, būtent, kad mūsų sielos gyvenimo pirmutinis pa- grindas yra substancija, kad tai vyra dvasinė substancija, kad tai yra nemari substancija. Kadangi apie Augustino meta- fizinę psichologiją jau rašyta atskirame straipsny??, taj, jos čia neliesda- mi, supažindinsime skaitytoją su vienu kitu jo psichologijos samprotavi- mu, parodančiu jo introspekcijos gilumą ir jo protinio analizio aštrumą.

Ankstybesnieji psichologiniai Augustino raštai daro įspūdžio, kad " jis siekia atnaujint Platoną, griežtai išlaikydamas dualizmą: griežtai skir-

damas pojūtinius ir dvasinius pradmenis. Išviršinio patyrimo daviniai | jam tėra kintamas ir atsitiktinas dalykas, palygintas su veritates aeternae, | kurios pažįstamos tik aukštesne, grynai dvasine kotemplacija. Neoplato- i nizmo idejų mokslas perdirbamas į ontologiją amžinų formų bei tiesų, ku-

rių būtis yra Dievuje. Šiuo atžvilgiu Augustinas tarytum išreiškia pro- 4

gramą vidurinių amžių metalizikai apie substancines formas??. Ši meta- fizika yra paveikusi ir psichologijos definicijas. Pav., problemoje sielos santykiu su kūnu Augustinas ne tik laikosi Plotino požiūrio, bet ir for-

15 Augustiniškas laiko. supratimas plačiau penagrinėjamas D-ro Donskio šia- i me pat numery įdėtame straipsny „Laiko pažinimo problema šv. Augustino filosofijoj“.

16 Naujausias labai rimtas šiuo klausimu veikalas yra: M. Sechmaus, Die psychologische Trinitštsiehre des nl. Augustinus. Mūnster 1927.

17 Plačiau žiūr. /W. OLt, Ucber die Schrift des hl. Augustinus De magistro. He. chingen 1898; taip pat Eggersdorfer 54 ir t. L

1 Ši apžvalga padaryta sekant Grabmann'ą, ten pali 24-26 pusl.

* M. Reinys, Šv. Augustino psichologinės „pažiūros. Logos. 1930, 177—183.

20 Plg. tokią vietą: sunt ideae pricipales formae guaedam vel rationes rerum stabiles atgue incommutabiles, guae ipsae formalae. non sunt, ac - per hoc aeternae ac semper eodem modo sese habentes, guaem divina intelligentia continentur (De div. guaest. 83, guaest. 461.

Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 37

muluodamas laikosi jo Enneadų: „Siela yra visa visame kūne ir visa kiek vienoj jo daly“?!. Šicks plotiniškas - augustiniškas formulavimas paskui buvo maudojamas ir vidurinių amžių psichologijos didžausioj daly, nuo ankstybosios skolastikos pradžių iki Tomo Akviniečio. Ir erdvės atžvilgiu nepriklausomą sielos santykį su kūnu Augustinas, kaig ir prieš jį Grego- rius iš Nyssos, vaizduoja visai plotiniškai: sielos kūnas nelaiko, siela nėra kūne kaip kokiame maiše, bet kūnas laikosi sieloj.

Taip pat psichinis vientisumas ir vienybė būdinami pana- šiai kaip Plotino: siela tėra relativai vientisa ir nedaloma; tikrąja prasme vientisas tėra Dievas, kadangi jis y r ai tai, ką jis turi??,

"Pojūčių jutimai vaizduojami kaip pasivus vyksmas?* ir svar- stomi daugiau fiziologinės, negu psichologinės reikšmės atžvilgiu. Jutimo esmė ta, kad „sielai nelieka paslėpta tai, ką kūnas kenčia“?*,

Kiek Augustinas priklauso platoniškai sąvokų tradicijai in kaip jis iš jos pamažu laisvinasi, aiškiausiai matyt, kaip keitėsi jo pagrindiniai nusi- statymai dėl sielos esmės. Siela pirmiausia vadinama nekūnine, dvasinė substancija, tokia substancija, kurios vyriausias uždavinys viešpataut kūnui??; ji neištysus ir todėl erdvėj nelokalizuotina““. Jos didingumas turi dinamiško pobūdžio*'. — Šiokią substancijos definiciją Augustinas! pa- laikė taip pat ir vėlesniuose savo galvojimo etapuose, kuomet neoplatoniš- kas elementas vis ėjo mažyn. Betgi kita kryptimi Augustinas nuėjo daug toliau, negu kiek siekė neoplatonizmc sąvokų ciklius. „Jo sprendžiamas ir originalus darbas tai ne substancijos sąvokos tolimesnis plėtojimas, bet jos deposedavimas (Depossedierung) ir tai, kad jis padarė vaisingą iš išvidiniausio patyrimo pasemtą gyvybės sąvoką. Viena esmingiau- sių Augustino tendencijų yra nukreipta prieš antikinę sąvokų filosofiją“ (Seifert 34 — 35). Priešingumas yra tas, kad senovėje tikra būtis vaiz- duotasi rimanti, sustingusi ir nekintama, o Augustinas vis ieško tikros g y- vybės, kuri pati save jaučia: „Tavo Dievas laip pat ir tau yra gyvybės gyvybė“25, 1

Substancijos ir gyvybės sąvoka Augustino kūryboj kovoja su viena kita ir ta kova nebuvo jo išvesta iki galo. Paskesniuose savo raštuose jis neoplatonizmui net daro principinį priekaištą, kad jis sielą, tą žmogaus širdies (cor humanum) gyvąją tikrovę, palenkė intelektui, sustingusiai

* Anima tota esi in loto corpore = etsingulis partbibus. (De imm. an. 16, n. 25).

g. Ideol simplex dicitur, guonium guod | habet, Loc est. (De civ. Dei XI, 10). Ši mintis pakartojama daugel kartų iDetrin VI, 4ir 6; VIII, 6; IX, 4; XV, 22; Tract. 48 in Ev. Joh. 10 n. 6).

2 Sentire pati esse consensimus (De guaut. an. 23).

* Sensum puto esse, non latere animam, guod patitur corpus. ! (T. p.).

25 Anima cst substantia guaedam ralionis particeps regendo corporis accomoda- ta (De guant. an: 13,n 22; De spir.et an., I). .

ž6 Anima tametsi per totum corpus šenlil, non idcirco est cum corpore extensa (Ten pat 23).

27 Accipe a me, guanta sitanimanon spatio loci ac temporis, sed viac potentia (T. p. 32, n. 69). 1

2 Deus autem Iuus etiam libi vitae vita est (Conf. X, 6, 10).

38 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filasolijos pagrindinės idejos

objektivybei. Augustinas net patsai save peikia. kad jis pradžioj (būtent. savo rašte De immortalitate) sielos nemarumą pergreit ir neapsigalvojęs parėmė vienu tik žmogaus intelekto dalyvavimu su aeternae rationės ir jų nekintamumu. Vėlesniuose Augustino raštuose vis daugiau randama vie- tų, kuriose psichinį pradmenį jis daugiau stengiasi išreikšt jam savotiškų gyvumu, 0 jo susidomėjimas sielos substanciją grįst sąvokomis rodosi ma- žesnis. „Jei jis vienoj šių vietų sako: nam et anima vita est corporis, tai tokiuose posakiuose, nežiūrint jų panašaus skambėjimo, negalima nu- girst jokios prasminės giminybės su antikiniais (aristoteliniais) įvaizdžiais; Augustinas čia neturi galvoj nei „bet kokios gyvybės“ (gualiscumgue vita), nei organinio gaivinimo principo. bet psichybės pirminį priderėjimą vienai, begalinei, dieviškai gyvybei — ir visal yra gyvybė, ir. visa yra vie- na — dar daugiau: vienas yra ir yra viena gyvybė??. Jei dar galėtų likt abejojimo dėl šio (Augustino galvojime) vyraujančio bruožo, jį nugriautų vienas faktas, būlent, kad jo veikalų eilėn pastatyta jo paties gyveni- mo didelė išpažintis — Conjessiones —kuri yra niekas daugiau, kaip di- delis patvirtinimas to. kad Augustino galvojimo šaknys yra įleistos į gyvybės patyrimo vaisingą žemę“ (Sėifert 36).

Iš Augustino pastangų išvidinę tikrovę pagaut tokioj tiesoj. kuri ga- lima būt pergyventa ir perkentėta. bet ne suimta tvirtai nustatylų sąvokų pasiauŲ išaugo ir jo didi koncepci ij žmogaus sielos gyvybės pa-

gal Šv. Trejybės paveikslą. Šiuo mokslu jis „padeda pagrindą didžiausio stiliaus simbolinei psichologijai“ (Seifert).

Trejybės „paslaptis turi santyki ne tik sųį išvidiniu žmogum (homo interior ), bet visi daiktai yra „NOFS ir nelygūs, betgi Trejybės paveikslas“*?, Ternaras yra ne tik sielos, bet ir visa kios gyvybės pirminė forma. To- dėl tiriančiam žmogui uždavinys visoj kūryboj surast Trejybės pėdsakus (vestigia trinitatis ).

Augustino simbolinė psichologija artimai susijusi su jo — berods tik konturais apibrėžta — gamtos metalizika. "Trejetui gamtos sričių ben- drais bruožais atatinkąs ternaras pradžioj išreikštas eile: esse, vivere, in- telligere. Vėliau tatai reiškiama formule: es se (essentia) — nos se (in- tellectus, notilia, scieidia) -— v elle (volūntas, amor, dilectio). Šių Tre- jybės simbolių (symbola trinitatis) funkcija psichinio gyvenimo tikrovėj nuveda į pačią augustiniškos psichologijos šerdį: į į; až nimą žmo- gaus sielos kaip vieno trilypiai--vieningo gyvybės apreiškimo,

Tačiau esse, nosse, velle tai dar nepaskulinis psichologinio ternaro paveikslas. Veikale De trinilale vietoj pirmojo, bendrai sąvoka ess0 pa- žymimo principo. Augustinas įveda specifiškai psichologinę sąvoką memo- ria (atmintis) ir šiuo būdu atveriamos durys į augustiniškos psichologijos vidaus patalpas. Dabar Augustinas konstruoja tokį ternarą: memoria (anima, mens), intellectus (cogitatio, notitia), voluntas (amor, dis lectio). Šis trejetas pagrindinių. sielos jėgų nėra isoluotos sielos“ „dalys“

* Et omnia vita. sunt, et omnia unum sūnl, et magis unum est et una vita est (De "trin IV, 3; De spir. et an. 46j. i

30 Impar, sed lamen imago trinitalis,

Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino (šlosofijos pagrindinės idejos 39

Jos sudaro konkrečią vienybę, viena kitą palaiko ir: sąlygoja ir reiškia vie- nodo vertingumo momentus (unim et uegualia)**. „Šiomis trimis pajėgo- mis mūsiškis išvidinis žmogus stebuklingu būdu turi savo prigimty ir višką paveikslą““?. Toks pat paslaptingumas reiškiasi ir atskiros; sielos gy venime, kaip aukščiausiame Dievo gyvenime**. Atminties, proto ir os ( memoria, intellectus, voluntas) vieninga trejv bė ne tik šiaip sau „teigia- ma“, bet grindžiama aštraus stebėjimo "gautais faktais, kaip kalbanęoj trys momentai vienas kitą sąlygoja““.

Atminties memori/) sąvoka Augustino pažiūrosd labai vaisinga. Ji jam sudaro tą sielos gyvenimo bazę, kurioj pasireiškia jutimai, percep+ cijos, galvojimas, aistros ir afektai. 'Atsiminimo pajėgą, kurioj randasi vietos jūsliniams, emociniams, teoriniams, voluntativiniams galimumams pasireikšti, Augustinas laiko esant tokį sielos veiksmą, kuris laiduoja jos pirminę, egzistencinę būtį. Ta ingens aula memoriae, tas penetrale amplum et infinitum jam yra žmogaus išvidinės nesibaigiamybės simbolis, kuriuo jis pakartotinai stebisi. Atmintis jam yra tas mediumas, kuris Žmogaus sieloj artmiausiai susirišęs su laiko pergyvenimu. Atmintis -Žmogaus sieloj yra žmogaus asmenybės esmingoji būtis; tai yra tokia vieta, kurion telkiasi visi pergyvenimai, budėjimo metu ir kurion: pasislepia visi iš bu- dėjimo sąmonės išėjusieji pergyvenimai. Atminties sąvoka Augustinas įveda sielos potencialumo naują mintį, kurią jis paskui plėtoja iki nesąmoningų funkcijų diferencuoto pažinimo“?

Sritis tų sielos vyksmų. kuriuos Auguslinas apibrėžia proto (inx dellectus) sąvoka, psichologiniu atžvilgiu nėra tokia plati ir vaisinga, kaip atminties sritis, „nors taip pat ir čia: randama visa eilė svarbių pastebė- jimų bei įžvelgimų, kaip jas tik pačiais paskiausiais laikais naujoji fTeno- menologija ir galvojimo psichologja vėl iškasė iš sensualistinio * dogmų šiūkšlyno“ (Seifert 45). Tačiau bendrai ėmus, Augustino pažiūros į gal- vojimą ir pažinimą pridera daugiau gnoseclogijos, kaip psichologijos) sri- čiai. Pažinime jis skiria diskursivinį pažinimą protu (scientia) ir intuiti-

3 Haed igituv tria, memoria, intelligentia, voluntas, guoniam non sunt tres vitae, sed una vita; nec tres Mentės, sed una mens, conseguenter nec tres substantiae sunt, seduna substantia... Ouocirca tria haec e0 sunt unum, guo una vita,una mens, una <ssentia... e0 vero tria, guo ad se invicem refcruntur (De trin, X,11 n, 18).

32 In his tribūs diviuam imaginem gerit vmrabiliter in sua natura noster homo Žnterior (De spir, et an. 30),

33 In his igitur tribus guan: sitinseparabilis vila, etuna vita, et una mens, et una cssentia, guam denigue inseparubilis distmelio, | et lamen distinetio, yideat gui potest (Conf. XIII, 11).

*. Negue enim tantum a singulis singula, verum '<tiam a singulis omnia capiun- tur. Memini enim me habere mecmonan;, et intelligentiam, et voluntatem; etintel- ligo me intelligere. et velle, atgue »memimisse: ct volo me velle, et meminisse, et in- telligere... guapropter guando invicem a singulis et tola omnia capiuntur, aegualia sunt tota singula totis singulis, el tota singula simul omnibus totis, et haec tria unųm, una vila, una mens, una essentia (De trin. X, 11, n., 18). 1

35 Plačiau tatai išnagrinėja G. Sohugen'as sludijojį Der Aufbau der Augusti- nischen Gedžchtnistehre. Grabmann-Mausbacb, Auguslinus-Feslschrift 367—394.

40 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino fMosofijos. pagrindinės idejos

vinį pažinimą (sapientia)š“. Visa Augustino gnoseologija suvedama į mi- stinį-intuitivinį Dievo pažinimą. Ogi visoks aukštesnis pažinimas yra Die- vo žinojimas mumyse.

Didžiausios reikšmės turi trečiasis momentas — valia (volūntas) ir valios santykis su protu. Dažnai cituotas, bet ne visuomet teisingai aiškintas Augustino posakis, kuriuo stebėjęsis Schopenhauer'is, yra šis: voluntas est guippe in omnibus; imo omnes nihil aliud guam voluntates sunt". Omnes čia yra ne, sakysim, homines, bet passiones, affectiones, motus animi. Visuose jausmų, širdies virpėjimuose yra valios momen- tas — tokia yra tikroji Augustino mintis. Šiuo valios pabrėžimu Augu- stinas nori sugriauti stoikišką afektų mokslą su jų dirbtinu intelektualisti- niu suskirstymu bei specializacija ir atskleist naują gilesnį valios pergy- venimą.

Gera valia psichologijos srity atatinka gerą gerą meilę etikos srity. Yra tik viena paskata, kurios dorinę vertę nulemia tik valios nusistaty- mas?s. Augustinas griežtai stoja prieš stoikišką „apatiją“; ta impassibili- tas jam yra tik dvasios atbukimas (siupor), blogiausia visų ydų; kas jos siekia, tas tiesiog pameta savo žmoniškumą??. Todėl ir blogis eina ne iš jūslingumo kaip tokio (cum ipsa carnis naiura non sit malum), bet vien tik iš valios, kuri palinkus į kūniškumą (secindum carnem: vivere).

Ternaro memoria, intellectus, voluntas atskiri momentai Augustinui turi ir specifinės reikšmės. Memoria visuose psichiniuose vyksmuose pa- žymi, kas yra substancialu, kas yra būties pagrindas; intellectus —- aktu: alybę, sąmonės faktorių; voluntas (amor) — intencionalybę, oi taip pat ry- šio, tarpininkavimo, santykiavimo funkciją (coniungere, copulare)*?. Au- gustinas taip pat išdėsto kalbamų trijų potencijų draugės veiksmą įvai- riuose sielos vyksmd laipsniuose, kaip. antai, pojūčių percepcijoj, atsimini- me ir savęs sąmonėj. Savęs sąmonėj, Augustino manymu, pasireiškianti trilypio vieningumo aukščiausia forma. „„Augustinc mokslas apie savęs są- monę yra labiausiai subrendęs ir gražiausias simbolinio bei trinitarinio galvojimo sujungimo vaisius. Jo patiektas savęs sąmonės problemos iš- sprendimas yra gimęs iš tikros psichologijos dvasios; tas išsprendimas sto- vi teisingumo vidury — charakterižuojant jį modernomis kategorijomis: — tarp dviejų kraštutinumų: tarp nuo tikrovė4 nutolusio logicizmo ir tarp į atsitiktinas smulkmenas įsižiopsojusio psichologizmo“ (Seifert 49). Iš savęs sąmonės pagrindinės idėjos plėtojamos tokios mintys, kurios pride-

* Ad sapientiam pertinet aeternarum rerum cognilio intellectualis, ad scientianr temporalium rerum cognitio rationalis (De trin. XV, 15 n, 25; XIII, 19 n. 24).

* De civitate Dei XIV, 6.

* Interest autem 4ugslis sit voluntas hominis, guia si perversa est, perversus habebit hos motus: si autem recta est, non solum inculpabiles, yerum etianx laudabiles erunt... Recta ilague voluntas est bonus amor (De civ. Dei XIV,6--7).

* Et si nonulli hoc in se ipsis adamaverint, ut nullo prorsus erigantur et ėx- citantur, nullo flectanlur atgue inelinentur aiffectu: humanitatem“ potius amittunt, guam veram 4ssegugntur tranguillitaten: (De civ. Dei XIV, 9.).

30 Voluntas sicut adiungit sensum corpori sic memoriam sensui, sic cogitantis, aciem memoriae (De trin. Xi, 3). 2

„ Pr. Dovydaitis, Šv. Auguslino fšlosofijos pagrindinės idejos * 41

-1a prie giliausių dalykų, kurie kuomet šiuo klausimu buvo galvoti. Kas

yra žmogus, jis randa tik savy; tačiau jis neranda to, apie ką jis dar ne- būtų žinojęs, bet randa, ką jis dar nebuvo įsisamoninęs explicite*! Bet sa- vęs sąmonė nėra vien tik pažinimo, „teorinės“ galios. dalykas; ji yra taip pat egzistencinio savęs pajautimo, valios į save, ,savimeilės“ dalykas (amor av approbatio sui). Išvidinis būtinumas meilės ir pažinimo santyky vargu kuomet yra buvęs išreikštas tokiu aiškumu, kaip Augustino. Iš vie- no šono pažinimas yra išvidinio saves teigimo supozicija'?. Bet iš kito šono tikras pažinimas yra tik iš meilės išeinąs žinojimas ir pažinimas ** (Seifert 50).

O pati meilė savo esmėj tegali būt suprasta taip pat tik kaip tri- vienis gyvenimas —- lygiai kaip ir kiti sielos veiksniai — percepcija, atsi- minimas, galvojimas4*. Ir tik šiame ternaro laipsny žmogaus siela virsta tikra imago trinitatis*?, prisiderinant prie šv. Jono minties: ecce Deus di- lectio est.

Tai tik viena kita nuotrupa iš milžiniškos Augustino genialių minčių krūvos sielos problemą sprendžiant. Atsidėsiantiems plačiau su Augustino psichologija susipažinti nurodome šio klausimo literaturą““.

* Invenit autem, non guod nesciebal, sed unde non. cogitabat (De trin XIV, 5 n.8).

*2 Mens enim amare si ipstm non polesl, nisi etiam se noverit (De trin. X, 3 n. 3).

33 Nullum bonum perfecte noscitur, Guod non perfecte amatur. (De div. guaest 83, gu, 35).

“4 Ouid est ergo amor, tisi guaedam vita duo aligua copulans, vel copulare ap- petens, amentem scilicet, et guod 4matur?.., Ecce tria sunt, amans, et guod amatur, el amor (De trin VIII, 10n 10).

*5 Immo vero vides Trimlatem, sicaritatem. vides (De trin. VIII, 8 n. 12).

1 Šv, Augustino psichologija nagr/nėjama šiuose paskiausiųjų laikų veikaluose, kurie dar nepaminėti šio skyrelio pastabose: Gangauf, Metaphysischą Psychologie des hl, A., Augsburg 1852. — Ferraz, De la Psychologie dė S. A. Paris 1862, 21869, — Hei- nichen, De Augustini doctrinae anthropologice origine commentatio, Leipzig 1862.— Heinzelmann, Ueber A. Lchre vom Wesen und Ursprung der menschlichen Seele, Halberstadt 1868; A“s Lehre von der Unsterblickheit und Immateralitūt der menschli- chen Seele. Jena 1874; A's Ansichten vom Wesen der menschlichen Seele, Jahrb. der K. Ak. d. Wiss. zu Erfurt. N. Y' 20, 1894, 41—99. —- Beslmann; Oua ratione A. notiones philosophiae grecae ad dogmata anthropologica deseribenda adhibuerit. Erlangae 1877.— Wėrter, Untsterbiichkeilslehre in den philosophischen Schriften des Aur. A. Freiburg 1880. — Werner, Die augustinische Psychologie inihrer mittelalterlich — scholastischen Einkleidung und Gestalting.= Sitzungsber. d. K. K. Ak. Wiss zu Wier: 1882. — Kahl, Die Lehre von Primat des Waillens bei A., Duns Scotus und Descartes Strassburg 1886. — Kauftmanu, Elements aristoteliciens - dans la cosmologie et la psychologie de St, A. Revuv Nco-Scolastigue 1904, 140ss. — Sauvert, S. A, etudė d'ame. Paris 1906. — Martinez, Sobreelorigen del alma humana Un capitulo de la psicologia de San Agustin. Espana y America 1907, Nr. 5; Sobre el generacianismo de S. Agustin. T. p. 13. — Zanker, Der Primat des Willens vor dem Intellekt bei A. Gitersloh 1907. — Thimme, A's erster Entwurf einer metaphysischer Seelenlehre. Gėttingen 1908, -— Kolb, Menschliche Freibeit und gėtiliches Vorherwissen, Freiburg i. Br. 1908. — Kratzer, Die Frage nach dem Seelendualismus bei A. Archiv fūr Ge-

42 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustinė išlosofijos pagrindinės idejos

E. Doros problema.

Ir doros problemą spręsdamas Augustinas parodo nę mažesnio ge- nialumo, kaip kitose filosofijos srityse. - „Didžiausios reikšmės Augustinas turi gal būt kaip etikas. Jau yra vienintelis savo Tūšies tas suverenus daugiašališkumas, kuriuo jis įvalioja visas etinės literatūros formas: dorovinį atvaizdavimą, principų gilų išnagrinėjimą, afektų jaudinanti iš- veiškimą, praktinį dorovinį pamokslą. laiškais patarimą ir: sieloms vadova- vimą. Nei Platonas, nei Rousseau arba Kantas, nei Jeronimas, nei To- mas arba Pranas Salezietis nėra toki įvairiopi; ir su kiekvienu jų Augusti- nas gali lenktyniuot savoj srity. Į ji, kaip į pavyzdį, gali atsišaukt taip pat ir įvairūs metodai katalikų moralinėj teologijoj — scholastinis ir mi- stinis, asketinis ir kazuistinis. Pirm visa yra daiktingas išvidinis ryšys tarp.etikos ir metafizikos, tarp to, kas privalo būti (Sollen), ir tarp to, kas yra (Sein), kurį (ryšį Augustinas išveda nepamėgdžiojamai sklandžiai ir konsekventingai“**.

Doros problema Augustinui yra artimiausiai susijusi su tiesos, Die- vo, pasaulio, sielos problemomis. Mat, jis jautėsi kupinas pastangų ne tik tiesą surast, bet ir degė nemažesniu karščiu laimę pasiekti. Tiesa ir lai- mė jam buvo dvi didžiosios žvaigždės, vadovavusios visam jo veikimui. Todėl etinės problemos išsprendimas jam sutampa su tiesos ir Dievo pro- blemos išsprendimu. Tiesa yra Dievas, ir Dievas yra tiesa. Bet tiesa yra laip pat ir žmogaus laimė. "Tuo būdu Dievas, Dievo turėjimas yra taip pat ir žmogaus laimė arba žmogaus gyvenimo tikslas. £ 4

Kad žmogaus tikslas yra lainingumas (eudaimonia, beatitudo) — taip žinome protavus ir pagonų tilosofus. Tai yra suprantama, nes no- ras būti laimingam yra psichologijos faktas be jokios išimties. Bet kas yra tikrasis laimingumas ir kaip jis atsiekli, — jie aiškino įvairiai. Jei imti, pav., Aristotelio eudaimonijos sąvoką, tai jį bus tik visašališkas žmogaus prigimties išplėtojimas, jos pajėgų pakėlimas į harmonišką ir to- bulą veikimą, iš ko tikimasi turėt to subjektivaus laimingumo, to smagaus utsigavimo, kuris lydėsiąs sakytąjį veikimą. Ir Augustinas pradeda nuo to- kio. laimingumo, bet prie jo nesustoja. kaip prie pasiekto tikslo, 0 eina to- lyn ir keliasi aukštyn, pirmiausia tais takais ir laiptais, kuriuos pramynė tikroji senųjų filosofija — Platono ir Aristotelio (una verissimae philoso- phiae disciplina), o paskui krikščioniškos Dievo sąvokos šviesoj pasiekia schichte der Philosophie, 28 Bd. (N. F: 21 Bd4, 1915, 311—335, 369—395. Mancini, La psicologia dįS.A.ci suoi elementi neoplatonici Napoh 1919. — Augustinus redivivus.

Des heiligen Kirchenvaters philosophisches Weltbild... vom Verfasser des Spinoza redivivūs. Halle 1919. — Ludwig, A. ūbcr das Ahnungsvermogen d. Seele und s,

Visionshypothesc. Psychische Studien 1920, 181—184. Seijas, Estudios psicologicos Sobre San Agustin La „Ciudad de Dios 1921, vol. 126, pp. 202—216; 1923, vol. 134, pp. 195—205, 254—263. — Gar deil, Le „Mens“ d'apres S. A, et S. Thomas. Revue des Sciences philosophigues et Mheologigues 1924, 145—161,

* J. Mausbach, Die Ethik des hciligen Augustinus. Zweite vermehrte Auf- lage. Freiburg i. Br. 1929, I, 47. Šis (jau naisašninko) Mausbach'o veikalas yra. šiuo me- tų plačiausias ir pagrindingiausias Augustino etikos mokslo išdėstymas. Tat ir čia de- damieji keletas bruožų Augustino elikai apibūdint yra sugretinti pagal šio veikalo planą.

į 2 i

Pr. Dovydaitis, Sv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos „43

tokias aukštumas, kurių nė iš tolo. neprilygsta jeks nei iš liaudies suprati- mo nei iš filosofų einąs laimingumo sąvokojimas.

Jau savo pirmame moralinės filcsofijos rašte De beata vita Augus- tinas kelia aikštėn tokias mintis: kaip kūnas reikalingas maisto, taip ir sie- la, idant ji galėtų būti „„tobulesnė ir didesnė“; o tatai yra tas pat, kaip siek- ti laimingumo. Niekas nėra laimingas, kas neturi to, ko jis siekia ir geidžia. Tikrai palaimingas gėris turi but patvarus, nepriklausąs išviršinių atsitik- tinumų; bet visi žemės gerumai toki nėra. Dvasios maistas ir jos jėgų vers- mė yra tik tiesos pažinimas. Tikro laimingumo galime tikėtis tiktai tuomet, kai tikimės tiesą galėsią rasti, o ne tuomet, kai jos tik ieškosime ir ieškosime be jokių! vatsių, kaip tvirtina akademikai. O tiesą turime tik Dievuje. Kelias į tai eina per dorybę, t. v. pildant Dievo valią, tobulai su Dievu susijungiant.

Šios mintys dar giliau ir tobuliau išvestos Augustino rašte De mori- bus ecclesiae catholicae, parašytame tuoj po krikšto. Čia pabrėžiama, kad visiems žmonėms bendras laimingumo siekimas esti patenkinamas tik tuo- met, kaiturime tai, ką mylime ir kai mūsų turimasis ir mylimasis da- lykas yra tikrai geriausias, kokį tik žmonės. gali turėt.** Tobuliau- sias turėjimas yra toks, kai mes turimojo dalyko negalime pamesti be mū- sų valios ir prieš ją.*“ Toks didžiausias gėris (optimum) negali būti nei žmonėse, nei išviršinėse gėrybėse, nes kas susideda su blogesniu, patsai pablogėja.?" Žmogaus tikslas taip pat ne jo kūno savybės, nes kūnas savo gyvybę, jėgą ir grožį gauna iš sielos.“' Bet ir siela - savu rėžtu didžiausio gėrio neturi savy. Juk ir ji pati šio gėrio ieško, ji pati per dorybę darosi ge ra ar geresnė. Toks gėris nėra ir pati. dorybė, kadangi dorybė nėra koks subsistuojąs, viršum sielos skraidąs dalykas, bet tik sielos charakterio sa- vumas su tam tikru turiniu. Pagaliau geri ir laimingi mes negalime būti ne susidėję su išmintingų ir mylėtinų žmogum, kadir dėlto, jog toki ry- šiai gali būti suardyti, kad ir kaip mes tam priešintumės. ;,Todėl (palieka lik Dievas; jo siekdami mes gyvename gerai, jį pasiekę gyvename ne tik ge- | rai, bet ir laimingai“.?* Segui Deum vykdoma mylint Dievą visomis jėgo- mis, o tai yra mylint ir visa, kas turi savy Dievo panašumą. 'Assegui Deum įvyksta dangiškoj Dievo arlumoj, kurioj mes nuostabiu dvasiniubūdu pa- liečiame Dievą ir tampame visiškai apšviesti bei persunkti jo tiesos ir šven- tumo ?* Paskui Augustinas šią mintį pagrindžia parafrazuodamas ir ana-

** Negun guisguam beatus est, gu: non fruitur e0 guod est hominis optimum; nec guisguam, guž e0 „fruitur, non est beatus. Praesto ergo esse nobis debet optimum nostrum, si beate viverė cogilinsus (De mor. cecl. cath. III, 4).

“9 Hoc igitur si esl, lalc esse debel guod non amittat invitus (IH,5). Pilniau ix pozitiviau ši mintis išreikšta kilu atveju: Bonum verc gui vere bonus es, nec invitus accipis, nec invitus ainittis (Sermo I XXII, 6'.

50 Seguitur ut gueramus guid sit hKominis oplimum, guod profecto deterius esse 4uam ipse homo non potest. Ouisguis enim guod seipso est deterius, seguitur, fit el ipse deterior. Ė

5 Šitai grindžiama De mior. eccl, 6-1 ir 7-me skyreliuose (cap. IV-V).

52 Deus igitur restat guem si seguimur, bene; si asseguimur, nen tantum bene, sed -etiam beate vivimus. (VI, 10).

53 Secutio igitur Dei, beatilalis appelitus csl; conseculio autem. ipsa beatitas, At eum seguimur diligendo, censeguimur vero, non cum hoc omnino elficimur guod

1] Pr. Dovydaitis, Šv. Auguslino Iilosofijos pagrindinės idejos |

lizuodamas šv. Pauliaus mintis iš laiško Romėnams (VIII, 28, 38, 39) apie tai, jog jokios galybės, joki įvykiai negalės jo (apaštalo) atskirt nuo Kri- staus meilės. 1

Iš logikos ir psichologijos pusės tuos pačius postulatus Augustinas "grindžia kitame, neužilgo po sakytojo. parašytame rašte De diversis guae- stionibus LXXXIII. Kaipo pagrindinis sielos afektas čia suponuojama meilė (amor). Meilė yra lyg kokia pastanga (appetitus); ne! kiekviena pas- tanga yra meilė, Mylėti — reiškia siekti dalyko jo paties dėliai; todėl nau- dybingumo sumetimai nėra meilė. Žmogui pritinka tik dvasios meilė. Bet ir dvasioj ne kiekviena meilė yra tauri ir verta pagarbos; jos vertė pareina nuo to, ką myli. „Tai, ką myli, būtinai suteikia sielai savo konstituciją“.?* Gėdinga yra meilė pasivesti žemesniems kaip siela dalykams??. Patvaraus pažinimo ir meilės vertas gėris yra tik tas, kas savo išvidumo ir daiktingu- mo atžvilgiu stovi aukščiau už visus daiktus (omnium rerum praestantissi- mum): „Kas gi kita yra laimingai gyvent jei ne amžinai turėt pažinimu ?*?* „Pamilus, kas amžina, tatai ir sielai suteikia amžino turinio“.?7 Šioks gė- ris vra tik Dievas. Taigi, tikroji meilė yra amor Dei/ geriau pasakant, caritas vei dilectio Dei; ir amžinasis gyvenimas yra „idant jie Tave pažin tų, vienintelį tikrą Dievą ir kurį "Tu pasiuntei. Jėzų Kristų.?š

Augustinas aukščiausio gėrio sąvoką pagrindžia iriš metafizi- nės ontologinės pusės. Klausimas, koks gyvenimas yra palaimintas, yra klausimas kuris yra galinis tikslas viso gėrio, ne tik subjektivaus, bet tikro ir tikrai aukščiausio gėrio. Aukščiausiu gėriu jis vadinamas ne dėl to, kad. nebūtų kitokių gėrių, bet kad jie į jį palenkiami; galinis tikslas taip vadinamas ne dėlto, kad jis būtų gyvenimo galas, bet kad jis yra ieškančios ir santykiuo- jančios pastangos galas ir išpildymas *" Palaimingo gyvenimo gėris nega- li but kūne, nes dvasia geresnė už kūną; ji ir kūnui suteikia gyvybę. Taip pat ir siela pati savy nėra toks gėris. Siela siekia prisiglaust prie Dievo ir būti Jo gaivinama. Ji junta, kad ji turi juo mažiau atramo, jud mažiau ji glaudžiasi prie Dievo, kuris yra būtis aukščiausia prasmė.“? — Šios, jau Augustino literatinio darbo pradžioj. išreikštos mintys, palieka ir ateity“ pagrindas jo filosofiniais ir populariems išvedžiojimams. est 1pse, sed ei proximi, cumguc mirilico et intelligibili modo contingentes, eiusgue: veritate es sanctitate penitus illustrati atgue comprehensi. Ille namgue ipsum lumen est; nobis autem ab eodem illuminari lieet (XI, 18).

* Et guoniam id, guod amalur, alficiat ex se amantem necesse est (XXXV,2). Mausbach'o citatoj (56 p.) įsibrovusi klaida animum vietoj amantem.

*5 Ouo animus sc ipso inferiora sectatur

56 Ouid est aliud beate vivere nisi aeternum aliguid cognoscendo habere? (t. p.).

* Fit, ut sic amatum guod aeternum est, aeternitate animum afficiat.

5 Ouocirca ea demum vita beata, guae aeterna est. Ouid vero aeternum ešt, guod aeternitate animum alficia', nisi Deus? Amor autem' rerum amandarum, charitas vel dilectio melius dicitur. įt. p.).

5 Non guo alia Kona non sint, sed summum id dicitur, guo cuncta referuntur. Eo enim fruendo guisgue beatus est, propter guod cetera vult habere, cum illud iam= non propter aliud sed propter se ipsum diligatur. Et ideo finis ibi dicitur, guia 'iam. guo exurrat et guo referaiur, non invenitur. (Epist. 118, 13).

* Tanto minus se csse stabilem sentit, guanto minus haeret Deo, gui summe est.

Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino Ešlosofijos pagrindinės idejos 45

Augustinas giliai suvokė ir išreiškė dorovingumo ir palaimingumo koincidenciją. „Būtina, kad žmogus būtų tuo palaimingas, kuo jis yra ge- ras.“61 Augustiniškas dangiškos rimties ir Dievo veizdėjimo suvokimas skiriasi nuo neoplstoniško suvokimo. Neturi pagrindo ir priekaištas, kad Augustinas pomirtinį gyvenimą. vaizdavęsis „intelektualistiškai“ bei,kvi- jetistiškai“. Palaimingumas, kuris žmogui siektinas, turi ir socialinio po - būdžio. Dievo meilės, savęs meilės iv artimo meilės savitarpio santykiai ir neatskiriamas vieningumas yra nuolatinė tema Augustino etikoj. Para- ginęs prie Dievo meilės, jis. antai, rašo: „Jis (Kristus) antruoju įsakymu padaro: Mylėsi savo artimą, kaip patsai save. Bet tu save myli išganin- gai, jei Dievą myli labiau kaip save Taigi, ką tu darai su savim, tai tu turi daryt taip pat ir su artimu, butent, kad jis mylėtų Dievą tobula mei- le... Vadinasi. tasai yra vienintelis gėris, kuris. nepasidaro per siauras, ir kai drauge| su tavim jo siekia visi kiti. Iš šio įsakymo išaugo pareigos žmonių drauguomenės alžvilgiu... nes kas yra žmogui artimesnis, kaip žmogus!“9? 2

Aukščiausias gėris turi būti toks, kad savo gaivinančios jėgos jis galėtų 'suteikt milijonams, pats nesusilpnėdammas ir nesusiskaldydamas, kad jis visiems žmenėms būtų dvasinis ryšys, kad jis kurtų taikos kara- lystę žmonėse. Materialinės gerybės. dėliai savo dalumo ir ribotumo, dau- ziau tinka žmonėse pasėt nesantaiką; negu juos sulaikint. Artimo meilės ir socialumo dvasia, Augustino mintimi, viešpatauja ir pomirtiniame gy- venime, kuris yra Civiias Dei, Dievo karalystė ir valstybė. Kurią prasmę turėtų šis vardas, jei šventųjų gyvenimas nebūtų drauguomeniškas?“*, "Toj karalystėj yra įvairumo, garbės laipsnių, bet nėra jokio pavydo ir ne- santaikos, kadangi kiekvienas yra persiėmęs pilnatvės dvasios, kadangi pilnatvės turtas, yra bendrasis tiesos lobynas.“* Ši taika yra tikras drau- guomenės gyvenimo idealas. Nes ir kariaujantieji valdovai nori nugalėt kovodami, o nugalėjimas yra priešo įveikimas, taikos pradžia. Net ban- ditas ir smurtininkas nori savo būry ir dar daugiau savo šeimynoj turėt tvarką ir rimtį, turėt lyg ir taiką. Didis žmonijos ilgesys turėti taiką įvyks dangiškoj , taikoj, tame geriausiai sutvarkytame ir vieningame (bendrume besidžiaugiant Dievų, besidžiaugiant žmonėmis ,Dievuje.“* O šios taikin- gos (karalystės karalius yra Kristus, kvietęs prie savęs visus pavargusius.

6 Inde necesse est, ut fiat homo bealuš, unde fit bonud (Epist. 130, 3). “. Diliges. prexžmum tuum tanguam te ipsum, Te autem ipsum salubriter di- ligis, si plus guam te diligis Deum. Ouod ergo agis tecum, id agendum cum proximo <st, h.e. ut ipse etiam perfecto amore diligat o Deum... Illud est enim unum bonum, 4uod omnibus tecum tendentibus non fit angustum. Ex hoc praecepto naseuntur offi- cia societatis humanae, in guibus non errare difficile est. Agendum autem in primis est, ut benevoli simus, idest, ut nulla malitia, nullo dolo malo adversus hominem utamur. Ouid enim homini homine propinguius? (De mor. ecel, XXVI, 49). : 6 Nam unde ista Dei Civitas... si non essei socialis vita sanctorum? (De civ. Dei XIX, 5). Plg. taip pat <. 17: auoniam vila civitatis utigue socialis est. “4 Thesaurus (ed. Dombert: thensaurus) communis veritatis (De civ. Dei V, 16). 65 Ordinatissima seilicet et conccrdissima societas fruendi Deo et invicem, in Deo (De civ. Dei XIX, 17). . ja o

46 Ž Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino Ėšlosofijos pagrindinės idejos

Išvidiniais dorovės dėsniais Augustinas laiko tas dorines normas, išmin--

ties bei dorybių taisykles ir švyturius (regulas et lumina virtutum), kurios yra tokios tikros ir nekintamos, kaip matematikos taisyklės. Tai yra Ieges naturae. Jos galiojs visur iv) visuomet, jos nėra vienur vienokios kitur — kitokios. Etikos normos yra visiems žmonėms bendras, visuotinai galiojąs ir nuo individo nepriklausąs pažinimas. Jos yra išvidiniausias, širdin įrašytas, sielon transkribuotas įstatymas, iš kurio veda savo galią visi lai- kinieji įstatymai. Teigi, dorovinę tvarką. Augustino mintimi, palaiko tas amžinasis įstatymas, kuris yra nc kas kita, kaip „Dievo protas arba Die- vo valia, įsakanti laikyti gamtos tvarką ir draudžianti ją ardyt“06,

Šis Dievo įstatymas nėra joks sauvalės įstatymas, bet atsirėmęs daiktų prigimties. Dievas nori, kad būtų laikoma ta „gamtos tvarka“ (ordo naturalis), kuri savaime eina iš daiktų prigimties. Tikrąja tvarka Augustinas dar šiaip hūdina: „Kaip visa. ką Dievas sukūrė, yra gera,riuo protingų kūrinių iki pačių žemiausiu kūninių būtybių, taip šiame dalyke

protinga siela elgiasi gerai, jei ji palaiko tvarką ir skirstydama, pasirin-.

kdama bei vertindama menkesnį palenkia didesniam, kūninį dvasiniam, žemesnį aukštesniam, laikiną amžinam“.67

Gamtinis doros dėsnis tačiau yra ne tik Dievo dėsnis, bet drauge ir“

žmogaus proto dėsnis, to proto, kuris yra sukurtas Dievo panašumu ir ku-

ris dėlto pažįsta, jog kaip tik šiokia tvarka atatinka daiktų prigimtį. Kiek

žmogus šį dėsnį turi savy, jis (žmogus), kaip dorinė esybė, būdamas au- tonomus, yra „pats sau dėsnis“. — sako Augustinas drauge su šv. Pau- lium apaštalu.9“* Tiktai žmogaus protas nėra paskutinė doros dėsnio vers- mė. Tas dėsnis yra Dievo įdėtas sielon ir savo pilnai įpareigojančią/ jėga jis gauna tik iš Dievo. Protas kalba Dievo vardu ir visas proto kalbos

savitumas rodo į Dievo autoritetą. Atskiru atveju protas gali ir negalvot

apie Dievą, tačiau jis doros dėsnio kilmę iš aukščiau paliudija tuo būdu, kad prisiima daryt gera kaip savo pareigą. Sąžinės kalbą Augustinas taip vaizduoja: „Siela pati sau pataria iš Dievo šviesos protingu galvojimu; ji gauna patarimą, atremtą jos autoriaus amžinume. Ji ten išskaito kažką

bauginama, šlovintina, mylėtina, geistina ir siektina: ji to dar neturi, dar“

neapima savy; ją tik apšviečia lyg šviesa, ji dar neįstengia joje pasilikti“.*"

66 Lex vero aeterna est, ratio divina vel veluntas Dei ordinem naturalem con- servari jubens, perturbari vetans (Contra F austum Manichacum XXII, 17).

“97 Ši citata paimla iš F. Sawicekio, I.ebenssnschauungen alter und neuer Den- ker. II Band: Die christliche Antike und das Mittelalter. 1-2 Aufl. Paderborn 1923, 52.

Tačiau Augustino raštų originaluose jos nepavyko surasti, kadangi, Savickio nurodyme:

„Ep. 140, 4“, matyt, įsibrovusi spaudos paklaida, nes 140-me Augustino laiške (Migne's leidime) šiokio posakio nėra. Šiaip Savickis Augustino etiką dėsto labai aiškiai (sukons- pektuodamas Mausbach'ą),. todėl jo dėstymu čia ir daugiau pasinaudojama, būtent, kalbant apie doros dėsnį, pareigą ir palinkima, apie dorybę ir nuodėmę.

* Ouae ista lex est, nisi forte illa de gua idem dicit apostolus: Gentes, guae

legem non habent, naturaliter guae legis sunt faciunt; hi legem non habentes ipsi sibi

sunt lex (Rom. II)? (Enarratio in psalmum CXVIII, sermo XXV, 4). “Consilium sibi ex luce Dei dat ipsa anima per rationalem mentem, unde con-

cipit consilium fixum 'in aeternitale auctoris sui. Legit ibi guiddam iremendum, laudan-- dum, amendum, desiderandum et appetendum: nondum tenet, nondum capit; corus--

catione guadam perstringitur, non est tam valida ut maneat ibi. (Enar. in ps. CX L V,5)

Pr. Dovydaitis, Šv. Auguslino flosofijos pagrindinės idejos 47

Doros dėsnis pagrindžia pareigą ir reikia pabrėžti, kad dorovi- nis gyvenimas įpareigoja. Nes kad ir tatai yra paties žmogaus dvasios dėsnis, tačiau žmoguje tas dėsnis sutinka stipraus pasipriešinimo, kadan- ai jis visuomet juntamas kaip kaž kas svetimas ir sunkinąs. Protas jam pritaria, bet žemesniam žmogui tatai atrodo kaip koks sunkus jungas, ka- dangi jam uždeda pareigų ir reikalauja iš jo atsižadėjimo. Tuo būdu tat ir atsiranda žmoguje nedarna, kyla kova tarp žemesniojo aš ir aukštes- niojo, kaip kad ją atvaizduoja apaštalas Paulius laiške Romėnams ir kaip ją pergyveno patsai Augustinas. Bet jei žmogus nusilemia už tą dėsnį, jo nurodymais gyvena ilgesnį laiką, tai jis pamažu ima justi vis daugiau jo | palaimos, patiria, kaip gėris teikia laimės ir kelia aukštyn. Kai žmogus i gera daro iš meilės ir palinkimo. tai Dievo įsakymas paliauja buvęs jam . išviršinis spaudžiąs įsakymas. Įvyksta darna tarp pareigos ir palinkimo ir kovos vietoj įsiviešpatauja taika, kova sumenkėja „ne dorybėms su- menkėjus, bet priešams, ne kovą pralaimint, bet pergalei augant“."? Po- lemizuodamas ku Julionu pelagionu. tvirtinusių, kad žmogaus išvidinė nesantarvė ir iš to einanti kovą esą žmogaus prigimties Dievo norėta būties formą, Augustinas, atsišaukdamas į Apreiškimą ir“ kitus motivus, parodo, kad pirminė dar nepuolusio žmogaus prigimtis tos: nesantarvės neturėjo. kaip kad jos neturėjo atbaigta žmogaus prigimtis Kristuje ir neturės nuskaidrėjusiame žmoguje, atsikėlusiame iš numirusių. Žmogaus laimėjimas šioj dorinėj kovoj yra juo tobulesnis, juo ji laimėta viso išvidi- nio žmogaus didesniu atsidavimu gėriui, 17 su išvidiniu džiaugsmu. Išvi- | dinė harmonija esąs tauraus žmoniškumo atbaigtas paveikslas. Dorybė k yra didžiausia tame, kutis „pikta net negeidžia ne dėliai kūno nepajėgu- mo, bet dėliai dorybės aukštumo ir athaigiino... dėliai geros valios didumo ir tobulumo“?!

Kad valia Augustinui vra didžiausioji žmogaus sielos pajėga, tatai jau matėme susipažindami su jo psichologija. Augustinas yra voluntaris- tas, valią statąs aukščiau už protą O kadangi pati giliausia valios varomo- ji jėga yra meilė. tai meilėje ir pasireiškianti sielos pagrindinė tendencija bei jos tikroji esmė. Augustinas meilę lygina su traukos jėga, kuri valdo kūnus, kuri tol juda ir nenurimsta, iki ji nesuranda tikrosios savo vietos: „Kūnas savo svoriu siekia savo vietą Svoris ne vien tik traukia apačion, bet varo kūnus jų vieton. Liepsna kyla aukštyn, akmuo krinta žemyn. Juos apsprendžia jų svoris, jie siekia savo vietas. Vandeniu užpiltas alie- jus iškyla viršum vandens, vanduo užpiltas ant aliejaus, nugrimsta po alie- jum: juos apsprendžia jų svoris, jie siekia savo vietą. Jie nerimsta, kol nesti tikroj tvarkoj: įvykus tvarkai, jie nurimsta Mano svoris — tai ma- no „meilė; tai ji mane varo visur, kur tik esu varomas.“72

7 Minora certamima, non virtutum deminutione, sed hostium, nec deficiente pugna, sed crescente vietoria (Contra Julianum Palagianum VI, 56). i į “1 Op. imp. c. Jul. IV, 52 ir IV, 57 pagal Savickį (t. p. 55).

“2 Corpus pondere suo nititur ad locum suum. Pondus non ad ima tantum est, sed ad locum suum. Ignis sursum tendit, deorsum lapis. Ponderibus suis aguntur. loca šua petunt Oleum infra aguam fusum super aguam attolitur, agua supram fusa olėum demergitur: ponderibus suis aguntur, Ioca sua petunt. Minus ordinata inguieta sunt: ordinaiur et guiescunt. Pondus meum amor meus; e0 feror guocumguė fėror (Cont| XIII, 9). j

48 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino (šlosofijos pagrindinės idejos

- Dorinis gyvenimas nedraudžia žmogui mylėt; jis tik nori duoti mei- lei:tikrą kryptį, kryptį į aukščiausią gėrį ir į tikrą gyvenimo tikslą. O tas aukščiausias gėris, tai, kaip jau žinome, yra Dievas: „Argi jums sako- ma: nieko nemylėkite? Anaiptol. Jūs būsite tinginiai, negyvėliai, niekin- tini, skurdžiai, jei niekc nemylėsite. Mylėkite, bet matykite, ką mylite, Dievo meilė, artimo meilė, vadinama tikra meile: pasaulio meilė, šio am- žiaus meilė, vadinama geidulinga mcile. Anoji turi but sužadinama, šioji — sutramdoma“ ** Prieš tai paminėjęs. kad meilė negali but tuščia ir nie- ko neveikianti ir kad dėi meilės padaromos net įvairios piktadarybės Au- gustinas milžino balsu sušunka: .„Taigi, apvalyk savo meilę: į kloaką te- kantį vandenį nukreipk į daržą: kokie sUIGejuno ji eis pasauliui, tokio tetur pasaulio Kūrėjui“7*

Dievą, kaip aukščiausią gėrį, privalome mylėti labiau kaip visa ką, kaikurią prasme mes turime mylėti vien tik Dievą, bent tuo atžvilgiu, kad visa kita mes mylime tik jame'ir jo dėliai. Paskutiniame gale mes privalome mylėti patį Dievą, o ne jo dovanas: ;„Pirmasis daly- kas, Dievą mylėt dykai (nelaukiant atlyginimo); tikras maldingumas toks: šalia jo (Dievo) nesiskirt atlyginimo. kurio lauk tik iš jo. Nes už jį nė- | ra nieko geresnio“"?. Dievo mylėjimą dykai Augustinas kitur dar paaiš- | kina komentuodamas psalmininkc žėdžius: .„Viešpats yra mano tėvainys- tės dalis“: ,„Psalmininkas nesako: Viešpatie, ką man duosi kaip bet ko- kią mano tėvainystę?. Ka tik tu man duotum, man per menka. Tu būk mano tėvainystė, aš tave myliu, visas myliu tave, visa širdimi, visa siela, visu protu myliu tave. Kas man būtų visa, ką man duotum; šalia ta- vęs? Mylėt Dievą dykai tatai yra: iš Dievo tikėtis Dievo, skubėt Dievo prisipildyt, juo pasisotint. Nes jo tau pakaks, o šalia jo tau nieko nepa- kaks“79 "Aukščiausio laipsnio meilė pasiekia tuomet, kai žmogus ir „save

73 Num vobis dicitur: Nihil ametis? "Absit. Pigri, mortui, detestandi, miseri eri- tis, si nihil ametis, Amate, sed gui ametis videle. Amor Dei, amor proximi; (charitas dicitvr: amor mundi, amor hujus saeculi, eupiditas dicitur. Cupiditas refrenetur, chari- tas excitetur (Enar, II in ps. XXXI, 5). Flg. taip pat Enar. II ir ps. XXXIĮ, 6: Aut Loc vobis dicimus, ut non ametis? Oui non amat, friguit, = obriguit. Ametur, sed illą pulchritudo guae cordis oculos guaerit. Ametur, sed, | illa pulchritudo guae laudala justitia incendit animos.

4 Ipsa dilectio vacare non potest. Ouid enim de guoguam homina etiam male operatur, nisi amor? Da mihi vacantem amcrem et nihil operantem. Flagitia, adulteria, facinora, homicidia, luxurias omnes, nonne amor operatur? Purga ergo amorem tuum: aguam fluentem in cloacam, converle ad hortum: guales impetus habebat ad mundum, tales habeat ad artificem mundi (En II in ps. XXXI, 5). L

"5 Primo amare Deum gratis; haec est enim pietas: nec sibi extra illum ponere mercedem, guam expeclet ex illo: Illo enim melius est nihil (Sermo XCI, 3).

"6 Dominus, inguit, pars haeredilatis meae :Psal. XV, 5). Non dixit, O Domine, guod das mihi aliguam Laereditalem? Uuidyuid mihi dederis, vile est. Tu esto haere- ditas men; amo te, totus amo te, toto conde, tota anima, tota mente amo te. Ouid erit' mihi, guidguid dederis mihi praeter te? Hoc est Deum gratis amare; de Deo -Deum sperare;, de Deo properare impleri, de ipso saliari. Ipse enim -sufficit tibi; praeter illum nihil sufficit tibi (Sermo CCCXXXIV, 3). '

———2

Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino fHlosolijos pagrindinės idejos 49

patį užmiršta iš meilės nekintamam Dievui arba lygindamasis su juo sa- ve patį beveik visai paniekina“"".

Dievo meilė suteikia žmogui tikro tobulumo, kadangi ji su- jungia jį su aukščiausiu gėriu ir jį juo labiau ištobulina, juo įi yra dau- giau neinteresuota. Dievui atsidavimas nėra pavojus savo paties didumui, bet juo labiau žmogus atsiduoda Dievui. juc daugiau jis jame randa save patį ir juo daugiau žmogus laimi, kadangi jis Dievą priima savo sielon. „Viešpats sako: Duok man savo širdį! Kai ji bus man, tai: ji nežus... Gal būt tu atsakysi tarydamas: Jei man nieko neblieka, kad galėčiau my- lėt save, kadangi esu liepiamas iš visos širdies, iš visos sielos ir iš viso proto mylėti miano Leidėją, tai kaip antrojo įsakymo esu liepiamas savo artimą mylėti kaip patsai save?... Kaip tik tuo, kad tu myli Dievą vi- somis savo pajėgomis, myli ir save patį... Kai myli, tu žengi priekyn: tu ten būsi, kur nežūsi“"š,

Kadangi meilė pagrindžia dorinį tobulumą, tai ji yra dorybė. Ji yra aukščiausia ir kai kuria prasme visa dorybė“. Augustinas ištaria net šiokį drąsų žodį: „Mylėk ir daryk ką nori“*?. Berods, ir Dievo meilė gali suklaidinti, bet ji niekuomet negali būti proga tyčiomis nusi- dėti. Tik nežinojimas galėtų meilę pakreipt daryti, kas nukreipta prieš Dievą. Apšviesta meile galime pasitikėti.

Su tikrąja Dievo meile, aišku. rišasi artimo meilė, kurią Au- gustinas, grindžia iš Dievo meilės išeidamas. Reikalaudamas heroiškos meilės, kokią rodo Evangelija, Augustinas neneigia ir to naturalaus jaus- mo, kuris pirmoj eilėj skatina mylėt artimesnius asmenis, ir netgi jis pats ragina meilėj palaikyt naturalia tvarką: „Meilė, kaip ugnis, turi pirmiau- sia apimt tai, kas arti; o paskui išsiplėsti ir toliau. Tavo brolis yra tau artimesnis, kaip kuris kitas žmogus; 0 vėl tas. kurio nepažįsti, betgi kuris nėra tavo priešininkas, yra tau artimesnis, kaip neprietelius, kuris tau prie- šingas. Plėsk savo meilę pirmiausia tavo artimiesiems, — netgi to neva- dink plėtimu: nes juk tai yra beveik save patį mylėti, kai myli savo ar- timuosius. Plėsk savo meilę nežinomiems, kurie.tau nieko pikta nepadarė. Bet eik ir dar toliau, pasick to, kad mylėtum savo neprietelius“8!,. +

77 Cum obliviscitur sui prae charitate incommutabilis Dei, vel seipsum penitus in illius comparatione centemnit. (De lib. arb. III, 76).

78 Da mihi, inguit, cor tuum. Sit mihi, ct non perit tibi..., Respondebis et dices: Si nihil mibi remansšt, unde diligam me, guia ex toto corde, et ex tota anima, et ex tota mente jubeor diligere eum gui fecit me, guomodo secundo praecepto jubeor diligere proximum tanguam: me?... Ex hog diligis te, guia Deum diligis ex toto te... Cum diligis, lu proficis: tu ibi eris, ubi non peris (Sermo XXXIV, 7,8).

7 Ouod! si virtus ad beatam vitam nos ducit, nihil omnino esse virtutem affir- maverim nisi summum amorem Dei (De mor. ccel. XV, 25).

S. Semel ergo breve praeceptuim tibi praecipitur: Dilige, et guod vis fac. (In Epi- stolamį Johannis ad Parlhus tractalus VII, 8).

51, Necesse est sicut ignis, prius occupet proxima, et sic se in longiguiora dis- tendit. Propinguior, est tibi frater guam nescio guis homo. Rursus tibi magis adhae- ret illė guem non noveras, gui libi tamen non adversatur, guam inimicus gui etžani adversatur. Extende dileelionem in proximos, nec voces illam extensionam. Prope enim te diligis, gui eos diligis gui tibi adhacrent. Extende ad! ignotos,. gui tibi nihil malife- «cerent. Transcende et ipsos: perveni, ut diligas inimicos“ (In Ep. Joa. tr. VIII, 4).

50 . Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino tšlosofijos pagrindinės idejos

Dorinis gėris Augustinui, taigi, yra valios atsikreipimas į Dievą, kaip į aukščiausią būtį ir gėrį, valios prisitaikymas į amžinąjį dėsnį, pa- laikymas tos gėrių tvarkos, kurią normuoja tas dėsnis. Augustino etikoj nulemia gera valia, 6 ne išviršinis pasisekimas3?. Tačiau nereikia manyt, kad Augustinas nevertina ir išviršinių darbų. Jo manymu, tikra meilė, kiek tai galima, virsta darbais. o darbai vėl tarnauja meilei. Dar- bai įgalina pareikšti meilę: kadangi meilės afektas ne visuomet gali mu- myse degti, tai geri darbai įgalina visą gyvenimą paversti Dievo tarnybos meile. ii

Kadangi dorybė yra Dievo meilė, tai nedorybė, nuodėmė, blogis savo esme yra nusigręžimas nuo Dievo ir nesutvarkyta padarų meilė, yra toks dalykas, kuomet protingos esybės valia sukyla prieš) ne- kintamą gėrį, prieš amžiną, visiems galiojantį įstatymą. Pagal tai išeina, kad blogis nėra kckia substancija, kokia esencija arba gamta, kaip Augu-

stinas manė būdamas pasidavęs manicheistams. Blogis tai yra gamtinės.

tvarkos sukliudymas, sudarkymas, netekimas, gėrio apiplėšimas, atkritimas

nuo būties ir siekimas nebūties. atkritimas nuo to, kas yra aukščiausiame:

laipsny, ir palinkimas į tai, Kas yra mažiau. tai yra artinimasis į nieką. Todėl blogis neturi jokios causa efficiens, o tik causa deficiens, nes blogio priežastis yra ne efjectio, bet defectio“. Su blogio problema Augustinas buvo kamavęsis dar studentu, o paskui retorium būdamas. Tuomet jis šios problemos išspreidimo ieškojo manicheiškc dualizmo kryptimi. Bet da- bar, kai jis buvo įsigijęs gilesnių pažiūrų į Dievą, pasaulį ir dorovę, jis rado ir blogio prchblemos patenkinamą išsprendimą.

Kaip sakyta, nuodėmė, Augustino manymu, yra žmogaus nusilen- kimas į nieką, Tačiau, jo manymu, ir tame, ko nuodėmininkas ieško, vi- suomet yra bet kokio gėrio, ir nuodėmininkas kaip tik šio gėrio ir siekia nesutvarkytu būdu. O kadangi kiekvienas gėris yra Dievo atovaizdis, tai ir nusidėjėlis neįstengsiąs visiškai nuo Dievo atsimesti: jis ir nuodėmin- game malonume ieško Dievo šešėlio; o kadangi sukurtuose daiktuose jis nie- kuomet neranda pilno patenkinimo, tai ir nuodėmininkas eina liudinin- ku, kad giliausias sielos ilgesis yra Dievas. „Taip kekšauja siela, kai ji nuo Tavęs nusigręžia ir šalia "Tavęs ieško to, ką ji gryna ir skaidrų ran- da tik sugrįžusi Tavęsp. Taip tat iškreiptų būdu pamėgdžioja Tave visi, kurie nuo Tavęs nutolsta ir prieš Tave sukyla, Bet ir šiuo būdu Tave siekdami jie paliudija, kad esi visos gamtos Kūrėjas ir nėra tokios vie- tos, kurion nuo Tavęs būtų galima visiškai pasišalinti“84.

8? Non enim attendit Deus facultatem, sed voluntatem (Enar. in ps. L XXXIII, 3).

55 Nemo igitur guaerat efficientem causam malae voluntatis; non enim est ef- ficiens sed deficiens, guia nec illa effectio sed defectio. Deficere namgue ab eo, guod summe est, ad id, guod minus est, hoc est incipere habere voluntatenį malam. Causas porro defectionum istarum, cum efficientes non sint, ut dixi, sed deficientes, velle in- venžre, tale est ac si guisguam velit videre tenebras, vel audire silentium, guod tamen utrumgue nobis notum est, negue illud nisi per oculos, negue hoc nisi/ per aures, non sane in specie, sed in speciei privatione (De civ. Dei XII, 7).

8 Tila fornicatur anima, cum averlitur abs te et guaerit extra te ea guae pura

et liguida non invenit, nisi cum redit ad te. Perverse te imitantur omnes, gui longe:

į * > 4

Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino ižlosofijos pagrindinės idejos 51

Nuodėmė, artindama žmogų prie nieko, jį (žmogų) daro silpnesnį ir menkesnį Siela „darosi blogesnė tiek, kiek ji nuo to, kas yra aukščiau- sia (nuo aukščiausios būties) nusigręžia į tai, kas yra mažiau (— mažesnė būtis), ir tuo būdu pati darosi mažesnė. O kiek| ji darosi mažesnė, tiek ji darosi artimesnė prie nieko“*?. Visišku nieku ji nepavirsta, bet „pagau- nama kitokio gyvenimo, kuris , palygintas su aukštesniu gyvenimu; yra mirtis“““. Taip tat nuodėmė virsta pati sau bausme. „Kiekvienam žmo- gui nubaudimas ateina iš jo nuodėmės ir jo neteisingumas pats pavirsta bausme; taigš nemanykime, kad Dievo ramybė ir neišreiškiamas šviesu- mas iš savęs sukuria nuodėmėms bausmes; bet jis pačias nuodėmes taip sutvarko, idant tatai. kas buvo nusidedančiam žmogui smagumas, Dievui būtų bausmės įrankis“*7.

Tačiau kad ir Augustinas kūniniuose smaguriuose mato visų nuo- dėmių esmę bei| versmę, betgi ir jo pozicija, kaip kad ir visos krikščionių religijos, atžvilgiu į pasaulį ir gamtą nėra tik grynai negativi. Po- lemizuodamas su manichejais jis pakartodamas pabrėžia, kad visi kūni- niai, taip pat ir jūsliniai dalykai iš savęs yra geri“*. Berods, jūslingumas dažnai pastūmėja į nuodėmę ir Šventasis Raštas smerkia gyvėnimą pa- gal „kūną“, bet tuo nepasakoma, kad patsai kūnas yra blogas, o tik ne- tvarka, kai kūnas sukyla prieš dvasią. Augustinas priešingas ir neoplatoniz- mo pažiūrai, kuri kūną laiko esant tik sielos kalėjimą, arba karstą“. Paskesniuose raštuose Augustinas prisipažista, kad savo ankstybuose raštuose jis, neoplatonizmo paveiktas, perdaug vienašališkai pabrėžęs dvasios ir kūno priešingumą.

Todėl ir gyvenimo uždavinį Augustinas nesprendžia taip vienaša- liškai, kaip neoplatonikai, butent. vengt visa kūniška, šalintis nuo visa, kas susisiekia' su jūslėmis Dievo meilė, kad ir reikalauja iš žmogaus tu- rėti vidaus laisvę žemiškų alykų atžvilgiu, betgi nereikalauja visiškai ir išviršinių atžvilgiu iš žemės pabėgti. Net ir; malda, kad ir kaip labai ji brangintina, neprivalo darbo nustelbti. Kai kuriems vienuolyno žmo- nėms, maniusiems, kad jie vienuolynan nuėję ne kad dirbtų, bet kad mel- stųsi, Augustinas rašo: „„Klusnaus darbininko viena malda bus veikiau

se ad te faciunt et extollunt se adversum | te. Sed eliam sic te imitando indicant cre- atorem te esse omnis naturae et idėo non esse, guo a te omni modo recedatur (Conf I 6).

5 Tanto utigue deterior, guanto ab +0 guod summe est ad id guod minus est vergit, ut ipsa etiam minus sit. Guanto autem: minus est, tanto utigue fit propinguior nihilo (Contra Secundinum Manichaeum c. 15).

56 Excipilur ab alia vila, guae in comparaiione superšoris vitae mors est (De Išb. arb. II, < 19, n. 58).

57 Unicuigue homini supplicium fieri de peccato suo, et eius iniguilaiem in peenamį converti; ne putemus illam tranguiilitatem, et ineffabile lumen Dei se proferre unde peccata puniantur, sed ipsa peccala sie ordinare, ut guae fuerunt delectamenta homini peccanti, sint instrumenta Domino punienti (Enar. in ps. VII, 16).

5 Omnis... natura kona est (Contra Fortunatum, dis p. 2, n. 21).

* Kūno su (sielos) karstu lyginimas eina jau iš senesnių mistinių pažiūrų grai- kų filosofijoj. Juodu ir skamba artimai: s6pa (kūnas) ir sjpa | (karstas).

52 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos

išklausyta kaip dešimts tukstančių maldų tokio, kuris niekina! darbo įsa- kymą“ 2 ž

Nereikalaudamas nutraukt ryšių su jūslių pasauliu, Augustinas betgi reikalauja tuos ryšius kuo labiausiai sudvasint. Šiuo atžvilgiu jis eina toliau, negu kiek šiaip krikščionių moralė tą reikalauja.

Būdamas įsitikinęs, kad pasaulio daiktai žmogų veikiau nuo Dievo nukreipia negu prie jo atveda. Augugstinas, kad ir nesmerkdamas pasau- lio, betgi laiko esant idealą, kiek galima toliau pasišalint nuo pasaulio sukurio, idant nekliudomai Dievui pasišvęstum. Jo gadynėj prasidedąs vienuoliškas gyvenimas jam atrodo esąs Evangelijos statomo idealo įgy- vendinimas. Tačiau Augustinas, kaip ir Evangelija, nuo pasaulio šalini- mąsi nedaro įsakymu. Nuo pasaulio pasišalinimas Au- gustinui nėra tobulybės matas. Toks matas jam yra tik Dievo meilė, o Dievą mylėti žmogus gali ir pasauly gyvendamas. Todėl Augus- tinas ir gyvenima pasauly gina kaip leistą, gerą ir netgi bū- tiną dalyką. Todėl kai manichejai kaltino pasauly gyvenančius kaitali- kus, prikaišiodami jiems, kad jie esą tik pusiau krikščionys, kadangi ne- silaiką Viešpaties įspėjimų visako atsižadėt, — Augustinas aštriai šiuos priekaištus atremia, nurodydamas tarp kita ko, jog krikščionių religija yra palaiminusi ir sutvarkiusi taip pat ir moterystės gyvenimą. „Taigi, „lai anie paliaujai kalbėję prieš (Šventuosius) Raštus ir lai anie savo įspė- jimais taip akina prie didesnių dalykų, kad nesmerktų mažesniųjų. Ar gi ir prie šventos mergystės jie negali kitaip pažadint, kaip tik smerkda- mi moterystės ryšius, tuo tarpu kai apaštalas juk moko, kad kiekvienas turi iš Viešpaties savo dovaną, vienas tokią. kitas kitokią“"!.

Apie būtinumą dirbt gyvenant pasauly Augustinas kalba komentuo- damas žinomą Evangelijos vietą apie Mortą ir Mariją, kuriųdviejų pirmo- ji yra darbingojo, antroji — kemtemplacinio gyvenimo atstovės. Jis ra- šo: „Ką gi? Ar manysime. kad buvo papeiktas tarnavimas Mortos, besi- rūpinusios svetingumu, kuri patį Viešpatį buvo pas save priemusi kaip svečią? Kaip būtų teisingai pelniusi papeikimą ta, kuri tokiu svečiu taip labai džiaugėsi Jei iš tikrųjų taip būtų buvę (t y. jei Morta būtų bu- vusi Kristaus papeikta Pr. D.), tai tegul žinonės meta dirbę visa, ką jie dirbo pagalbos reikalams; tepasirenka sau geresniąją dalį, kuri jiems ne- bus atimta; tepašisventie Dievo žodžiui, teesie ištroškę (jo) mokslo saldu- mo, teesie susikaustę išganingų mokslu! Lai jiems nieko daugiau neberū- pi, neberūpi, koks pakeleivingas yr, atėjęs sodžiun, kas reikalingas duo- nos, kas drabužio, kas atlankytinas, kas išpirktinas, kas palaidotinas; te- pasiliauja gailestingumo darbai, teesie susirūpinama vien tik išmintimi! Bet jei tatai yra geresnė dalis, kodėl ne visi taip daro, kadangi/ juk šioj byloj pats Viešpats yra mūsų advokatas? Juk mums netenka bijot įžeisti

0 Pagal Sawickį 60. Plačiau žiūr. H. Weinand, Antike und moderne Gedan- ken iiber die Arbeit, dargestellt am Problem der Arbeit beim. hl. A. M. Gladbach 1911.

*1 Proinde ista desinant contra Seripturas logui et ūn suis exhortationibus ad majorą sic excitent, ut minora non dsment. Num enim et sanctam virginitatem aliter exhortando persuadere non possunt, nisi conjugalia vincula damnaverint, cum docentė Apostolo, unusguisgue denum proprium habeat a Deo, alius sic, alius autem sic (I Cor. VII, 7). (Epistola. CL VII, 37). a

Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos : 53

jo teisingumą, kai šavo advokatą turime jo pasakymą! O tačiau taip nėra (=dalykas čią ne toks), bet yra taip, kaip yra Viešpats pasakęs. Nesvar- bu, kaip tu jį supranti, bet svarbu, kaip tu jį privalai suprasti. Tik pa- klausyk: Rupiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geresniąją dalį. Tu (Morta) išsirinkai ne blogą dalį, bet ji (Marija) geres- „nę. Bet kodėl, geresnę? Todėl kad tu rūpiniesi daugeliu, o ji vienu. Vienas statomas aukščiau, negu daugelis. Nes ne vienas (kilęs) iš dauge- lio, bet daugelis iš vieno. Nes sukurtų daiktų yra daug, o kas juos su- kūrė, yra vienas. „Dangus, žemė, marios ir visa kas yra juose, — kiek ju daug! Kas juos suskaitė? Kas tokią daugybę gali galvon suimti? Kas vi- sa tai padarė? Viską Dievas. Štai (visa) ' labai gera (Gen. I, 31). Labai gera, ką padarė: kiek kartų yra geresnis tas, kuris daro? Taigi, žiūrėki- me mūsų darbų besirūpindami daugeliu. Tai yra būtinas patarna- vimas tiems, kurie reikalingi savo kūno gyvybei palaikyt“??,

Vienoj savo raštų vietoj Augustinas pasako, kad yra net didesnis dalykas išvidinę laisvę ir Dievo meilę išlaikyt pasauly, negu vienuolyne. Nes daug nuostabiau yra neprisirišt prie tų daiktų kai juos turi, nekaip iš visa jų neturint“?š, i

Bet vis dėlto, atsisakymas nuo pasaulio paskutiniame gale Augus- tinui yra tikresnis kelias į tikslą. nekaip pasilikimas pasauly. Ar tuo- met neiškyla dvejopos moralės klausimas, kaip budizme, kame viena mo- ralė skiriama siekisntiems aukščiausio tobulumo, o kita eiliniams, men- kesniu tobulumu pasitenkinsiantiems? Ar tuomet nebus galima prikišti pasauly palikkantiems menkesnį uolumą rūpinantis savo dorovingumu?

Augustinas šilą sunkenybę žinojo ir jai iš kelio neišsilenkė. Jis visu griežtumu teigia, kad krikščionybėj esanti viena tobulybė, vienas ide- alas visiems. Tos tobulybės esmė esanti meilė, kuri nėra butinai surišta

92 Ouid enim? putamus reprehensum esse ministerium Marthae, Guam cura nospitalitatis occupaverat, guae ipsum Dominum hospitio receperat? Ouomodo recte reprehendebatur, guae tanto hospite laetabatur? Hoc si hi verum est, dimittant homines guod ministrant egentibus; eligant sibi partem meliorem, guae non auferetur ab eis; vacent verbo, inhient deetrinae duleedini, occupentur circa scientiam salutarein; nibil cis curae sit, guis peregrinus in vico sit, guis egeat pane, guis indumento, guis visi- tandus, guis redimendus, guis sepeliendus: vacent opera misericordiae, uni instetur scientiae, Si melior par est, cur non omnes hoc faciunt, guando: ipsum dominum in bac causa patronum habemus? Non enim timemus in ėjus sententiam? Et tamen ita non est: sed sicut dixit Dominus, ita est. Cuomodo intelligis, non est: est autenį guo- modo intelligere debes. Ecce adverte: Circa mulita es occupata, guando unum est neces- sarium. Maria meliorem partem elegit. Non tu malsm: sed illa meliorem. Sed unde meliorem? Ouia tu circ4 multa. illa circa unum. Praeponitu“ unum multis. Non enim a mūltis unum, sed multa ab uno. Multa suni guae facta sunt, unus est gui fecit. Cae- lum, terram mare et omnia guae in eis sunt, guam multa sunt! Ouis haec fecit? Deus omnia. Ecce bona valdė (Gen. I, 31). Bona valde guae fecžt: guanto melior ille gui fe- cit? Attendamus igitur occupatiunes nostras circa multa. Necessarium est ministerium corpora refecturis. (Sermo CV, 2—5).

95 Multo enim mirsbilius est non inhaerere istis, guamvis possideas, guam om- nino ea non possidere (De mor. ecel. cathol. I, c. 23, n. 42).

54 Er Dovydaitis, Sv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos

su vienuolišku gyvenimu. Gyvenimas pasauly ir vienuolyne esą ne du skirtingu tobulybės, tipu, bet skirtingu keliu į tą patį tikslą. Kiekvienas turįs savo dovaną, o dorybių įvairiopumas Dievo karalystėje yra pagei- daujamas ir būtinas. Tačiau paskutiniame gale Augustinas vis dėlto šio dvilypumo neišlygino; jis vis tiek palieka prie minties, kad išsižadėjimas pasaulio yra vertingesnis dalykas už pasilikimą jame ir išsižadėjėliai parodą didesnio dorinio uolumo. už pasiliekančius.

Vėlesnių laikų krikščionių teologija ši nesklandumą lygino įvesda- ma naują mintį: kad ir iš savęs geresnis koks daiktas, betgi ne visuomet jis vra geresnis, kai taikomas nevienodiems individams ir nevienodomis apystovomis. Taigi. kam koks gyvenimo » būdas 1 bus tinkamesnis auk- ščiausiam doroviniam tikslui atsiekti, pareis nuo individo išvidinių savu- mų ir nuo išviršinių apystovų. ' Augustinas į šį momentą, rodosi, nebuvo reikiamai atsižvelgęs.

Augustinas yra buvęs ne tik filosofas, bet ir teologas. Tat ir jo etikoj sprendžiami dar ir toki klausimai, kaip gimtosios nuodėmės pada- riniai, Dievo malonės būtinumas ir pan. Bet šį skyrelį baigsime sakytų- jų klausimų čia nė nepaliesdami.

f. Politikos problema.

Šv. Augustinui teko spręst ir politikos problemos, kadangi jo gyve- namais laikais vyko didžiausi visuomenės ir valstybės gyvenimo pervers- mai. Nes tuomet būta laikų, kada senąją, tūkstantį su viršum metų išsi- laikiusią Romos valstybę grąsino su pamatais nugriausiančios, pradėjusios ją spausti svetimos, žaliūkiškos jėgos kupinos germanų tautos. "O krikš- čionybės įsigalėjimas pamažu keitė socialinius santykius ir imperijos vi- duje. Kai 410 m. gotų vadas Alarichas paėmė Romą ir ją baisingai api- plėšė, tai per visą imperiją nuaidėjo pasibaisėjimo šauksmas. Vis labiau nustelbiamos pagonybės atstovai dabar pradėjo piktai kaltint krikščionis, kad tų nelaimių kaltininkai jie esą, kadangi ji4 pametę senuosius dievus, senąją religiją.

Šie priekaištai Augustinui ir subrandino planą pasiryžt išdėstyt krikščioniškos valstybės bei visucmenės santvarkos principus drauge pa- rodant, kuo Ijie skiriasi nuo antikinio pagoniškc valstybės ir visuomenės supratimo. Tatai Augustinas įvykdė savo didžiame iš 22 knygų sudary- tame veikale De civitate Dei, kuriame jis savą visu ugningų kalbingumu ėmė ginti krikščionybę, aštriai kritikavo vis4 senobinės pagonų visuomenės santvarką ir smaigė gaires naujai visuomenės ir valstybės tvarkai. Atrė- męs klaidingus priekaištus pirmosiose dešimtyje kalbamo veikalų knygų, kitose dvylikoje Augustinas pozitiviai grindžia krikščioniškas pažiūras. Ta- lai jis daro vaizdindamasis dviejų valstybių. paveiksl4 — Dievo valstybės (Civitas Dei) ir žemiškos valstybės (civitas terrena). Civitas Dei sive c0e- lestis, kurios vardu pavadintas ir visas veikalas, plačiausia prasme yra ben- druomenė visų gerųjų danguje ir ant žemės, o civitas terrena sive diaboli, prasidėjusią nuo angelų atpuolimo, sudaro piktosios dvasios ir pikti žmo- nės. Šiedvi valstybi Augustinas aiškina ir alegoriškai, sustalydamas prie- šais vienas kitą taikos miestą Jeruzalę ir chaoso miestą Babelį, kurio val- dovas yra velnias. Pranašo akimi apžvelgdamas šių dviejų valstybių tarpu-

——-

Pr. Dovydailis,: Šv, „Augustino“ filosofijos pagrindinės idejos 55

savio kovą žmonijos islorijoj Augustinas ir turi gražios progos ne tik at- vaizduot tikrąjį įsaniyki krikščionybės su pagonybe; bet taip pat išanali- zuot ir. Bažnyčios bei valstybės sąvoką ir išdėstyt apie tai daugel savo minčių, kurias papildo dar ir kituose jo raštuose kitomis „progomis pa- reikštos mintys.

Kadangi Augustino socialinės ir valstybinės idejos jau pradėtos dės- tyt ilgesnėj monogralijoj? „ lodėl čia tik praeidami paliesime vieną kitą tipingą mūsų šventcjo mintį iš kalbamųjų sričių. i

Visuomenės ir valstybės filosofija Augustinui yra artimai susijusi su etika. Tiltas iš etikos į socialinę filosofiją yra Augustino išvedžiojimai apie didžiąsias dorybes ir nuodėmes. kurios, ir vienos ir kitos turi reikšmės žmogaus elgesiui etiniu, politiniu ir socialiniu atžvilgiais. Paskutiniu lai- ku ypačiai Bernheim'as parodė“?, kad trejetas valstybių — palaimin- lų bendravimas gyvenime po mirties, gerųjų ir piktųjų bendruomenės čia ant žemės — atalinka trejetui dorybės laipsnių: absolučiam Dievuje ir ge- rųjų bei piktųjų dorybėms čia ant žemės. Tačiau piktųjų dorybės nėra tikros dorybės, kadangi jos eina tik iš savo naudos ir garbės troškimo. Palyginus su dorybėmis tikra prasine jas veikiau reikia laikyti ydomis (vitia)Y*. Kai kurių pavienių dorybių ir ydų sąvokos Augustinui ir turi ypatingos reikšmės, kai jis savo idejas prilaiko praktikai, aiškindamas žmonijos istorijos plėtotę.

Kaip Augustino etika yra alsirėmusi Dievo, taip ir jo visuomenės bei valstybės filosofija. Didžiausias uždavinys, kurį turi vykdint žmonių drauguomenė (societas humana) tai laisvai tarnauti Dievui (liberaliter servire Deo). O šis Dievui tarnavimas atliekamas pagal tam tikrą vertybių ir gerybių tvarką, kurią nustatė ir sureguliavo Dievo, artimo ir savęs meilės įsakymas, atsirėmęs amžinojo įstatymo.

Tvarkos (ordo) sąvoka Augustinui turi pagrindinės reikšmės. Ordo . paskutiniame gale eina iš Dievo kuris palsai, stovėdamas aukščiau viso- kios tvarkos, betgi yra jos, tos tvarkos, įkūrėjas. ,„Dievas... yra visos prigim- ties išmintingiausias įkūrėjas, teisingiausias tvarkytojas“?".: Augustinui tai yra absoluti tiesa, pirmasis ir paskutinysis pažinimo laimėjimas: visa būtis apskritai, o joje ir vertybių būtis, yra sutyva rkyta/ pagal amžinąsias Dievo idejas. Augustino protas tat visame kame ir ieško tos tvarkos. Ieš- kodamas jis randa, kad gimtosios nuodėmės prakeikimas daug ką toj pir- minėj tvarkoj yra suardęs ir žmogaus dvasią įstumęs į ta Aiuppuiinia Lori 5 fl

* Žiūr. Dr. K. Ambrozaitis, Šv Augustino valstybinės ir SRS, idėjos, Logos 1930, 193—224.

“5 K. Bernheim, Mittelalterliche AAA AAS žn ihrem Einfluss auf Po- Titik und Geschichtssreibung. Tūbingen 1918. Plg. taip pat Zeilschr, f. Geschichts. 1896-97

96 Sų dideliu įnirtimu Augustinas dažnai kaltinamas, būsią jis tvirtinęs, kad pa- gonų dorybės tesančios blizgančios nedorybės. Tačiau, viena, lotynų vitium reiškia, ma- žiau, negu „nedorybė“ (Laster), o antra, Mausbach'o parodymu, posakio splendida vitia Augustino raštuose visai nėra. /Mausbach, Die Ethik des hl. Augustinus? II, 258 ir t. t.) ' : 4

97 Deus... naturarum omnium sapientissimus conditor et iustissimus ordinator (De Civ. Dei XIX, 18). Ogi „ordo“ Augustinas apibrėžia kaipo „parium dispariumgue re- rum sua cuigue loca tržbuens disposilio“ (ten pat).

56 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos Ė

išmanymą“ (horrenda guaedam profunditūs ignorantiae), kuris yra „motin+ visų paklaidų, apipainiojančių Adomo vaikus,... taip jog žmogus tik vargais negalais, su skausmais ir baime tegali išsikapstyti“. Kad viso pasaulio pa- grindą sudaro, kosminė tvarka, o ne chaos ir netvarka, tai yra Augustino centrinis įsitikinimas ir pergyvenimas. Ordo mintį paskiau iš Augustino paėmė ir sistemiškai formuliavo Tomas Akvinietis (žiūr. žemiau).

Ir visos žmonių drauguomenės, kaip ir kad kiekvienos atskirų jos. formų aukščiausias idealas yra tranguillitas ordinis arba kitaip; paz (tvarkos ramumas, taika). Ut habcamus guietam et tranguillam vitam —

tai paskutinio Augustino laiško paskutinės eilutės troškimas. Betgi taika |

žmonių visuomenėj gali įvykt ne bet kuriuo būdu įvykstančiu suvienodini- mu, o tik tuomet; kai yra ordinata concordia, t. y. bendruma ir santarvė sutvarkyta pagal amžiną įstatymą. o tai yra nepaneigiant asmeninės, teisin- gai suprastos žmogaus laisvės; taip jog negalės būt jokios taikos, o tuo būdu ir Dievo! norėtos tvarkos ten kur suvienodinimas įvyks prievartos ir jėgos keliu; „šiokiu būdu buvusios kilusios diduma valstybių, bent tos nenaturaliai didelės pasaulio valstybės, kurias Augustinas negali vaizduotis kilusias kitaip, kaip tik neleistinu būdu pavartojus prievartą ir jėgą. Ogi „tikroji tvarka“ yra tokia, „kad niekam nedaryt skriaudos, ir toliau, kad būti naudingam, ksm galima“??.

Taigi, Auguslino socialinėj filosofijoj sociologinė pagrindo formulė — yra perdėm dorovinė, t. y. imama žmogaus laisvės požiūriu. Žmo-

nių drauguomenėje tikroji tvarka, pagal tai, yra pasiekiamąį tik kaip doro-

vingai nusistačiusių žmonių laisvė. Bet tai Dievo norimai drauguome- nės tvarkai čia pat randasi ir pavojaus buti ardomai. i Žmogus iš tikrųjų nusikalto tą tvarką ardydamas tuo būdu, kad jis sulaužė pirmąjį visų įsta- tymų, būtent, Dievui paklusnumo įstatymą. Štai čia ir yra tas, pradedama- „sis taškas, iš kurio kilo dvejopa valstybė -— civitas Dei ir civitas terrena — ir štai tie nevienodi, griežtai priešingi nusiteikimai, kurie vyrauja šių dviejų valstybių nariuose. Dievo valstybės vaikai laikosi svarbiausios iš dorybių,

nusižeminimo, o žemiškos valstybės žmonės yra pasidavę pirminei nuodė-

mei, svarbiausiai ydai, iš kurios kyla visos kitos, butent, išdidumui, pujky- bei (superbia)?. Iš puikybės kyla nesantarvė ir neramumai, t. y. tokia padėtis, kuri skersmenai priešinga Dievo taikai (pax), kurią Augustinas dar būdina ir kaip „harmonijos, išvidinės ir sšviršinės pusiausviros padėtį“, susijusią su „tobula laisve nuo visų išviršinių ir išvidinių kliūčių“.

Taikos (pax) mintis yra viena pamatinių socialinėj Augustino filoso- fijoj. Taikos — sako jis-— siekia individas ir drauguomenė, ir žemiškoji ir Dievo valstybė, kad ir skirtingomis priemonėmis. Smulkiai tatai Augusti- nas dėsto savo veikalo 19-je knygoje (<. 11—17); čia dėstymo centre (c. 13) pastatyta vadinama „taikos tabelė“, kurioj paeiliui suskaičiuojama visoke- riopi galimi taikos pavyzdžiai nuo žmogaus kūno kaip organizmo iki dan-

“8 H. Klein, Auguslin als Gesellschailsphilosoph. Akademische Bonifatius-Kor- respondenz 45 (1930), 59 ssą.

9 Augustino mintį, kad puikybė pastalytina visų, nuodėmių pradžioj, palaikė po- piežius Gelasius, o popiežius Grecgorius Didysis puikybę padėjo pirmąja ta- me mirtinų nuodėmių sąraše, kuris išlikęs ir iki šių diėnų.

je N

Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 57

Kalis gyventojų taikos ir padarvmi pagrindu tolesniems išvedimams!??, Šian-

Idien žinome, kad išvedžiojimuose apie taiką Augustino buvo šiek tiek panau- dotas kažkoks antikinis veikalas. gal būt pirmiausia dingęs Varrono raštas, kuriame „graikų mintis apie taikos galybę buvo priartinta tokiai generacijai, kuri buvo nedaug tepatyrusi apie taiką“"*.

Antras dalykas, kuris, greta taikos (pax), vyrauja Dievo žmonių drau- suomenėj ir kurio nėra bedievių drauguomenėj, yra teisingumas Uiustitia). Bet teisingumas teisingumui nelygus. Ir pagonų visuomeninkai kalbėdavo apie justiciją "Todėl Augustinas smarkiai kritikuoja an- tikinės justicijos sąvoką, ir teisingumui nurodo platesnę; bei aukštesnę veiklos sritį, negu tik pilietinių teisių plotmė. Jis teisingumą būdina kaip) „visas (kitas dorybes) persunkiančią dorybę. Dievo ir artimo m eilę“192,

Tiktai krikščicniškai paimto teisingumo plotmėj galima sureguliuot tarnavimas ir viešpatavimas (ats. valdymas) ir valstybėj ir šeimynoj, tiktai krikščioniškas teisingumas tikroj šviesoj parodo ir tikro (gero) valdovo ir neteisingo, nedoro valdovo (rex iniguus), arba tirono, paveikslą. Visiems Ži- nomas Augustino klausimas: „Nesant teisingumo, kas gi išviso yra valstybės, jei ne didelės plėšikų gaujos? Ir kas yra plėšikų gaujos, jei ne mažos val- stybės? Nes ir ji (plėšikų gauja) vra būrys žmonių, kurį valdo viršininko įsakymai, kurį riša draugovinė sutartis. kur, pagal priimtą taisyklę skirsto- masi grobis“'9*, ,

Ir: šiuose posakiuose Augustino mintis kai kas norėtų suprast savo- tiškai. Iš to, kad Augustinas čia kalba apic pactum societatis, dar, anaiptol neina, kad jis yra vadinamos „sutarties teorijos“ šalininkas. O jau tik vi- sišku nesusipratimu galima aiškinti kai keno tvirtinimas, būsia iš cituotojo Augustino| posakio einą, kad valstybės tvarka savo pradžią turinti nuodė- mėje ir tuo atžvilgiu valstybė esanti visiška priešena Dievo įkurtai Bažny- čiai. Šitokiam manymui sudaromas pagrindas žodžius remota, iustitia išver- čiant „kadangi nėra teisingumo“. Betgi tai yra aiškios Augustino minties iškraipymas. Jau minėtasai filologas F uch s'as randa; „visiškai nesupranta- ma, kad kuomet kam galėjo ateit į galvą, absolutųjį ablativą remota iusti- tia suprasti grindžiąmąja prasme, o ne sąlygojamąja, kuria prasme jį vien

10 Štai ta „taikos tabelė“: „Pax žlague corporis est ordinata temperatura partium; pax animae inrationalis ordinata reguies appetilionum; pax animae rationalis ordinata cognitionis actionisgue consensio; pax corporis et animae ordinata) vila et salus animan- tis; pax hominis mortalis est Dei ordinala in fide sub aeterna lege oboedientia, pax ho- minum ordinata concordia, pax domuūs ordinala imperandi atgue oboediendi concordia ciwium, pax caelestis civilalis ordinatissima el concordissima societas fruendi| Deo in in- vicem in Deo, pax omnium rerum tranguillitas ordinis“.

101 H. Fuchs, Augustin und der anlike Friedensgedanke. Berlin 1926.

102 Ouae per caeteras omnes diffunditur, dilectio Dei et proximi (De div. guaest. 61, 4).

103 Remota itague iustilia guid sunt regna nisi magna latrocinia? Ouia et Jatro- cinia guid sunt nisi parva regna? Manus et ipsa hominum est, imperio principis regi- tur, pacto societatis astringitur, placili lege praeda dividitur (De civ. Dei IV, 4).

58 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino; Lilosofijos pagrindinės idejos |

ir tegalima suprasti'9*. Ką čia norėjo Augustinas pasakyti? „Augustinas ne- abejotinai norėjo čia pažymėti dvejopą valdymo būdą: vieną teisingą, atsi- rėmusi naturalinės tvarkos, ir kitą despotišką, tironišką, į kurį prisieina žiūrėt, kaip į bausmę ir kuris žmonėms yra tekęs dėliai nuodėmės“ 195, Tei- singo valdovo ir tirono (rex imguus) sąvoka „yra Augustino valstybės mok-; slo pagrindiniai atramai it turi didžiausios reikšmės objektivai įvertinti valstybės supratimą viduriniais amžiais“ (Gėoller 12). /

Augustinas s4vo valstybės filosofijoj prieina visai arti tautų są“ jungos ideją, kurią jis mano galint būti įgyvendintą isusifederavusių valstybių sąjungoj, ir, būtent, m 4 žų valstybių, kadangi jis dėliai despotų! ir tironų cupiditas regnandi, turi pagrindo būkštauti, jog didelėj valstybėj.. kokia kad yra buvusi Romos valstybė, negalės būt tokios taikos, kokia galė-* tų būti įvykdinta, jei įvyktų ordinata concordia 93. Tuo būdu ir vėl pagal didingą tvarkos schemą taika padaroma pirmaeiliu doriniu dalyku. Suve- dant į trumpiausią formulą tatai būtų galima išreikšti pasakant: Paz iusta (teisinga taika) tėra galima. kaip paz iuslorun: (teisingųjų taika)!?97. Betgi visai tobula taika šiame pasauly negalima, o bus galima tik toj drauguomenėj (societas), kurioj tikra dorinė žmonių tvarka vėl bus tapusi pilna tikrove; o taip bus tik atbaigtoj Dievo valstybėj: Pax coelestis civitatis ordinatissi- ma,et concordissima societas Įruendi Dec et invicem in Deo'?š,

Prie progos nurodysime Auguslino skirtingai vartojamus terminus uti irfrui. Mat, jis visas vertybes skiria į dvi kategoriji: didžiausia vertybė,

14 Der Philologe Fuchs hait es fiur „volligį unbegreiflich, dass, man je daran hat denken kėnnen, den absoluten Ablaliv remota justita in begrindenden, statt, wie es allein mėglich ist, in bedingenden Sinn zu verstehen“ (166) (pagal G61ler'į, žiūr. žem.).

65 E. Gėller, Die Staals- und Kirchenlehre Auguslins und ihre Fortwirkung ini Mittelalter. Freiburg i. Br. 1930, 15.

106 Augustino ordinata concordia sąvokos geriausią komentorių yra davęs TO0- mas Akvinietis: „Ouod Augustinus loguilur... de pace... et hanį pacem dicit esse concordiam, non guamlibet sed ordinatam; ex e6 scilicet guod unus homo concor- dat cum alio secundum illud, guod utrigue convenit“ si enim homo concordat cum alio non spontanea voluntate, sed guasi conctus timore alicuius mali sibi imminen- tis, talis concordia non est vere' pax+ guia non servatur ordo...“ (Sum- ma Theologica I-II, ą. 49, a. 1, cit. pagal Rlein'ą, Augustin als Gesellschaltsphilosoph 63). Patsai Klein'as dar priduria: „Negalime nepaminėti, koki laiko atžvilgiu artimi yra mums visi didieji galvotojai ir jų mintys. Palygink, šias Augustino mintis ir jų ko- mentorių su internacinės tautų teisės būkle mūsų dabarty ypačiai atžvilgiu į Versalio sutarti ir karo skolų klausima“. Ši nusiskundima Autorius pareiškė padrąsintas Hugo Koch'o citatos (Theologische 'Literaturzeitung 1921, 140.—141) iš Augustino De civ. Dei III, 28, kur aprašomas Sullos: šalininkų siautėjimas nugalėjus Mariaus šalininkus ir tatai sulyg'- nama; su Versalės sutarties padiktuotojų darbais. Betgi jei jau kalbėt apie nekrikščioniš- kus žygius praėjusiame karė ir pokariniu laiko, tai prie tokių žygių teks pniskaityt ne tik vieną Versalės sutartį.

107 Itague pacem iniguorum in pacis comparalione iustorum ille videt nec pacem esse dicendam gui novit praeponere recta pravis et ordinata perversis. (Pagal Klein'ą, ten pat 63). 2 E

108 Tai yra „taikos tabelės“ paskutinė „grafa“ (žiūr. 100-ją pastabą).

ii a ai i i i Ai i

Pr. Dovydaitis, Sv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 59

absolutūs summum bonum, t. y. Dievas, ir žemiškos, nykstamos vertybės Naudojimuisi žemiškomis vertebėmis, kaipg priemonėmis bet kuriam kul- turiniam tikslui siekti, betgi visuomet atsižvelgiant į tai, ko reikalauja lex aeterna, Augustinas vartoja terminą uti; O įrui jis vartoja kalbėdamas tik apie gerėjimąsi aukščiausiu gėriu, 1. y. Dievu, kurį pasiekusi žmogaus dva- sia tarytum randa sau poilsį, kaip tatai reiškiama ir garsiajame Augustino posaky: fecisti nos ad te et inguietum est cor nostrum, doned reguies- cat in te. Lex aeterna, kurią Augustinas deda visų savo teisinių išvedimų pagrindan *??, jam-y1a kaip koks dieviškas protas, įsakąs neardyti jo sukur- tos naturalios tvarkos, bet jos laikytis. Lea aeterna, tas amžinasis įstatymas yra gamtos. įstatymo versmė. Nėjokiai galvojančiai esybei nėra paslėptį pa- grindiniai dorovės reikalavimai. Todėl ir pagonys savo valstybėse išleisdavo naudingų įsakymų. Šiokioj perspektivoj tenka vertinti ir nekrikščioniškų

valstybių padarytus pasižadėjimus internacinėj plotmėj. Perdėm augusti- niškas yra jo posakis: Consiliuna sibi ex luce Dei dat ipsa ardima per ratio- nalem mentem. Amžinasis įstatymas, sako toliau Augustinas, yra visų. lai- kinų įstatymų versmė ir matas. Tačiau doros reikalavimai nesutampa su teisės reikalavimais, kadangi amžinasis įstalymas grąsina bausme už kiek- vieną peržengimą, c valstybė baudžia tik nusižengimus, ardančius bendruo- menės ramumą. Doros srity, viešpatauja laisvė, o valstybės — prievarta. Taigi, Augustinas daro skirtmą tarp valstybinės - teisinės ir dorovinės tvarkos. Be to, jis dar reikalauja. kad leidžiant įstatymus būtų' atsižvelgia- ma į konkrečius šalies ir tautos santykius **?.

Apie valstybės kilmę Augustinas dalinai mano taip, kaip antikiniai filosofai kad manė. Jis, kaip ir Ciceronas, pradeda nuo individų ir valstybę kildina iš šeimos. Šeimą jis laiko esant valstybės celę!!!; jis gretina šeimą ir valstybę, su viena kita ir išvedžioja, kad paklusnumo santykiai šeimoje galioja taip pat ir valstybėje piliečių bendruomenei. Taip manė ir stoikai.

Kai kas iškraipo Augustino mintį tvirtindamas, būsią Augustinas valstybę laiko esant nuodėmės padarinį. Tikrovėje šeimą ir valstybę Au- gustina4 laiko esant tokius socialinius pabuklus, kuriuos tenka aiškint iš pačios žmogaus prigimties, iš jos socialinių palinkimų; sudaryt drauguome- nes ir valstybę žmones pastūmėjo Dievo jiems įdiegtas socialinis akstinas (tiktai, kaip aukščiau pasakyta, Augustinas nėra „sutarties teorijos“ šalinin- kas, nors jis ir kalba apie pactum sociatalis). Augustino mintimi, žmonės būtų gyvenę bendruomenės gyvenimu ir būdami pirmosios nuodėmės nepa- liesti. Nuodėmės padarinį esant Augustinas laiko ne valstybę kaip tokią, bet netobulą, trukumingą valstybės tvarką. O tas šių dienų valstybių tvar- kos netobulumas pirmiausia cina' iš to, kad liko iškraipytos visokios socia- linės santvarkos pagrindinės funkcijos, tai yra, tarnavimgir viešpa- liavimo funkcijos. Čia Augustinas labai giliai paliečia autoriteto ir lais- vės metafizišką proLlemą. Laisvės būklę jis laiko/ esant pirminę ir natura-

10 A, Schubert, Augustin Lex aelerna-Lehre nach Inhalt und Ouellen.

Miūnster 1924. AE 109 Gėller, L. p. 13 Šios labai turiniugos paskaitos mintimis čia ir daugiau pasinau:

dojama Augustino valstybės filosofijai būdinti. 11 Hominis donius in/tiuni sive parlicuia debet esse civitatis (De civ. Dei XIX. 16).

€0 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos

lią, 0 vergovę — nuodėmės padaiinį. "Tatai aiškiai parodąs ir tas atvėjis, jog piktos valios žmogus, kad ir jis nėra kito vergas, jis yra bent savo pa- ties geidulio vergas. Šitai Augustinas dėsto 19-sios knygos 15-me skyriuje:

„Taip įsako naturalinė < tvarka, taip Dievas žmogų sukūrė. Nes (jam) pasakė, kad, jis viešpatautų marių žuvims ir dangaus paukščiams ir visiems ropojaniiems gyviams Protingas, pagal Dievo panašumą padary- tas (žmogus), Dievo mintimi. turėjo viešpataut tik neprotingiems pa- darams; (Dievas leido viešpataut) ne žmogų žmogui, bet žmogų gyvuliams. Todėl pirmieji teisingi (vyrai) buvo (Dievo) pastatyti ne kaip žmonių valdovai (karaliai), bet daugiau kaip galvijų ganytojai idant ir šiuo būdu Dievas pirštu prikišamai parodytų, kuri yra tikroji kūrybos tvarka, ir koks yra vuodėmės pelnas. Nes teisingai manoma, kad vergovė — tik nusidėjėliui užkrauta padėtis... Vergovės pirmoji priežastis yra nuo- dėmė.... Toj prigimty, kurioje pradžioj Dievas buvo žmogų sukūręs, nie: kas nebuvo nei žmogaus nei nuodėmės vergas“!!*.

Todėl tarnavimo ir viešpatavimo santykiai ir valstybėj ir šeimoj turi būt tvarkomi taip, kaip reikalauja iustitia, idant valdomieji laisva. valia klausytų, o valdantieji būtų valdomųjų rūpintojai. Tik tokiu būdu bus namuose taika (pax domestica). tik tokiu būdu įgyvendinus įsakymo tei: ses ir paklusnumo pareigas, realizuosis visų draugėj gyvenančių sutvarky- ta santarvė!!?. O kaip idealią visuomenės santykių tvarką Augustinas vaiz- duoja tokią, kurioj „įsakymus davinėjantieji tarnauja tiems, kuriems rodosi įsakinėja, nes jie įsakinėja vadovaudamiesi ne troškimu viešpataut, bet pareiga patarinėt, ne pirmavimo puikybe, bet rūpestingumo gailes- tingumu“*!!4, .

Augustinas atmeta senųjų duotą pozitivistinį liaudies apibrėžimą, kad liaudis yra „žmonių susitelkimas, sujungtas teisės susitarimu ir nau- dos bendrumu“!!5 ir duoda savo toki apibrėžimą: „Liaudis: yra susitelki- mas daugumo protingų esybių, sujungtas jų mylimų dalykų darnu bendru-

112 Hoc naturalis ordo praeseribil. ita Deus hominem condidit. Nam: Dominetur, inguit, piscium maris e: volatilium caeli et omnium repentium, guae repunt super terram. Rationalem factum ad imaginem suam noluit nisi inrationalibus dominari; non hominem Lomini, sed hominem pecori. Inde primi iusti pasteres pecorum magis guam reges ho- minum constituti sunt, ut etiam sic insinuaret Deus guid postulet ordo creaturarum, guid exigat meritum peccatorum. Condicio guippe servilutis iure intellegitur inposita pecca- lori... Prima ergo servitutis causa peccatum est, ut homo homini condicionis vinceulo subderetur... Nullus auteni natura, in gua prius Deus hominem condidit, servus est ho- minis aut peccati.

12 Id est'ordinala imperandi vboediendigue concordia cohabitantium. Imperant enim, gui consulunt, sicut vir uxori, parentes filiis, domini servis. Obvediunt autem guibus consulitur; sicut mulieres maritis, filii parentibus, servi dominis (De civ. Dei XIX,14).

14 Sed in domo iusti viventis ex fide et adhuc ab šlla caelesti civitate peregri- nantis etiam gui imperant serviunt eis, .guibus videntur imperare. Negue enim domi- nandi cupiditate imperant, sed officio consulendi, nec principandi superbia, sed provi dendi misericordia (T. p.j. ; į 22

115 Non est coetus hominum iuris consensu et utilitatis communione' socialus (De civ. Dei XIX, 23), arba „coetus multitudinis iuris consensu et ulititate communi sociatus“.

Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino fšlosofijos pagrindinės idejos 61

mu“!!5. Ogi valstybę Augustinas sako esant „ne ką kitą, kaip daugumą žmonių, surištą bet kuriuo draugystės ryšiu“!!". Augustino daromame skirtume apibrėžiant liaudį (populus) i valstybę (civitas), berods, yra ne- aiškumas. Tatai eina iš nevisai vieningai koncipuotos minties apie civitas terrena. Šiaip ar taip, valstybė Augustinui yra žmonių, kaip laisvų asme- nybių, bendravimas. . Kai dėl valstybės tikslo. tai Augustinas vienur derinasi prie Cicero- no ir kitų senovės galvotojų, kitur jų pažiūras atmeta. Pirmučiausia jis atmeta pažiūrą į valstybę kaip į sau tikslą. Valstybės uždavinį jis laiko esant rūpinimąsi viešąja tvarka viduje, saugojimą nuo puolimų iš šalies ir nuosavybės gynimą. . Svarbiausias dalykas — taika. Ardąs laiką neteisingas puolimas gali būti pakankama priežastis apsigynimo karui paskelbti. Taikos idejos švie- sojAugustinas nagrinėja karo teisėtumą. Jis. priešingai Ciceronui, nusmer- kia romėnų užkariavimo politiką ir stoja prieš nepateisinamą puolimo ka- rą. Bet tais atvejais, kuomet tenka gintis, kuomet tautos egzistencija ir' lais- vė atsiduria pavojuj, o taip pat ir tokiais atvejais, kaip kovoj su donatis- tais, kuomet grąsinama išnaikinti religinės gėrybės, Augustinas laiko karą esant leistiną. Tokio nusistatymo motivų randame Augustino laiške ro- mėnų karo vadui Bonifacijui, rašytame 418 metais. Čia tarp kita ko ra- šoma: ,,„Nemanyk, kad niekas negali Dievui patikti, kas kariauja; juk ka- riavo ir šventasis Dovydas, kuriam Viešpats suteikė tokį didelį paliudi- jimą... Kaip apaštalas sako, kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną; vienas tokią, kitas kitokią (1 Kor. VII, 7). Vieni taigi malda kovoja už jus su nematomais neprieteliais, jūs kovojate už juos kardu su matomais barba- rais“. Karo vadas turįs atsimint, jog ir kūno pajėga yra Dievo dovana ir jog duotą žodį reikia laikyt ir neprieteliui, su kuriuo kariaujama. „Valia (kariaut) turi turėt akyse taiką, karas tegali būt tik būtinumo padiktuo- tas; tuomet Dievas mus išlaisvins iš vargo ir išlaikys taikoj. Nes juk ne- ieškoma taikos karą skelbti, bet karas kariaujamas taikai turėti. (Todėl ir kariaudamas būk taikingas, idant tuos, kuriuo4 nukariausi, atvestum į taikos naudą. O jei taika su žmonėmis jau yra tokia saldi dėliai miršta- mųjų laikino gėrio, tat kiek saldesnė yra taika su:Dievu dėliai amžino an- gelų išgelbėjimo! Todėl tik būtinumui verčiant galima kovojantis priešas sunaikint, bet ne sauvaliaujant. Kaip puolančiam ir besipriešinančiam neprieteliui pavartotina prievarta, taip nugalėtam arba neleisvėn| paimtam turi būt parodoma gailestingumo, ypačiai kai iš jo netenka bijot taikos ar- dymo““!!š, Šis Augustino nusistatymas paskui buvo paimtas į Gratiano De-

116 Populus est coetus multitudinis vationalis rerum guas diligit conceordi com- munione sociatus (De civ. Dei XIX, 24). 4

117 Civitas guac nihil est aliud guan: hominum multitudo aliguo societatis vin- culo conligata (De civ. Dei XV, 8). Ši i

18 Noli existimare neminem“ Deo placerc posse, gui in armis bellicis militat. In his erat sanctus David, cui Dominus tam magnum perhibuit testimonium... Sed unus- guisgue, sicut apostolus dicit, proprium donum habet a Deo; alius sie, alius autem sic

"(1 Cox. VII, 7). Alii ergo pro vobis orando: pugnant contia invisibiles inimicos; vos pro

eis pugnando laboratis contra visibiles barbaros.. Hoc ergo prima cogila, guando ar-

62 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino Ūšlosofijos pagrindinės idejos

kretą ir paliko taip pat. ir Bažnyčios nusistatymas. „Per Augustiną žmo- nijon atėjo teisingo karo esminė sąvoka“ — sako prof, F ink e!!?. Tačiau reikia pridurti, jog Augustinas nepaleido iš akių ir „„mizerijas“ karų, vadi- namų „teisingais“ (iusta belia)'??. .

Nuosavybės klausimu kai kas!?! įrodinėjo, kad Augustinas, kaip ir kiti Bažnyčios Tėvai. skelbęs principinį komunizmą, o privatinę nuosavy- bę laikęs esant nuodėmės padarinį i4 kilusią iš smerktinos uzurpaecijos. Mausbach'as tokius perdėtus tvirtinimus atitaisė'?*. Taip pat ir Rol- land-Gosselin'as, kalbamąjį klausimą plačiai išnagrinėjęs'??, prieina išvadą „šventąjį Augustiną nebuvus nei komunistą, hei etatistą“. Ir nuo- savybės teisę Augusinas išveda, iš Dievo. Ar valstybė turi teisės kištis į pri- vatinės nuosavybės santykius? Didelis Augustino socialinių pažiūrų žino- vas prof. Šilingas mano, jog iš kai kurių Augustino aliuzijų galima esą padaryti išvadą, kad jis manė valstybę turint teisės ir pareigos, reika- lui esant, įsikišti į privatinės nuosavybės santykius, normuoant juos netur- tingųjų naudai!?*

Kokių aiškiai dorinių reikalavimų Augustinas statė valstybei, aiškiai) neparodo jokia kita jo raštų vieta. kaip ta, kurioj jis šiurpulingai atvaiz- duoja pagonišką pažiūrą į valstybę tų lėbautojų, kurie palieka šalti, kaip jis sako, ir tuomet, kai valstybėje vyrauja didžiausios niekšystės. Tai Augustino gadynės visuomenė su įbalsiu „„Aprės nous le delugel“ Augu- stinas jai į lūpas deda takius šūkius: - ,„Bet tik laikytųsi (valstybė), sako jie, bet tik ji klestėtų gausinga visokiu perteklium, garsinga pergalėmis, arba, kas dar geriau, kad turėtų užtikrintą taiką. O kas mums rūpi (jos dorovinis aukštis)? Ne, mums daugiau rūpi, kad kiekvienas savo turtus nuo- maris ad pugnam, guia virtus lua etiam ipsa corporalis donum Dei est... Fides enim guando prom/ttituv etiam hosti servanda est contia guem bellum geritur... Pacem habere debet voluntas, bellum necessitas, ut liberet Deus a necessilate, et. conservet in pace. Non nim pax guaeritur ut bellum cxcitetur, sed bellum geritur, ut pax acguiratur. Esto ergo etiam bellando pacificus, ut e0s guos expugnas, ad pacis ulilitatem vincendo per- ducas... Si autem pax Lumana tam dulcis est pro temporali salule: mortalium, guanto ėst dulcior pax divina pro aeterna salute Angelorum! Itague hostem pugnantem neces- sitas perimat, non voluntas. Sicut rebellanti et resistenii violentia redditur, ita vieto vel capto misericordia jam debetur, maxime in guo pacis perturbatigd non timetur (Epistola CLXXXIX, Migne's leidimas).

19 H. Finke, Der Gedanke des gerechten und hešligen Krieges in Gegenwarl und Vergangenheit. Freiburg i. Br. 1915, 19.

120 Apie tai jis rašo De civ Dei XIX, 7.

11 Pav, Th. Sommerlad, Das Wirtschaftsprogramm der Kirche des Mittel- alters. Leipzig 1903. Plg. ir jo „Die wirtschaftliche Tatigkeit der Kirche“ 1900—05.

122 Die Ethik des hl. Augustinus I, 284 ssą. Šiąja proga priminsime ir Sei- pelio studija „Die wirlschafsethischen Lehren der Kirchenvater“ (Wien 1907), kuri tuo- jaus buvo išversta ir rusiškai (antraštė, rodos, tokia: „Choziaistvenno-etičeskija učenija oizov cerkvi“). : į

15 La morale de Saint Augustin. Paris 1925. (chap. IV).

14 0. Schilling, Die Staats- und Soziallehre des hl. Augustinus. Freiburg i. Br. 1910. Taip pat „Reichtum und Eigentum in d. alikirch. Lit.“, 1908.

Pr.. Dovydaitis, Šv, Augustino Išlosolijos pagrindinės idejos 63

lat didintų, kad įstėngtų daryt kasdienius pralėbavimus, ir bet kuris (ekono- miniu atžvilgiu) galingesnis galėtu pavergt sau (tuo atžvilgiu) silpnesnius... Tieson neturi būt riekas traukiamas, kaip tik kuris pasirodys esąs nepa- togus arba žalingas kito svetimam turtui, namams ar gyvybei... Viešų pa- leistuvių teesie kupina: arba visiems, kuriems patiks jomis naudotis, arba dar labiau tiems, kurie neistengia turėt savo privačių. Teesie statomi koki tik galimi didžiausi ir puošniausi namai. teesie lankomos prašmainios puotos, kuriose valgoma ir gėriami. dieną naktį žaidžiama, girtaujama, ve- miama, ūžiama. Visur teskimba šokių muzika, teatrai tedžiūgauja nepa- doraus džiaugsmo klyksmais ir visokios rūšies ar žiauriausiu ar šlykščiau- siu smaguriavimu. Kam šitie smagumai nepatinka, tas teesie valstybės neprietelius..*'*>, — „Ar čia neatvaizduoti katastrofiški sukrėstos gadynės santykiai ir ar šis atvaizdavimas netveria mums už širdies, kai pagalvo- jame apie mūsų dabartinius laikus?“ — teisingai klausia prof. Goller'is.

Apie valstybės formas Augustinas smulkiu nėrašo. Jam svarbu, kad valstybė būtų vedama teisingai ir gerai. vis tiek, ar ją valdys vienas valdovas ar nedaugelis optimatų, ar visa liaudis!?9. Taip manė ir Cice- ronas. Augustinas teisingus laiko tokius įstatymus, kurie protingai, rimtai ir valstybės reikalus aukščiau už savo privatinius statančiai liaudžiai duo- da teisę pačiai išsirinkt valdžios atstovus, vedančius valstybės reikalus. Bet, jo manymu, yra taip pat teisinga, kad sugedusiai liaudžiai, kuri savo pri- vačius reikalus stato aukščiau valstybės reikalų, ši teisė atimama ir ati- duodama nedaugeliui gerų arba net ir vienam!?". Čia Augustinas turėjo akyse Romos valstybės istorijos įvykius. Tačiau jis, akivaizdoj nenorma- liai didelės Romos valstybės, pasisakc esąs, kaip jau aukščiau sakyta, m a- žų valstybių sistemos šalininkas.

5 „Tantum stet, inguiunt, tantum floreat copiis referta, vičtoriis gloriosa, vel, guod est felicius, pace secura sit. Ft juid ad nos? Immo id ad nos magis pertinet, si divštias guisgue augeat semper, įjuae cotidianis effusionibus suppetant, per guas sibi etiam infirmiores subdat guisgue potentior... Nullus ducatur ad iudicem, nisi gui alie- nae rei domui saluti vel cuiguam invito fuerit inporiunus aut noxius... Abundent publi- ca scorta vel propter cmnes, guibus frui placuerit, vel propter eos maxime, gui habere privata; non possunt. Exstruantur amplissimae atgue ornatissimae domus, opipara con- vivia freguententur ubi cuigue libuerit et potuerit, diu noctugue ludatur bibatur, voma- tur diffluatur. Saltationes undigue concrepent, theaira inhonestae laetitiae vocibus alt-. gue omni genere sive crudelissimae sive turpissimae voluptatis exaestuent. Ille sit publi- cus inimicus, cui haec felicitas displicet...“ (De civ. Dei II, 20).

126 De civitate Dei II, 21.

7 Augustinus. Ergo, si populus sit bene moderatus et gravis, communisgue utilita- tis diligentissimus custos, in guo unusguisgue minoris rem privatam guam publicam pendat: nonne recte lex fertur, gua huic ipsi populo liceat creare sibi „magistratus, per guos sua res, id est publica, administretur? Evodius. Recte prorsus. Augustinus. Porro si pau- latim depravatus idem populus rem privatam rei publicaė praeferat atgue habeat venale suf fragium, corruptusgue ab cis gui honores amant, regimen in se flagitiosis consceleratisgue commitat; nonne item recte, si gnis tune exstilerit vžr bonus, gūi plurimum possit, adi- mat huic populo potestatem dandi honores, et in paucorum bonorum, vel etiam unius redigat arbtrium? Evedius. Et id recte. "De lib. arb. I, 6. n. 14).

64 Pr. Dovydailis, Šv. Augustino f5losofijos pagrindinės idejos

Valdovo (ciesoriaus) poziciją jis laiko esant kaip istoriškai pateisintą. Jei valdovas leidžia įstatymus, tai pavaldinių pareiga jų klausyt. Paklus- numas, kaip aukščiau jau pasakyta, ryšium. su nusižeminimo dorybe, Au- gustinui turi ypatingos reikšmės. ir yra iš visa pirmutinė žmonių bendruo- menės sugyvenimo sąlyga. "Toliau, pavaldiniai iuri pareigos būti ištikimi ir mokėti mokesčius bei duoklę net valdovui nekrikščioniui, jei tik jis ne- leidžia įstatymų prieš Dievo valią, kaip kad darė Julijonas Apostata. Nes Augustinas nepripažįsta tokio absoluiaus valdovo, kuris galėtų leist nieke- no nevaržomas tokius įstatymus, kokius jis užsimanys išleisti. Turėda- mas galvoje nedorus ir nekrikščioniškus Romos imperatorius, Augustinas, nurodydamas Konstantiną ir Tecedosijų, eskizuoja tikrai maldingo ir tei- singo valdovo, imperato: felir, paveikslą. ,„Mes imperatorius krikščionis ne dėlto sakome esant laimingus, kad jie ilgiau valdė, arba kad ramia mirtimi mirdami paliko sūnus, arba kad valstybės priešus įveikė, arba kad įstengė pamatyt ir nutrėkšt prieš Juos sukylančius neprietelingus piliečius... Bet laimingus juos sakome. jei jie teisingai valdo, jei nesikelia puikybėn kai įvairios tautos jiems tauriai rodo pagarbos ir juos sveikina labai nu- sižeminusios, jei jie atsimena žmonės esą, jei jie įsavo galybę padaro Dievo valstybės tarnaite kuo daugiausiai jo garbei išplatint, jei jie Dievo bijo, jį myli ir garbina, jei jie mėgsta, tokį valdymą, kad nebijo turėt ben- dradarbių, jei jie delsdami baudžia, lengviau dovanoja, jei jie tą bausmę vartoja kai ji būtina valstybės valdžiai ir saugumui, bet ne savo pykčio neprietelingai nuotaikai pasotint...“*'2. Taigi, Augustinas nori, kad valdo- vai visuomet atsimintų, jog ir jie yra žmonės, kad teisingumą jungtų su švelnumu, kad jie „visa darytų ne tuščios garbės dėliai, bet amžinosios laimės siekdami, ir kad nei apsileistų už savo nuodėmes aukoti savo tikram Dievui nusižeminimo, pasigailėjimo ir maldos auką“!??,

Taigi, valstybės uždavinių eilėj -— Augustinas pirmoj eilėj turi gal- voj krikščionišką valstybę — jis laiko rūpinimąsi ir religinėmis vertybė- mis, kadangi esą būtų nekrikščioniška, jei valstybė, kaip savo paskutinio tikslo, siektų tik žemės dalykų. Valstybės įstatymai ir institucijos neturė- tų stovėt skersai kelio religijai. Net daugiau. Kadangi valstybė paskuti- nėj instancijoj išvedama iš Dievo. tai ji turi ne tik žemės tikslą, bet, šalia rūpinimosi žemiška piliečių gerove, ji privalo rūpintis ir jų dangaus ge-

128 Negue enim nos Christianas guasdam imperatores ideo felices dicimus, guia vel diutius imperarunt vel imperantes filios morte placida religuerunt, vel hostes rei publicae domuerunt vel inimicos cives advcrsus se insurgentes et cavere et opprimere potuerunt... Sed felices cos dicimus, si iuste imperant, si inter linguas sublimiter hono- rantium et obseguia nimis humiliter salutantium non extolluntur, et homines esse me- minerunt; si suam polestatem ad Dei.cultum maxime dilatandum maiestati eius famu- lam faciunt; si Deum timent diligunt colunt: si plus amant 1llud regnum, ubi non ti- ment habere consortes; si tardius, vindicant, facile ignoscunt; si eandem vindictam pro necessitalae regendae tuendaegue rei publicae, non pro saturandis inimicitiarum odiis exerunt...“ (De civ. Dei V, 24), | . :

19 Si haec omnia faciunt non propter ardorem inanis gloriae, dd propter cari- tatem felicitatis aeternae; si pro suis peccatis humililatis et miserationis et orationis sa- crificium Deo suo vero immolare non neglegunt. (len pat).

4

"TT NCRPPAENVPPAL "KS N7VPSWBPPT NH PMS TTT TTTPTT'ŽHPPHYI.IL.LL!!!

Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos | 65

rove. Tuo būdu savo tikslo ir siekimo atžvilgiu ji privalo orientuotis kitu gyvenimu. Pati iš savęs nebūdama absolutus gėris kaip antikinėj senovėj, ji dabar įjungiama į aukštesnių religinių uždavinių ir vertybių sistemą. O iš čia eina, kad valstybė ir visuomenė turi būti persiėmusios krikščiony- bės principais.

Čia mes jau priėjome valstybės ir Bažnyčios santykių klausimą. Prof. Šilingas šiuo klausimu rašo: „Pagal Augustiną, abi instancijos yra savarankiškos kiekviena savo srity ir tuo atžvilgiu koordinuotos...; apie Bažnyčios viršenybę valstybės dalykuose niekur nekalbama; taip pat ir valstybė turi savąji darbo lauką, kuriame ji dirba suvereniškai; šv. Augu- stino manymu, nėra kalbos apie kokį Bažnyčios tarpininkavimą arba apie kokią ingerenciją, nebent tais atvejais, kai valstybė įžeistų teisingumą ar- ba religijos dalykus. Bet kai paliečiami specifiški, doroviniai, religiniai ir didumoj bažnytiniai klausimai, tuomet „taip pat ir imperatorius, kaipo Baž- nyčios sūnus, yra įpareigotas klausyt motinos ir šioji jam duoda teisės, kad jis įsakinėtų. Bet jei imperatorius jos prašymų nepaiso, tai Bažny- čiai nelieka nieko kita, kaip kentėti; šiaip Bažnyčia yra pasirengus ir įsi- pareigoja tarnaut žemės valdžiai. Atvirkščiai, valdovas turi pareigos Baž- nyčią saugot, jis, būtent, turi ją gint nuo erezijos ir schismos ir su jomis elgtis kaip su piktadariais; tačiau atskirais atvejais Augustinas stoja už parodymą malonės ir pasigailėjimo“'9'. Rūpindamasis sušvelnint impera- toriaus Honorijaus donatistams uždėtas griežtas bausmes, jis kreipiasi į tri- buną Marceliną ir prokunsulą Apringijų prašydamas, kad tie circumceellio- nai, kurie buvo kankinę ir žudę katalikų kunigus, būtų baudžiami ne kū- no bausmėmis, bet tik kalėjimu ir priverčiamais darbais. Jis nori, kad ekzekucijoje būtų paisoma jo, kaip vyskupo, patarimo!?*,

Augustino pabrėžta valdovo pareiga globoti Bažnyčią ypačiai jos kovoj su pagonybe ir atremiant erezijas bei sehismas, buvo itin reikšmin- ga paskesniais laikais kovojant su erezijomis. Senesnieji Bažnyčios Tėvai atmetė bet kokią prievartą tikėjimo dalykuose. Pradžioj ir Augustinas taip manė ir norėjo, kad būtų su eretikais elgiamasi gailestingai. Bet- gi donatistiškų circumcellionų katalikams daromi šiurpulingi kankinimai, žudymai, plėšimai ir grobimai, taip jog turėjo įsikišt ir valstybės valdžia, ir Augustiną nuteikė už prievartos pavartojimo teoriją. Ir Bažnyčios Tė- vų susirinkimas Kartaginoje 404 m. aiškiai reikalavęs tokio valstybės įsi- kišimo"??, Augustinas norėjo, kad pirmiausia būtų vartojamos piniginės pabaudos ir turto konfiskacijos. Bausmės mirtimi, kurią jis šiaip tam tik- rais atvejais laikė esant leistą, eretikams jis nesiūlėj Caedes et mortes nec facimus net iubemus — atremia Augustinas donatisto Petiliono priekaištą'?*.

130 0. Schilling, Die Staats- und Soziallehre des hl. Thomas von Aguin. Pa. įderborn 1923, 184. ss. (zweite, wesenilich vermehite und verbesserte Auflage, Miinchen 1930, Hueber). Žiūr. iaip pat Schilling'o straipsnį „Die Staatslehre des hl. Augusti- „mus nach dė civitate Dei“ (Grabmann-Mausbach, Augustinus-Festschrift 301—313), kuria- me taip pat atsižvelgiama ir į keletą paskutiniu laiku pasirodžiusių šiuo klausimu kitų veikalų (Offergelt'o, Troeltsch'o, Hermelink'o, Fuchs'o, Salin'o), su kuriais polemizuojama.

131 Epistola CXXXIII et CXXX IV (Migne's leidime).

132 G. von Hertling, Augustin. Mainz 1902, 78 ss.

153 Contra litteras Petiliani Donatistae II, XCIII (214—215).

66 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos

Savo kalbamąjį nusistatymą Augustinas rėmė romėnų teisės požiū- riu, kuris, kaip Teodosijus, o paskiau Justinijonas, ereziją laikė esant kri- minalinį nusikaltimą visuomenei, ją sulygino su žudymu, plėšimu, sveti- moteriavimu bei kitais valstybės baudžiamais nusikalstamais darbais, pri- pažino reikalą gintis ir, matydamas, kad šiuo būdu ištisi miestai grįždavo katalikybėn, pabrėžė bausmės auklėjamąjį pobūdį. Vis dėlto gaila, kad Augustino teorija apie compelle intrare, cogite intrare, paskesniais laikais patarnavo dar griežtesniems eretikų persekiojimams; betgi kai dėl pa- ties Augustino, tai „negalime nepripažint, kad jis taip pat ir šiose kovose visuomet išlaikė savo didelę širdį ir savo lyrą, blaivią esybę“ (Mausbach). „Pažymėtina, jog ankstybaisiais viduriniais amžiais dar didis popiežius Mikalojus I prievartos nepripažino“ (Goller).

Šį skyrelį baigdami patieksime ištrauką iš vienos naujausios filosofijos enciklopedijos, kuri ištrauka galės būti lyg kokia santrauka Augustino pa- žiūrų į valstybę ir jos uždavinius: ,.Iš čia gauname, kad valstybė Augus- tino nusistatymu yra atsirėmusi Dievo įdiegtos žmogaus paskatos bendruo- menės gyvenimui; ji (valstybė! ir veikia tam tikriems, Dievo įstatytiems tikslams. Ji yra: dieviškos malonės tvarkos dalis (Teilstick) ir šiuo; atžvil- giu nėra nuodėmės organizmas. Bet savo konkrečiu pavidalu valstybė vi- suomet stovi atvira nuodėmės puolimui. Turint tatai galvoj yra išspren- džiamos ir tos sunkenybės, kurių turi Augustino valstybės apibrėžimas. Jis atmetė Cicerono teikiamą apibrėžimą, kad valstybė yra uždara daugybė žmonių, susirišusių teisės ir naudos bendrumu. Atmetė ne dėl to, kad jis iš visa būtų neigęs iš antikų paveldėtą ir drauge jo krikščioniškoj sąžinėj įsišaknijusį valstybės ir teisės sumezgimą, bet kad su tuoju apibrėžimu ne- sutiko pagonijos gadynės empirinių valstybių paveikslas, kurios juk taip pat buvo valstybės. Teisingumas yra tokia dorybė, kuri kiekvienam ati- duoda kas jam pridera. O gi pagoniška politeizmo valstybė neduoda kas pridera Dievui. Todėl Augustinas prieina sumažintą definiciją: Valstybė yra susijungimas protingų žmonių, surištų bendru dalyvavimu daiktuose, kuriuos jie myli. Taigi, jis patiekia nuo etinio elemento palaisvintą api- brėžimą, kuris duodasi konkrečiai išreiškiamas; ir iš doroviniė ir iš nedoro- vinio šono. Bet šelia jo stovi kitas pasakymas: kas yra valstybė be tei- singumo, jei ne didelė piktadarybė? Iš čia eina, kad Augustinui, ne tik imant jausmais (gėjūllsmūssių), bet ir sąmoningai normativine prasmė vienas paskutiniųjų etinių postulatų giliausia prasme ir vėl yra tas, kad su valstybe turi būti surišta teisingumo ideja. Iš šio šono turima toks pa- veikslas: nuo to akimirksnio, kada visos valstybės gyvenimą pradeda blaškyt nepažabotos užgaidos (triebhafie Strebungen), tuomet pati valsty- bė bus kupina geidulių ir puikybės Dievui priešinga prasme. Tokios yra buvusios pirmiausia antitikinės valstybės ir didžiosios pasaulio valstybės, kurios savo bendroj plėtotėj atspindi šį pagonišką ir nedorovingą charak- terį. Pagal tai, kiek valstybė faktinai prisiartinal prie bedievių bendruome- nės, ji patenka piktųjų dvasių galion... ir tuo wvirsta| civitas diaboli (velnio valstybe)“ aš

„Tuo būdu Augustino (valstybės) koncepcijoj paskutiniame gale yra didelė kalba apie valstybės dorovingumą ir valstybės dorovingumui. Vals- tybė turi būti taikos ir taikingumo bendruomene, tarnaujanti gyvenimo sau-

Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos 67

gumui ir kūninei gerovei. būdama tokia žemiška bendruomenė, iš kurios išauga galimumas dangiškai bendruomenei. Valstybė susikarikaturina, jei ji surišta su pagoniška religija, jci ji nesirūpina viešąja dorove ir ge- rove, jei ji susmunka doroviniu atžvilgiu ir Ijei ji save pačią laiko esant didžiausią vertybę. Atvirkščiai, kaip tik iš krikščionybės valstybė gauna dorovingumo ir pašventimo tiems aukštesniesiems tikslams. Kaip atski- ram individui, taip ir valstybei tik krikščionybė savo mokslu suteikia tikrus (tvirtus), nenykstamo tikrumo atsirėmusius teisės ir dorovingu- mo principus. Valstybinį ištikimumą ir socialinį nusiteikimą krikščionybė grindžia ne tik išviršine prievarta, bet sąžine, kuri turės duot atsakymą visažinančiam Dievui. - Krikščionybė rodo valdovą kaip Dievo tvarkos at- stovą ir organą. Tuo būdu pateisinamas paklusnumas ir blogiems valdo- vams; betgi ji (krikščionybė) duoda taip pat ir drąsos nepaklausyt nuo- dėmingų įsakymų. Krikščionybė suteikia valdovams naujo ir gilesnio su- pratimo apie jų turimos vietos pareigas. Sušvinta krikščioniško valdovo didelis idealus paveikslas. Nes Dievo malonė nėra tik išvidinio gyvenimo naujas principas, bet ji save pareiškia taip pat betarpiškai ir socialinėj bū- ty. Tug4 būdu krikščionių religija. atnaujindama papročius, yra valstybės palaima. Naturinę valstybę, kiek ji jau ir šiaip yra Dievą tvarka, krikš- čionybė palaiko ir nuskaidrina. „Valstybė, kuri žmogų pagimdė kūno at- žvilgiu, lai ji gimtų ir dvasiniu atžvilgiu ir su mumis įeitų amžinybėn“.

„Taip pat ir šitai išsiplečia didžion perspektivon; kad ir valstybė visai aristoteliškai yra susidėjusi iš daugelio šeimynų, tai betgi čia (Augu- stinui) ideali būklą yra ne tokia pasaulio valstybė kaip Romos imperija, bet daugelis mažų valstybių, gyvenančių taikingoj kaimynystėj su viena kita ir gyvendinančių Dievo tvarkos nuostatus. Taip pat ir santykiai val- stybės su Bažnyčia iš čia gauna tam tikrą išsprendimą. Kad ir apie val- stybę galima pareikšti labai nulemiančių ir esmingų dalykų, betgi krikš- čionybė savo galutinį adekvatišką socialinį išreiškimą turi Bažnyčioj, kuri tikra prasme išreiškia Dievo valstybę, kuri yra įsikūnijusi Dievo karaly- stė. "Todėl tas valstybės nuskaidrinimas nėra galimas be pozitivaus santy- kio su Bažnyčia. "Tas nuskaidrinimas, galima sakyt, jau suponuoja tokį santykį ir drauge tam tikru atžvilgiu valstybę subordinuoja Bažnyčiai. Jam (Augustinui) tatai tikrai nėra juridinė tvarka; atvirkščiai, jei jis per-- galvoja juridinius veikalavimus, tai jis galėtų kaip tik atvirkščiai pasakyti, kad Bažnyčia| yra kaip tik subordinuota valstybei, + kurios įstatymus ir“ pasaulioniškus įsskymus ji gerbia ir jų laikosi. Betgi Bažnyčia superordi- nuota etiniu atžvilgiu. Bažnyčia aukštesnė už valstybą dvasiniu atžvilgiu kaip dorinio-religinio gelbėjimo (išganymo) apreiškimo turėtoja ir Dievo duotas autoritetas. Todėl valdova! turi savo pareigas eiti drauge kaip tar- nybą. Bažnyčiai, jos gelbstimajam (išganomajam) darbui. Jie teikia Baž- nyčiai pagalbos, idant ji jaustųsi kaip savo namuos ir drauge jie patys sa- vo darbais rūpinasi krikščionybę platinti. — Taip tat valstybės filosofijoj Augustino atliktas dvejopas darbas. Iš vienos pusės teisingos valstybės ir racionalaus teisingumo antikinė filosefinė idėja apginama nuo faktinosios valstybės išsigimimo ir susiaurėjimo: iš kitos pusės viršum šios valstybės pastatomos krikščioniško dvasingumo absoliučios vertybės ir tikslai, rodan- tieji kaip turi eit valstybės gyvenimas (richlend' und ausrichtend). "Tuo

68 Pr. Dovydailis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos

pačiu laiku ir visa yra įstatyta vienon vieningon didelėn istorijos koncep- cijon“,13*

į Ari Augustino valstybės ir visuomenės filosofija turi kokios reikšmės dabarčiai? Taip. „Augustino mokslas turi labai didelės reikšmės ir šian- dien ne iki smulkmenų einančiomis empirinėmis-pozitivinėmis tezėmis — jos keičiasi laikui einant, — bet didinga metafizinės tvarkos mintimi, kuri mums įsako, nepametant žemės dalykų, betgi visomis jėgomis ieškoti virš- žemiškų ir tuo būdu gali mus išlaisvint — man taip rodos — iš perdaug didelės nelaisvės visuomenėje matyt tik ekonomines problemas, Vienas yra ir palieka būtinas dalykas: tikėjimas ir meilė. O šio vieno būtino da- lyko didžioji mokykla ir Augustinui yra Bažnyčia! Bažnyčia jam yra žmonių visuomenės mokytoja kiek galima vaizdintis aukšta prasme. Ji ir į Augustino visuomenės mokslą pridera taip, kaip ji pridera į krikščio- nišką visuomenės mokslą iš visa“.'?? Tat šį skyrelį ir baigsime ištrauko- mis iš Augustino himno Bažnyčiai. kaipo žmonių visuomenės auklėtojai:

„Katalikiškoji Bažnyčia, tikriausia krikščionių motina, td ne tik mo- kai tyrai ir skaisčiai garbinti Dievą, kurį turėti yra palaimintas gyveni- mas...bet tu taip atsidedi artimo meilei, gailestingumui, kad pas tave gau-

siai randama visokeriopų pagydančių vaistų įvairioms ligoms, kuriomis

sielos :serga dėliai savo nuodėmių... Tu kaip kokia laisva vergove palenki vaikus gimdytojams, o gimdytojus pastatai švelniai viešpataut savo vai- kams. "Tu religijos ryšiu brolius su broliais suriši tvirčiau ir stipriau kaip kraujo ryšiais... Atsimindama pirmuosius gimdytojus tu piliečius jungi su piliečiais, tautas su tautomis, vienu žodžiu, žmones tarp savęs ne tik drau- gystės, bet ir brolystės ryšiais. Tu mokini valdovus rūpintiį žmonėmis, tu žmones iįspėji pasiduot valdovams. Tu rūpestingai mokini, kam pridera garbė. kam meilė, kam pagarba, kam laimė, kam paguodimas, kam įspėji- mas, kam padrąsinimas, kam sudraudimas, kam papeikimas, kam skaudi bausmė, „taip tadtu rodai, kaip ne visiems pridera tas pat, bet visiems meilė ir niekam neteisingumas“.!189

Mūsų susipažinimą su Augustino socialinėmis ir valstybinėmis idejo- mis pabaigėme. Iki išeis kalbamais klausimais lietuvių kalba platesnė mo-

14 Gūnther Holstein (+), Geschichte der Staatsphilosophie. Handbuch der Philosophie, herausg. von A. Baeumler und M. Schrėter (Oldenburg, Miinchen), IV Abtl., Beitrag D (34 Lief. 1931), 39 pusl. ir k.

155 Klein,, Augustėn als Geselischaftsphilosoph. T p. 68.

26 Merito, Ecelesia calholica mater christiauorum verissima, non solum ipsum Deum, cujus adeptio vita est beatissima, purissime atgue castissime colendum praedicas... sed etiam proximi dilectionem atgue charitatem iia complecteris, ut variorum morbo- rum, guibus pro peccalis suis animae aegrotant, omnis apud te medicina praepolleat... Tu parentibus filios libera guadam servitute subjungis, parentes filiis pia dominationė praeponis. Tu fratribus fratres religionis vinculo firmiore atgue aretiore guam sangui- nis neetis... Tu cives civibus, gentes gentibus, et prorsus homines primorum parentšun recordatione, non societate tantum, sed guadam etiam fraternitate conjungis. Doces „reges prospicere populis: mones populos se subdere regibus. Ouibus honor debeatur, guibus affectus, gaibus reverentia, guibus timor, guibus disciplina, guibus objurgatio, guibus supplicium, sedulo doces; ostendes guaemadmėdum et non omnibus omnia et om- nibus charitas, et nulli debeatur iniuria (De moribus Ecclesiae Cathol, I, XXX, 62—63).

Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos p 69

nografija. šiuo tarpu nurodysime chronologijos eile žiupsnį naujesnės lite- ratūros svetimomis kalbomis, (be tos, kuri jau buvo minėta pastabose).'**

g. Istorijos ir kulturos filosofijos problema.

Mintys apie valstybę ir visuomenę Augustino didžiausiame veikale De civitate Dei (parašytas tarp 413—426 metų po Kr.), kurių keletas su- minėta praeitame skyrelv, sakytame veikale iėra pašalinis dalykas ir įterp- tos tiktai šiaip įvairiomis progomis. Svarbiausias veikalo tikslas yra ki- toks. Kaip jau minėta, kalbamame veikale Augustinui pirmiausia rūpėjo krikščionybę, jos esmę ir savitumą apgint nuo pagonybės puelimų. 'To- dėl šis jo veikalas pirmiausia yra puikiausia ir didingiausia krikščiony- bės apologija, kokią turime iš senovės. Bet ir dar daugiau. Ta apologija čia pasireiškė ne tik neigiamai -— iškritikuojant šią senobinę kulturą, — bet ir teigiamai — sukuriant didžiausio užsimojimo istorijos ir kul- turos filosofiją. Kaip kad savo etikoj Augustinas ieškojo ir rado atskiro žmogaus gyvenimo prasmę, taip dabar jis stengiasi surasti visos žmonijos istorijos prasmę, stengiasi susekt Dievo vadovybę istorijoj. Visą istorijos ir kulturos vyksmą, visus religinius, politinius, socialinius, dorovi- 57 L. Dubief. Essai sur les idėes politigues de S. A. 1859. — Saint-Renė Tail- landier, S. A. et la libertė de conscience. Revue des Deux-Mondes. 15 juille 1862, — C. Mirbt, Die stelung A. in der Publizistik des Gregorianischen Kirchenstreits. 1888 — J. Martin, Doctrine de s. A. sur la tolėrance. Annal. de phil. chrėt. 140, 1900, 574— 583.---F. Kolde, Das Staatsideal des Millelalters. I. Seinė Grundlegung durch A. (Wis- sensch. Beil. z. Jahresb. d. I Stadt. Realschule zu Berlin) 1902. — Ch. Martroy, Une tentativ e de rėvolution sociale en Afrigue. Donatistes et Circumcelions, Revue des guestiones historigues oct. 1904: 1 janvier 1905. — T. Fortin,. Le droit de propriėlė dans s. A. 1906. — B. Seidel, Die J.ehre vom Staat beim hl. A. I. D. 1909. — S, M, Melamed, Der Staat im Wandel der Jahrtausende. 1910 (103—111 pusl. apie Augusti- ną). — S Augustin as Sociologist. The Catholic Forinightly Review 1911,14 Nr. — A, Forcherini, La dottrina del dirito della gerra d. s. A. a Baltazar| d'Ayala 1912. — J. Martin, La doctrine sociale de s. A. 1912. -— K. Eckslūdt, A. s./ Anschaunungl vom Staat. 1912. — Ch. Martroy, La rėpression du Donalisme et la politigue religieuse de Constan- tin et de ses successeurs 1912 ir 1914. -— P. Monceux, S. A. et la guerre. Rinkiny „L“ Eglisse et le droit de guerre. 1913, 21916. — Ofjergelt, Die Staatslehre des hl. A. nach seinen sammilichen. Werken, 1914. — Frederich, Der Einfluss der augustinischen An- schauungen von pax, iustitia und den Aufgaben der Obrigkeit auf die Erlasse und Gesetze der deutschen Kėonige und Kaiser von Ottonen bis zur Stauferzeit, I. D, 1914. — Ti- raller, Das augustinische Idealbild der christlischem Obrigkeit als Ouelle der Fijrsten- spiegel des Sedulius Scotus und Hincmar yon Reims. 1916 4. Bouvet, S. A. et la rė- pression de Verreur religieux, 1918 —- J. M. Figgis, Thd political aspect of St, A. City of God. 1921. K. Vėlker, A., der Goltesstaut. 1923 (rinkinys tekstų apie valstybę).— P.Tillich, Die Staatslehre Augustins nach de civilale dei. Theol. Blatter, 4, 1925, 77—86. --G. Combes, La doctrine politigue dė s. A. 1927, — H.-X. Arguilliėre, Observalions sur Vaugustinisme! politigue. — S. de la Briėre, Conception de la paix et de la guerre chez A. Straipsniai žūrnale „Revue de philosophie“ 1930, . 4—6 Nr. 539—572 pusl. K. Vėlker, Friedensreich und Imperislismus auf Grundj von Augustins Gotesstaat. Zeitschrift fir Politik. Bd, 16,2, 105—121. A. Bruceuleri, IN pensiero sociale di S. A. Eilė straipsnių žurnale Civilta Cattolica (Roma) 1930 ir 1931 m.

70 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idejos

nius ir filosofinius fenomenus jis stengiasi suvokt, sukonstruot ir įvertint krikščionybės religiniu-etiniu požiūriu. Panaudodamas seną mintį, o taip pat atsižvelgdamas į Platoną, neoplatonizmą, stoikus ir specialiai Seneką, paskui taip pat Filoną, Origeną, Ambrozijų ir ypačiai Ticonijaus Apoka- lipsio komentorių (jame jau vartojami posakiai civitas dei ir civitag dia- boli), Augustinas žmonijos istoriją vaizduoja kaip dviejų viena ki- tai priešingų valstybių kovą, gėrio ir blogio kovą. Abi šiedvi galybės stovi prieš viena kitą kaip: dvi organizuotos mistinės-me- tafizinės bendruomenės, kuriedvi Augustinas vadina įvairiais vardais, bū- tent: žemės ir dangaus valstybė (civitas terrena ir civitas coelestis), laiki- noji ir amžinoji valstybė (c. temporalis ir c. aeterna), Dievo ir velnio vals- tybė (c. Dei ir c. diaboli), gerųjų ir piktųjų bendruomenė (societas pio- rum ir s. impiorum), tikinčiųjų ir netikinčiųjų tauta (populus fidelium ir p. infidėlium). Dievo valstybės ypatingiausias atstovas yra krikščioniškoji Bažnyčia, o jos priešena — pagoniškoji valstybė. Tačiau, kaip Augustinas valstybės, kaip tokios, nelaiko esant kilusios iš blogio, taip ir Bažnyčios jis nelaiko perdėm grynai dieviškų dalyku.

Abiejų sakytu valstybių kova apima dangų ir žemę ir visus žmonių gyvenamus laikus. Žmonijos visa istorija tėra tų dviejų valstybių plėtotė (ezcursus). Danguje kova prasidėjo nuo to laiko, kai sukilą prieš Dievą dalis angelų, o ant žemės — kai žmogus įpuolė nuodėmėn. Savo didžiau- sio aukščio kova buvo pasiekusi tuomet, kai Kristus visiškai nugalėjo pik- to galybę, o kovos galas bus paskutiniojo teismo dieną.

Pasekdamas kai kuriais senesniais žydų istoriografais ir krikščionių teologais, Augustinas visą žmonijos istoriją skirsto vienur į tris, kitur į še- šis periodus. Šeši periodai padaromi analogiškai 6 kūrybos dienoms ir drauge turi atvaizduoti šešetą laiko tarpų pavienio žmogaus gyvenime.

Pradžioje. „pagal Augustiną, žmonės gyvenę dar be įstatymo, ir dar nebuvę jokios kovos su šio pasaulio smaguriais. Paskui gyveno jau įstatymo valdomi, kadangi kovojo ir buvo nugalėti; pagaliau jie gy- vena malonės laikus, kadangi jie kovoja ir nugali. Chronologijos ei- fe šešetas periodų eina lzip: Pirmasis — nuo Adomo iki Noės. Kai- nas ir Abelis čia yra pirmieji abiejų valstybių atstovai. Tas periodas bai- giasi tvanu, panašiai kaip kad ir atskiro žmogaus gyvenime kūdikystės amžius esti palaidotas užuomaršoje. Antrasis periodas — nuo Noės iki Abraomo. Tai žmonijos vaikystės amžis. Kaipo bausmė už žmonių išpuikimą įvyko kalbų sumaišymas statant Babelio bokštą. Tik Dievo tauta išlaikė pirmąją kaibą. — Trečiasis periodas — nuo Abraomo iki Do- vydo. Tai žmonijos jaunatvės amžis. Duodamas įstatymas, bet taip pat vis garsiau girdėt ir Dievo pažadėjimai. — Ketvirta sis periodas — žmonijos vyriškumo amžis —— nuo Dovydo iki Babelio nelaisvės. "Tai ka- ralių ir pranašų gadynė. — Penktasis periodas — nuo Babelio nelais- vės iki Kristaus. Pranašavimai pasiliauja, ir didžiausias Israelio pažemi- nimas prasidėjo kaip tik tuo metu, kada jis, pasilaisvinęs iš Babelio ne- laisvės ir atsistatęs šventnamį, buvo tikėjęsis geresnių laikų. — Šeštasis periodas prasideda su Kristumi ir trunka iki žmonijos istorijos pa- baigos. Tai yra malonės laikai, tikinčiųjų kovos ir laimėjimo, kurie pasi- baigia užstojus amžinajam Sabbatui, kadangi tuomet kovą bus prarijusi

Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino filnsolijos pagrindinės idejos TB

ramybė, o laiką — amžinybė. Tuomet Dievo valstybės nariai; amžinai gy- vens su Dievu džiaugdamiesi nesibaigiama Jaime, o piktųjų valstybę ištiks amžinas prakeikimas — kentėt nesibaigiamas kančias. Taip jog žmonijos istorija baigiasi amžinu ir neatšaukiamu perskyrimu.

Savon istorijos filosofijon Augustinas padėjo pagrindanį israelitų! isto- riją ir pagal jos periodus suskirstė visos žmonijos istoriją. Iš kitų tautų istorijos, jis dar, be rytų tautų, atsižvelgia į graikų, ir romėnų istoriją. Graikijoj jau Jozuės laikais valdovai įvedę neteisingų dievų kultą ir poetai dievinę dalimi įžymius žmones bei vaidovus, dalimi gamtos daiktus. O Ro- mos valstybė yra Vakarų Babilonas, jau savo kilme pradžioj suteptas bro- lio nužudymu ir dėliai savo gobšumo išaugęs iki nenaturalaus didumo. Jai apvaldžius visą paraulį gimė Kristus, kuriame išsipildė pranašystės isra- elio tautai ir kuriame yra palaimintos visos žmonijos giminės.

Blogiui reikštis istorijoj Dievas leidžia todėl, kad jis turi istorijoj di- delės pozitivios reikšmės. Priešingybių kova sukelia gyvenimo, intensivu- mą. Pasinaudodamas Plotino estetiniu'palyginimu, Augustinas istoriją taria esant kaip kokią pasaulio poemą, sudarytą iš antitezių, tiktai kurioj prie- šingybių kova pasireiškia ne žodžiais, bet veiksmais'*š. „Pasaulio eigos grožis — sako jis viename savo laiškų — skamba mums kaip didinga. gies- mė, paslaptingo giesmininko giedama, amžinajai Dievo didybei veizdėti“???.

Tuo šį skyrelį baigiame!“?. Suinteresuotiems plačiau šiuo klausimu nurodome žiupsnį naujesnės literaturos'*!.

155 Sicut ergo ist4 contraria contrariis opposila sermonis pulchnitudinem. redduni: ila guadam non verborum, sed rerum eloguentia contrariorum oppositione saeculi pulchri- 1udo <omponitur. (De civ. Dei XI, 165).

59 Pagal Sawickį 80. — Apie Augustiną ir muziką skaityk: J. Hurė, Au- gustin musicien (Paris 1924) ir F. Amerio, U „De musica“ di Si Agostino (Torino 1930).

40 Jis sustatytas pagal Sawickį i1 Ueberwego-Geyer'io Grundriss'ą (11928),

41 J. Reinkens, A. s. Geschichtsphilosophie, 1866. — M. Gutičr, Ideas de s. A. acerca de la filosofia de la historia. Revista Augustiniana (Valladolid) 1887, XIII, 491— 503. — P. Billeri, S. A. e Giambaitista Vico, 1887. — G I. Seyrich, Die Geschichtsphilo- sophie A. s. nach seiner Schrift de civ. Dei, 1891. — G. Conradi, Filosofia della Storia. 1893. — A. Niemann, A. s. Geschichtsphilosophie, 1895. — J. Lindsey, Studies in Euro- pean Philosophy. 1909 (čia yra skyrius: A. s. philosophy of history): — H. Scholz, Glau- be und Unglaube in der Weltgeschichte. Ein Kommentar zur A. s. D. civitate Dei, 1911.—- E. Logoz, La philosophie de Thistoire de s A. Revue de Thėologie et de Philosophie N. S. VI (Lausanne) 1918, 281—292; VII, 1919, 29—42. — B. Gajfrey, Die augustinische Geschichisauffassung in liber ad amicum des Bischofs Bonilho y. Sutri. 1918. — H.! Hes- sen, Die Wirkungen des augustinischen išeschichtsphilosophie auf die Weltanschauung und Geschichtsschreibung Luidprands von Cremona, 1921. — H. Hermelink, Die civitas terrena bei A. Festgabe fūr Harnack, 1921. —- E. Saliu, Civitas Dei, 1926. — H. Leise- gang, Der Ursprung der Lehre A. s. von der civitas Dei. Archiv fūr Kulturgeschichte 16 (1926) 127—158. — P .v. Sokolowski, Der hl. Augustin und die christliche Zivi- lisation, 1927. — W. Kėhler, Civitas Dei. Zeitschrift f. d. gesammte Staatswissenschaft 52 (1927), 151—159. — F. Arnaldi. Dopo Coustantino. Saggio sulla vita spirituale del IV e V secolo, 1927. — K. Miiller. Kleine Beilrige zur alten Kirchengeschichte 14. Kir- che und Reich Gottes bei A. Zeitschrift fūr die neutestam. Wissenschaft 27 (1928', 202—211. — V. Stegemann, A.s. Gottesstaat 1928. — P. Gerosa, S. A. e la decandeza dell“

72 Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos

5. Augustino idejų poveikis Vakarų dvasios istorijoj.

Imtis! kalbėt apie Augustino idėjų poveikį Vakarų žmonijos dvasios plėtotėje reikštų imtis išdėstyt visą augustinizmo istoriją. Bet tatai, anot Gilson'o, „būtų okeanas, prisidedas prie paties augustiniško okea- no“'**. Tatai šioj vietoj visiškai neįmanoma kad ir dėlto, jog šiai užbaigai mums beliko vietos vos keletas puslapių. Todėl esame priversti pasiten- kinti tiktai keleta ištraukų iš raštų tų Augustino tyrinėtojų, kurie mažiau ar daugiau pažįsta ir patį Augustiną ir jo poveikį paskesnių laikų filosofijai ir teologijai,

Savickis Augustino reikšmę šiaip būdina: „Ginčytasi, ar Augus- tinas yra antikinės ar vidurinių amžių dvasios atstovas“4*. Kaip teologas, ir daugeliu atžvilgių taip pat ir kaip filosofas, jis šiaip ar taip yra davęs gal- vojimo kryptį viduriniams amžiams. ,Jo mintimis apie Dievą ir Dievo santy- kius su pasauliu, apie dievišką Trejybę, apie apvaizdą, laisvę ir malonę, jo istorijos filosofijos idėjomis minta visi paskesnieji laikai“1**. Tiktai vėliau pažintojo Aristotelio autoritetas susiaurino Augustino poveiky filosofijoj. Kaip teologas jis dar ir šiandien yra tikra| prasme katalikiškų Vakarų Baž- nyčios mokytojas. Berods, naujesniųjų laikų katalikiška teologija pirmoj eilėj, statoma antį Tomo Akviniečio, bet "Tomo moksle toliau gyvuoja ir au- gustiniškoji teologija“195.

Gilson'as Tomo ir Augustino santykius šiaip būdina: „Jau patsai šventasis Tomas įrodo, kad Tomas nėra galimas be šv. Augustino“1*8,

„Tačiau — sako) toliau tas pats Savickis — Augustino poveikis siekia daug toliau už Katalikų Bažnyčios ir net už krikščionybės ribų. Jo

imperio romano. Didskaleion. IV. -— R. Ibeas, La dinamica de las transformaciones de los pueblos. Un capitulo de filosofia historica agustiniana. Espana y America, vol. XXXIX. — R. Frick, Die Geschichte des Reicli-Goties-Gedankeną in der alten Kirche bis zu Origienes und A. 1928. A. Dempj, Sacrum imperium, 1929. — J. de Pange, La cilė de Dieu. Cahier de la Nouvelle Journėe 17 (1931) 113—134. — P. Monnot, Essai de synthėse philosophigue d'aprės le XIe livre de la Citė de Dieu. Archives de Philosophie vol. VII (1930) 142 —185. — F. Cayrė, La citė de Dieu. Revue thomiste 35 (1930) 321—331. — K. Heussi, Vom Sinn der Geschichte. A. und die Moderne. Jena 1930. — A. Jaegerschmidt, Die Geschichtsphilosophie des h. IA. Benediktinjsche Monatsschrift 1930, 270—86. — C. Butti, La mente di S. A. nella Citta di Dio. 1930. ,

42 „Une histoire complėte de Vaugustinisme — un ocėan s'ajoutant a Vocean au- gustinien lui-meme“... Revue de philosophie 30 (1930) 692. Čia įdėtas (690-714 pusl) gražus Gilson'o straipsnis „L'avenir de la mėtaphysigue augustienne“ yra išverstas vokiškai: Die Zukunft :der augustinischen Metaphysik. Der katholische Gedanke III (1930) 141—-162 pusl. ir angliškai kolektiviniame rinkiny A Monument to St. Augusti- ne (London 1930) 289-315. Šiąja proga nurodome ir didelį Gilson'o veikalą su kuklia antrašte „Introduction a I'ėtude de s. Augustin“ (Paris 1929)); yra ir vokiškas vertimas: Der hl. Augustin. Eine Einfihrung in seine Lehre. (Hellerau, 1930), kuriame šis žinomas vi- durinių amžių istorininkas išdėsto Augustino pažiūras į pasaulį ir gyvenimą,

15 E. Troeltsch'as (veikale „Augustin, Die christliche Antike und das! Mittel- alter. 1215) Augustina ir krikščioniškus nntikus stato kaipo priešeną viduriniams amžiams.

44 Hertling, Augustin 4, 45 Fr. Sawicki, Lebensanschauungen alter und neuer Denker. II. 1925, 81. 46 Revuc de philosophie 1930, 714.

kia

Pr. Devydaitis, Šv. Auguslino filosofijos pagrindinės idejos 73

galvojime ir jutime tiek yra bendrai žmogiškų dalykų, jog jis visur randa atgarsio kame tik atsiskleidžia žmogiškos esmės gelmės. Ypačiai viena| dide- lė jo gyvenimo! ir jo veikalų problema — sielos kova Dievo beieškant, bū- das, kuriuo jis tą problemą ima ir kuriuo jis išreiškia tą kovą ir palaimin- gą su Dievu susijungimo jausmą — veikia paskesniais laikais taip, jog reli- ginė sąmonė dar ir šiandien kalba ir meldžiasi tais pačiais žodžiais, kurie eina iš Augustino“.

Nielen'as savo kondensuotą straipsnį šiaip pradeda: „Vakarų dva- sios gyvenimas be Augustino neįsivaizdinamas. Tuo atžvilgiu jis nemiręs, bet gyvas. Gyvas laip pat ir tam. kuris nepažįsta jo gyvenimo ir neskaito jo raštų. Nuo pirmosios mums žinomos Vakaruose sentencijų knygos, nuo tos Liber sententiarum ex operibus 5. Augustini delibatarum, kurią apie 450 m. Romoj parašė jo ištikimiausias mokinys Tiro Prosper'is iš Akvitanijos, kuri 392-jose iš Augustino raštų paimtose sentencijose patiekia Augustino pažiūrų ir nuomonių santrauką, Augustino raštai per šimtmečius buvo vy- 1iausia versmė Vakarų krikščioniškai filosofijai ir teologijai. Čia pat kiek toliau, jis rašo: „Augustino didybę juto jau jo amžininkai. Vartydamas jo laiškus, kuriuose atsakinėjami jam atsiustieji atsakyt klausimai, turi jį, daug (tais klausimais) kamuotą, laikyt buvus mokslinį orakulį, iš kurio galima buvo sužinoti apie visa ką... Nuo to pagyrimo, kurį Hieronimas apie 418 m. jam išreiškė... sakydamas, tave šlovina visa žemė... iki Erasmo, kuris su alu- zija į Augustino vardą klausė, Ouid habet orbis christianus hoc scriptore magis aureum vel augustius?, visi nuo tų, kurie jį vadina paskutiniu antikiniu žmogum, iki tų, kurie jį vadina pirmuoju modernų žmogum, ne. paliaujamai giria Augustiną ir jo reikšmę, vienintelę savo rūšies“1*7,

Mausbach'o sprendimas: „Augustino poveikis |Įkrikščioniškam kulturos gyvenimui yra universalesnis, kaip bet! kurio kito Bažnyčios moky- tojo. Jo galvojimas nėra prikibęs tik vien prie sąvokų, bet semia iš asme- ninio patyrimo ir iš didžių gyvenimo koncentracijų apžvalgos. Jo teolo- gija domina ne tik teologą, bet taip patį psichologą ir etiką, sociologą ir is- torininką, žmogų kaip tokį. 'Tūlos mintys, kurios, būdamos suprastos pa- raidžiui, įžeidžia ir klaidina, pasirodo nuostabiai teisingos ir gilios, jei jas imsime kaip plačios socialinės daiktų buklės tipingą išreiškimą; aš primenu žodžius: „Regnat carnalis cupiditas, ubi non esti Dei caritas“. Augustinas yra kūrėjas ištisų teologijos disciplinų. k. a., hermeneutikos (De doctrina christiand I. 1—3), homiletikos (t. p. 1. 1), katechetikos (De katechizandis rudibus). Jis yra vadovas filosofijos plėtotėj, jis dekartiškos gnoseologijos pareiškė pirm Descartes'o 1*5 ir pasiulė vertingų būdų šių dienų intelektua- lizmo ir voluntarizmo) įtemptiems santykiams išspręsti. Jis kalbos mistras, lygiai nustabus ir moksliniu ir pasakojamuoju ir poetiniu stilium. Kaipo pamokslininkas jis iškyla iki reto filosofinio ir dogmatinio aukštumo ir žaizdamas sunaudoja popularaus kalbingumo prašmatnumus'*?, Kaip istori-

47 J. Nielen, Augustinus. Neue Jahrb. f. Wiss. u. Jugendbildung. 1930, 7s,

“48 Naujausią, tyrinėjimą apie Augustino gncseologijos santykius su Dekartu pa- tiekia H. Scho1z, Augustinus und Descartes. Blūtier fiir Deutsche Philosophie V, (1931. 32), 405—423; Tenai nurodyta ir literaturos.

149 Apie Augustino kaip retoriaus savumus rimtą studiją palieką M. Inviolata Barry: Augustine the orator A. Study ot the rhetorical | gualities of St. Augustine's

74 Pr. Dovydaitis, Šv. Augustino fHosofijos pagrindinės idejos

jos filosofas jis stovi iškilęs tukstančių metų literaturoj ir barsto sėklas, ku- rios galingai veikia išviršinėj pasaulio plėtotėj. Jo maldingumas, jo tarpi- nanti Dievo meilė yra tapęs viso krikščioniško pamaldumo ir mistikos ele- mentas. Jo darbas ir taisyklės ordenams, greta šv. Benedikto taisyklių, kuo labiausiai nulemiamai paveikė vėlesnįjį vienuolynų gyvenimą. Iš tikrųjų galėtume paklausti (su' Harnack'u):,, Kur gi yra toks vyras, kuris Vakarų istorijoj galėtų su juo susilyginti reikšme ir poveikiu? (Dogm. III, 92)150

Kadangi, anot Gil s on'o, Augustino augustinizmas (=tikrasis augus- tinizmas) yra daugiau negu tik krikščioniška filosofija, bet jos pirmasis do- kumentas ir modelis (i! en est la charte et le modėle perdurable), kadangi jo filosofija ,,gausinga neaprėžtais galimumais, bet nepilna, blogai apsaugota ir tuo būdu išstatyta tūlam iškrypimui“!?!, tai paskesniais laikais įvairūs augustinistai, — kurie, anot Gilson'o, tik retais/ atvėjais yra buvę tikri Au- gustino mokiniai'??, — yra Augustino mintis tampę į įvairias puses ir su- kūrę tokių „augustinizmų“, kurie nieko ar maža ką bendrai turėję su Augus- tino augustinizmu. Mausbach'as šį reiškinį taip būdina: „Antinomijos Augustino minčių konstrukcijoj davė progos kilti sunkioms dvasinėms ko- voms, bet jo dvasios darbo pamatai buvo pakankamai stiprūs, kad tokius siūbavimus nugalėtų — atsiminkim tokio Tomo Akviniečio augustinizmą ir reformatorių bei jansenistų augustinizmą. Augustinizmo statumai prisi- dėjo protams brūžintis, problemoms pagilint; jo pats išvidiniausias branduo- lys, visų krikščioniškų minčių rinkinys asmeninio gyvenimo dvelkimu per- sunktoj pilnatvėj, sutaikė kovojančias kryptis, pasaldino dvasinės kovos skausmus, atnešė ramybės tūkstančiams ieškančių sielų. Kaip Petrarka skaitydamas Confessiones verkė palengvinimo ašaromis, kaip šv. Teresė (Didžioji. Pr. D.) per šį veikalą išsilaisvino iš kankinančio neramumo ir at- šalimo, taip tokį Ne w m a n'ą atvedė Bažnyčion (Augustino) žodžiai: Securus iudicat orbis terrarum. Jei Anselmas ir jo amžininkai, atsirėmę Augus- tino pagrindais, sukūrė scholastiką. tai vėlybesnieji, kaip;Malebranche“ as, Bossuet'as, Pascal'is, scholastikos prablaivinti sugrįžo į Augustino gyvąją filosofiją. Kaip Karolius Didysis mokėsi iš Augustind krikš- čioniškos universalinės valstybės paveikslo, taip ir vidurinių amžių popiežiai bei renesanso valstybės filosofai sėmėsi politinių paaiškinimų iš Civitas Dei idejų (t. p.).

Tat atsiduriame priešais klausimą, kuris gi yra tikrasis augustiniz- mas. Tikrąją augustinizmo kryptį nujautė jau viduriniai amžiai, iš kurių eina posakis: Augustinus eget Thoma interprete (Augustinas reikalingas To- mo aiškinamas). Tatai turi būt suprasta ne tąja prasme, kaip teisingai sa- ko Hertlin g'as, kad Akvinietis Augustiną. visuomet išaiškina! tiksliausiai. bet tąja prasme, kad sistemininkas Tomas turi tą: ramų aiškumą ir! architek- tonišką griežtumą, kuris vęšliai bujojantį augustinišką dvasios gyvenimą įstatė į tokią formą, kurioi jis gauna amžiną patvarumą!?“

Sermones ad populum. Washington. 1924. Plg. taip pat F. S. Jansen, Augustin et la Rhėtorigue Nouv. Rev. Theol. 1950, 391—410. ir M.,Comeau, La rhėtorigue de S.A 1931

150 J, Mausbach, Die Ethik des h. Augustinus *I (1929) 4647.

151 Revue de philosophie 1930, 693. *“* Ten pat.

53 Historische Beitrūge. 151. iš A. Stohr'o, Augustinus als Mensch und Denker. Frankfurt a. M. 1930, 71. Ši Augustino jubilejinių metų knygelė nuo daugelio panašių skiriasi tuo, kad čia gale idėta trumputė (61-—72 pusl) įvairių „augustinizmų“ apžvalga.

Pr. Dovydaitis, Šv, Augustino filosofijos pagrindinės idejos 15

Grįždami prie Augustino vertinimo patieksime dar keletą autoritingų nuomonių:

„Baeumker'is Augustino charakteristiką taip reziumuoja (pri- dursime, Bauemker'iui būdingu „septynsieksniu“ stiliumi): „Lotiniški Va- karai turi vieną vyrą, kuris gilumu ir platumu savo spekulacijos, ku- vis jungdamas savo paties genialų galvojimą ir jautimą su uoliausiu kitų darbų pasisavinimu, kuris proto pajėgą laimingai maišydamas su misti- ne šilima, kurio aukštas analitinis dvasios aštrumas, — sugebąs ir bet ku- rį klausimą logiškai suskaidyt į jo elementus ir psichologiškai išnarstyt painiausius sielos virpėjimus, — eina drauge su tokia pat didele intuiti- vaus visumos apžvelgimo jėga, kuri pavienį